Trečiadienis, Lie 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Biblioteka Kitos knygos ir... Seneka Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS AŠTUNTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tai, apie ką tu klausi, priklauso tai sričiai, kurią išmanydamas įgysi tik žinių. Kadangi jų įgysi, tai tu ir skubi nenorėdamas laukti visą dorovės filosofiją aiškinančių knygų, prie kurių kaip tik dabar dirbu. Todėl nedelsdamas įvykdysiu tavo prašymą, tačiau pirma parašysiu, kaip elgtis su tave uždegusiu, kaip matau, noru mokytis, kad jis pats sau netrukdytų. Negalima padrikai pešioti ar godžiai pulti prie visko iš karto, reikia per dalis prieiti prie visumos, renkantis naštą pagal jėgas ir užsiimant tik tuo, ką pajėgi. Gerk ne kiek nori, bet kiek telpa. Tik būk doros sielos ir tu sutalpinsi tiek, kiek norėsi: kuo daugiau siela gauna, tuo ji darosi stipresnė. Atsimenu, taip mokė Atalas, kai buvome apgulę jo mokyklą: ateidavome į ją pirmieji, o išeidavome paskutiniai, kai net žingsniuojantį pasivaikščioti stengdavomės jį įtraukti į pokalbį, o jis buvo ne tik visuomet pasiruošęs, bet ir nusiteikęs bendrauti su mokiniais. „Ir mokytojas, ir mokinys, — sakydavo jis, — privalo turėti tą patį tikslą — naudą, kurią vienas nori teikti, o kitas — gauti." Tegul tas, kas vaikšto pas filosofą, kasdien išsineša su savim ką nors gero: tegul grįžta namo arba sveikesnės dvasios, arba lengviau pagydomas. Taip bus, nes filosofija stipri tuo, kad padeda ne tik ją studijuojantiems, bet ir turintiems su ja reikalų. Saulės atokaitoje atsidūręs žmogus įdega, net jeigu jis neketino degintis, o kiek ilgiau užsisėdėjęs tepalų parduotuvėje, išsineša su savimi jos kvapą. Tie, kurie pabuvojo pas filosofą, net ir nesistengdami būtinai pasiims ką nors naudingo. Atkreipk dėmesį, aš sakau „net nesistengdami", o ne „net priešindamiesi". „Kaipgi yra? Argi mes nepažįstame tokių, kurie ilgus metus prasėdėjo pas filosofus ir net nė kiek neįgijo filosofinio atspalvio?" Kur nepažinsime! Tokius amžinus kietasprandžius aš vadinu ne filosofų mokiniais, bet jų įnamiais. Kai kurie iš jų ateina tik pasiklausyti, o ne mokytis — panašiai kaip į teatrą traukiame dėl malonumo norėdami palinksminti savo ausis arba kalba, arba balsu, arba pasakojimu. Gali pamatyti, kad didelei klausytojų daliai filosofo mokykla yra prieglobstis poilsiauti. Jie nesistengia atsikratyti ydų, susikurti kokį nors gyvenimo principą, pagal kurį galėtų taisyti savo įpročius, bet mėgaujasi išgirstais teiginiais kaip kokia pramoga. Kai kurie atsineša net užrašų lenteles, tačiau pagauna ne esmę, o žodžius, kuriuos po to be naudos sako kitam taip pat, kaip patys klausėsi jų be naudos sau. Kitus pakeri didingi posakiai, įkvėpta širdimi ir veidu jie perima kalbančiojo jausmus, panašiai kaip fleitos garsai įaudrina pagal įsakymą šėlstančius pusiau vyrus frigus1. Juos traukia ir kursto pats dalyko grožis, o ne tuščias žodžių skambėjimas. Jie norėtų tučtuojau įgyvendinti išgirstą narsų pasakymą apie mirtį ar ryžtingą atkirtį likimui, jie pasiduoda tokioms mintims ir tampa tokie, kokiems liepiama būti. Ak, jeigu jų siela išliktų tokia pat, jeigu minia, mokanti atkalbėti nuo viso, kas dora, beregint neatimtų iš jų puikaus polėkio! Nedaugelis sugeba parsinešti namo gautą dvasią. Klausytoją lengva paskatinti trokšti tiesos: juk prigimtis visiems davė gėrio pagrindą ir dorybės sėklų. Visi esame jai gimę, ir, kai pasirodo ragintojas, tada gėris, kuris tarsi snaudė mūsų sieloje, prabunda. Ar negirdėjai, kaip sugaudžia teatras, kai pasakoma tiesa, kurią visi pripažįsta, kuriai visi pritaria?

Netrūksta skurdžiui nieko, trūksta tik godžiam2.

Šykštuolis niekam geras nėr, blogiausias — sau3.

Šioms eilutėms ploja ir didžiausias šykštuolis, džiaugdamasis, kad kažkas peikia jo ydas. O kiek kartų, tavo nuomone, stipresnis poveikis būna tuomet, kai tai sako filosofas, kai į išganingus pamokymus įterpiamos eilės, kad jie veiksmingiau įstrigtų į nepatyrusio žmogaus sielą? „Kaip, — sakydavo Kleantas, — mūsų iškvepiamas oras, praėjęs pro ilgo trimito vamzdžio susiaurėjimą ir išstumtas pro platesnę angą, sukelia skardesnį garsą, taip ir mūsų jausmus stipresnius padaro glausta eilėraščio eilutė." Ta pati mintis, pasakyta laisva kalba, išklausoma ne taip atidžiai ir mažiau veikia negu tada, kai pridedamas metras, kai puiki prasmė įspraudžiama į tam tikras pėdas, tas pats teiginys įsminga tarsi plačiai užsimojus mesta ietis. Daug kalbama apie panieką pinigams, ilgiausiomis šnekomis mokoma, kad žmonės suprastų, jog vertybė yra dvasios turtas, o ne paveldėti daiktai, jog turtingas yra tas, kuris prisitaiko prie savo skurdo ir, mažai turėdamas, laiko save pasiturinčiu. Tačiau sielą labiau sukrečia eiliuotas pasakymas:

Mažiausiai visko trūksta trokštančiam mažai4.

Turėsi viską, jei norėsi, kiek gana5.

Girdėdami tokius ar panašius žodžius, esame priversti pripažinti jų tiesą. Ir net tie, kurie visada trokšta daugiau, žavisi, pritaria šūksniais ir prakeikia pinigus. Pamatęs tokią pakilią jų nuotaiką, spausk juos, užgulk, slėk atmetęs įvairias subtilybes, išprotavimus, išvedžiojimus ir kitus beprasmiško sąmojingumo pokštus. Kalbėk prieš godumą, prieš prabangą. Kai pamatysi, jog esi šį tą nuveikęs, jog prasiskverbei į klausytojų sielas, užsipulk dar karščiau. Sunku patikėti, kokia naudinga būna kalba, kurios tikslas — gydyti ir kuri skirta klausytojų gėriui. Neužkietėjusi širdis lengviau pamilsta garbingumą ir tiesą. Tačiau, radusi gabų gynėją, tiesa pasiekia netgi vidutiniškai supratingą ir jau šiek tiek sugadintą žmogų. Kai aš klausydavausi Atalo, smerkiančio ydas, paklydimus ir įvairias gyvenimo blogybes, dažnai imdavau gailėtis žmonių giminės ir tikėjau, kad jis pakilęs virš žmogui pasiekiamų viršūnių. Jis pats sakėsi esąs karalius, bet man atrodė esąs didesnis už karalius; nes teisė ir juos. Kai jis pradėdavo girti skurdą ir įrodinėti, kad visa, kas nėra būtina, yra tik nereikalingas ir sunkus svoris, dažnai norėdavau išeiti iš mokyklos, pasidaręs skurdžiumi. Kai pradėdavo juoktis iš mūsų malonumų, girti skaistų kūną, blaivų stalą, dvasią, laisvą ne tik nuo neleistinų, bet ir nuo nereikalingų malonumų, aš norėdavau sutramdyti gerklę ir pilvą. Šį tą iš tų laikų, Lucilijau, aš išsaugojau iki šiol. Buvau viskam labai užsidegęs, tačiau po to, priverstas grįžti prie visuomeninių- pareigų, išsaugojau tik kai kuriuos iš tų puikių sumanymų. Vis dėlto nuo to laiko visam gyvenimui atsisakiau austrių ir grybų. Juk tai ne maistas, o skanumynas, verčiantis vėl valgyti jau pasisotinus, lengvai išvaromas atgal ir per apačią, ir per viršų, o tai ir yra maloniausia ėdrūnams, kemšantiems daugiau negu telpa. Nuo to laiko visą gyvenimą nenaudoju tepalų, nes maloniausiai kvepia niekuo nekvepiantis kūnas. Nuo to laiko į mano skrandį nepatenka vyno. Nuo to laiko visą gyvenimą vengiu vonių, nes esu įsitikinęs, jog šutinti kūną ir sunkti iš savęs prakaitą yra nenaudingas išlepimas. Prie kitų dalykų, kuriuos aš tada atmečiau, grįžau, tačiau ir jų neatsisakydamas žiūriu saikingumo, kuris artimesnis atsisakymui ir galbūt net sunkesnis už jį, nes ko nors atsisakyti yra lengviau negu būti saikingam. Kadangi pradėjau pasakoti, kaip, būdamas jaunas, ėmiausi filosofijos su didesniu polėkiu, negu užsiimu ja senatvėje, tai nebus gėda prisipažinti, kaip smarkiai buvau įsimylėjęs Pitagorą. Sotionas mums pasakojo, kodėl tas atsisakydavo valgyti gyvūnų mėsą ir kodėl po to Sekstijus padarė tą patį. Abu taip elgėsi dėl skirtingų, bet didingų priežasčių. Vienas manė, jog ir be kraujo praliejimo užtenka žmogui maisto, o kai žudymas teikia malonumo, žiaurumas tampa įpročiu. Jis pridurdavo, kad reikia apriboti prabangą, teigdamas, jog įvairus ir mūsų kūnui svetimas maistas kenkia sveikatai. Pitagoras tvirtino, jog tarp visų gyvų būtybių yra giminystės ryšių, ir jos keičiasi sielomis, pereinant šioms į kitus pavidalus. Vadinasi, jeigu tikėtume jo mokymu, nė viena siela nežūva, tik trumpą laiką ji būna viena, kol pereina, persilieja į kitą kūną. Kada nors pamatysime, per kokią laikų kaitą ji pereis ir kada ji, pakeitusi daugybę būstų, sugrįš į žmogų. Tuo tarpu jis skatina žmonių nusikaltimo ar tėvažudystės baimę, nes nežinodami galime kame nors užpulti tėvo sielą ir peiliu ar dantimis sužeisti kokio nors giminaičio sielą. Šias mintis Sotionas papildydavo ir savo įrodymais klausdamas: „Tu netiki, kad sielos pereina vis į kitus ir kitus kūnus ir kad tai, ką mes vadiname mirtimi, yra kelionė? Netiki, kad šiuose gyvuliuose, žvėryse ar vandens gyvūnuose glūdi kokio nors žmogaus siela? Netiki, kad niekas šiame pasaulyje nežūva, o tik keičia vietą, kad ne tik dangaus kūnai sukasi tam tikrais ratais, bet ir gyvos būtybės išnyksta ir sugrįžta, ir sielos keliauja ratu? Didieji vyrai tuo tikėjo. Taigi kol kas susilaikyk nuo sprendimo ir nedaryk nieko, kas prieštarautų tam. Jei visa tai tiesa, nevalgydamas gyvūnų, išvengsi nuodėmės, o jei netiesa — būsi saikingas. Ar labai daug žalos padarys tavo patiklumas? Juk aš atimu iš tavęs tik liūtų ir kranklių maistą". Tokių jo žodžių paveiktas, aš pradėjau nevalgyti mėsos, ir po metų tai jau buvo ne tik lengva, bet ir malonu. Man atrodė, kad mano dvasia tapo gyvesnė, nors ir šiandien aš netvirtinu, jog iš tiesų taip buvo. Klausi, kodėl atsisakiau šio įpročio? Mano jaunystė prabėgo Tiberijaus Cezario principato metais. Tuomet buvo gujami įvairūs svetimi papročiai, o kai kurių gyvūnų mėsos nevalgymas buvo laikomas prietaru. Tad, prašomas ne tiek šmeižto bijančio, kiek filosofijos nemėgstančio savo tėvo, aš grįžau prie ankstesnių įpročių. Jis nesunkiai mane įtikino geriau maitintis.

Atalas paprastai girdavo tą čiužinį, kuris neįdubdavo nuo kūno svorio. Tad, ir senas būdamas, aš naudoju tokį, ant kurio nelieka gulėjimo pėdsakų. Visa tai papasakojau norėdamas tau įrodyti, kaip karštai iš pradžių naujokėliai veržiasi prie gėrio, kai kas nors juos paragina, kai kas nors juos uždega. Bet po to, iš dalies dėl mokytojų, mokančių mus samprotauti, o ne gyventi, iš dalies dėl mokinių, kurie kreipiasi į mokytojus, norėdami tobulinti ne dvasią, o protą, kaltės, šis veržimasis atlėgsta, ir filosofija virsta filologija. Labai svarbu, su kokia nuostata imiesi to ar kito dalyko. Kuris nors būsimas gramatikas knaisiojasi po Vergilijų, nesuprasdamas, jog žymioji eilutė:

Bėga tuo tarpu skubiai ir bėga negrįžtantis laikas6

reiškia, kad reikia nesnausti. Kas neskuba, tas atsilieka. Skubančios dienos gena mus ir pačios lekia pagrobdamos mus nejučiom. O mes viską atidedame ateičiai, delsiame, kai reikia bėgti galvotrūkčiais. Ne, jis pastebi, jog Vergilijus, kalbėdamas apie laiko greitumą, vis vartoja žodį „pralekia“.

Amžiaus geroji diena mirtingiems vargšams šioj žemėj

Pralekia greit, ateina liūdna senatvė ir ligos,

Prislegia vargo našta ir mirtis be gailesčio rauna7.

Tas, kurio žvilgsnis nukreiptas į filosofiją, šias eilutes supras kaip dera ir pasakys: „Vergilijus niekuomet nesako, kad dienos „eina", bet kad jos visada „lekia", nes tai — pats greičiausias bėgimas iš visų, o pačios geriausios pralekia pirmos. Tai kodėl gi mes neraginame savęs, kad pavytume šį greičiausią dalyką? Tai, kas geriausia, praskrenda pro šalį, o lieka tai, kas prasčiausia. Kaip iš ąsočio pirmiausia išteka skaidrus vynas, o tai, kas sunkesnio ir drumzlinesnio, nusėda ant dugno, taip ir mūsų gyvenime pirmiausia praeina visa, kas geriausia. O mes leidžiame tai išgerti kitiems, sau palikdami tik nuosėdas. Tegul įstringa sieloje ir lyg orakulo ištarti įtikina mus šie žodžiai:

Amžiaus geroji diena mirtingiems vargšams šioj žemėj

Pralekia greit ...

Kodėl geroji? Todėl, kad apie likusias mes nežinome. Kodėl geroji? Todėl, kad, būdami jauni, galime mokytis, galime nukreipti į gėrį dar nesurambėjusią ir lanksčią sielą. Todėl, kad šis laikas tinka vargams, tinka gabumų lavinimui mokantis, tinka kūno grūdinimui dirbant. Likusieji metai yra tingesni, ne tokie paslankūs ir arčiau pabaigos. Taigi stenkimės iš visos širdies ir, palikę visa, kas mus blaško, siekime vieno dalyko: laiku supraskime, kaip nepaprastai greitai bėga laikas, o ne tada, kai jis jau praėjęs. Kiekvieną dieną laikykime geriausia ir išnaudokime ją mūsų tikslams. Reikia sučiupti tai, kas bėga". Skaitantis Vergilijų gramatiko akimis apie tai nemąstys. Jis negalvos, kad kiekviena diena yra geriausa, nes vėliau atsėlina ligos ir prislegia senatvė, kuri jau kybo virš galvos iki šiol manantiems, jog jie jauni. Jis sakys, kad Vergilijus visuomet gretina ligas ir senatvę. Dievaži, ne be pagrindo: juk senatvė — tai nepagydoma liga. Be to, jis paaiškins, kad poetas duoda senatvei pravardę, visuomet vadina ją „liūdna":

ateina liūdna senatvė ir ligos...

Kitoje vietoje jis sako:

Tįso ten Ligos išblyškę, liūdna, nusiminus Senatvė8...

Nereikia stebėtis, kad iš to paties kiekvienas renkasi tik tai, kas tinka jo tyrinėjimams. Toje pačioje pievoje jautis ieško žolės, šuo — kiškio, o gandras — driežo. Kai Cicerono knygą „Apie valstybę" paima į rankas koks nors filologas, po to gramatikas, o dar vėliau filosofijai atsidavęs žmogus, kiekvienam iš jų rūpi skirtingi dalykai. Filosofas stebisi, kad įmanoma tiek daug pasakyti smerkiant teisingumą. Filologas, skaitydamas tą patį, pažymi štai ką: buvo du tokie romėnų karaliai; vienas iš jų neturėjo tėvo, kitas — motinos. Mat yra neaišku dėl Servijaus motinos, o Ankas neturėjo tėvo, jį vadina Numos anūku. Be to, jis paaiškins, jog tas, kurį mes vadiname diktatoriumi ir kurio tokį vardą randame istorijos veikaluose, senovės žmonių buvo vadinamas „tautos vadu". Šiandien tai įrodo augurų knygos9 ir iš to vardo padarytas pavadinimas „raitelių vadas". Taip pat jis pažymės, kad Romulas žuvo per saulės užtemimą ir kad teisę kreiptis į tautą turėjo jau karaliai. Kai kurie, taip pat ir Fenestela, mano, jog apie tai buvo rašoma jau pontifikų knygose10. Jei tą pačią knygą išsivynios11 gramatikas, jis pirmiausia nusirašys vaizdingus žodžius: Ciceronas sako „išties", užuot sakęs „iš tiesų", taip pat „savim", užuot — „savimi". Be to, gramatikas užsiims tais pasakymais, kurie per šimtmetį pasikeitė. Mat Ciceronas rašo: „Dėl jo įsikišimo esame grąžinti nuo kalkių ruožo". Dabar tą ruožą mes vadiname kreida, o senovės žmonės vadino kalkėmis12. Tada jis išrinks Enijaus eilutes, pirmiausia tas, kuriose rašoma apie Scipiohą Afrikietį:

Nei priešas, nei pilietis jam

Atlygint negalės už triūsa, ir žygius.

Jis pasakys, kad iš to galima suprasti, jog senovėje „triūsas" reiškė ne tiek pagalbą, kiek darbą. Enijus turįs galvoje darbą tvirtindamas, kad niekas — nei pilietis, nei priešas — negalėjo atlyginti Scipionui už jo darbus. O laimingu jis laikys save atradęs, iš kur, kaip atrodo, Vergilijus bus paėmęs žodžius:

...padangių vartai didingi

Dunda virš jo galvos...13

Jis pasakys, kad Enijus perėmė tai iš Homero, o Vergilijus — iš Enijaus. Juk tame pačiame Cicerono veikale „Apie valstybę" yra Enijaus epigrama:

Jei tik leista kam nors užkopti į dievišką aukštį,

Man vienam atsivers vartai didieji dangaus.

Bet tam, kad ir aš pats, užsiimdamas kitais dalykais, nenusirisčiau į filologo ar gramatiko kelią, raginu ir klausyti filosofų, ir skaityti juos, jei norime pasiekti laimingą gyvenimą, o ne gaudyti senus žodžius ar naujadarus, nevykusius perkeltinės reikšmės pasakymus ar iškalbos figūras. Reikia ieškoti naudingų pamokymų ir didingų, narsių žodžių, kuriuos tuoj būtų galima pritaikyti. Juos išmokime taip, kad žodžiai taptų darbais. Mano nuomone, niekas mirtingiesiems nepadarė tiek bloga, kaip tie, kurie išmoko filosofijos kaip kokio nors parsiduodančio amato, kurie gyvena kitaip, negu moko gyventi. Atsidavę visoms pačių peikiamoms ydoms, jie patys gali būti puikiais beprasmiško mokymosi pavyzdžiais. Toks patarėjas suteiks man ne daugiau naudos negu jūros liga susirgęs vairininkas. Siaučiant bangoms, reikia laikyti vairą, kautis su pačia jūra, išplėšti bures iš vėjo valdžios. O ką įstengia apkvaitęs ir vemiantis laivo vadas? Argi mūsų gyvenimą audros svaido ne smarkiau už bet kokį laivą? Reikia ne kalbėti, bet vairuoti. Visa, ką jie sako, kuo giriasi miniai, yra ne jų: tą pasakė jau Platonas, tą — Zenonas, tą — Chrisipas, Poseidonijas, tą — didelis būrys mūsiškių ir panašių į juos. Patarsiu, kaip įrodyti, kad tavo ištarti žodžiai yra tavo: daryk taip, kaip sakai. Pasakęs, ką norėjau tau perteikti, dabar nusileisiu tavo prašymui ir kitame laiške surašysiu visa, apie ką klausei. Tuomet nepavargęs galėsi imtis to painaus dalyko, kurio klausytis reikia atsukus ir ištempus ausis. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Biblioteka Kitos knygos ir... Seneka Seneka 101-124 laiškai