Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS DEŠIMTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS DEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Sveikinu tave iš savo dvaro palei Nomentą ir linkiu, kad būtum geranoriškas, tai yra palankių dievų, kurie atlaidūs ir maloningi tam, kuris pats sau yra palankus. Šiais laikais atsisakyk kai kam labai patinkančios minties, jog kiekvienam iš mūsų duotas globėjas — dievas, jei ne iš pirmųjų gretų, tai bent žemesnis, iš tų, kuriuos Ovidijus vadina „dievais iš prastuomenės"1. Tačiau noriu, kad, atsikratęs šios klaidos, tu prisimintum, jog tuo tikėjusieji mūsų protėviai buvo tikri stoikai2: jie kiekvienam priskyrė Genijų arba Junoną. Vėliau pamatysime, ar dievai turi laiko rūpintis kiekvieno žmogaus reikalais, tuo tarpu tebūnie tau žinoma, jog nesvarbu, ar esame išrinktieji, ar paniekinti ir palikti likimo valiai, tu negali prakeikti žmogaus baisiau negu prakeikdamas, kad jis susipyktų su savimi. Tu neprivalai trokšti, kad dievai nekęstų to, kurį tu laikai esant vertu bausmės. Jie jo nekenčia, nors ir atrodytų, jog jis klesti jų globojamas. Pasitelk visą savo stropumą ir įsižiūrėk, kokie iš tiesų yra mūsų reikalai, o ne kokiais jie laikomi. Tu pamatysi, kad daugiau blogio mums gresia negu jo atsitinka. Kaip dažnai sėkmės priežastis ir pradžia būna įvykis, vadinamas nelaime! Kaip dažnai visų sveikinamas dalykas pasirodo esąs laiptelis, vedantis prie bedugnės krašto, kiek kartų jis dar aukščiau iškėlė jau ir taip iškilusį žmogų, lyg iš ten, kur jis stovėjo iki šiol, būtų buvę smagu kristi! Tačiau pats kritimas nėra blogis, jei tik matai ribą, žemiau kurios prigimtis jau nieko neįstengia nublokšti. Visų dalykų pabaiga yra arti, kartoju, arti ir toji vieta, iš kurios išvaromas laimingasis, ir toji, iš kurios išvedamas nelaimingasis. Mes patys didiname atstumą iki šių vietų, ilginame kelią viltimi ir baime. Tačiau jei esi išmintingas, matuok viską pagal įprastą žmogaus padėtį: apribok ir tai, kuo džiaugiesi, ir tai, ko bijai. Verta ilgai nesidžiaugti, kad nereikėtų ilgai bijoti. Bet kodėl gi aš tik sumažinu šį blogį? — Nemanyk, kad reikia ko nors bijoti. Tuščias dalykas yra tai, kas mus jaudina ir gąsdina. Nė vienas neišsiaiškiname, kur yra tiesa, bet vienas kitą užkrečiame baime. Nė vienas neišdrįstame imtis to, kas kelia nerimą, ištirti savo baimės prigimtį ir pažiūrėti, ar ten esama gėrio. Ligi šiol tikime klaidinga ir tuščia pasaka, nes ji nėra atskleista. Supraskime, kaip svarbu įdėmiai įsižiūrėti: galų gale pamatysime, kad bijome to, kas taip trumpa, taip netvirta, taip nepavojinga. Mūsų protuose viešpatauja tokia pati painiava, kokią matė Lukrecijus:

Juk kaip vaikai šiurpioj tamsybėje bijo ir dreba

lygiai ir mes dažnai dienos metu išsigąstam3...

Kaipgi yra? Ar esame kvailesni už vaiką, jei drebame vidury dienos? Ne, Lukrecijau, mes drebame ne dienos vidury, mes patys paverčiame viską naktimil Nematome, nei kas mums kenkia, nei kas padeda. Visą gyvenimą bėgiojame nesustodami ir nepasižiūrėdami, kur statome koją. Matai, kokia beprotybė — šitas veržimasis per tamsą. O mes, dievaži, tik ir stengiamės, kad mus pašauktų ten kuo vėliau; ir nors patys nežinome, kur veržiamės, vis dėlto nesustodami greitai veržiamės tuo pačiu keliu. Tačiau jei norėtume, gali ir pašviesėti. Tai įmanoma tik vienu būdu: jei žmogus stengsis pažinti dieviškus ir žmogiškus dalykus; jei ne tik pasiners į tą pažinimą, bet ir prisisotins jo; jei, net ir puikiai visa tai suvokdamas, vis grįš prie jo ir dažnai pritaikys žinias sau; jei tyrinės, kas yra gėris ir kas — blogis ir kodėl šie vardai vartojami klaidingai; jei tyrinės, kas yra gėdinga, garbinga, lemtinga. Žmogaus proto smalsumas čia nesustoja. Jis nori pažvelgti ir už pačios visatos, sužinoti, kur ji veržiasi, iš kur atsirado, prie kokio tikslo skuba galvotrūkčiais lėkdami visi daiktai. Tačiau mes atplėšėme sielą nuo šio dieviško regėjimo, nusviedėme ją į purvą ir menkybę, kad ji taptų godumo verge, kad, palikusi pasaulį, jo ribas ir visa judinančius viešpačius, raustųsi žemėje ir ieškotų, kokį dar blogį iš jos iškasti, nepasitenkindama tuo, kas yra čia pat. Mūsų dievas ir tėvas arti mūsų padėjo tai, kas mums gera, nelaukdamas, kol ieškosime, ir davė jis viską pats, o tai, kas mums kenkia, kuo giliau paslėpė. Negalime niekuo skųstis, išskyrus pačius save: mes patys prieš gamtos valią iškėlėme į paviršių visa, kas mums pražūtinga, ką gamta buvo paslėpusi. Pasmerkėme siela malonumui, kuriam atlaidumas yra visų nelaimių pradžia; atidavėme ją puikybei ir šlovės siekimui ir kitoms tiek pat beprasmiškoms ir tuščioms vilionėms. Ką daryti dabar raginu tave? Nieko nauja, juk ne nuo naujų ligų ieškome vaistų. Pirmiausia tu pats sau turi išaiškinti, kas yra būtina, o kas — nereikalinga. Tai, kas būtina, visada šalia tavęs, o to, kas nereikalinga, visuomet reikia ieškoti, ir labai stengiantis. Nėra ko per daug girtis, jeigu paniekinai auksinę lovą ar brangakmeniais išpuoštus indus. Argi niekinti tai, kas nereikalinga, yra dorybė? Žavėkis savimi tada, kai paniekinsi būtinus dalykus. Nedaug esi pasiekęs, jei gali gyventi be karališkos prabangos, jei netrokšti po tūkstantį svarų sveriančių šernų, užjūrio paukščių liežuvėlių ar kitokių išsigimėliškos, niekinančios visą gyvūną ir besirenkančios tik tam tikras jo dalis, prabangos dalykų. Žavėsiuosi tavimi tuomet, kai atsisakysi net prastos duonos, kai įtikinsi save, jog žolė želia ne tik gyvuliams, bet, kai reikia — ir žmonėms, kai patirsi, kad ir medžių ūgliai gali prikimšti pilvą, į kurį sudedame tiek brangaus maisto, tarsi jis jį saugotų. Jį galima pripildyti ir be įnorių. Argi svarbu, ką jis gaus, jeigu viską, kad ir ką bus gavęs, vis tiek pavers nieku?! Tau džiugu, kai ant stalo išdėliojama visa, kas sugaunama sausumoje ir jūroje. Vieni tau malonesni, kai paduodami švieži, kiti — kai iki to buvo ilgai penimi bei tukinami, kad po to plauktų taukais. Tave džiugina išradingai išrūkyti valgiai. Tačiau, dievaži, patekęs j pilvą, šis taip rūpestingai ieškotas ir įvairiai paruoštas maistas virs tuo pačiu mėšlu. Nori išmokti niekinti gardėsius? Pažiūrėk, kuo jie virsta. Prisimenu, visiems labai žavintis, Atalas yra kalbėjęs šitaip: „Ilgai man darė įspūdį turtai. Apstulbdavau, kai vienur ar kitur kas nors sublizgėdavo, maniau, jog tai, kas paslėpta, yra panašu į tai, kas matoma. Bet per vienas iškilmes pamačiau visus sostinės aukso bei sidabro raižinius ir už auksą bei sidabrą vertingesnes brangenybes, pamačiau įvairiausių spalvų audinių, atvežtų iš kraštų, svetimų ne tik mums, bet ir mūsų priešams. Vienur mačiau žavingų, puikiai išpuoštų berniukų, kitur — moterų būrius ir visa kita, ką rodė visa valdanti laimė, apžvelgdama savo išteklius. Visa tai, tariau sau, yra ne kas kita, kaip jau ir taip neramių žmonių aistrų kurstymas. Ko nori šis lobių šėlsmas? Ar čia susirenkame mokytis godumo? O aš, dievaži, iš čia išsinešu mažiau norų negu atsinešiau. Niekinu turtus ne todėl, kad jie nereikalingi, bet todėl, kad jie — niekingi. Ar tu nematei, jog toji eisena, nors buvo lėta ir nesusigrūdusi, praėjo per keletą valandų? Nejaugi visą mūsų gyvenimą užima tai, kas neįstengė užimti visos dienos? Prisidėjo dar vienas dalykas: lobiai man pasirodė nereikalingi nei jų savininkams, nei žiūrovams. Dabar kiekvieną kartą, kai kas nors panašaus patraukia mano žvilgsnį — ar prašmatnus namas, ar išpuošta vergų minia, ar neštuvai ant galingų tarnų pečių, aš pats sakau sau: „Kuo tu žaviesi? Ko stulbsti? Juk tai — iškilmės. Tai yra paroda, o ne nuosavybė: bežavėdama ji ir išnyksta. Geriau pasuk prie tikrųjų turtų. Mokykis būti patenkintas mažu ir narsiai bei smarkiai sušuk: „Turime vandens, turime košės, vadinasi, mes su pačiu Jupiteriu varžysimės dėl laimės!" Bet, meldžiu tave, varžykimės ir neturėdami šito. Gėda auksą ir sidabrą laikyti laimingu gyvenimu, bet taip pat gėda juo laikyti vandenį ir košę. Ką daryti, jei ir jų nebus? Klausi, koks yra vaistas nuo skurdo? — Badui galą padaro badas. Antra vertus, koks skirtumas, kupeta ar šiaudas verčia tave vergauti? Argi svarbu, kokio didumo yra tai, ko likimas gali tau neduoti? Net vanduo ir košė ne tik nuo tavo valios priklauso. O laisvas yra ne tas, į kurį likimas turi mažai teisių, bet tas, į kurį jis visai neturi teisių. Taip yra: jei trokšti varžytis su Jupiteriu, kuris nieko nenori, reikia pačiam nieko nenorėti". Atalas taip kalbėjo mums, o prigimtis tai pasako visiems. Dažnai apie tai mąstydamas, pasidarysi iš tikrųjų laimingas, o ne atrodysi esąs laimingas, tai yra atrodysi esąs laimingas pats sau, o ne kitiems. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai