Ketvirtadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Biblioteka Kitos knygos ir... Seneka Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS AŠTUONIOLIKTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS AŠTUONIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Reikalauji, kad aš dažniau rašyčiau. Patikrinkime sąskaitas, ir tu dar liksi skolingas. Juk esame susitarę, kad pirmas būsi tu: rašysi laiškus, o aš į juos atsakysiu. Tačiau aš nebūsiu užsispyręs: žinau, jog tavimi galima pasitikėti. Tad užmokėsiu tau iš anksto ir nedarysiu taip, kaip nepaprastai iškalbingas vyras Ciceronas liepia daryti Atikui: „Jei nėra apie ką rašyti, tegul rašo visa, kas šauna į galvą". Man niekada netrūksta apie ką rašyti, nors ir nepradedu rašyti tokių pasakojimų, kokių savo laiškus prigrūda Ciceronas: kas vargsta ketindamas užimti kokią nors vietą; kas kovoja svetimomis, o kas — savo jėgomis; kas siekia konsulato padedamas Cezario, kas — Pompėjaus, o kas — piniginės; koks griežtas palūkininkas yra Cecilijus, iš kurio net artimieji gali gauti pinigų tik už dvylika procentų ir nė skatiko mažiau. Geriau užsiimti savomis, o ne svetimomis ydomis, geriau nagrinėti save ir pažiūrėti, kiek daug vietų mes tikimės, bet nesurenkame reikiamo balsų skaičiaus. Atsisakyti visų siekių, praeiti pro visus likimo rinkimus — štai kas, mielas Lucilijau, yra šlovė, ramybė ir laisvė. Ar manai, jog tuomet, kai sušauktos tribos, kai kandidatai virpa ant savo paaukštinimų ir vienas siūlo pinigų, kitas veikia per tarpininką, trečias laižo rankas, prie kurių išrinktas nenorės ir prisiliesti, kai visi įsitempę laukia skelbiko balso, nemalonu nerūpestingai stovėti ir žvelgti į tą prekyvietę nieko neperkant ir neparduodant?! Kur kas daugiau džiaugsmo tenka tam, kuris ramiai stebi ne pretoriaus ar konsulo rinkinius, bet tuos didžiuosius, per kuriuos vieni siekia metinių pareigų, kiti — amžinos valdžios, treti — sėkmingos karo pabaigos iIr triumfo, ketvirti — turtų, penkti — santuokos ir vaikų, šešti — savo ir artimųjų gerovės. Kokia yra dvasios didybė to, kuris vienas nieko nesiekia, nieko nemaldauja ir sako: „Neturiu su tavim reikalų, likime! Nesu tavo valdinys, nesileniu tau. Žinau, jog Katonus tu nubloški, o Vatinijus iškeli1. Nieko neprašau". Tai yra savo likimo kūrimas. Taigi apie tai rašykime vienas kitam, naudokimės šiuo neišsenkančiu dalyku, matydami tūkstančius neramių žmonių, kurie, tarsi norėdami susirasti pražūtį, per piktadarybes skverbiasi prie blogio ir siekia nepastovių ar net paniekos vertų dalykų. Kuriam iš gavusiųjų buvo gana, kas trokštančiam atrodė per daug?! Sėkmė nėra pavydi, kaip mano žmonės, bet silpna: nieko neįstengia pasotinti. Tau atrodo, jog tai aukštuma, nes esi toli, o tam, kas į ją užkopia, ji yra kažkas žema. Meluočiau sakydamas, jog jis nenorės kopti aukščiau. Tai, ką tu laikai viršūne, yra tik laiptelis. Visiems blogai nežinoti tiesos. Gandų apgauti žmonės veržiasi lyg ir prie gėrio, o paskui, įgiję tai, ko troško, ir daug iškentėję, pamato, jog visa tai yra blogis arba tuštybė, arba mažiau negu buvo tikėtasi. Dauguma žmonių iš tolo žavisi tuo, kas netikra, ir didelius daiktus minia laiko gėriu.

Kad mums šitaip neatsiliktų, panagrinėkime, kas yra gėris. Įvairiai jis aiškinamas, kiekvienas jį supranta kitaip. Kai kas apibūdina jį taip: gėris yra tai, kas traukia mūsų sielas, kas kviečia jas prie savęs. Bet tam tučtuojau prieštaraujama: o kas, jei iš tikrųjų traukia, bet į pražūtį? Žinai, kaip dažnai blogis atrodo patrauklus. Tiesa ir tiesos regimybė — ne tas pats. Gėris siejasi su tiesa. Netiesa nėra gėris. O tai, kas traukia prie savęs ir vilioja, yra tik tiesos regimybė: prisigerina, ragina, lenkia prie savęs. Kiti gėrį apibūdina taip: gėris yra tai, kas skatina siekti savęs, arba tai, kas link savęs nukreipia sielos veržimąsi. Ir šiam supratimui taip pat galima prieštarauti: daugelis dalykų skatina sielos veržimąsi, netgi tie, kurių siekiama siekiančiųjų nelaimei. Geresnis toks apibrėžimas: gėris yra tai, kas skatina sielos veržimąsi, atitinkantį prigimtį. Jo siekti reikia tik tada, kai jis pripažįstamas reikalingu. Tai yra garbingas dalykas, ir tik tokio jo verta tobulai siekti. Pats dalykas verčia pasakyti, koks skirtumas tarp gėrio ir dorybės. Jie turi kažką bendra ir neatskiriama. Gėris gali būti tik tai, kas garbinga, o garbingumas visada yra gėris. Tai kuo gi jie skiriasi? Garbingumas yra tobulas, darantis gyvenimą laimingą gėris, kuriam prisilietus ir kiti dalykai virsta gėriu. Štai ką turiu galvoje: kai kurie dalykai nėra gėris, bet nėra ir blogis, pavyzdžiui, karo tarnyba, vadovavimas legionui arba teisėjavimas. Kai šios pareigos atliekamos garbingai, jos tampa gėriu, iš abejotino dalyko pereina į gėrio sritį. Gėris atsiranda iš sąjungos su garbingumu, garbingumas pats savaime yra gėris. Gėris išplaukia iš garbingumo, o garbingumas atsiranda pats iš savęs. Tai, kas yra gėris, galėjo būti blogis, tai, kas yra garbingumas, galėjo būti tik gėris. Kai kurie yra pateikę tokį apibrėžimą: gėris yra tai, kas atitinka prigimtį. Klausyk, ką į tai atsakysiu: tai, kas yra gėris, atitinka prigimtį, bet tai, kas atitinka prigimtį, dėl to dar nėra gėris. Daug kas neprieštarauja prigimčiai, bet yra taip menka, kad tam netinka gėrio vardas. Tai — smulkūs ir  paniekos verti dalykai. Tuo tarpu net mažiausias gėris nėra vertas paniekos. Kol jis menkas, jis nėra gėris, o tapęs gėriu, jis nebėra menkas. Kaip atpažinti gėrį? Jis tobulai atitinka prigimtį. „Pripažįsti, — sakai man, — jog gėris atitinka prigimtį. Tai — jo savybė. Bet pripažįsti, kad egzistuoja ir kiti prigimtį atitinkantys dalykai, kurie nėra gėris. Tai kaipgi viena yra gėris, o kita — ne? Kaip atsiranda kitokia kokybė, jei ir vienam, ir kitam bendra yra tai, kad jie atitinka prigimtį?" Tikriausiai dėl paties didumo. Visiškai nenauja, kad augant keičiamasi. Kažkas buvo kūdikis, o tapo suaugęs: ir jo kokybė jau kitokia.

Kūdikis — neprotingas, o suaugęs žmogus — protingas. Kai kurie dalykai augdami pasidaro ne tik didesni, bet ir kiti. Tvirtinama: „Tai, kas didėja, nepasidaro kažkuo kitu. Ar pripilsi butelį vyno, ar statinę, vis tiek abiejuose bus vynas. Ir trupinėlis medaus, ir didelis jo kiekis saldumu nesiskiria". Tu pateiki netikusių pavyz­žių: čia visada lieka ta pati kokybė nepaisant kiekio. Kai kurie daiktai didėdami išsaugo savo rūšį ir kokybę; yra tokių daiktų, kurie po daugelio jų padidinimų tik nuo paskutinio priedo pasikeičia įgydami naują, kitokią negu buvo kokybę. Skliautą suformuoja vienas akmuo — tas, kuris įsiterpdamas sujungia išgaubtus šonus ir padaro smailą viršūnę. Kodėl paskutinysis priedas, nors ir mažas būdamas, padaro daugiausia? Todėl, kad jis ne didina, bet užbaigia. Kai kurie daiktai besivystydamiesi atsikrato pirminio pavidalo ir įgyja naują. Kai mūsų siela ilgai siekia ką nors aprėpti ir, eidama paskui tą didybę, nuvargsta, tą daiktą pradedame vadinti begalybe. Tai yra visai kas kita negu atrodąs didis, tačiau baigtinis daiktas. Taip pat kai kuriuos daiktus laikome sunkiai skaidomais ir galų gale, didėjant šiam sunkumui, pamatome, kad jie yra neskaidomi. Taip ir nuo to, kas sunkiai ar vos juda, prieiname prie to, kas visai nejuda. Taip tam, kas atitinka prigimtį, didėjimas suteikia kitą kokybę ir paverčia gėriu. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Biblioteka Kitos knygos ir... Seneka Seneka 101-124 laiškai