Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS SEPTINTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kur tavo protas? Kur mokėjimas sumaniai perprasti visus dalykus? Kur didybė? Toks niekniekis tave sukrėtė? Vergai pasinaudojo tavo užimtumu ir pabėgo! Jei tave būtų apgavę draugai (tegu jie turi tą vardą, kurį jiems davė mūsų apakimas, ir būna taip vadinami, kad jiems nebūtų didesnė gėda), visiems tavo reikalams <...>; o dabar paliko tie, su kuriais tu bergždžiai vargai, kurie manė, jog tu ir kitiems esi našta. Nieko čia neįprasto, nieko netikėto. Pykti dėl to taip pat juokinga, kaip ir skųstis, kad gatvėje tave aptaškė ar kad išsitepei purvyne. Gyvenimo taisyklės tokios pat, kaip pirties, spūsties, kelionės; kas nors tyčia į tave metama, kas nors pataiko į tave atsitiktinai. Gyvenimas — nelengvas dalykas. Tu pradėjai ilgą kelionę; vadinasi, ir paslysi, ir kaktomušomis susitrenksi, ir parkrisi, ir pavargsi, ir šauksi: „Ateik, mirtie!", tai yra meluosi. Vienoje vietoje paliksi kelionės draugą, kitoje — palaidosi jį, trečioje — išsigąsi jo. Su tokiomis užtvaromis reikės susidurti matuojant žingsniais šį nelygų kelią. Kažkas nori mirti? Tegul siela ruošiasi pasipriešinti viskam, tegul žino, jog atėjo ten, kur trenkia žaibai. Tegul žino, jog atėjo ten, kur

Raudos guolius pasistatė ir Sielvartai, žmogui kerštingi,

Tįso ten Ligos išblyškę, liūdna, nusiminus Senatvė1 ...

Tokioje draugijoje reikės praleisti gyvenimą po vienu stogu. Tu šito negali išvengti, gali tai tik niekinti. Paniekinsi tai, jeigu dažnai mintimis nuklysi į ateitį, kiekvienas drąsiau žengia prie to, kam ilgai rengėsi, ir pasipriešina net žiauriausiems smūgiams, jeigu buvo juos numatęs. Nepasirengęs, priešingai, išsigąsta net mažmožių. Reikia elgtis taip, kad nieko nebūtų netikėto; ir kadangi bet kokia naujovė atrodo sunkesnė, tai nuolatiniai apmąstymai padarys taip, kad, esant bet kokiai nelaimei, nesijausi naujokas. „Vergai mane paliko!" O kitą jie apiplėšė, trečią apkaltino, ketvirtą užmušė, penktą išdavė, šeštą sutrypė, septintą pražudė nuodais, aštuntą įskųsdami. Tai, apie ką tu pasakoji, atsitinka daugeliui. Daugybė įvairiausių [strėlių] be paliovos svaidoma į mus. Vienos jau įsmigo, kitos skrieja ir tikrai pataikys, trečios, pataikydamos į kitus, užkliudo ir mus. Nesistebėkime tuo, kam esame gimę ir kuo niekam nedera skųstis, nes tai visiems vienoda. Taip ir pasakysiu: vienoda. Juk negandos išvengęs žmogus galėjo ir patirti ją. Teisių lygybė glūdi ne tame, kad visi jomis naudojasi, bet tame, kad jos visiems suteiktos. Taigi įsakykime sielai būti ramiai ir nesiskųsdami mokėkime mirtingųjų duoklę. Žiema atneša šalčius — teks stipti, vasara sugrąžina karščius — teks šusti, orų nepastovumas gresia sveikatai — teks sirgti. Ir laukiniai žvėrys kur nors mus-užpuls, ir žmogus, pavojingesnis už kiekvieną žvėrį. Kai ką išplėš vanduo, kai ką — ugnis. Mes nepajėgūs pakeisti tokios daiktų tvarkos, bet pajėgūs įgyti dvasios didybę, doro vyro vertą gėrį, kad drąsiai pakeltume visus atsitiktinumus ir neprieštarautume gamtai. Mat gamta įvairiais kaitaliojimais tvarko tą karalystę, kurią tu matai: debesis pakeičia giedra, drumsčiasi ramios marios, iš visų pusių pakaitomis pučia vėjai, po nakties ateina diena, viena dangaus dalis pateka, o kita nusileidža. Amžinybę sudaro priešybės. Mūsų dvasia ir turi prisitaikyti prie šio dėsnio, privalo jam paklusti ir juo vadovautis. Kad ir kas atsitiktų, tegul mano, jog taip turėjo įvykti, ir tegul nepriekaištauja prigimčiai. Tai, ko negali pakeisti, geriau ištverti ir nemurmant lydėti dievą, kurio valia viskas vyksta. Blogas karys, kuris eina paskui karvedį vaitodamas. Todėl vikriai ir žvaliai klausykime įsakymų ir nepalikime to puikaus kelio, į kurį supiname visa, ką patiriame. Šį milžinišką luitą vairuojantį Jupiterį kreipkimės taip, kaip mūsų Kleantas kreipiasi savo nuostabiai iškalbingomis eilėmis, kurias išversti į mūsų kalbą man padeda iškalbingiausiojo vyro Cicerono pavyzdys. Jeigu jos tau patiks — pagirk, nepatiks —žinok, jog vadovaujuos Cicerono pavyzdžiu:

Kur nori, vesk. pasaulio tėve ir dangaus

Valdove, seksiu aš negaišdamas tuojau

Žvalus ir pasiryžęs. Jei staiga tačiau

Atsisakyčiau, teks vaitojant veikti man

Begėdžiui viską, ką teisus galėjau veikt:

Klusnius likimas veda, tempia — neklusnius2.

Taip gyvenkime, taip kalbėkime! Tegul likimas ras mus pasiruošusius ir žvalius. Tokia yra didi, dievui atsidavusi dvasia. Ir priešingai, niekingas ir menkysta yra tas, kuris spyriojasi ir blogai mano apie pasaulio tvarką, kuris labiau norėtų pataisyti dievus negu save. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai