Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS KETVIRTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kaip manai, nuo ko bėgau į savo dvarą prie Nolento? Nuo miesto? Ne, nuo atsėlinančio drugio. Jis jau tiesė į mane ranką. Gydytojas sakė, jog tai jo pradžia, nes pulsas neramus ir nelygus, sutrikęs natūralus ritmas. Nedelsdamas įsakiau paruošti vežimą. Nors manoji Paulina ir bandė mane sulaikyti, atkakliai veržiausi išvykti. Ant liežuvio galo sukosi žodžiai mano pono Galiono, kuris, būdamas Achajoje, pajutęs, kad prasideda drugys, tučtuojau sėdo į laivą šaukdamas, jog tai — ne kūno, o vietovės liga. Taip ir aš pasakiau mielajai Paulinai, dėl kurios man tenka rūpintis savo sveikata. Žinau, kad jos gyvenimas priklauso nuo manojo, tad, rūpindamasis ja, pradedu rūpintis savimi. Nors senatvė man suteikė daugiau drąsos, šiuo atveju nesinaudoju jos dovana. Mat ateina man į galvą mintis. jog, saugodamas save — senį, kartu saugau ir jos jaunystę. Taigi, kadangi aš nepriprašau jos, kad jį būtų narsesnė mane mylėdama, ji priprašo mane, kad aš labiau mylėčiau save. Kilniems jausmams reikia nusileisti, ir kartais, net priešinantis aplinkybėms, artimųjų labui reikia, kad ir su dideliu vargu, sugrįžti į gyvenimą ar tiesiog dantimis sulaikyti paskutinį atodūsi, nes doras žmogus turi gyventi ne tiek, kiek jam malonu, bet tiek, kiek reikia. Tas, kuris mano, jog nei žmona, nei draugas nėra verti, kad jam reikėtų užgaišti šiame pasaulyje, kuris vis tiek nori mirti, yra išlepėlis. Kai šito reikia artimųjų gerovei, siela privalo ne tik įsakyti sau nenorėti mirti, bet net sustabdyti prasidėjusią mirtį, kad tik galėtų pasitarnauti artimiesiems. Tvirtos dvasios požymis — grįžti į gyvenimą dėl kitų, ir dideli vyrai dažnai tai darė. Bet, mano nuomone, didžiausias žmogiškumas atsiskleidžia ir tada, kai kas nors smarkiau rūpinasi savo senatve, kurios didžiausias pranašumas yra tai, kad gali taip uoliai nebesisaugoti ir drąsiau naudotis gyvenimu, ir atidžiau ją prižiūri žinodamas, jog kam nors iš artimųjų ji yra miela, naudinga ir pageidautina. Už ją atlygina milžiniškas džiaugsmas, nes nėra nieko malonesnio už tokią žmonos meilę, dėl kurios pradedi labiau mylėti save. Taigi manoji Paulina gali sau priskirti ne tik savo būgštavimus dėl manęs, bet ir mano paties — dėl savęs. Klausi, kuo baigėsi mano nutarimas išvažiuoti? Vos ištrūkęs iš slegiančio miesto, iš dvoko rūkstančių virtuvių, kurios užkurtos kartu su dūmais išmeta visus ten susikaupusius nuodingus garus, iš karto pajutau, jog sveikata pasitaisė. O kaip tu manai, kiek jėgų prisidėjo, kai pasiekiau vynuogynus? Pasijutau lyg paleistas į ganyklą ir puoliau prie savo maisto. Vėl suradau pats save, neliko to netvirto, bloga sumaniusio kūno silpnumo. Visa dvasia vėl imuosi mokslų. Tačiau vieta šiam reikalui nedaug padės, jei žmogus nepriklausys pats sau. Norėdamas jis susikurs vienatvę ir būdamas prislėgtas rūpesčių, o tas, kuris keičia vietoves ir ieško laisvo laiko, visur ras ką nors, kas jį blaškys. Pasakojama, jog Sokratas, kažkam skundžiantis, jog kelionės jam niekuo nepadėjo, atsakė; „Taip ir turėjo būti: juk tu keliavai su savimi“. Oi, kaip gerai būtų kai kuriems atsiskirti nuo savęs! Dabar patys save slegia, jaudina, gąsdina. Kas iš to, kad perplauksi jūras ir aplankysi visus miestus?! Norint išvengti to, kas tave kamuoja, reikia ne kitur būti, bet tapti kitokiam. Tarkim, atvykai į Atėnus ar į Rodą. Išsirink kokią nori šalį. Argi svarbu, kokie ten papročiai, jei nusiveši savus? Turtus pripažinsi gėriu, tave kamuos skurdas, ir, liūdniausia — netikras skurdas.  Nors ir daug turėtum, vis dėlto tau atrodytų, kad tau trūksta kaip tik tiek, kiek pralenkia tave turintis daugiau. Tu laikysi gėriu svarbias pareigas: krimsies dėl to, kad šis tapo konsulu, o anas juo išrinktas jau antrą kartą, pavydėsi kiekvienam, kurio vardas dažniau minimas matiniuose sąrašuose1. Tave apims tokia garbės troškimo beprotybė, kad, jei tik kas nors atsidurs pirma tavęs, tau atrodys, jog tu — paskutinis. Didžiausiu blogiu laikysi mirtį, nors joje nieko nėra bloga, kai nebijai iš anksto. Tave baugins ne tiek pavojai, kiek įtarimas, kad yra pavojus. Nuolatos tuščiai jaudinsies. Kas iš to, jog

smagu, kad miestus angoliečių

Praplaukėm nepastebėti ir viduriu priešų prabėgom2.

Net ramybė kels tau baimę. Jei kartą tavo dvasia buvo sugniuždyta, nepasitikėsi net saugia vieta. Dvasia, įpratusi be atodairos bijoti, nesugeba net apsisaugoti: ji ne vengia nelaimės, bet aklai bėga. O pavojus dažniau ir užklumpa mus iš užpakalio. Didžiausas blogis tau —urio nors mylimo asmens netekimas, verkti dėl to taip pat kvaila, kaip ir dėl to, kad krinta lapai nuo puikių tavo namus puošiančių medžių. Įvisa, kas džiugina, žiūrėk taip, kaip žiūri į žaliuojančius lapus. Ir juos, ir žmones likimas vieną dieną nupurtys. Kaip nesunku pakelti lapų kritimą, nes jie atauga, taip turi būti nesunku pakelti ir netekimą tų, kuriuos myli, kuriuos laikai savo gyvenimo paguoda, nes jų vėl atsiras, nors anie ir neprisikels. „Bet nebebus tie patys." Tačiau ir tu nebūsi tas pats. Tave keičia kiekviena diena, kiekviena valanda. Visa, kas pagrobta iš kitų, matyti aiškiau, o kas iš tavęs —ne taip aiškiai, nes tai vyksta paslapčiomis. Kitus iš mūsų plėšte išplėšia, o mes patys save prarandam nejučiom. Apie tai tu nemąstysi ir nedėsi vaistų prie savo žaizdų, bet pats sėsi savo nerimo priežastis vieno tikėdamasis, o kitu nusivildamas. Jei esi išmintingas, prie vilties pridėk šiek tiek nusivylimo, o prie nusivylimo — šiek tiek vilties. Ar gali kuo nors padėti klaidžiojimas? Jis nesutramdo malonumų, nepažaboja norų, nenumalšina pykčio, nepalaužia nesuvaldomos meilės prasiveržimo, pagaliau neišlaisvina sielos iš jokio blogio. Jis nepaaiškina sprendimų, nepašalina suklydimų, bet tik trumpam laikui lyg vaiką, besižavintį nematytu daiktu, patraukia tam tikru naujumu. Klaidžiojimas tik sustiprina dvasios nepastovumą, daro ją, sunkiai sergančią, dar lengvabūdiškesnę ir neramesnę. Tie, kurie su didžiausiu noru veržiasi į kokią nors vietą, dar noriau ją palieka ir skrenda lyg paukščiai, išvykdami greičiau negu atvyko. Kelionės leidžia mums pažinti kitas tautas, pamatyti įvairių formų kalnų, neregėtų lygumų platybių, neišdžiūstančių vandenų drėkinamus slėnius. Tu galėsi stebėti kokios nors upės ypatumus; tokios, kuri išsilieja kaip Nilas per vasaros potvynius, ar tokios, kuri, kaip Tigras, dingsta iš akių, teka pasislėpusi po žeme ir išnyra tokio pat didumo, kokio buvo; ar tokios, kuri, kaip Meandras — visų poetų pratybų ir žaidimo įrankis, vingiuoja visaip raitydamasi, dažnai priartėdama prie pat savo vagos, tačiau, neįtikėjusi pati į save, vėl nuringuoja tolyn. Bet kelionės nepadarys tavęs nei geresnio, nei išmintingesnio. Reikia studijuoti mokslus, bendrauti su išminties kūrėjais, kad žinotume, kas ištirta, ir ieškotume, kas dar neatrasta. Tik taip dvasia, kuri turi būti išlaisvinta iš labiausiai apgailėtinos vergijos, įgyja laisvę. Kol nežinosi, nuo ko bėgti, o ko siekti, kas yra būtina, o kas — nereikalinga, kas yra teisinga, o kas — neteisinga, tai bus ne kelionė, bet klaidžiojimas. Toks blaškymasis neduos tau jokios naudos, nes tu keliauji su savo aistromis ir tavo blogybės velkasi pakui tave. O kad jos tik vilktųsi! Tada jos būtų toliau nuo tavęs, nes dabar tu ne vedies jas su savimi, bet nešies. Vadinasi, jos visur tave vienodai vargins ir kankins. Ligoniui reikia ieškoti vaistų, o ne naujų vietovių. Kai žmogus susilaužo blauzdikaulį arba išsisuka sąnarį, tai jis ne į vežimą, ne į laivą sėdasi, bet šaukiasi gydytojo, kad tas sutvarkytų lūžusią dalį, o išnarintą — atstatytų į jos vietą. Kaipgi yra? Ar daugelyje vietų lūžusią ir išnarintą sielą tikiesi pagydyti pakeitęs buvimo vietą? Tai — per daug stipri liga, kad būtų įmanoma ją išgydyti keliaujant neštuvais. Kelionė nė vieno nepadarys gydytoju ar oratoriumi, nė viena vietovė nemoko jokio meno. Tai argi išminties, paties didžiausio meno iš visų menų, galima įgyti kelyje? Patikėk manimi, nėra tokio kelio, kuris vestų tolyn nuo teismų, pykčių, baimės. Jei toks kelias būtų, visa žmonių giminė išsirikiavusi juo žygiuotų. Šios blogybės tol slėgs ir kankins tave, klajojantį po sausumas ir jūras, kol su savimi tampysies jų priežastis. Stebiesi, kad nepadeda pabėgimas? Betgi tai, nuo ko tu sprunki, bėga su tavimi. Vadinasi, taisykis pats, nusimesk savo naštą ir apskritai troškimams, kurie turi būti pašalinti,s uteik išganingą santūrumą. Išrauk iš sielos visa, kas sugedę. Jei nori, kad kelionės būtų malonios, pirmiausia gydyk savo bendrakeleivį. Kai gyvensi su šykščiu ir godžiu, tavęs nepaliks šykštumas, kai bendrausi su išpuikėliu, prie tavęs prilips pasipūtimas. Būdamas po vienu stogu su budeliu, niekaip neatsikratysi žiaurumo. Paleistuvis draugas kurstys ir tavo geidulius. Jeigu nori atsikratyti ydų, spruk šalin nuo ydų pavyzdžių, Šykštuolis, tvirkintojas, žiauruolis ar klastūnas kenktų tau ir būdami šalia, o juk jie — pačiame tavyje! Eik pas geresnius: gyvenk su Katonais, su Lelijumi, su Tuberonu. Jei tau smagu būti su graikais, bendrauk su Sokratu ir Zenonu: pirmasis tave mokys mirti tada, kai šito reikės, antrasis — anksčiau negu reikės. Gyvenk su Chrisipu ar Poseidoniju. Jie padės tau pažinti žmogiškus ir dieviškus dalykus, jie lieps iš tiesų veikti ir ne tik mokytai kalbėti beriant žodžius klausytojų malonumui, bet ir grūdinti dvasią, priešpriešinti ją pavojams. Mat yra tik vienas šio audringo ir banguojančio lyg jūra gyvenimo uostas: niekinti ateities įvykius, stovėti pasiruošus sutikti likimo smūgius, ryžtingai atstatyti krūtinę, nesislapstyti ir nesitraukti atgal. Gamta mus sukūrė didžiadvasius, ir kaip vienus gyvūnus apdovanojo žiaurumu, kitus — klastingumu, trečius — bailumu, taip mus — šlovinga ir kilnia siela, ieškančia, kur galėtų gyventi garbingiau­siai, o ne kur — saugiausiai, ir panašia į visatą, paskui kurią eina kiek leidžia mirtingojo žingsnis ir su kuria varžosi. Ji veržiasi į priekį vildamasi pagyrimo ir dėmesio. Ji — visko viešpats ir virš visko iškilusi. Taigi ji niekam nenusileidžia, niekas jai neatrodo per sunku, niekas negali jos priversti nusilenkti.

Šiurpūs pažvelgti veidai, Giltinė Ir Vargas šalimais2.

Visai ne, jei kas nors galėtų žiūrėti j juos tiesiai ir žvilgsniu perskrosti tamsą. Daug kas, kas naktį atrodo baisiai, dieną priverčia juoktis.

Šiurpūs pažvelgti veidai, Giltinė ir Vargas šalimais.

Mūsų Vergilijus puikiai pasakė: iš tikro jie yra baisūs tik akims, tai yra atrodo baisūs, o iš tiesų tokie nėra. Kartoju: ar jie tokie baisūs, kaip skelbia gandai? Kaip čia yra? Maldauju. Lucilijau, sakyk, kodėl vyras turėtų bijoti vargo, o žmogus — mirties? Sutinku daugybę žmonių, kurie įsitikinę, jog apskritai yra neįmanoma tai, ko jie patys negali padaryti, ir kurie tvirtina, jog mes reikalaujame daugiau, negu įstengia pakelti žmogaus prigimtis. O aš apie juos manau daug geriau! Ir jie gali tai padaryti, tik nenori. O kam iš tų, kurie bandė, nepavyko? Ar dirbant viskas nepasirodo lengviau? Mums trūksta drąsos ne todėl, kad sunku, bet sunku todėl, kad mums trūksta drąsos. Jei jums reikia pavyzdžio, prisiminkite Sokratą, nepaprastai ištvermingą senį, kuris daug iškentėjo ir patyrė daug vargo, tačiau jo nenugalėjo nei skurdas, kurį dar labiau didino šeimyniniai nesklandumai, nei sunkumai, patirti kare. Kaip jis buvo ujamas namie! Prisiminkime atšiauraus būdo ir pikto liežuvio jo žmoną, negabius vaikus, labiau panašius į motiną negu į tėvą. Dar turėk galvoje, kad visą jo gyvenimą lydėjo karas, arba tironija, arba laisvė, žiauresnė už karą ir tironų viešpatavimą. Mūšiai tęsėsi dvidešimt septynerius metus4. Pasibaigus karams, valstybė atsidūrė rankose trisdešimties tironų — kenkėjų, iš kurių daugelis buvo jo priešai. Ir pagaliau — patys sunkiausi kaltinamojo nuosprendžio straipsniai: jį apk-ltino dėl tikėjimo įžeidimo, jaunuomenės, kurią jis esą nustanėjęs prieš dievus, tėvus ir valstybę, tvirkinimo; po to —kalėjimas ir nuodai. Ir visa tai niekada nesudrumstė Sokrato sielos, nepakeitė net jo veido išraiškos. Tai — nuostabi ir reta savybė! Iki paskutinės akimikos niekas nematė Sokrato nei linksmesnio, nei liūdnesnio. Taip neramiai siautėjant likimui, jis išliko ramus. Nori kito pavyzdžio? Prisimink Marką Katoną, jaunesnįjį, su kuriuo likimas elgėsi dar priešiškiau ir puolė dar atkakliau, visur statė jam užtvaras, galų gale net numirti neleido. Tačiau jis įrodė, kad narsus vyras gali ir gyventi, ir mirti prieš likimo valią. Visas gyvenimas praėjo arba siaučiant pilietiniams karams, arba jiems jau gresiant. Apie jį. kaip ir apie Sokratą, galima pasakyti, kad jis patyrė vergovę, jei tik tu kartais nemanai, jog Gnėjus Pompėjus, Cezaris ir Krasas buvo laisvės šalininkai. Niekas nematė Katono pasikeitusio, nors tiek daug kartų keitėsi valstybė. Jis visur pasirodydavo toks pat: ir būdamas pretoriumi, ir neišrintas juo, ir būdamas apkaltintas, ir provincijoje, ir tautos susirinkime, kariuomenėje ir mirties akivaizdoje. Pagaliau, drebant visai valstybei, kai vienoje pusėje stovėjo neregėtai kovingų legionų remiamas ir daugybės svetimšalių padedamas Cezaris, o kitoje — Gnėjus Pompėjus, galintis vienas viskam pasipriešinti, kai vieni linko prie Cezario, kiti — prie Pompėjaus, Katonas vienut vienutėlis sudarė respublikos šalininkų partiją. Mintimis aprėpęs tų laikų paveikslą, pamatysi vienoje pusėje plebėjus ir liaudį, pasirengusią bet kokiam perversmui, kitoje — optimalus, raitelių luomą ir visa, kas valstybėje buvo šventa ir rinktinio, o viduryje — pasilikusią porą — respubliką ir Katoną. Kartoju, nustebsi išvydęs

Brolius Atridus, Priamą ir rūstų abiem jiems Achilą5

O jis abu peikia, abu nuginkluoja, abiem paskelbia nuosprendį; jis sako, kad mirs, jei nugalės Cezaris, ir keliaus į ištrėmimą, jei nugalės Pompėjus. Ar jam buvo ko bijoti, jeigu jis pats sau — ir nugalėtam, ir nugalėjusiam — paskyrė tai, ką jam galėjo skirti pikčiausias priešas?! Taigi jis žuvo pagal savo paties nuosprendį. Matai, žmonės gali pakelti vargą: per patį Afrikos dykumų vidurį jis pėsčias vedė kariuomenę. Matai, galima iškęsti ir troškulį: vesdamas per išdegusias kalvas nugalėtos, jokių atsargų neturinčios kariuomenės likučius, jis šarvuotas ištvėrė vandens trūkumą, o kai pasitaikydavo proga, gerdavo paskutinis. Matai, galima niekinti ir garbę, ir nešlovę: tą dieną, kai buvo neišrinktas, jis žaidė sviediniu susirinkimų aikštėje. Matai, galima nebijoti aukštesniųjų: jis metė iššūkį iš karto ir Pompėjui, ir Cezariui, tuo tarpu kiti jei ir išdrįsdavo užsipulti vieną iš jų, tai tik tam, kad įtiktų antrajam. Matai, galima niekinti ir mirtį, ir ištrėmimą: jis pats pasiskyrė sau ir ištrėmimą, ir mirtį, o prieš tai — karą. Vadinasi, užteks didžiadvasiškumo, jei tik norėsime nusimesti jungą nuo kaklo. Pirmiausia spjaukime į malonumus: jie silpnina, išlepina ir daug ko reikalauja, o tada reikia daug ko reikalauti iš likimo. Po to paniekinkime turtus: jie — vergijos laidas. Atsisakykime aukso, sidabro ir visų pertekusius namus užgriozdinančių brangenybių. Laisvė negali nieko nekainuoti. Jeigu tu didžiai ją vertini, visa kita vertink kaip nieką. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai