Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS DEVINTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS DEVINTAS LAIŠKAS

perteka sveikina mieląjį Lucilijų

Nori sužinoti, ar išminčius gali padėti išminčiui. Mes sakome, kad išminčius yra kupinas įvairaus gėrio ir jau pasiekęs viršūnę. Kyla klausimas, kaip dar kas nors gali būti naudingas tam, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį. Vis dėlto geri žmonės padeda vienas kitam. Jie neleidžia užsnūsti dorybėms ir stengiasi išsaugoti išmintį tokią, kokia ji yra. Kiekvienam žmogui reikalingas kas nors, su kuriuo galėtų bendrauti ar kartu ieškoti. Patyrę kovotojai mankštinasi vienas su kitu, muzikantą išjudina tiek pat mokąs draugas. Išminčius taip pat privalo neleisti poilsiauti savo dorybėms: kaip jis pats išjudina save, taip ir kitas išminčius gali jį išjudinti. Kuo išminčius pagelbės išminčiui? Padrąsins, nurodys, kada kilniai pasielgti. Be to, išdėstys jam kai kuriuos savo apmąstymus, išmokys to, ką pats atrado. Juk ir išminčiui visuomet bus ką atrasti, bus kur išsilieti sielai. Blogas kenkia blogam ir daro jį dar blogesnį kurstydamas jo pyktį, pritardamas liūdesiui, girdamas malonumus. Blogiesiems blogiausia tuomet, kai susipina daugumos ydos. kai jų sugedimas susikaupia vienoje vietoje. Vadinasi, kai yra priešingai, doras žmogus bus naudingas doram. Kuo? — tu klausi.— Jis teiks jam daug džiaugsmo, sustiprins jo pasitikėjimą, o matant vienam kito ramybę, didės abiejų pasitenkinimas. Be to, jis perduos kai kurių žinių. Juk išminčius žino ne viską. Net jei ir žinotų, kitas gali surasti trumpesnį kelią ir pasakyti, kaip lengviau išspręsti visą reikalą. Aišku, išminčius išminčiui padės ne tik savo jėgomis, bet ir jėgomis to, kuriam pagelbsti. Anas ir vienas įstengtų susitvarkyti, bet net bėgikui padeda paraginantis žiūrovas. „Išminčius padeda ne kitam išminčiui, o pats sau. Žinok tai. Atimk iš jo jėgą, ir jis nieko nepadarys." Pradėjus taip kalbėti, galima tvirtinti, kad ir medus neturi saldumo: ragaujančiojo liežuvis ir gomurys turi taip prisitaikyti prie tokio skonio, kad jis arba patiktų, arba keltų pasibjaurėjimą. Juk yra žmonių, kuriems medus atrodo kartus. Stiprybės reikia abiem: vienas turi įstengti padėti, kitas — būti pasiruošęs priimti paramą. „Kaip yra beprasmiška kaitinti, — sakoma, — tą, kuris įkaitęs iki aukščiausio laipsnio, taip ir pasiekusiam aukščiausiąjį gėrį yra nereikalingas pagalbininkas. Ar savo darbą išmanantis žemdirbys ieško patarėjo? Ar karys, apsiginklavęs tiek, kad gali saugus stoti į rikiuotę, prašo daugiau ginklų? Vadinasi, taip pat yra ir su išminčiumi. Jis pakankamai mokytas ir pakankamai apsiginklavęs gyvenimui." Į tai atsakau taip: net ir labiausiai įkaitusį reikia nuolatos kaitinti, kad išsilaikytų tas pats įkaitimo laipsnis. Kas nors pasakys: „Jis turi karščio savyje!" Pirma, čia lyginami skirtingi dalykai. Karštis yra vienas, o pagalba būna įvairi. Antra, labai karšto kūno daugiau nebeįkaitinsime, o išminčius neišsaugo savo sielos, jei neprisileidžia panašių į save draugų, su kuriais dalijasi savo dorybėmis. Be to, dorybės tarpusavy draugauja. Vadinasi, tas, kuris myli kito jam lygaus žmogaus dorybes ir kartu leidžia jam mylėti savąsias, yra naudingas. Panašumas džiugina, ypač kai tai, kas panašu, yra garbinga, kai panašūs moka ir pagirti, ir priimti vienas kito pagyrimą. Be to, niekas kitas nesugeba deramai paveikti išminčiaus sielos, išskyrus išminčių. Žmogų protingai paveikti gali tiktai žmogus. Vadinasi, kaip, norint paveikti protą, reikia proto, taip, norint paveikti tobulą protą, reikia tobulo proto. Sakome, jog mums padeda ir tie, kurie dovanoja mums tai, kas nėra nei gėris, nei blogis: pinigus, malonę, saugumą ir kitus vertingus arba gyvenime būtinus dalykus. Šitaip ir apie kvailį galime pasakyti, neva jis tuo padeda išminčiui. Bet padėti — tai paveikti sielą pagal prigimties reikalavimus, paveikti per savo dorybę ir dorybę to, kuris turi būti paveiktas. Tai privalo tapti gėriu ir tam, kuris padeda. Mankštindamas kito dorybę, jis mankština ir savąją. Bet net ir nekalbant apie aukščiausiąjį gėrį bei kaip jį pasiekti, išminčiai vis tiek gali padėti vieni kitiems. Išminčius privalo stengtis jau vien atrasti kitą išminčių, nes geram žmogui iš prigimties yra brangus bet koks gėris, ir prie gero žmogaus prisirišame taip, kaip patys prie savęs.

Kad tai įrodytume, turime nuo šio klausimo pereiti .prie kito: ar išminčius vienas svarstys savo reikalus, ar kvies ką nors patarti. Aišku, tai yra jam būtina, kai tik iškyla pilietiniai ir asmeniniai, sakytume, mirtingi reikalai. Čia išminčiui reikia svetimo žmogaus patarimo taip, kaip jam reikia gydytojo, vairininko, gynėjo, ginčo tarpininko. Vadinasi, išminčius kartais ir čia pagelbės išminčiui, ko nors jį pamokydamas. Bet jis bus naudingas ir esant dideliems, dieviškiems dalykams, kaip sakėme, kartu siekiant dorybės, sujungiant sielas ir apmąstymus. Be to, draugų meilė ir džiaugsmas dėl tų gerovės kaip dėl savo paties atitinka prigimtį. Jei to nedarysime, dorybė paliks mus, nes tik nuolatinės pratybos daro ją stiprią. Dorybė pataria deramai išnaudoti dabartį, apmąstyti ateitį, apsvarstyti ir įtempti proto jėgas. Lengviau įtemps protą ir viską supras tas, kuris pasitelkia ką nors į pagalbą. Tegul jis ieško arba tobulo vyro, arba tobulumo siekiančio ir jau esančio arti jo. Tas tobulas vyras bus naudingas, nes kartu su jo protu bus lengviau rasti sprendimą. Sakoma, kad žmogus akylesnis svetimuose reikaluose negu savo. Šis dalykas blogai baigiasi tiems, kuriuos apakina savimeilė, kuriems baimė atima sugebėjime įžvelgti savo naudą. Tokie žmonės, tik atsidūrę saugioje vietoje, pradės ramiau mąstyti. Vis tiek yra dalykų, kuriuos net išminčiai geriau mato kituose negu savyje. Be to, išminčius suteiks išminčiui tą saldžiausią ir kilniausią pagalbą — „to paties norėti, to paties nenorėti"1, o kartu tempiant jungą galima sukurti nuostabiausią kūrinį.

Įvykdžiau tai, ko prašei, nors iš tiesų tai yra dalykas, kurį aš apžvelgsiu savo dorovės filosofijos knygose. Neužmiršk to, ką dažnai tau kartoju: tokiais svarstymais nieko nepasiekiame, nieko kito, tik aštriname savo sąmojį. Aš vis grįžtu prie to paties klausimo: kuo man tai padeda? Tegu padaro mane drąsesnį, teisingesnį, saikingesnį. Man ne pratybų trūksta: man gydytojo reikia. Kodėl prašai manęs nenaudingų žinių? Esi man žadėjęs didžių dalykų. Reikalauk jų išmėgink. Sakei, jog aš nedrebėsiu, net jei aplink žybčios kardai, net jei ašmenys lies mano gerklę. Sakei, jog būsiu ramus, net jei aplink mane liepsnos gaisrai, net jei pagrobęs mano laivą netikėtas sūkurys blaškys jį po jūrą. Suteik man tokią ramybę, kad niekinčiau malonumą ir garbę! Tiktai po to išmokysi išnarplioti supainiotus dalykus, suvokti dviprasmybes, įžvelgti tai, kas neaiš­u. O dabar mokyk to, kas yra būtina. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai