Ketvirtadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Biblioteka Kitos knygos ir... Seneka Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai

ŠIMTAS PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kiekviena diena, kiekviena valanda skelbia, kad esame niekas, kokiu nors įrodymu mums, užuomaršoms, primindama mūsų būties trapumą ir versdama mus, užuot svajojus apie amžinybę, pažvelgti į mirtį. Kam tokia įžanga? — paklausi. Tu pažinojai Kornelijų Senecioną, puikų ir paslaugų romėnų raitelį.

Labai kukliai pradėjęs, jis pats savo jėgomis prasibrovė aukštyn, o po to jau nuolaidus kelias vedė jį prie viso kito. Mat visuomeninis žmogaus svoris auga greičiau negu atsiranda. Didžiausia kliūtis norint įsigyti pinigų yra skurdas, ir, tik išlipus iš jo, jie įgyjami pastoviai. Senecionas jau buvo priartėjęs prie turtų, kuriuos jam žadėjo du sėkmę užtikrinantys dalykai: mokėjimas įgyti pinigų ir mokėjimas saugoti juos. Ir vienas iš šių požymių gali padaryti kiekvieną turtingą. Šis labai santūrus ir besirūpinantis savo kūnu ne mažiau negu turtu žmogus kaip paprastai rytą aplankė mane, po to visą dieną iki vėlyvo vakaro prasėdėjo prie sunkiai sergančio ir be vilties pagyti gulinčio draugo, linksmai pavakarieniavo ir tada staiga buvo užkluptas netikėto negalavimo — anginos, kuri užspaudė jam gerklę taip, kad šis kvėpavo tik iki aušros. Taigi, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai atliko visas sveiko ir stipraus žmogaus pareigas, jis mirė. Jis, vaikęsis pinigų jūroje ir sausumoje, pasidaręs net valstybinių pajamų nuomotoju ir nepalikęs neišmėgintos nė vienos pelno dalies, puikiai besiklostant reikalams, buvo pagrobtas iš paties vis didėjančio pinigų srauto vidurio.

Kriaušes dabar, Melibėjau, sodink tu, vynuoges veiski!1

Kaip kvaila numatyti veiklos metmenis visam savo amžiui, kai nesi net rytdienos šeimininkas! Kokia beprotybė puoselėti tolimas viltis: pirksiu, statysiu, paskolinsiu, išreikalausiu, eisiu svarbias pareigas, o po to, nuvargęs ir pasisotinęs, ilsėsiuos senatvėje. Tikėk manimi, net ir laimingųjų ateitis netikra. Niekas neprivalo ko nors žadėti sau ateityje. Netgi tai, ką laikome rankose, išsprūsta, ir mūsų jau sugautą valandą nusineša atsitiktinumas. Laikas rieda pagal nustatytą, tačiau mums nesuprantamą dėsnį. Kas man darbo, ar gamtai aišku. Jei man pačiam tai nėra aišku. Mes tikimės toli nukeliauti mariomis ir, paklaidžioję po svetimus krantus, kada nors grįžti į tėvynę, tikimės vėlesnio atlyginimo už karo tarnyba ir stovyklos vargus, tikimės valdyti provinciją, nuo vienų pareigų pereiti prie kitų, o tuo tarpu mirtis — jau visai šalia. Kadangi mąstome tik apie kitų mirtį, tai, nors pavyzdžiai nuolatos mums primena, kad esame mirtingi, apie tai mes mąstome tik tol, kol stebimės. Ar gali būti kas nors kvailiau kaip stebėtis, kad vieną dieną įvyksta tai, kas gali vykti kasdien?! Mūsų laukia nepermaldaujamos lemties užbrėžta riba, bet niekas nežino, ar toli ta riba. Tad nuteikime sielą taip, lyg būtume jau baigę savo kelionę. Nieko neatidėliokime. Kasdien atsiskaitykime su gyvenimu. Didžiausia gyvenimo klaida yra tai, kad jis visuomet laikomas nebaigtu, kad vis kas nors atidėliojama. Kasdien užbaigiančiam savo gyvenimą žmogui nestinga laiko. O juk kaip tik trūkstant laiko, gimsta baimė ir sielą graužiantis ateities troškimas. Labiausiai apgailėtinas dalykas — tai ateinančių nežinojimas, kur išeiti. Sunerimusį protą kankina suprantama baimė dėl to, kiek ir kokio gyvenimo yra likę. Kaip išvengti tokio nerimo? Yra tik vienas būdas: nesistengti skubinti savo gyvenimo, jis privalo tarytum susikaupti, nes nuo ateities priklauso tik tas, kuris tuščiai leidžia dabartį. O kai aš pasiimu tai, kas mano, kai nurimusi dvasia suvokia, jog tarp dienos ir šimtmečio nėra jokio skirtumo, tada ji iš aukšto žvelgia į ateities dienas bei darbus ir, smagiai juokdamasi, mąsto apie laiko pynę. Ar tave jaudins atstiktinumų įvairovė ir kaita, jei tu būsi tikras dėl netikrų dalykų? Todėl skubėk, mielas Lucilijau, gyventi ir tikėk, jog kiekviena diena yra visas gyvenimas. Kas pasirengė šitaip gyventi, kam gyvenimas užsibaigia kasdien, tas ramus, o viltimis gyvenantiems žmonėms laikas nuplaukia, atsiranda gyvenimo godulys ir pasigailėtina, visus daranti pasigailėtinus mirties baimė. Štai iš kur atsirado ta gėdingiausią Mecenato malda, kurioje jis nesipriešina nei bejėgiškumui, nei luošumui, nei net kančioms — kad tik tokių nelaimių kaina išprašytų gyvybę:

Galit kirsti abi rankas.

Galit kojas abi

Ir Į kuprą suriest mane.

Ir dantis išdaužyt.

Jei gyvybė rusens — gerai,

Jos maldauju karštai

Net ant kryžiaus prikaltas aš.

Maldaudamas kančių pratęsimo lyg gyvybės, jis meldžia paties blogiausio, kas gali atsitikti. Mano nuomone, didžiausios paniekos yra vertas tas, kuris nori gyventi net nukryžiuotas. O jis sako: „Suluošink mane, kad tik sulaužytame ir nenaudingame kūne išliktų gyvastis. Sužalok mane, tik pridėk suklypusiai baidyklei laiko. Gali mane prikalti ant kryžiaus, pasodinti ant kuolo...“ Ar verta užspausti žaizdą ir karoti nukryžiuotam atitolinant geriausią iš nelaimių — kančių pabaigą? Ar verta sulaikyti sielą, jei vis tiek su ja išsiskirsi? Ko tokiam palinkėti, jeigu ne to, kad dievai būtų jam palankūs? Ko trokšta šios bjauriai išglebusios eilės? Ar tai — sandėris su beprotiška baime? Ar tai — šlykštus gyvybės meldimas? Ar manai, Vergilijus jam kada nors skaitė:

Argi mirtis žmogaus nedalia?2

Jis trokšta pačių baisiausių nelaimių, nori pratęsti tai, ką sunkiausia iškęsti. Dėl ko? Aišku, dėl ilgesnio gyvenimo. Bet ar lėta mirtis yra gyvenimas? Nejaugi atsiras žmogus, norintis pamažu tirpti kančiose ir, netekdamas vieno sąnario po kito, atiduoti gyvybę po lašą, užuot iš karto ją iškvėpęs? Nejaugi atsiras toks, kuris, atvestas prie to nelaimingo stulpo jau luošas,paverstas šlykščia menčių ir krūtinės kupra, sutriuškintais kaulais, turėjęs daugybę priežasčių mirti dar iki kryžiaus, norės pratęsti gyvenimą pratęsiant kankinimus?! Štai ir prieštarauk dabar, kad neišvengiama mirties būtinybė — didelė gyvenimo geradarybė! Daugelis pasiruošę susitaikyti su dar blogesniais dalykais: išduoda net draugus, kad tik galėtų ilgiau gyventi, patys atveda išniekintojui savo vaikus, kad tik galėtų ilgiau žvelgti į šviesą — tokios daugybės nusikaltimų liudytoją. Reikia atsikratyti troškimo gyventi ir įsikalti, jog neturi reikšmės, kada tave ištiks tai, kas vis tiek kada nors turės ištikti. Svarbu, kaip gyveni, o ne kiek gyveni. Dažnai net gerai, kad gyveni neilgai. Lik sveikas.


ŠIMTAS ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kaip nemielas būna žmogus, pažadinęs mus iš saldaus sapno ir atėmęs tegul ir tariamą, tačiau pagal savo veikimą prilygstantį tikram malonumą, taip mane nuliūdino tavo laiškas. Jis atitraukė mane nuo išganingų apmąstymų, kuriems buvau atsidavęs ir k­tinau eiti toliau, jei tik bus galima. Man buvo malonu mąstyti apie sielų nemirtingumą ir, dievaži, netgi tikėti juo. Mat aš lengvai pasiduodavau didžiųjų vyrų nuomonėms, veikiau žadančioms negu įrodančioms tą labai mielą dalyką. Jau buvau įtikėjęs tokia didele viltimi, jau nekenčiau pats savęs, jau niekinau tai, kas liko iš mano palūžusio gyvenimo, ruošdamasis pereiti į tą begalinį laiką ir valdyti amžinybę, kai staiga mane pažadino tavo laiškas ir aš netekau tokio gražaus sapno. Bet, sutriuškinęs tave, aš susigrąžinsiu jį, vėl jį atpirksiu. Laiško pradžioje tu tvirtini, kad aš neišaiškinau iki galo to samprotavimo, kai mėginau įrodyti, jog, kaip teigia mūsiškiai, pomirtinė šlovė yra gėris. Esą aš nepaneigiau šio mums pateikiamo prieštaravimo: „Gėrio negali sudaryti dalys, atskirtos nuo jo, o jį sudaro būtent tokios dalys". Tavo klausimas, mielas Lucilijau, susijęs su kita to paties samprotavimo dalimi, todėl aš ir neaptariau ne tik šito, bet ir dar kai ko, susijusio taip pat su ta dalimi. Tu gi žinai, kad kai kurie dorovės dalykai susiję su tam tikromis logikos problemomis. Aš nagrinėju tą dalį, kuri tiesiogiai liečia dorovę, aiškindamasis, ar nėra kvaila ir ar reikalinga rūpintis tuo, kas bus po paskutinės mūsų valandos. Ar mūsų gėrybės žūva kartu su mumis, ar lieka kas nors iš to, kuris pats tapo nieku? Ar galima iš anksto gauti ir siekti kokios nors naudos iš to, kas įvyks vėliau ir ko jau nebejausime? Visus šiuos klausimus nagrinėja mokslas apie dorovę, todėl jie buvo deramai keliami. Tai, ką, prieštaraudami mano nuomonei, sako dialektikai, reikėjo atskirti ir atidėti i šalį. Dabar, kadangi reikalauji iš manęs visko, pirmiausia

pateiksiu tai, ką jie sako, o po to atsakysiu į kiekvieną jų priekaištą. Čia dar reikia tam tikros įžangos, nes antraip bus neįmanoma suprasti, kokia atmetamų priekaištų esmė. Ką aš noriu pasakyti įžangoje? Kai kurie kūnai yra vientisi, pavyzdžiui žmogus, kai kurie — sudėtiniai, pavyzdžiui laivas, namas, pagaliau visi kiti, kurių įvairios dalys sujungtos į visumą. Kai kurie kūnai sudaryti iš nuo jų atskirtų dalių, egzistuojančių tarytum atskirai. Tokie yra, pavyzdžiui, kariuomenė, tauta, senatas. Tie, kurie sudaro tokias visumas, tarpusavy siejami teisės ar pareigos, o iš prigimties jie yra atskiri ir nepriklausomi vienas nuo kito. Ką dar norėčiau tau pasakyti įžangoje? Mes manome, jog nėra gėrio, kurį sudarytų atskirtos dalys. Mat gėris turi būti palaikomas ir valdomas vienos dvasios: vienas gėris savy turi vieną pagrindinį pradą. Tu gali manyti, jog tai savaime aišku, bet dabar reikėjo tai išdėstyti, nes priešas čia prieš mus vartoja mūsų pačių ginklą. Jis sako: „Jūs tvirtinate, kad nėra gėrio, sudaryto iš atskirtų dalių. Bet juk pripažinimas yra palanki dorų žmonių nuomonė. Kaip negali būti šlovė vieno žmogaus atsiliepimas, kaip negali būti nešlovė blogas vieno žmogaus įvertinimas, taip ir pripažinimas nepriklauso nuo vieno doro žmogaus. Pripažinimas — bendra daugelio žymių ir garbingų vyrų nuomonė. Taigi jis susidaro iš daugelio žmonių sprendimų, tai yra iš atskirtų dalių. Vadinasi, jis nėra gėris." „Pripažinimas, — tęsia mūsų priešininkas, — yra dorų žmonių pagyrimas doram žžmogui. Pagyrimas yra kalba, kalba yra kažką reiškiantis garsas, o garsas, nors ir plaukia iš dorų vyrų lūpų, nėra gėris. Juk ne visa, ką daro doras vyras, yra gėris. Jis ir ploja, ir švilpia, tačiau net labai juo besižavintis ir jį giriantis žmogus nepasakys, jog plojimas ar švilpimas yra gėris. Taip pat niekas nevadins čiaudulio ar kosulio gėriu. Vadinasi, pripažinimas nėra gėris. O svarbiausia, pasakykite mums, ar pripažinimas yra ginančiojo ar giriamojo gėris. Jeigu jūs sakote, jog jis yra giriamojo gėris, tai krečiate juokus — lyg tvirtintumėte, jog gera kito žmogaus sveikata yra mano sveikata. Tačiau girti pagyrimo vertus žmones — garbingas poelgis. Vadinasi, tai — giriančiojo arba taip besielgiančiojo, gėris, o ne mūsų, kurie esame giriami. Šito mes ir ieškojome.“ Dabar trumpai atsakysiu į kiekvieną teiginį. Pirmiausia dar nėra išaiškinta, ar koks nors gėris gali susidėti iš atskirtų viena nuo kitos dalių; ir abi priešingos nuomonės turi šalininkų. Antra, ar pripažinimui tikrai reikia visuotinio balsavimo? Man atrodo, jam gali pakakti ir vieno doro vyro sprendimo Užtenka, kad vienas doras nusprendžia, jog mes dori. „Kaipgi yra? — sako jis. — Ar šlovė taip pat remsis vieno žmogaus vertinimu, o nešlovė — nepalankia vieno žmogaus kalba? Šlovė, mano supratimu, taip pat yra plačiau sklindantis dalykas, kuriam reikia bendros daugelio nuomonės." Bet šlovė ar nešlovė ir pripažinimas — tai ne tas pats. Kodėl? Todėl, kad kai apie mane gerai mano doras vyras, tai yra tas pats, lyg apie mane tą patį manytų visi dorieji, nes jie visi manytų tą patį, jei tik mane pažinotų. Jų sprendimas turi būti vienodas, nes jis kyla iš tiesos. Jie negali būti skirtingų nuomonių, vadinasi, visi manytų tą patį, nes kitaip jie negalėtų manyti. O garbei arba šlovei neužtenka vieno žmogaus vertinimų, o nešlovė — nepalankia vieno žmogaus kalba? Šlovė, mano supratimu, taip pat yra plačiau sklindantis dalykas, kuriam reikia bendros daugelio nuomonės." Bet šlovė ar nešlovė ir pripažinimas — tai ne tas pats. Kodėl? Todėl, kad kai apie mane gerai mano doras vyras, tai yra tas pats, lyg apie mane tą patį manytų visi dorieji, nes jie visi manytų tą patį, jei tik mane pažinotų. Jų sprendimas turi būti vienodas, nes jis kyla iš tiesos. Jie negali būti skirtingų nuomonių, vadinasi, visi manytų tą patį, nes kitaip jie negalėtų manyti. O garbei arba šlovei neužtenka vieno žmogaus nuomonės. Pirmuoju atveju viena nuomonė reiškia tą patį, ką ir visų nuomonė, nes, jei paklaustume jų, visų nuomonė būtų vienoda, o antruoju atveju kiekvieno žmogaus sprendimas yra skirtingas, jausmai — sunkūs, viskas tampa abejotina, nepastovu, įtartina. Ar tu manai, kad tuomet gali būti vienoda visų nuomonė? Netgi ir vienas neturi vienos nuomonės! Doram žmogui patinka tiesa, o tiesos esmė ir pavidalas visada yra tas pats. Anie pritaria klaidingiems dalykams. Klaidingos pažiūros niekuomet nebūna pastovios, jos keičiasi ir prieštarauja viena kitai. „Bet pagyrimas,  - sako jis, — yra ne kas kita, kaip garsas, o garsas nėra gėris." Kai jie tvirtina, kad pripažinimas yra dorųjų pagyrimas doriesiems, jie turi galvoje ne garsą, bet nuomonę. Jei doras žmogus net tylėdamas nusprendžia, jog kas nors yra vertas pagyrimo, tas yra pagirtas. Be to, vienas dalykas yra šlovė, kitas — pagyrimas. Šiam ir reikia balso. Todėl niekas nesako „paskutinė šlovė", bet sako „paskutinis pagyrimas", kurį tariantysis turi sakyti kalbą. Teigdami, jog kas nors vertas šlovės, mes žadame jam ne malonių žodžių, bet sprendimų. Vadinasi, šlovė yra neišsakyta gerai apie dorą vyrą manančio ir tyliai savyje jį giriančio žmogaus nuomonė. Toliau. Kaip jau minėjau, kalbėdami apie šlovę, turime galvoje šlovinančių sprendimus, o ne žodžius, išreiškiančius tik sieloje subrandintą šlovę ir skelbiančius apie ją daugeliui. Giria tas, kuris mano, jog reikia pagirti. Tragikas, sakydamas, jog puiku yra būti pagirtam pagirto vyro, turi galvoje šlovės vertą vyrą1. Kai senovės poetas taria: „Šlovė maitina mus“2, jis kalba ne apie pagyras, smukdančias menus. Mat niekas taip nesugadino iškalbos ir kitų žodžio menų, kaip minios pritarimas. Taigi šlovei reikia ištartų žodžių, o pripažinimas gali tenkintis ir nebyliu įvertinimu. Jis yra visiškas ne tik miniai tylint, bet ir nepalankiai šaukiant. Pasakysiu, kuo skiriasi pripažinimas tuo garbės: garbė yra daugelio žmonių sprendimai, pripažinimas — dorų žmonių sprendimai. Jis klausia: „Kieno gėris yra pripažinimas arba šlovė, tai yra dorų žmonių pagyrimas doram vyrui? Ar giriamojo, ar giriančiojo?" — Abiejų. Mano, kuris esu giriamas, nes prigimtis sukūrė mane mylintį visus žmones, aš džiaugiuosi gerais savo darbais. Man smagu, kad atsirado dėkingų mano dorybių vertintojų. Tai yra daugelio žmonių gėris, nes jie dėkingi, bet kartu ir mano. Juk taip esu nusistatęs sieloje, kad kitų gėrį laikau savu, ypač tų, prie kurių gėrio aš pats esu prisidėjęs. Tačiau pripažinimas yra ir giriančiųjų gėris, nes jį veda dorybė, o kiekvienas dorybės darbas yra gėris. Bet šito jie nebūtų gavę, jeigu ir aš nebūčiau toks. Vadinasi, pelnytas pagyrimas yra abiejų gėris, taip pat, dievaži, kaip palankus nuosprendis yra ir teisiančiojo, ir to, kurio naudai teisiama, gėris. Nejaugi tu abejoji, kad teisingumas yra gėris ir to, kuris jį turi, ir to, kuriam atiduodama tai, kas jam priklauso? Pelnytas gyrimas yra teisingas poelgis, vadinasi, tai — abiejų gėris. Su kaupu atsakėme į tuos išvedžiojimus. Bet mūsų tikslas neturi būti gudragalviški svarstymai Ir filosofijos, nublokštos nuo didingos jos viršūnės, įspraudimas į tokius siaurus rėmus. Ar ne geriau eiti atviru ir tiesiu keliu, užuot darius vingius, kuriuos, labai vargdamas, pats turi įveikti?! Juk šie ginčai yra ne kas kita, kaip mikliai vienas kitą gaudančių žmonių žaidimas. Geriau sakyk, jog iš prigimties mūsų siela veržiasi į begalybę. Didelis ir kilnus dalykas — žmogaus siela! Ji nepakenčia, kad jai būtų statomos kitos, negu dievams, ribos. Pirmiausia Ji atsisako tokios mažos tėvynės kaip Efesas ar Aleksandrija, ar kita dar tankiau apgyventa ir labiau apstatyta žemė. Jos tėvynė — visa, ką apjuosia paskutinis ir aukščiausias visatos ratas, visas tas lankas, kuriame tįso jūros ir žemės, kuriame oras atskiria dievus nuo žmonių ir kartu sujungia juos, kuriame išdėstyta tiek savo darbą atliekančių dangaus šviesulių. Antra, siela neleidžia apriboti jai amžiaus. Ji sako: „Man priklauso visi metai. Nė vienas amžius nėra uždarytas didžiam protui, mintis pasiekia visus laikus. Kai ateis toji diena, kuri atskirs tai, kas dabar sumaišyta — tai, kas dieviška ir kas žmogiška, aš paliksiu kūną ten, kur jį radau, o pati sugrįšiu pas dievus. Ir dabar aš su jais, tik man kliudo tas sunkus žemiškas būstas". Tas mirtingo būvio tarpsnis — tik įžanga į geresnį ir ilgesnį gyvenimą. Kaip motinos įsčios slepia mus devynis mėnesius, ruošdamos gyventi ne jose, bet kitoje vietoje, į kurią ateiname jau sugebėdami kvėpuoti ir būti be apvalkalo, taip per laiką, trunkantį nuo kūdikystės iki senatvės, bręstame kitam gimimui. Mūsų laukia kita pradžia ir kita daiktų tvarka. Kol kas dangų galime patirti tik iš tolo. Todėl nedrebėdamas lauk tos žadėtosios valandos: ji paskutinė ne sielai, bet kūnui. Kad ir kokie daiktai tave suptų, žiūrėk į juos kaip į užvažiuojamojo kiemo rakandus: reikia keliauti pro šalį. Išeinant gamta mus iškrato kaip ir ateinant. Neleidžiama išsinešti daugiau negu atsinešei; net daug ką iš to, ką atsinešei į gyvenimą, reikės palikti: nusivilksi tave dengiantį viršutinį apsiaustą — odą, neteksi raumenų ir po visą kūną tekančio kraujo, neteksi kaulų ir gyslų, sutvirtinančių tai, kas tąsu ir nestipru. Ta diena, kurios tu bijai kaip paskutinės, bus gimimo amžinajam gyvenimui diena. Nusimesk tą naštą! Ko delsi, tarsi jau anksčiau nebuvai palikęs kūno, kuriame tūnojai? Tu gaišti, priešiniesi, bet ir tada tave taip pat stumte išstūmė smarkiai įsiręžusi motina. Vaitoji, raudi. Taip verkia naujagimiai. Tačiau tuomet tau buvo galima atleisti: atėjai neprotingas ir nepatyręs. Palikus šiltas, švelnias motinos įsčias, į tave padvelkė laisvas oras, o po to skaudino kietų rankų prisilietimas, ir gležnas, dar nieko nesuprantantis, tu apstulbai prieš nežinomybę. Dabar tau ne naujiena atsiskirti nuo to, kieno dalimi buvai. Ramiai atsisveikink su nebereikalingais sąnariais, palik šį kūną, kuriame taip ilgai gyvenai. Jis gal bus sudraskytas ar užkastas, ar sudegintas. Ko tu liūdi? Taip visada būna. Juk naujagimių placenta paprastai yra sunaikinama. Kodėl taip prisirišęs prie jo, tarsi jis priklauso tau? Tu tik apvilktas juo. Ateis diena, kuri nurengs ir išves tave iš šių bjaurių ir dvokiančių įsčių. Ir dabar kiek galėdamas jai atsiduok, o malonumui — tik būtinam ir rimtam. Jausdamasis čia svetimas, mąstyk apie ką nors aukštesnio ir kilnesnio. Kada nors tau atsiskleis gamtos paslaptys, išsisklaidys migla ir iš visų pusių tave nutvieks ryški šviesa. Įsivaizduok, koks bus tas spindėjimas žibant begalinei daugybei žvaigždžių! Joks debesėlis netemdys giedros, vienodai spindės visos dangaus pusės. Dienos ir nakties kaitaliojimasis vyksta tik žemutiniuose oro sluoksniuose. Kai tu visa savo esybe suvoksi visą šią šviesą, kurią dabar neaiškiai regi per siaurą akių plyšį ir kuria vis tiek iš tolo žaviesi, tu sakysi, jog anksčiau gyvenai tamsybėse. O kokia pasirodys tau dieviškoji šviesa, kai ją išvysi jos vietoje! Tokios mintys neleidžia pasilikti sieloje purvui, menkybei, žiaurumui. Ji teigia, kad dievai — visų mūsų reikalų liudytojai — liepia siekti jų pagyrimo, ruoštis būsimam susitikimui su jais, savo tikslu laikyti amžinybę. Jai užvaldžius mūsų protą, nebijosime nei kariuomenės, nei mūšį skelbiančio trimito garso, nedrebėsime kam nors grasinant. Ar ko nors bijo mirties laukiantis žmogus? Netgi tas, kuris tvirtina, jog siela egzistuoja tol, kol ją laiko kūno pančiai, o išsilaisvinusi tučtuojau suyra, netgi jis rūpinasi, kad po mirties galėtų būti naudingas. Nors jis pats išnyks iš žmonių akių, tačiau

Neina jai iš galvos to vyro didis narsumas3.

Pamąstyk, kaip mums padeda geri pavyzdžiai, ir tu suprasi, kad didžių vyrų atminimas yra ne mažiau naudingas negu jų buvimas. Lik sveikas.


ŠIMTAS TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Ko tu nerimauji dėl to, kas gali atsitikti, o gali ir neatsitikti? Turiu galvoje gaisrą, namo sugriuvimą ir visas kitas negandas, kurios kartais ištinka, bet nuolatos netykoja. Geriau saugokis tų, kurios jėga išplėšia mus iš gyvenimo, kurios mus persekioja ir stengiasi pagauti. Laivo sudužimas ar iškritimas iš vežimo — retesnės nelaimės, nors ir sunkios, o žmogus žmogui grasina kasdien. Šitam ruoškis, šito nepaleisk iš akių. Nėra dažnesnės, atkaklesnės, apgaulingesnės nelaimės. Audra prieš kildama grūmoja, pastatai prieš sugriūdami braška, apie gaisrą perspėja dūmai, o žmonių paruošta pražūtis būna visiškai netikėta ir kuo ji arčiau, tuo stropiau slepiama. Klysti, jei pasitiki veidų išraiškomis tų, kuriuos sutinki. Jie turi žmonių išvaizdą, tačiau žvėrių sielą. Nors ne, su žvėrimis pavojinga susitikti tik vieną kartą, nes, nuėjus tolyn, jie nebeseks iš paskos. Tik būtinybė prispiria juos daryti mums bloga: badas ar išgąstis verčia juos pulti. O žmogui pražudyti kitą žmogų malonu. Tačiau mąstydamas, jog žmogus pavojingas, nepamiršk ir žmogaus pareigos. Į vieną žiūrėk, kad jis tau nepakenktų, į kitą — kad tu jam nepakenktum. Džiaukis kitų sėkme, užjausk dėl nesėkmių ir atmink, ką turi daryti, o ko — saugotis. Ką pasieksi taip gyvendamas? — Kenkti tau nenustos, bet apgauti negalės. Kiek galėdamas pasinerk į filosofiją. Ji paslėps tave savo glėbyje, jos šventovėje būsi saugus ar bent saugesnis: susidura tik tie, kurie vaikštinėja vienu keliu. Tačiau ir pačia filosofija negalima per daug girtis: daugeliui pagyrūnų ir išdiduolių ji tapo pavojumi. Tegu ji išrauna tavo ydas, o ne svetimas peikia. Neatmesk visuotinių papročių, nesielk taip, kad atrodytum smerkiąs tai, ko pats nedarai. Galima būti išminčiumi ir viešai to nerodant bei nekurstant kitų neapykantos. Lik sveikas.


ŠIMTAS KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kaip manai, nuo ko bėgau į savo dvarą prie Nolento? Nuo miesto? Ne, nuo atsėlinančio drugio. Jis jau tiesė į mane ranką. Gydytojas sakė, jog tai jo pradžia, nes pulsas neramus ir nelygus, sutrikęs natūralus ritmas. Nedelsdamas įsakiau paruošti vežimą. Nors manoji Paulina ir bandė mane sulaikyti, atkakliai veržiausi išvykti. Ant liežuvio galo sukosi žodžiai mano pono Galiono, kuris, būdamas Achajoje, pajutęs, kad prasideda drugys, tučtuojau sėdo į laivą šaukdamas, jog tai — ne kūno, o vietovės liga. Taip ir aš pasakiau mielajai Paulinai, dėl kurios man tenka rūpintis savo sveikata. Žinau, kad jos gyvenimas priklauso nuo manojo, tad, rūpindamasis ja, pradedu rūpintis savimi. Nors senatvė man suteikė daugiau drąsos, šiuo atveju nesinaudoju jos dovana. Mat ateina man į galvą mintis. jog, saugodamas save — senį, kartu saugau ir jos jaunystę. Taigi, kadangi aš nepriprašau jos, kad jį būtų narsesnė mane mylėdama, ji priprašo mane, kad aš labiau mylėčiau save. Kilniems jausmams reikia nusileisti, ir kartais, net priešinantis aplinkybėms, artimųjų labui reikia, kad ir su dideliu vargu, sugrįžti į gyvenimą ar tiesiog dantimis sulaikyti paskutinį atodūsi, nes doras žmogus turi gyventi ne tiek, kiek jam malonu, bet tiek, kiek reikia. Tas, kuris mano, jog nei žmona, nei draugas nėra verti, kad jam reikėtų užgaišti šiame pasaulyje, kuris vis tiek nori mirti, yra išlepėlis. Kai šito reikia artimųjų gerovei, siela privalo ne tik įsakyti sau nenorėti mirti, bet net sustabdyti prasidėjusią mirtį, kad tik galėtų pasitarnauti artimiesiems. Tvirtos dvasios požymis — grįžti į gyvenimą dėl kitų, ir dideli vyrai dažnai tai darė. Bet, mano nuomone, didžiausias žmogiškumas atsiskleidžia ir tada, kai kas nors smarkiau rūpinasi savo senatve, kurios didžiausias pranašumas yra tai, kad gali taip uoliai nebesisaugoti ir drąsiau naudotis gyvenimu, ir atidžiau ją prižiūri žinodamas, jog kam nors iš artimųjų ji yra miela, naudinga ir pageidautina. Už ją atlygina milžiniškas džiaugsmas, nes nėra nieko malonesnio už tokią žmonos meilę, dėl kurios pradedi labiau mylėti save. Taigi manoji Paulina gali sau priskirti ne tik savo būgštavimus dėl manęs, bet ir mano paties — dėl savęs. Klausi, kuo baigėsi mano nutarimas išvažiuoti? Vos ištrūkęs iš slegiančio miesto, iš dvoko rūkstančių virtuvių, kurios užkurtos kartu su dūmais išmeta visus ten susikaupusius nuodingus garus, iš karto pajutau, jog sveikata pasitaisė. O kaip tu manai, kiek jėgų prisidėjo, kai pasiekiau vynuogynus? Pasijutau lyg paleistas į ganyklą ir puoliau prie savo maisto. Vėl suradau pats save, neliko to netvirto, bloga sumaniusio kūno silpnumo. Visa dvasia vėl imuosi mokslų. Tačiau vieta šiam reikalui nedaug padės, jei žmogus nepriklausys pats sau. Norėdamas jis susikurs vienatvę ir būdamas prislėgtas rūpesčių, o tas, kuris keičia vietoves ir ieško laisvo laiko, visur ras ką nors, kas jį blaškys. Pasakojama, jog Sokratas, kažkam skundžiantis, jog kelionės jam niekuo nepadėjo, atsakė; „Taip ir turėjo būti: juk tu keliavai su savimi“. Oi, kaip gerai būtų kai kuriems atsiskirti nuo savęs! Dabar patys save slegia, jaudina, gąsdina. Kas iš to, kad perplauksi jūras ir aplankysi visus miestus?! Norint išvengti to, kas tave kamuoja, reikia ne kitur būti, bet tapti kitokiam. Tarkim, atvykai į Atėnus ar į Rodą. Išsirink kokią nori šalį. Argi svarbu, kokie ten papročiai, jei nusiveši savus? Turtus pripažinsi gėriu, tave kamuos skurdas, ir, liūdniausia — netikras skurdas.  Nors ir daug turėtum, vis dėlto tau atrodytų, kad tau trūksta kaip tik tiek, kiek pralenkia tave turintis daugiau. Tu laikysi gėriu svarbias pareigas: krimsies dėl to, kad šis tapo konsulu, o anas juo išrinktas jau antrą kartą, pavydėsi kiekvienam, kurio vardas dažniau minimas matiniuose sąrašuose1. Tave apims tokia garbės troškimo beprotybė, kad, jei tik kas nors atsidurs pirma tavęs, tau atrodys, jog tu — paskutinis. Didžiausiu blogiu laikysi mirtį, nors joje nieko nėra bloga, kai nebijai iš anksto. Tave baugins ne tiek pavojai, kiek įtarimas, kad yra pavojus. Nuolatos tuščiai jaudinsies. Kas iš to, jog

smagu, kad miestus angoliečių

Praplaukėm nepastebėti ir viduriu priešų prabėgom2.

Net ramybė kels tau baimę. Jei kartą tavo dvasia buvo sugniuždyta, nepasitikėsi net saugia vieta. Dvasia, įpratusi be atodairos bijoti, nesugeba net apsisaugoti: ji ne vengia nelaimės, bet aklai bėga. O pavojus dažniau ir užklumpa mus iš užpakalio. Didžiausas blogis tau —urio nors mylimo asmens netekimas, verkti dėl to taip pat kvaila, kaip ir dėl to, kad krinta lapai nuo puikių tavo namus puošiančių medžių. Įvisa, kas džiugina, žiūrėk taip, kaip žiūri į žaliuojančius lapus. Ir juos, ir žmones likimas vieną dieną nupurtys. Kaip nesunku pakelti lapų kritimą, nes jie atauga, taip turi būti nesunku pakelti ir netekimą tų, kuriuos myli, kuriuos laikai savo gyvenimo paguoda, nes jų vėl atsiras, nors anie ir neprisikels. „Bet nebebus tie patys." Tačiau ir tu nebūsi tas pats. Tave keičia kiekviena diena, kiekviena valanda. Visa, kas pagrobta iš kitų, matyti aiškiau, o kas iš tavęs —ne taip aiškiai, nes tai vyksta paslapčiomis. Kitus iš mūsų plėšte išplėšia, o mes patys save prarandam nejučiom. Apie tai tu nemąstysi ir nedėsi vaistų prie savo žaizdų, bet pats sėsi savo nerimo priežastis vieno tikėdamasis, o kitu nusivildamas. Jei esi išmintingas, prie vilties pridėk šiek tiek nusivylimo, o prie nusivylimo — šiek tiek vilties. Ar gali kuo nors padėti klaidžiojimas? Jis nesutramdo malonumų, nepažaboja norų, nenumalšina pykčio, nepalaužia nesuvaldomos meilės prasiveržimo, pagaliau neišlaisvina sielos iš jokio blogio. Jis nepaaiškina sprendimų, nepašalina suklydimų, bet tik trumpam laikui lyg vaiką, besižavintį nematytu daiktu, patraukia tam tikru naujumu. Klaidžiojimas tik sustiprina dvasios nepastovumą, daro ją, sunkiai sergančią, dar lengvabūdiškesnę ir neramesnę. Tie, kurie su didžiausiu noru veržiasi į kokią nors vietą, dar noriau ją palieka ir skrenda lyg paukščiai, išvykdami greičiau negu atvyko. Kelionės leidžia mums pažinti kitas tautas, pamatyti įvairių formų kalnų, neregėtų lygumų platybių, neišdžiūstančių vandenų drėkinamus slėnius. Tu galėsi stebėti kokios nors upės ypatumus; tokios, kuri išsilieja kaip Nilas per vasaros potvynius, ar tokios, kuri, kaip Tigras, dingsta iš akių, teka pasislėpusi po žeme ir išnyra tokio pat didumo, kokio buvo; ar tokios, kuri, kaip Meandras — visų poetų pratybų ir žaidimo įrankis, vingiuoja visaip raitydamasi, dažnai priartėdama prie pat savo vagos, tačiau, neįtikėjusi pati į save, vėl nuringuoja tolyn. Bet kelionės nepadarys tavęs nei geresnio, nei išmintingesnio. Reikia studijuoti mokslus, bendrauti su išminties kūrėjais, kad žinotume, kas ištirta, ir ieškotume, kas dar neatrasta. Tik taip dvasia, kuri turi būti išlaisvinta iš labiausiai apgailėtinos vergijos, įgyja laisvę. Kol nežinosi, nuo ko bėgti, o ko siekti, kas yra būtina, o kas — nereikalinga, kas yra teisinga, o kas — neteisinga, tai bus ne kelionė, bet klaidžiojimas. Toks blaškymasis neduos tau jokios naudos, nes tu keliauji su savo aistromis ir tavo blogybės velkasi pakui tave. O kad jos tik vilktųsi! Tada jos būtų toliau nuo tavęs, nes dabar tu ne vedies jas su savimi, bet nešies. Vadinasi, jos visur tave vienodai vargins ir kankins. Ligoniui reikia ieškoti vaistų, o ne naujų vietovių. Kai žmogus susilaužo blauzdikaulį arba išsisuka sąnarį, tai jis ne į vežimą, ne į laivą sėdasi, bet šaukiasi gydytojo, kad tas sutvarkytų lūžusią dalį, o išnarintą — atstatytų į jos vietą. Kaipgi yra? Ar daugelyje vietų lūžusią ir išnarintą sielą tikiesi pagydyti pakeitęs buvimo vietą? Tai — per daug stipri liga, kad būtų įmanoma ją išgydyti keliaujant neštuvais. Kelionė nė vieno nepadarys gydytoju ar oratoriumi, nė viena vietovė nemoko jokio meno. Tai argi išminties, paties didžiausio meno iš visų menų, galima įgyti kelyje? Patikėk manimi, nėra tokio kelio, kuris vestų tolyn nuo teismų, pykčių, baimės. Jei toks kelias būtų, visa žmonių giminė išsirikiavusi juo žygiuotų. Šios blogybės tol slėgs ir kankins tave, klajojantį po sausumas ir jūras, kol su savimi tampysies jų priežastis. Stebiesi, kad nepadeda pabėgimas? Betgi tai, nuo ko tu sprunki, bėga su tavimi. Vadinasi, taisykis pats, nusimesk savo naštą ir apskritai troškimams, kurie turi būti pašalinti,s uteik išganingą santūrumą. Išrauk iš sielos visa, kas sugedę. Jei nori, kad kelionės būtų malonios, pirmiausia gydyk savo bendrakeleivį. Kai gyvensi su šykščiu ir godžiu, tavęs nepaliks šykštumas, kai bendrausi su išpuikėliu, prie tavęs prilips pasipūtimas. Būdamas po vienu stogu su budeliu, niekaip neatsikratysi žiaurumo. Paleistuvis draugas kurstys ir tavo geidulius. Jeigu nori atsikratyti ydų, spruk šalin nuo ydų pavyzdžių, Šykštuolis, tvirkintojas, žiauruolis ar klastūnas kenktų tau ir būdami šalia, o juk jie — pačiame tavyje! Eik pas geresnius: gyvenk su Katonais, su Lelijumi, su Tuberonu. Jei tau smagu būti su graikais, bendrauk su Sokratu ir Zenonu: pirmasis tave mokys mirti tada, kai šito reikės, antrasis — anksčiau negu reikės. Gyvenk su Chrisipu ar Poseidoniju. Jie padės tau pažinti žmogiškus ir dieviškus dalykus, jie lieps iš tiesų veikti ir ne tik mokytai kalbėti beriant žodžius klausytojų malonumui, bet ir grūdinti dvasią, priešpriešinti ją pavojams. Mat yra tik vienas šio audringo ir banguojančio lyg jūra gyvenimo uostas: niekinti ateities įvykius, stovėti pasiruošus sutikti likimo smūgius, ryžtingai atstatyti krūtinę, nesislapstyti ir nesitraukti atgal. Gamta mus sukūrė didžiadvasius, ir kaip vienus gyvūnus apdovanojo žiaurumu, kitus — klastingumu, trečius — bailumu, taip mus — šlovinga ir kilnia siela, ieškančia, kur galėtų gyventi garbingiau­siai, o ne kur — saugiausiai, ir panašia į visatą, paskui kurią eina kiek leidžia mirtingojo žingsnis ir su kuria varžosi. Ji veržiasi į priekį vildamasi pagyrimo ir dėmesio. Ji — visko viešpats ir virš visko iškilusi. Taigi ji niekam nenusileidžia, niekas jai neatrodo per sunku, niekas negali jos priversti nusilenkti.

Šiurpūs pažvelgti veidai, Giltinė Ir Vargas šalimais2.

Visai ne, jei kas nors galėtų žiūrėti j juos tiesiai ir žvilgsniu perskrosti tamsą. Daug kas, kas naktį atrodo baisiai, dieną priverčia juoktis.

Šiurpūs pažvelgti veidai, Giltinė ir Vargas šalimais.

Mūsų Vergilijus puikiai pasakė: iš tikro jie yra baisūs tik akims, tai yra atrodo baisūs, o iš tiesų tokie nėra. Kartoju: ar jie tokie baisūs, kaip skelbia gandai? Kaip čia yra? Maldauju. Lucilijau, sakyk, kodėl vyras turėtų bijoti vargo, o žmogus — mirties? Sutinku daugybę žmonių, kurie įsitikinę, jog apskritai yra neįmanoma tai, ko jie patys negali padaryti, ir kurie tvirtina, jog mes reikalaujame daugiau, negu įstengia pakelti žmogaus prigimtis. O aš apie juos manau daug geriau! Ir jie gali tai padaryti, tik nenori. O kam iš tų, kurie bandė, nepavyko? Ar dirbant viskas nepasirodo lengviau? Mums trūksta drąsos ne todėl, kad sunku, bet sunku todėl, kad mums trūksta drąsos. Jei jums reikia pavyzdžio, prisiminkite Sokratą, nepaprastai ištvermingą senį, kuris daug iškentėjo ir patyrė daug vargo, tačiau jo nenugalėjo nei skurdas, kurį dar labiau didino šeimyniniai nesklandumai, nei sunkumai, patirti kare. Kaip jis buvo ujamas namie! Prisiminkime atšiauraus būdo ir pikto liežuvio jo žmoną, negabius vaikus, labiau panašius į motiną negu į tėvą. Dar turėk galvoje, kad visą jo gyvenimą lydėjo karas, arba tironija, arba laisvė, žiauresnė už karą ir tironų viešpatavimą. Mūšiai tęsėsi dvidešimt septynerius metus4. Pasibaigus karams, valstybė atsidūrė rankose trisdešimties tironų — kenkėjų, iš kurių daugelis buvo jo priešai. Ir pagaliau — patys sunkiausi kaltinamojo nuosprendžio straipsniai: jį apk-ltino dėl tikėjimo įžeidimo, jaunuomenės, kurią jis esą nustanėjęs prieš dievus, tėvus ir valstybę, tvirkinimo; po to —kalėjimas ir nuodai. Ir visa tai niekada nesudrumstė Sokrato sielos, nepakeitė net jo veido išraiškos. Tai — nuostabi ir reta savybė! Iki paskutinės akimikos niekas nematė Sokrato nei linksmesnio, nei liūdnesnio. Taip neramiai siautėjant likimui, jis išliko ramus. Nori kito pavyzdžio? Prisimink Marką Katoną, jaunesnįjį, su kuriuo likimas elgėsi dar priešiškiau ir puolė dar atkakliau, visur statė jam užtvaras, galų gale net numirti neleido. Tačiau jis įrodė, kad narsus vyras gali ir gyventi, ir mirti prieš likimo valią. Visas gyvenimas praėjo arba siaučiant pilietiniams karams, arba jiems jau gresiant. Apie jį. kaip ir apie Sokratą, galima pasakyti, kad jis patyrė vergovę, jei tik tu kartais nemanai, jog Gnėjus Pompėjus, Cezaris ir Krasas buvo laisvės šalininkai. Niekas nematė Katono pasikeitusio, nors tiek daug kartų keitėsi valstybė. Jis visur pasirodydavo toks pat: ir būdamas pretoriumi, ir neišrintas juo, ir būdamas apkaltintas, ir provincijoje, ir tautos susirinkime, kariuomenėje ir mirties akivaizdoje. Pagaliau, drebant visai valstybei, kai vienoje pusėje stovėjo neregėtai kovingų legionų remiamas ir daugybės svetimšalių padedamas Cezaris, o kitoje — Gnėjus Pompėjus, galintis vienas viskam pasipriešinti, kai vieni linko prie Cezario, kiti — prie Pompėjaus, Katonas vienut vienutėlis sudarė respublikos šalininkų partiją. Mintimis aprėpęs tų laikų paveikslą, pamatysi vienoje pusėje plebėjus ir liaudį, pasirengusią bet kokiam perversmui, kitoje — optimalus, raitelių luomą ir visa, kas valstybėje buvo šventa ir rinktinio, o viduryje — pasilikusią porą — respubliką ir Katoną. Kartoju, nustebsi išvydęs

Brolius Atridus, Priamą ir rūstų abiem jiems Achilą5

O jis abu peikia, abu nuginkluoja, abiem paskelbia nuosprendį; jis sako, kad mirs, jei nugalės Cezaris, ir keliaus į ištrėmimą, jei nugalės Pompėjus. Ar jam buvo ko bijoti, jeigu jis pats sau — ir nugalėtam, ir nugalėjusiam — paskyrė tai, ką jam galėjo skirti pikčiausias priešas?! Taigi jis žuvo pagal savo paties nuosprendį. Matai, žmonės gali pakelti vargą: per patį Afrikos dykumų vidurį jis pėsčias vedė kariuomenę. Matai, galima iškęsti ir troškulį: vesdamas per išdegusias kalvas nugalėtos, jokių atsargų neturinčios kariuomenės likučius, jis šarvuotas ištvėrė vandens trūkumą, o kai pasitaikydavo proga, gerdavo paskutinis. Matai, galima niekinti ir garbę, ir nešlovę: tą dieną, kai buvo neišrinktas, jis žaidė sviediniu susirinkimų aikštėje. Matai, galima nebijoti aukštesniųjų: jis metė iššūkį iš karto ir Pompėjui, ir Cezariui, tuo tarpu kiti jei ir išdrįsdavo užsipulti vieną iš jų, tai tik tam, kad įtiktų antrajam. Matai, galima niekinti ir mirtį, ir ištrėmimą: jis pats pasiskyrė sau ir ištrėmimą, ir mirtį, o prieš tai — karą. Vadinasi, užteks didžiadvasiškumo, jei tik norėsime nusimesti jungą nuo kaklo. Pirmiausia spjaukime į malonumus: jie silpnina, išlepina ir daug ko reikalauja, o tada reikia daug ko reikalauti iš likimo. Po to paniekinkime turtus: jie — vergijos laidas. Atsisakykime aukso, sidabro ir visų pertekusius namus užgriozdinančių brangenybių. Laisvė negali nieko nekainuoti. Jeigu tu didžiai ją vertini, visa kita vertink kaip nieką. Lik sveikas.


ŠIMTAS PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Pasakysiu, ko reikia žiūrėti, kad gyventum saugiau. Tikiuosi, tu išklausysi mano pamokymų taip, lyg mokyčiau, kaip neprarasti geros sveikatos Ardėjos1 krašte. Žiūrėk, kas verčia žmogų pražudyti kitą žmogų, ir tu pamatysi viltį, pavydą, neapykantą, baimę ir panieką. Panieka — lengviausias iš šių dalykas, daugelis, norėdami apsiginti, slepiasi už jos. Kas nors, niekindamas kitą, aišku, įgelia jam, bet prabėgomis. Niekinamam žmogui nekenkiama ilgai ir uoliai. Net ir mūšyje pro gulintį praeinama, o kaunamasi su tais, kurie — ant kojų. Nežadinsi nedorėlių vilties, jei neturėsi nieko, kas kursto kito nedorą geismą, jei nevaldysi nieko, kas krinta į akis. Mat geidžiama ir mažų dalykų, jeigu tik jie — žymūs ar reti. Išvengsi pavydo, jei nesimaišysi akyse ir nesigirsi turtais, jei mokėsi džiaugtis pats vienas. Neapykanta arba kyla dėl įžeidimo, — jos išvengsi, jei nieko neužgausi, — arba atsiranda be priežasties,— šiuo atveju tave nuo jos apsaugos sveikas protas. Neapykanta buvo daugeliui pavojinga; tačiau kai kurie užsitraukdavo ją ir neturėdami priešų. Kiti tavęs nebijos, jei tavo sėkmė bus vidutiniška, o būdas švelnus. Tegul žmonės žino, jog tu esi tas, kurį įžeisti yra nepavojinga, o susitaikyti — visada galima. Sunku, jei tavęs bijo ir namie, ir kitur, jei bijo tiek vergai, tiek ir laisvieji. Kiekvienam užteks jėgų pakenkti tau. Be to, pridėk dar tai, kad tas, kurio kiti bijo, bijo pats. Tas, kuris kelia siaubą kitiems, negali būti saugus. Dar lieka panieka, kurios dydis yra galioje to, kuris ją užsitraukia, kuris yra niekinamas todėl, kad šito norėjo, o ne todėl, kad turėjo toks būti. Atsikratyti šio nemalonumo padeda ir laisvieji menai, ir draugystė su žmonėmis, turinčiais galios kokiam nors galiūnui. Prie jų priartėk, bet ne suartėk, kad vaistai nekainuotų daugiau už ligą. Naudingiausia bus elgtis ramiai ir kuo mažiau kalbėtis su kitais, o daugiau su savimi. Pašnekesys turi tam tikro žavesio, kuris prisėlina ir suvilioja mus, jis ir išduoda paslaptis tarsi girtumas arba meilė. Niekas nenutylės to, ką išgirdo. Niekas nepasakys tik tiek, kiek pats girdėjo. Kas nenutylės, tas nenutylės ir sakiusiojo vardo. Kiekvienas turi žmogų, kuriam patiki tiek, kiek jam pačiam patikėta. Tegu jis ir nebus plepus, tegu tenkinsis tik tuo, kad jį išklausys vienos ausys, vis tiek jų susirinks visa virtinė, ir tai, kas buvo paslaptis, virs gandu. Smarkiai mūsų saugumą užtikrina ir skubotų poelgių vengimas. Nesivaldančių žmonių gyvenimas yra sujauktas ir neramus. Kuo daugiau jie kenkia, tuo labiau bijo ir niekada nepatiria ramios akimirkos. Jie dreba padarę ką nors bloga ir nieko kito negali daryti, nes sąžinė neleidžia mąstyti apie ką nors kita, verčia tuojau atsiskaityti jai. Kas laukia bausmės, tas jau yra nubaustas, o laukia jos kiekvienas, kuris nusipelnė. Kai sąžinė nėra švari, galima rasti saugią vietą, bet negalima rasti ramybės. Mat jis mano, jog gali būti sugautas, net jeigu jo ir nesugauna, vartosi per miegus, ir, pradėjus kalbėti apie kieno nors nusikaltimą, tuoj prisimena savąjį, kuris jam atrodo vis dar blogai paslėptas, blogai pridengtas. Nusikaltėlis gali sėkmingai pasislėpti, bet pats niekuomet netiki savo sėkme. Lik sveikas.


ŠIMTAS ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Pavėluotai atsakau į tavo laišką ne todėl, kad būčiau apsivertęs darbais. Tokio pasiteisinimo tu neišgirsi: nesu užimtas nei aš, nei kiti, kai tik šito norime. Reikalai nė vieno nesmaugia. Jų susirandame patys ir manome, jog toks apsikrovimas darbais — laimės požymis. Tai kodėl aš ne iš karto tau parašiau? Mat tai, ko tu manęs teiravaisi, yra mano kūrinio dalis. Juk žinai, kad aš noriu parašyti dorovės filosofijos veikalą ir paaiškinti visus su ja susijusius klausimus. Taigi dvejojau, ar tavo bylą atidėti, kol ateis jos laikas, ar paskelbti nuosprendį be eilės. Man pasirodė, kad bus žmoiškiau negaišinti atvykusio Iš taip toli. Todėl nagrinėsiu šį klausimą, nesiedamas jo su kitais, su juo susijusiais dalykais, ir, jei vėliau atrasiu ką nors panašaus, pats neprašomas tau nusiųsiu. Ką turiu galvoje? Visa, apie ką žinoti yra maloniau negu naudinga, kaip ir tai, ko dabar klausi: ar gėris kūniškas? Gėris kažką veikia teikdamas naudos. O tai, kas veikia, yra kūnas. Gėris išjudina mūsų sielą, tam tikru būdu ją formuoja ir sulaiko, o tai — kūno požymiai. Kūno gėris pats yra kūniškas, vadinasi, ir dvasios gėris taip pat. Žmogaus gėris būtinai turi būti kūniškas, nes pats žmogus yra kūną turinti būtybė. Jeigu tai, kas žmogų maitina, kas jį saugo ar grąžina jo sveikatą, yra kūniški dalykai, tai ir žmogaus gėris yra kūniškas. Manau, jog tu neabejoji, kad jausmų — tokių kaip pyktis, meilė, liūdesys — pagrindas yra kūnas, — pridėsiu ir tai, apie ką tu nesiteirauji. Tu juk neabejoji, kad jie keičia mūsų veido išraišką, suraukia kaktą, iššiepia lūpas, priverčia parausti ar pabalti. Tai kaip? Ar manai, jog tokius akivaizdžius kūno pasikeitimus gali sukelti kas nors kita, išskyrus kūną? Jei jausmai yra kūniški, tokios pat yra dvasios ligos: šykštumas, žiaurumas bei kitos įsišaknijusios ir jau nepataisomos ydos. Vadinasi,

ir niekšybė bei visos jos atmainos — pyktis, pavydas, puikybė — taip pat. Vadinasi, ir gėris taip pat; pirmiausia todėl, kad jis yra blogio priešingybė, o antra, todėl, kad turi tas pačias žymes. Ar nematai, kiek jėgų akims suteikia drąsa? Kiek susikaupimo — išmintis? Kiek santūrios ramybės — garbingumas? Kiek šviesos — džiaugsmas? Kiek šalčio — žiaurumas? Kiek palengvėjimo — švelnumas? Vadinasi, visa tai, kas keičia kūno spalvą ir išvaizdą, kas veikia jį, yra kūniški dalykai. Visos mano minėtos dorybės yra gėris, kaip ir visa, ką jos teikia. Nereikia abejoti, jog tai, kas gali ką nors paliesti, yra kūnas.

Juk paliest ar paliečiamas būt vien kūnas tegali1.

Taip sako Lukrecijus. Visa, ką minėjau, nekeistų mūsų kūno, jeigu šis nebūtų paliečiamas. Vadinasi, visa tai yra kūniška. Be to, visa, kas turi galios skatinti, versti, sulaikyti ir įsakyti, yra kūnas. O kaipgi? Argi baimė nesulaiko? Argi drąsa neskatina. Argi narsa neragina ir neįkvepia? Argi santūrumas nepažaboja ir nešaukia atgal? Argi džiaugsmas neiškelia? Argi liūdesys negniuždo? Pagaliau, kad ir ką darytume, mes veikiame įsakyti arba blogio, arba dorybės. Tai, kas įsakinėja kūnui, yra kūnas; tai, kas suteikia kūnui jėgų, yra kūnas. Kūno gėris yra kūniškas; žmogaus gėris yra ir kūno gėris, vadinasi, jis yra kūniškas.

Įvykdžiau tavo valią kaip tu norėjai; o dabar pats pasakysiu, ką, man regis, tu pats ištarsi: „Žaidžiame plėšikėlius"2. Tuščiai eikvojame laiką dėstymo grakštumui: tie dalykai nedaro mūsų geresnių, o tik mokytus. Išmintis yra prieinamesnis dalykas. Geroms mintims pakanka perskaityti nedaug. Bet mes ir filosofiją, kaip ir visa kita, perkrauname nereikalingais dalykais. Moksle, kaip ir visur, vargstame dėl nesantūrumo; ir mokomės ne gyvenimui, o mokyklai. Lik sveikas.


ŠIMTAS SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kur tavo protas? Kur mokėjimas sumaniai perprasti visus dalykus? Kur didybė? Toks niekniekis tave sukrėtė? Vergai pasinaudojo tavo užimtumu ir pabėgo! Jei tave būtų apgavę draugai (tegu jie turi tą vardą, kurį jiems davė mūsų apakimas, ir būna taip vadinami, kad jiems nebūtų didesnė gėda), visiems tavo reikalams <...>; o dabar paliko tie, su kuriais tu bergždžiai vargai, kurie manė, jog tu ir kitiems esi našta. Nieko čia neįprasto, nieko netikėto. Pykti dėl to taip pat juokinga, kaip ir skųstis, kad gatvėje tave aptaškė ar kad išsitepei purvyne. Gyvenimo taisyklės tokios pat, kaip pirties, spūsties, kelionės; kas nors tyčia į tave metama, kas nors pataiko į tave atsitiktinai. Gyvenimas — nelengvas dalykas. Tu pradėjai ilgą kelionę; vadinasi, ir paslysi, ir kaktomušomis susitrenksi, ir parkrisi, ir pavargsi, ir šauksi: „Ateik, mirtie!", tai yra meluosi. Vienoje vietoje paliksi kelionės draugą, kitoje — palaidosi jį, trečioje — išsigąsi jo. Su tokiomis užtvaromis reikės susidurti matuojant žingsniais šį nelygų kelią. Kažkas nori mirti? Tegul siela ruošiasi pasipriešinti viskam, tegul žino, jog atėjo ten, kur trenkia žaibai. Tegul žino, jog atėjo ten, kur

Raudos guolius pasistatė ir Sielvartai, žmogui kerštingi,

Tįso ten Ligos išblyškę, liūdna, nusiminus Senatvė1 ...

Tokioje draugijoje reikės praleisti gyvenimą po vienu stogu. Tu šito negali išvengti, gali tai tik niekinti. Paniekinsi tai, jeigu dažnai mintimis nuklysi į ateitį, kiekvienas drąsiau žengia prie to, kam ilgai rengėsi, ir pasipriešina net žiauriausiems smūgiams, jeigu buvo juos numatęs. Nepasirengęs, priešingai, išsigąsta net mažmožių. Reikia elgtis taip, kad nieko nebūtų netikėto; ir kadangi bet kokia naujovė atrodo sunkesnė, tai nuolatiniai apmąstymai padarys taip, kad, esant bet kokiai nelaimei, nesijausi naujokas. „Vergai mane paliko!" O kitą jie apiplėšė, trečią apkaltino, ketvirtą užmušė, penktą išdavė, šeštą sutrypė, septintą pražudė nuodais, aštuntą įskųsdami. Tai, apie ką tu pasakoji, atsitinka daugeliui. Daugybė įvairiausių [strėlių] be paliovos svaidoma į mus. Vienos jau įsmigo, kitos skrieja ir tikrai pataikys, trečios, pataikydamos į kitus, užkliudo ir mus. Nesistebėkime tuo, kam esame gimę ir kuo niekam nedera skųstis, nes tai visiems vienoda. Taip ir pasakysiu: vienoda. Juk negandos išvengęs žmogus galėjo ir patirti ją. Teisių lygybė glūdi ne tame, kad visi jomis naudojasi, bet tame, kad jos visiems suteiktos. Taigi įsakykime sielai būti ramiai ir nesiskųsdami mokėkime mirtingųjų duoklę. Žiema atneša šalčius — teks stipti, vasara sugrąžina karščius — teks šusti, orų nepastovumas gresia sveikatai — teks sirgti. Ir laukiniai žvėrys kur nors mus-užpuls, ir žmogus, pavojingesnis už kiekvieną žvėrį. Kai ką išplėš vanduo, kai ką — ugnis. Mes nepajėgūs pakeisti tokios daiktų tvarkos, bet pajėgūs įgyti dvasios didybę, doro vyro vertą gėrį, kad drąsiai pakeltume visus atsitiktinumus ir neprieštarautume gamtai. Mat gamta įvairiais kaitaliojimais tvarko tą karalystę, kurią tu matai: debesis pakeičia giedra, drumsčiasi ramios marios, iš visų pusių pakaitomis pučia vėjai, po nakties ateina diena, viena dangaus dalis pateka, o kita nusileidža. Amžinybę sudaro priešybės. Mūsų dvasia ir turi prisitaikyti prie šio dėsnio, privalo jam paklusti ir juo vadovautis. Kad ir kas atsitiktų, tegul mano, jog taip turėjo įvykti, ir tegul nepriekaištauja prigimčiai. Tai, ko negali pakeisti, geriau ištverti ir nemurmant lydėti dievą, kurio valia viskas vyksta. Blogas karys, kuris eina paskui karvedį vaitodamas. Todėl vikriai ir žvaliai klausykime įsakymų ir nepalikime to puikaus kelio, į kurį supiname visa, ką patiriame. Šį milžinišką luitą vairuojantį Jupiterį kreipkimės taip, kaip mūsų Kleantas kreipiasi savo nuostabiai iškalbingomis eilėmis, kurias išversti į mūsų kalbą man padeda iškalbingiausiojo vyro Cicerono pavyzdys. Jeigu jos tau patiks — pagirk, nepatiks —žinok, jog vadovaujuos Cicerono pavyzdžiu:

Kur nori, vesk. pasaulio tėve ir dangaus

Valdove, seksiu aš negaišdamas tuojau

Žvalus ir pasiryžęs. Jei staiga tačiau

Atsisakyčiau, teks vaitojant veikti man

Begėdžiui viską, ką teisus galėjau veikt:

Klusnius likimas veda, tempia — neklusnius2.

Taip gyvenkime, taip kalbėkime! Tegul likimas ras mus pasiruošusius ir žvalius. Tokia yra didi, dievui atsidavusi dvasia. Ir priešingai, niekingas ir menkysta yra tas, kuris spyriojasi ir blogai mano apie pasaulio tvarką, kuris labiau norėtų pataisyti dievus negu save. Lik sveikas.


ŠIMTAS AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tai, apie ką tu klausi, priklauso tai sričiai, kurią išmanydamas įgysi tik žinių. Kadangi jų įgysi, tai tu ir skubi nenorėdamas laukti visą dorovės filosofiją aiškinančių knygų, prie kurių kaip tik dabar dirbu. Todėl nedelsdamas įvykdysiu tavo prašymą, tačiau pirma parašysiu, kaip elgtis su tave uždegusiu, kaip matau, noru mokytis, kad jis pats sau netrukdytų. Negalima padrikai pešioti ar godžiai pulti prie visko iš karto, reikia per dalis prieiti prie visumos, renkantis naštą pagal jėgas ir užsiimant tik tuo, ką pajėgi. Gerk ne kiek nori, bet kiek telpa. Tik būk doros sielos ir tu sutalpinsi tiek, kiek norėsi: kuo daugiau siela gauna, tuo ji darosi stipresnė. Atsimenu, taip mokė Atalas, kai buvome apgulę jo mokyklą: ateidavome į ją pirmieji, o išeidavome paskutiniai, kai net žingsniuojantį pasivaikščioti stengdavomės jį įtraukti į pokalbį, o jis buvo ne tik visuomet pasiruošęs, bet ir nusiteikęs bendrauti su mokiniais. „Ir mokytojas, ir mokinys, — sakydavo jis, — privalo turėti tą patį tikslą — naudą, kurią vienas nori teikti, o kitas — gauti." Tegul tas, kas vaikšto pas filosofą, kasdien išsineša su savim ką nors gero: tegul grįžta namo arba sveikesnės dvasios, arba lengviau pagydomas. Taip bus, nes filosofija stipri tuo, kad padeda ne tik ją studijuojantiems, bet ir turintiems su ja reikalų. Saulės atokaitoje atsidūręs žmogus įdega, net jeigu jis neketino degintis, o kiek ilgiau užsisėdėjęs tepalų parduotuvėje, išsineša su savimi jos kvapą. Tie, kurie pabuvojo pas filosofą, net ir nesistengdami būtinai pasiims ką nors naudingo. Atkreipk dėmesį, aš sakau „net nesistengdami", o ne „net priešindamiesi". „Kaipgi yra? Argi mes nepažįstame tokių, kurie ilgus metus prasėdėjo pas filosofus ir net nė kiek neįgijo filosofinio atspalvio?" Kur nepažinsime! Tokius amžinus kietasprandžius aš vadinu ne filosofų mokiniais, bet jų įnamiais. Kai kurie iš jų ateina tik pasiklausyti, o ne mokytis — panašiai kaip į teatrą traukiame dėl malonumo norėdami palinksminti savo ausis arba kalba, arba balsu, arba pasakojimu. Gali pamatyti, kad didelei klausytojų daliai filosofo mokykla yra prieglobstis poilsiauti. Jie nesistengia atsikratyti ydų, susikurti kokį nors gyvenimo principą, pagal kurį galėtų taisyti savo įpročius, bet mėgaujasi išgirstais teiginiais kaip kokia pramoga. Kai kurie atsineša net užrašų lenteles, tačiau pagauna ne esmę, o žodžius, kuriuos po to be naudos sako kitam taip pat, kaip patys klausėsi jų be naudos sau. Kitus pakeri didingi posakiai, įkvėpta širdimi ir veidu jie perima kalbančiojo jausmus, panašiai kaip fleitos garsai įaudrina pagal įsakymą šėlstančius pusiau vyrus frigus1. Juos traukia ir kursto pats dalyko grožis, o ne tuščias žodžių skambėjimas. Jie norėtų tučtuojau įgyvendinti išgirstą narsų pasakymą apie mirtį ar ryžtingą atkirtį likimui, jie pasiduoda tokioms mintims ir tampa tokie, kokiems liepiama būti. Ak, jeigu jų siela išliktų tokia pat, jeigu minia, mokanti atkalbėti nuo viso, kas dora, beregint neatimtų iš jų puikaus polėkio! Nedaugelis sugeba parsinešti namo gautą dvasią. Klausytoją lengva paskatinti trokšti tiesos: juk prigimtis visiems davė gėrio pagrindą ir dorybės sėklų. Visi esame jai gimę, ir, kai pasirodo ragintojas, tada gėris, kuris tarsi snaudė mūsų sieloje, prabunda. Ar negirdėjai, kaip sugaudžia teatras, kai pasakoma tiesa, kurią visi pripažįsta, kuriai visi pritaria?

Netrūksta skurdžiui nieko, trūksta tik godžiam2.

Šykštuolis niekam geras nėr, blogiausias — sau3.

Šioms eilutėms ploja ir didžiausias šykštuolis, džiaugdamasis, kad kažkas peikia jo ydas. O kiek kartų, tavo nuomone, stipresnis poveikis būna tuomet, kai tai sako filosofas, kai į išganingus pamokymus įterpiamos eilės, kad jie veiksmingiau įstrigtų į nepatyrusio žmogaus sielą? „Kaip, — sakydavo Kleantas, — mūsų iškvepiamas oras, praėjęs pro ilgo trimito vamzdžio susiaurėjimą ir išstumtas pro platesnę angą, sukelia skardesnį garsą, taip ir mūsų jausmus stipresnius padaro glausta eilėraščio eilutė." Ta pati mintis, pasakyta laisva kalba, išklausoma ne taip atidžiai ir mažiau veikia negu tada, kai pridedamas metras, kai puiki prasmė įspraudžiama į tam tikras pėdas, tas pats teiginys įsminga tarsi plačiai užsimojus mesta ietis. Daug kalbama apie panieką pinigams, ilgiausiomis šnekomis mokoma, kad žmonės suprastų, jog vertybė yra dvasios turtas, o ne paveldėti daiktai, jog turtingas yra tas, kuris prisitaiko prie savo skurdo ir, mažai turėdamas, laiko save pasiturinčiu. Tačiau sielą labiau sukrečia eiliuotas pasakymas:

Mažiausiai visko trūksta trokštančiam mažai4.

Turėsi viską, jei norėsi, kiek gana5.

Girdėdami tokius ar panašius žodžius, esame priversti pripažinti jų tiesą. Ir net tie, kurie visada trokšta daugiau, žavisi, pritaria šūksniais ir prakeikia pinigus. Pamatęs tokią pakilią jų nuotaiką, spausk juos, užgulk, slėk atmetęs įvairias subtilybes, išprotavimus, išvedžiojimus ir kitus beprasmiško sąmojingumo pokštus. Kalbėk prieš godumą, prieš prabangą. Kai pamatysi, jog esi šį tą nuveikęs, jog prasiskverbei į klausytojų sielas, užsipulk dar karščiau. Sunku patikėti, kokia naudinga būna kalba, kurios tikslas — gydyti ir kuri skirta klausytojų gėriui. Neužkietėjusi širdis lengviau pamilsta garbingumą ir tiesą. Tačiau, radusi gabų gynėją, tiesa pasiekia netgi vidutiniškai supratingą ir jau šiek tiek sugadintą žmogų. Kai aš klausydavausi Atalo, smerkiančio ydas, paklydimus ir įvairias gyvenimo blogybes, dažnai imdavau gailėtis žmonių giminės ir tikėjau, kad jis pakilęs virš žmogui pasiekiamų viršūnių. Jis pats sakėsi esąs karalius, bet man atrodė esąs didesnis už karalius; nes teisė ir juos. Kai jis pradėdavo girti skurdą ir įrodinėti, kad visa, kas nėra būtina, yra tik nereikalingas ir sunkus svoris, dažnai norėdavau išeiti iš mokyklos, pasidaręs skurdžiumi. Kai pradėdavo juoktis iš mūsų malonumų, girti skaistų kūną, blaivų stalą, dvasią, laisvą ne tik nuo neleistinų, bet ir nuo nereikalingų malonumų, aš norėdavau sutramdyti gerklę ir pilvą. Šį tą iš tų laikų, Lucilijau, aš išsaugojau iki šiol. Buvau viskam labai užsidegęs, tačiau po to, priverstas grįžti prie visuomeninių- pareigų, išsaugojau tik kai kuriuos iš tų puikių sumanymų. Vis dėlto nuo to laiko visam gyvenimui atsisakiau austrių ir grybų. Juk tai ne maistas, o skanumynas, verčiantis vėl valgyti jau pasisotinus, lengvai išvaromas atgal ir per apačią, ir per viršų, o tai ir yra maloniausia ėdrūnams, kemšantiems daugiau negu telpa. Nuo to laiko visą gyvenimą nenaudoju tepalų, nes maloniausiai kvepia niekuo nekvepiantis kūnas. Nuo to laiko į mano skrandį nepatenka vyno. Nuo to laiko visą gyvenimą vengiu vonių, nes esu įsitikinęs, jog šutinti kūną ir sunkti iš savęs prakaitą yra nenaudingas išlepimas. Prie kitų dalykų, kuriuos aš tada atmečiau, grįžau, tačiau ir jų neatsisakydamas žiūriu saikingumo, kuris artimesnis atsisakymui ir galbūt net sunkesnis už jį, nes ko nors atsisakyti yra lengviau negu būti saikingam. Kadangi pradėjau pasakoti, kaip, būdamas jaunas, ėmiausi filosofijos su didesniu polėkiu, negu užsiimu ja senatvėje, tai nebus gėda prisipažinti, kaip smarkiai buvau įsimylėjęs Pitagorą. Sotionas mums pasakojo, kodėl tas atsisakydavo valgyti gyvūnų mėsą ir kodėl po to Sekstijus padarė tą patį. Abu taip elgėsi dėl skirtingų, bet didingų priežasčių. Vienas manė, jog ir be kraujo praliejimo užtenka žmogui maisto, o kai žudymas teikia malonumo, žiaurumas tampa įpročiu. Jis pridurdavo, kad reikia apriboti prabangą, teigdamas, jog įvairus ir mūsų kūnui svetimas maistas kenkia sveikatai. Pitagoras tvirtino, jog tarp visų gyvų būtybių yra giminystės ryšių, ir jos keičiasi sielomis, pereinant šioms į kitus pavidalus. Vadinasi, jeigu tikėtume jo mokymu, nė viena siela nežūva, tik trumpą laiką ji būna viena, kol pereina, persilieja į kitą kūną. Kada nors pamatysime, per kokią laikų kaitą ji pereis ir kada ji, pakeitusi daugybę būstų, sugrįš į žmogų. Tuo tarpu jis skatina žmonių nusikaltimo ar tėvažudystės baimę, nes nežinodami galime kame nors užpulti tėvo sielą ir peiliu ar dantimis sužeisti kokio nors giminaičio sielą. Šias mintis Sotionas papildydavo ir savo įrodymais klausdamas: „Tu netiki, kad sielos pereina vis į kitus ir kitus kūnus ir kad tai, ką mes vadiname mirtimi, yra kelionė? Netiki, kad šiuose gyvuliuose, žvėryse ar vandens gyvūnuose glūdi kokio nors žmogaus siela? Netiki, kad niekas šiame pasaulyje nežūva, o tik keičia vietą, kad ne tik dangaus kūnai sukasi tam tikrais ratais, bet ir gyvos būtybės išnyksta ir sugrįžta, ir sielos keliauja ratu? Didieji vyrai tuo tikėjo. Taigi kol kas susilaikyk nuo sprendimo ir nedaryk nieko, kas prieštarautų tam. Jei visa tai tiesa, nevalgydamas gyvūnų, išvengsi nuodėmės, o jei netiesa — būsi saikingas. Ar labai daug žalos padarys tavo patiklumas? Juk aš atimu iš tavęs tik liūtų ir kranklių maistą". Tokių jo žodžių paveiktas, aš pradėjau nevalgyti mėsos, ir po metų tai jau buvo ne tik lengva, bet ir malonu. Man atrodė, kad mano dvasia tapo gyvesnė, nors ir šiandien aš netvirtinu, jog iš tiesų taip buvo. Klausi, kodėl atsisakiau šio įpročio? Mano jaunystė prabėgo Tiberijaus Cezario principato metais. Tuomet buvo gujami įvairūs svetimi papročiai, o kai kurių gyvūnų mėsos nevalgymas buvo laikomas prietaru. Tad, prašomas ne tiek šmeižto bijančio, kiek filosofijos nemėgstančio savo tėvo, aš grįžau prie ankstesnių įpročių. Jis nesunkiai mane įtikino geriau maitintis.

Atalas paprastai girdavo tą čiužinį, kuris neįdubdavo nuo kūno svorio. Tad, ir senas būdamas, aš naudoju tokį, ant kurio nelieka gulėjimo pėdsakų. Visa tai papasakojau norėdamas tau įrodyti, kaip karštai iš pradžių naujokėliai veržiasi prie gėrio, kai kas nors juos paragina, kai kas nors juos uždega. Bet po to, iš dalies dėl mokytojų, mokančių mus samprotauti, o ne gyventi, iš dalies dėl mokinių, kurie kreipiasi į mokytojus, norėdami tobulinti ne dvasią, o protą, kaltės, šis veržimasis atlėgsta, ir filosofija virsta filologija. Labai svarbu, su kokia nuostata imiesi to ar kito dalyko. Kuris nors būsimas gramatikas knaisiojasi po Vergilijų, nesuprasdamas, jog žymioji eilutė:

Bėga tuo tarpu skubiai ir bėga negrįžtantis laikas6

reiškia, kad reikia nesnausti. Kas neskuba, tas atsilieka. Skubančios dienos gena mus ir pačios lekia pagrobdamos mus nejučiom. O mes viską atidedame ateičiai, delsiame, kai reikia bėgti galvotrūkčiais. Ne, jis pastebi, jog Vergilijus, kalbėdamas apie laiko greitumą, vis vartoja žodį „pralekia“.

Amžiaus geroji diena mirtingiems vargšams šioj žemėj

Pralekia greit, ateina liūdna senatvė ir ligos,

Prislegia vargo našta ir mirtis be gailesčio rauna7.

Tas, kurio žvilgsnis nukreiptas į filosofiją, šias eilutes supras kaip dera ir pasakys: „Vergilijus niekuomet nesako, kad dienos „eina", bet kad jos visada „lekia", nes tai — pats greičiausias bėgimas iš visų, o pačios geriausios pralekia pirmos. Tai kodėl gi mes neraginame savęs, kad pavytume šį greičiausią dalyką? Tai, kas geriausia, praskrenda pro šalį, o lieka tai, kas prasčiausia. Kaip iš ąsočio pirmiausia išteka skaidrus vynas, o tai, kas sunkesnio ir drumzlinesnio, nusėda ant dugno, taip ir mūsų gyvenime pirmiausia praeina visa, kas geriausia. O mes leidžiame tai išgerti kitiems, sau palikdami tik nuosėdas. Tegul įstringa sieloje ir lyg orakulo ištarti įtikina mus šie žodžiai:

Amžiaus geroji diena mirtingiems vargšams šioj žemėj

Pralekia greit ...

Kodėl geroji? Todėl, kad apie likusias mes nežinome. Kodėl geroji? Todėl, kad, būdami jauni, galime mokytis, galime nukreipti į gėrį dar nesurambėjusią ir lanksčią sielą. Todėl, kad šis laikas tinka vargams, tinka gabumų lavinimui mokantis, tinka kūno grūdinimui dirbant. Likusieji metai yra tingesni, ne tokie paslankūs ir arčiau pabaigos. Taigi stenkimės iš visos širdies ir, palikę visa, kas mus blaško, siekime vieno dalyko: laiku supraskime, kaip nepaprastai greitai bėga laikas, o ne tada, kai jis jau praėjęs. Kiekvieną dieną laikykime geriausia ir išnaudokime ją mūsų tikslams. Reikia sučiupti tai, kas bėga". Skaitantis Vergilijų gramatiko akimis apie tai nemąstys. Jis negalvos, kad kiekviena diena yra geriausa, nes vėliau atsėlina ligos ir prislegia senatvė, kuri jau kybo virš galvos iki šiol manantiems, jog jie jauni. Jis sakys, kad Vergilijus visuomet gretina ligas ir senatvę. Dievaži, ne be pagrindo: juk senatvė — tai nepagydoma liga. Be to, jis paaiškins, kad poetas duoda senatvei pravardę, visuomet vadina ją „liūdna":

ateina liūdna senatvė ir ligos...

Kitoje vietoje jis sako:

Tįso ten Ligos išblyškę, liūdna, nusiminus Senatvė8...

Nereikia stebėtis, kad iš to paties kiekvienas renkasi tik tai, kas tinka jo tyrinėjimams. Toje pačioje pievoje jautis ieško žolės, šuo — kiškio, o gandras — driežo. Kai Cicerono knygą „Apie valstybę" paima į rankas koks nors filologas, po to gramatikas, o dar vėliau filosofijai atsidavęs žmogus, kiekvienam iš jų rūpi skirtingi dalykai. Filosofas stebisi, kad įmanoma tiek daug pasakyti smerkiant teisingumą. Filologas, skaitydamas tą patį, pažymi štai ką: buvo du tokie romėnų karaliai; vienas iš jų neturėjo tėvo, kitas — motinos. Mat yra neaišku dėl Servijaus motinos, o Ankas neturėjo tėvo, jį vadina Numos anūku. Be to, jis paaiškins, jog tas, kurį mes vadiname diktatoriumi ir kurio tokį vardą randame istorijos veikaluose, senovės žmonių buvo vadinamas „tautos vadu". Šiandien tai įrodo augurų knygos9 ir iš to vardo padarytas pavadinimas „raitelių vadas". Taip pat jis pažymės, kad Romulas žuvo per saulės užtemimą ir kad teisę kreiptis į tautą turėjo jau karaliai. Kai kurie, taip pat ir Fenestela, mano, jog apie tai buvo rašoma jau pontifikų knygose10. Jei tą pačią knygą išsivynios11 gramatikas, jis pirmiausia nusirašys vaizdingus žodžius: Ciceronas sako „išties", užuot sakęs „iš tiesų", taip pat „savim", užuot — „savimi". Be to, gramatikas užsiims tais pasakymais, kurie per šimtmetį pasikeitė. Mat Ciceronas rašo: „Dėl jo įsikišimo esame grąžinti nuo kalkių ruožo". Dabar tą ruožą mes vadiname kreida, o senovės žmonės vadino kalkėmis12. Tada jis išrinks Enijaus eilutes, pirmiausia tas, kuriose rašoma apie Scipiohą Afrikietį:

Nei priešas, nei pilietis jam

Atlygint negalės už triūsa, ir žygius.

Jis pasakys, kad iš to galima suprasti, jog senovėje „triūsas" reiškė ne tiek pagalbą, kiek darbą. Enijus turįs galvoje darbą tvirtindamas, kad niekas — nei pilietis, nei priešas — negalėjo atlyginti Scipionui už jo darbus. O laimingu jis laikys save atradęs, iš kur, kaip atrodo, Vergilijus bus paėmęs žodžius:

...padangių vartai didingi

Dunda virš jo galvos...13

Jis pasakys, kad Enijus perėmė tai iš Homero, o Vergilijus — iš Enijaus. Juk tame pačiame Cicerono veikale „Apie valstybę" yra Enijaus epigrama:

Jei tik leista kam nors užkopti į dievišką aukštį,

Man vienam atsivers vartai didieji dangaus.

Bet tam, kad ir aš pats, užsiimdamas kitais dalykais, nenusirisčiau į filologo ar gramatiko kelią, raginu ir klausyti filosofų, ir skaityti juos, jei norime pasiekti laimingą gyvenimą, o ne gaudyti senus žodžius ar naujadarus, nevykusius perkeltinės reikšmės pasakymus ar iškalbos figūras. Reikia ieškoti naudingų pamokymų ir didingų, narsių žodžių, kuriuos tuoj būtų galima pritaikyti. Juos išmokime taip, kad žodžiai taptų darbais. Mano nuomone, niekas mirtingiesiems nepadarė tiek bloga, kaip tie, kurie išmoko filosofijos kaip kokio nors parsiduodančio amato, kurie gyvena kitaip, negu moko gyventi. Atsidavę visoms pačių peikiamoms ydoms, jie patys gali būti puikiais beprasmiško mokymosi pavyzdžiais. Toks patarėjas suteiks man ne daugiau naudos negu jūros liga susirgęs vairininkas. Siaučiant bangoms, reikia laikyti vairą, kautis su pačia jūra, išplėšti bures iš vėjo valdžios. O ką įstengia apkvaitęs ir vemiantis laivo vadas? Argi mūsų gyvenimą audros svaido ne smarkiau už bet kokį laivą? Reikia ne kalbėti, bet vairuoti. Visa, ką jie sako, kuo giriasi miniai, yra ne jų: tą pasakė jau Platonas, tą — Zenonas, tą — Chrisipas, Poseidonijas, tą — didelis būrys mūsiškių ir panašių į juos. Patarsiu, kaip įrodyti, kad tavo ištarti žodžiai yra tavo: daryk taip, kaip sakai. Pasakęs, ką norėjau tau perteikti, dabar nusileisiu tavo prašymui ir kitame laiške surašysiu visa, apie ką klausei. Tuomet nepavargęs galėsi imtis to painaus dalyko, kurio klausytis reikia atsukus ir ištempus ausis. Lik sveikas.


ŠIMTAS DEVINTAS LAIŠKAS

perteka sveikina mieląjį Lucilijų

Nori sužinoti, ar išminčius gali padėti išminčiui. Mes sakome, kad išminčius yra kupinas įvairaus gėrio ir jau pasiekęs viršūnę. Kyla klausimas, kaip dar kas nors gali būti naudingas tam, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį. Vis dėlto geri žmonės padeda vienas kitam. Jie neleidžia užsnūsti dorybėms ir stengiasi išsaugoti išmintį tokią, kokia ji yra. Kiekvienam žmogui reikalingas kas nors, su kuriuo galėtų bendrauti ar kartu ieškoti. Patyrę kovotojai mankštinasi vienas su kitu, muzikantą išjudina tiek pat mokąs draugas. Išminčius taip pat privalo neleisti poilsiauti savo dorybėms: kaip jis pats išjudina save, taip ir kitas išminčius gali jį išjudinti. Kuo išminčius pagelbės išminčiui? Padrąsins, nurodys, kada kilniai pasielgti. Be to, išdėstys jam kai kuriuos savo apmąstymus, išmokys to, ką pats atrado. Juk ir išminčiui visuomet bus ką atrasti, bus kur išsilieti sielai. Blogas kenkia blogam ir daro jį dar blogesnį kurstydamas jo pyktį, pritardamas liūdesiui, girdamas malonumus. Blogiesiems blogiausia tuomet, kai susipina daugumos ydos. kai jų sugedimas susikaupia vienoje vietoje. Vadinasi, kai yra priešingai, doras žmogus bus naudingas doram. Kuo? — tu klausi.— Jis teiks jam daug džiaugsmo, sustiprins jo pasitikėjimą, o matant vienam kito ramybę, didės abiejų pasitenkinimas. Be to, jis perduos kai kurių žinių. Juk išminčius žino ne viską. Net jei ir žinotų, kitas gali surasti trumpesnį kelią ir pasakyti, kaip lengviau išspręsti visą reikalą. Aišku, išminčius išminčiui padės ne tik savo jėgomis, bet ir jėgomis to, kuriam pagelbsti. Anas ir vienas įstengtų susitvarkyti, bet net bėgikui padeda paraginantis žiūrovas. „Išminčius padeda ne kitam išminčiui, o pats sau. Žinok tai. Atimk iš jo jėgą, ir jis nieko nepadarys." Pradėjus taip kalbėti, galima tvirtinti, kad ir medus neturi saldumo: ragaujančiojo liežuvis ir gomurys turi taip prisitaikyti prie tokio skonio, kad jis arba patiktų, arba keltų pasibjaurėjimą. Juk yra žmonių, kuriems medus atrodo kartus. Stiprybės reikia abiem: vienas turi įstengti padėti, kitas — būti pasiruošęs priimti paramą. „Kaip yra beprasmiška kaitinti, — sakoma, — tą, kuris įkaitęs iki aukščiausio laipsnio, taip ir pasiekusiam aukščiausiąjį gėrį yra nereikalingas pagalbininkas. Ar savo darbą išmanantis žemdirbys ieško patarėjo? Ar karys, apsiginklavęs tiek, kad gali saugus stoti į rikiuotę, prašo daugiau ginklų? Vadinasi, taip pat yra ir su išminčiumi. Jis pakankamai mokytas ir pakankamai apsiginklavęs gyvenimui." Į tai atsakau taip: net ir labiausiai įkaitusį reikia nuolatos kaitinti, kad išsilaikytų tas pats įkaitimo laipsnis. Kas nors pasakys: „Jis turi karščio savyje!" Pirma, čia lyginami skirtingi dalykai. Karštis yra vienas, o pagalba būna įvairi. Antra, labai karšto kūno daugiau nebeįkaitinsime, o išminčius neišsaugo savo sielos, jei neprisileidžia panašių į save draugų, su kuriais dalijasi savo dorybėmis. Be to, dorybės tarpusavy draugauja. Vadinasi, tas, kuris myli kito jam lygaus žmogaus dorybes ir kartu leidžia jam mylėti savąsias, yra naudingas. Panašumas džiugina, ypač kai tai, kas panašu, yra garbinga, kai panašūs moka ir pagirti, ir priimti vienas kito pagyrimą. Be to, niekas kitas nesugeba deramai paveikti išminčiaus sielos, išskyrus išminčių. Žmogų protingai paveikti gali tiktai žmogus. Vadinasi, kaip, norint paveikti protą, reikia proto, taip, norint paveikti tobulą protą, reikia tobulo proto. Sakome, jog mums padeda ir tie, kurie dovanoja mums tai, kas nėra nei gėris, nei blogis: pinigus, malonę, saugumą ir kitus vertingus arba gyvenime būtinus dalykus. Šitaip ir apie kvailį galime pasakyti, neva jis tuo padeda išminčiui. Bet padėti — tai paveikti sielą pagal prigimties reikalavimus, paveikti per savo dorybę ir dorybę to, kuris turi būti paveiktas. Tai privalo tapti gėriu ir tam, kuris padeda. Mankštindamas kito dorybę, jis mankština ir savąją. Bet net ir nekalbant apie aukščiausiąjį gėrį bei kaip jį pasiekti, išminčiai vis tiek gali padėti vieni kitiems. Išminčius privalo stengtis jau vien atrasti kitą išminčių, nes geram žmogui iš prigimties yra brangus bet koks gėris, ir prie gero žmogaus prisirišame taip, kaip patys prie savęs.

Kad tai įrodytume, turime nuo šio klausimo pereiti .prie kito: ar išminčius vienas svarstys savo reikalus, ar kvies ką nors patarti. Aišku, tai yra jam būtina, kai tik iškyla pilietiniai ir asmeniniai, sakytume, mirtingi reikalai. Čia išminčiui reikia svetimo žmogaus patarimo taip, kaip jam reikia gydytojo, vairininko, gynėjo, ginčo tarpininko. Vadinasi, išminčius kartais ir čia pagelbės išminčiui, ko nors jį pamokydamas. Bet jis bus naudingas ir esant dideliems, dieviškiems dalykams, kaip sakėme, kartu siekiant dorybės, sujungiant sielas ir apmąstymus. Be to, draugų meilė ir džiaugsmas dėl tų gerovės kaip dėl savo paties atitinka prigimtį. Jei to nedarysime, dorybė paliks mus, nes tik nuolatinės pratybos daro ją stiprią. Dorybė pataria deramai išnaudoti dabartį, apmąstyti ateitį, apsvarstyti ir įtempti proto jėgas. Lengviau įtemps protą ir viską supras tas, kuris pasitelkia ką nors į pagalbą. Tegul jis ieško arba tobulo vyro, arba tobulumo siekiančio ir jau esančio arti jo. Tas tobulas vyras bus naudingas, nes kartu su jo protu bus lengviau rasti sprendimą. Sakoma, kad žmogus akylesnis svetimuose reikaluose negu savo. Šis dalykas blogai baigiasi tiems, kuriuos apakina savimeilė, kuriems baimė atima sugebėjime įžvelgti savo naudą. Tokie žmonės, tik atsidūrę saugioje vietoje, pradės ramiau mąstyti. Vis tiek yra dalykų, kuriuos net išminčiai geriau mato kituose negu savyje. Be to, išminčius suteiks išminčiui tą saldžiausią ir kilniausią pagalbą — „to paties norėti, to paties nenorėti"1, o kartu tempiant jungą galima sukurti nuostabiausią kūrinį.

Įvykdžiau tai, ko prašei, nors iš tiesų tai yra dalykas, kurį aš apžvelgsiu savo dorovės filosofijos knygose. Neužmiršk to, ką dažnai tau kartoju: tokiais svarstymais nieko nepasiekiame, nieko kito, tik aštriname savo sąmojį. Aš vis grįžtu prie to paties klausimo: kuo man tai padeda? Tegu padaro mane drąsesnį, teisingesnį, saikingesnį. Man ne pratybų trūksta: man gydytojo reikia. Kodėl prašai manęs nenaudingų žinių? Esi man žadėjęs didžių dalykų. Reikalauk jų išmėgink. Sakei, jog aš nedrebėsiu, net jei aplink žybčios kardai, net jei ašmenys lies mano gerklę. Sakei, jog būsiu ramus, net jei aplink mane liepsnos gaisrai, net jei pagrobęs mano laivą netikėtas sūkurys blaškys jį po jūrą. Suteik man tokią ramybę, kad niekinčiau malonumą ir garbę! Tiktai po to išmokysi išnarplioti supainiotus dalykus, suvokti dviprasmybes, įžvelgti tai, kas neaiš­u. O dabar mokyk to, kas yra būtina. Lik sveikas.


ŠIMTAS DEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Sveikinu tave iš savo dvaro palei Nomentą ir linkiu, kad būtum geranoriškas, tai yra palankių dievų, kurie atlaidūs ir maloningi tam, kuris pats sau yra palankus. Šiais laikais atsisakyk kai kam labai patinkančios minties, jog kiekvienam iš mūsų duotas globėjas — dievas, jei ne iš pirmųjų gretų, tai bent žemesnis, iš tų, kuriuos Ovidijus vadina „dievais iš prastuomenės"1. Tačiau noriu, kad, atsikratęs šios klaidos, tu prisimintum, jog tuo tikėjusieji mūsų protėviai buvo tikri stoikai2: jie kiekvienam priskyrė Genijų arba Junoną. Vėliau pamatysime, ar dievai turi laiko rūpintis kiekvieno žmogaus reikalais, tuo tarpu tebūnie tau žinoma, jog nesvarbu, ar esame išrinktieji, ar paniekinti ir palikti likimo valiai, tu negali prakeikti žmogaus baisiau negu prakeikdamas, kad jis susipyktų su savimi. Tu neprivalai trokšti, kad dievai nekęstų to, kurį tu laikai esant vertu bausmės. Jie jo nekenčia, nors ir atrodytų, jog jis klesti jų globojamas. Pasitelk visą savo stropumą ir įsižiūrėk, kokie iš tiesų yra mūsų reikalai, o ne kokiais jie laikomi. Tu pamatysi, kad daugiau blogio mums gresia negu jo atsitinka. Kaip dažnai sėkmės priežastis ir pradžia būna įvykis, vadinamas nelaime! Kaip dažnai visų sveikinamas dalykas pasirodo esąs laiptelis, vedantis prie bedugnės krašto, kiek kartų jis dar aukščiau iškėlė jau ir taip iškilusį žmogų, lyg iš ten, kur jis stovėjo iki šiol, būtų buvę smagu kristi! Tačiau pats kritimas nėra blogis, jei tik matai ribą, žemiau kurios prigimtis jau nieko neįstengia nublokšti. Visų dalykų pabaiga yra arti, kartoju, arti ir toji vieta, iš kurios išvaromas laimingasis, ir toji, iš kurios išvedamas nelaimingasis. Mes patys didiname atstumą iki šių vietų, ilginame kelią viltimi ir baime. Tačiau jei esi išmintingas, matuok viską pagal įprastą žmogaus padėtį: apribok ir tai, kuo džiaugiesi, ir tai, ko bijai. Verta ilgai nesidžiaugti, kad nereikėtų ilgai bijoti. Bet kodėl gi aš tik sumažinu šį blogį? — Nemanyk, kad reikia ko nors bijoti. Tuščias dalykas yra tai, kas mus jaudina ir gąsdina. Nė vienas neišsiaiškiname, kur yra tiesa, bet vienas kitą užkrečiame baime. Nė vienas neišdrįstame imtis to, kas kelia nerimą, ištirti savo baimės prigimtį ir pažiūrėti, ar ten esama gėrio. Ligi šiol tikime klaidinga ir tuščia pasaka, nes ji nėra atskleista. Supraskime, kaip svarbu įdėmiai įsižiūrėti: galų gale pamatysime, kad bijome to, kas taip trumpa, taip netvirta, taip nepavojinga. Mūsų protuose viešpatauja tokia pati painiava, kokią matė Lukrecijus:

Juk kaip vaikai šiurpioj tamsybėje bijo ir dreba

lygiai ir mes dažnai dienos metu išsigąstam3...

Kaipgi yra? Ar esame kvailesni už vaiką, jei drebame vidury dienos? Ne, Lukrecijau, mes drebame ne dienos vidury, mes patys paverčiame viską naktimil Nematome, nei kas mums kenkia, nei kas padeda. Visą gyvenimą bėgiojame nesustodami ir nepasižiūrėdami, kur statome koją. Matai, kokia beprotybė — šitas veržimasis per tamsą. O mes, dievaži, tik ir stengiamės, kad mus pašauktų ten kuo vėliau; ir nors patys nežinome, kur veržiamės, vis dėlto nesustodami greitai veržiamės tuo pačiu keliu. Tačiau jei norėtume, gali ir pašviesėti. Tai įmanoma tik vienu būdu: jei žmogus stengsis pažinti dieviškus ir žmogiškus dalykus; jei ne tik pasiners į tą pažinimą, bet ir prisisotins jo; jei, net ir puikiai visa tai suvokdamas, vis grįš prie jo ir dažnai pritaikys žinias sau; jei tyrinės, kas yra gėris ir kas — blogis ir kodėl šie vardai vartojami klaidingai; jei tyrinės, kas yra gėdinga, garbinga, lemtinga. Žmogaus proto smalsumas čia nesustoja. Jis nori pažvelgti ir už pačios visatos, sužinoti, kur ji veržiasi, iš kur atsirado, prie kokio tikslo skuba galvotrūkčiais lėkdami visi daiktai. Tačiau mes atplėšėme sielą nuo šio dieviško regėjimo, nusviedėme ją į purvą ir menkybę, kad ji taptų godumo verge, kad, palikusi pasaulį, jo ribas ir visa judinančius viešpačius, raustųsi žemėje ir ieškotų, kokį dar blogį iš jos iškasti, nepasitenkindama tuo, kas yra čia pat. Mūsų dievas ir tėvas arti mūsų padėjo tai, kas mums gera, nelaukdamas, kol ieškosime, ir davė jis viską pats, o tai, kas mums kenkia, kuo giliau paslėpė. Negalime niekuo skųstis, išskyrus pačius save: mes patys prieš gamtos valią iškėlėme į paviršių visa, kas mums pražūtinga, ką gamta buvo paslėpusi. Pasmerkėme siela malonumui, kuriam atlaidumas yra visų nelaimių pradžia; atidavėme ją puikybei ir šlovės siekimui ir kitoms tiek pat beprasmiškoms ir tuščioms vilionėms. Ką daryti dabar raginu tave? Nieko nauja, juk ne nuo naujų ligų ieškome vaistų. Pirmiausia tu pats sau turi išaiškinti, kas yra būtina, o kas — nereikalinga. Tai, kas būtina, visada šalia tavęs, o to, kas nereikalinga, visuomet reikia ieškoti, ir labai stengiantis. Nėra ko per daug girtis, jeigu paniekinai auksinę lovą ar brangakmeniais išpuoštus indus. Argi niekinti tai, kas nereikalinga, yra dorybė? Žavėkis savimi tada, kai paniekinsi būtinus dalykus. Nedaug esi pasiekęs, jei gali gyventi be karališkos prabangos, jei netrokšti po tūkstantį svarų sveriančių šernų, užjūrio paukščių liežuvėlių ar kitokių išsigimėliškos, niekinančios visą gyvūną ir besirenkančios tik tam tikras jo dalis, prabangos dalykų. Žavėsiuosi tavimi tuomet, kai atsisakysi net prastos duonos, kai įtikinsi save, jog žolė želia ne tik gyvuliams, bet, kai reikia — ir žmonėms, kai patirsi, kad ir medžių ūgliai gali prikimšti pilvą, į kurį sudedame tiek brangaus maisto, tarsi jis jį saugotų. Jį galima pripildyti ir be įnorių. Argi svarbu, ką jis gaus, jeigu viską, kad ir ką bus gavęs, vis tiek pavers nieku?! Tau džiugu, kai ant stalo išdėliojama visa, kas sugaunama sausumoje ir jūroje. Vieni tau malonesni, kai paduodami švieži, kiti — kai iki to buvo ilgai penimi bei tukinami, kad po to plauktų taukais. Tave džiugina išradingai išrūkyti valgiai. Tačiau, dievaži, patekęs j pilvą, šis taip rūpestingai ieškotas ir įvairiai paruoštas maistas virs tuo pačiu mėšlu. Nori išmokti niekinti gardėsius? Pažiūrėk, kuo jie virsta. Prisimenu, visiems labai žavintis, Atalas yra kalbėjęs šitaip: „Ilgai man darė įspūdį turtai. Apstulbdavau, kai vienur ar kitur kas nors sublizgėdavo, maniau, jog tai, kas paslėpta, yra panašu į tai, kas matoma. Bet per vienas iškilmes pamačiau visus sostinės aukso bei sidabro raižinius ir už auksą bei sidabrą vertingesnes brangenybes, pamačiau įvairiausių spalvų audinių, atvežtų iš kraštų, svetimų ne tik mums, bet ir mūsų priešams. Vienur mačiau žavingų, puikiai išpuoštų berniukų, kitur — moterų būrius ir visa kita, ką rodė visa valdanti laimė, apžvelgdama savo išteklius. Visa tai, tariau sau, yra ne kas kita, kaip jau ir taip neramių žmonių aistrų kurstymas. Ko nori šis lobių šėlsmas? Ar čia susirenkame mokytis godumo? O aš, dievaži, iš čia išsinešu mažiau norų negu atsinešiau. Niekinu turtus ne todėl, kad jie nereikalingi, bet todėl, kad jie — niekingi. Ar tu nematei, jog toji eisena, nors buvo lėta ir nesusigrūdusi, praėjo per keletą valandų? Nejaugi visą mūsų gyvenimą užima tai, kas neįstengė užimti visos dienos? Prisidėjo dar vienas dalykas: lobiai man pasirodė nereikalingi nei jų savininkams, nei žiūrovams. Dabar kiekvieną kartą, kai kas nors panašaus patraukia mano žvilgsnį — ar prašmatnus namas, ar išpuošta vergų minia, ar neštuvai ant galingų tarnų pečių, aš pats sakau sau: „Kuo tu žaviesi? Ko stulbsti? Juk tai — iškilmės. Tai yra paroda, o ne nuosavybė: bežavėdama ji ir išnyksta. Geriau pasuk prie tikrųjų turtų. Mokykis būti patenkintas mažu ir narsiai bei smarkiai sušuk: „Turime vandens, turime košės, vadinasi, mes su pačiu Jupiteriu varžysimės dėl laimės!" Bet, meldžiu tave, varžykimės ir neturėdami šito. Gėda auksą ir sidabrą laikyti laimingu gyvenimu, bet taip pat gėda juo laikyti vandenį ir košę. Ką daryti, jei ir jų nebus? Klausi, koks yra vaistas nuo skurdo? — Badui galą padaro badas. Antra vertus, koks skirtumas, kupeta ar šiaudas verčia tave vergauti? Argi svarbu, kokio didumo yra tai, ko likimas gali tau neduoti? Net vanduo ir košė ne tik nuo tavo valios priklauso. O laisvas yra ne tas, į kurį likimas turi mažai teisių, bet tas, į kurį jis visai neturi teisių. Taip yra: jei trokšti varžytis su Jupiteriu, kuris nieko nenori, reikia pačiam nieko nenorėti". Atalas taip kalbėjo mums, o prigimtis tai pasako visiems. Dažnai apie tai mąstydamas, pasidarysi iš tikrųjų laimingas, o ne atrodysi esąs laimingas, tai yra atrodysi esąs laimingas pats sau, o ne kitiems. Lik sveikas.


ŠIMTAS VIENUOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Klausi, kaip lotyniškai pavadinti sofizmus. Daugelis bandė juos pavadinti, bet nė vienas iš pavadinimų neprilipo. Matyt, pavadinimo kratėmės todėl, kad neperėmėme ir nevartojome paties dalyko. Tačiau, man regis, labiausiai tinka Cicerono vartotas žodis „išvedžiojimai". Jiems atsidavęs žmogus tik rezga painius klausimėlius, neduodamas naudos gyvenimui, nesidarydamas nei narsesnis, nei saikingesnis, nei kilnesnis. O tas, kuris filosofiją laiko savo vaistais, įgyja milžino širdį, pasitiki savimi, yra nenugalimas ir, priėjus arčiau, atrodo dar stambesnis. Kaip dideliuose kalnuose, kurių aukščio nematyti iš tolo, o tik priartėjus pasidaro aišku, kokios stačios jų viršūnės, taip, mielas Lucilijau, yra ir su tikru, o ne tariamu filosofu. Stovi jis aukštumoje, keldamas susižavėjimą, didžiadvasis tikrosios didybės žmogus. Ne storapadžiai batai jį kelia, jis nevaikšto pasistiebęs ant pirštų galų kaip tie, kurie apgaulingai didina savo ūgį, norėdami atrodyti esą aukštesni negu yra iš tikrųjų. Jis patenkintas savo ūgiu. Kodėl gi turėtų būti nepatenkintas, jeigu užaugo ligi ten, kur nepasiekia likimo rankos? Jis iškilęs virš žmogiškų reikalų ir, esant bet kokioms aplinkybėms, lieka ištikimas sau — ar gyvenimas sėkmingai žengia, ar blaškosi eidamas per vargus ir sunkumus. Tokio pastovumo negali suteikti minėti išvedžiojimai. Jie linksmina sielą, bet neteikia naudos, nuveda filosofiją iš aukštumų į slėnį. Nedraudžiu retkarčiais tau jais užsiirnti, tačiau tik tada, kai norėsi padykinėti. Didžiausia blogybė ir yra tai, kad jie turi tam tikro žavesio, ima ir gaišina skvarbumo regimybės suviliotą protą, kai jį šaukia daugybė reikalų, kai vargu ar viso gyvenimo užteks išmokti vienam dalykui — niekinti gyvenimą. „Kaip, — tu paklausi, — ne valdyti gyvenimą?" Tai — šalutinis uždavinys, gyvenimą valdyti įmanoma tik jį paniekinus. Lik sveikas.


ŠIMTAS DVYLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Prisiekiu, noriu tavo draugą lavinti ir mokyti taip, kaip tu trokšti. Bet jis pasirodo esąs per daug kietas, tiksliau, per daug minkštas — o tai yra dar blogiau — ir palaužtas ilgalaikių blogų įpročių. Pateiksiu tau pavyzdį iš savo amato1. Ne kiekvieną vynuogę galima skiepyti: jeigu ji sena ar tuščiavidurė, jeigu ji netvirta ar menka, tai arba nepriims skiepo, arba jo nemaitins ir nepriaugins prie savęs, neperims jo savybių ir prigimties. Taigi paprastai tokią vynuogę nupjauname aukštai virš žemės, kad nepasisekus galėtume išmėginti laimę antrą kartą, pakartodami skiepijimą prie pat žemės. Tas, apie kurį rašai ir kurį pavedi man, neturi jėgų: jis pasidavė savo ydoms. Jis iš karto ir nuvyto, ir surambėjo. Neįstengia priimti proto daigų, neįstengia jų maitinti. „Bet jis pats to nori." Netikėk. Nesakau, kad jis tau meluoja: jis mano, kad iš tiesų nori. Prabanga jam įkyrėjo, bet greitai jis vėl susitaikys su ja. „Tačiau jis sakosi esąs nepatenkintas savo gyvenimu." Nesiginčiju. O kas gi juo patenkintas? Žmonės ir myli savo ydas, ir nekenčia jų. Apie jį spręsime tuomet, kai jis įrodys mums, jog iš tikrųjų negali pakęsti palaidumo. Dabar jis su juo tik nesutaria. Lik sveikas.


ŠIMTAS TRYLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Liucilijų

Nori, kad parašyčiau tau, ką manau apie taip dažnai mūsų šalininkų keliamą klausimą: ar teisingumas, narsa, išmintis ir kitos dorybės yra gyvos būtybės. Tokiomis subtilybėmis, brangiausias Lucilijau, ir pasiekėme tai, kad žmonėms mes darome įspūdį, jog savo protus užimame tuščiais pratimais ir beprasmiškais svarstymais trumpiname savo dykinėjimą. Tačiau įvykdysiu tavo prašymą ir išdėstysiu, ką apie tai mano mūsų šalininkai. Bet pareiškiu, jog aš pats esu kitokios nuomonės: manau, kad yra dalykų tik baltus sandalus ir trumpą apsiaustą dėvintiems žmonėms1. Taigi pasakysiu, kas įkvėpdavo senovės žmones arba ką įkvėpdavo senovės žmonės. Aišku, kad siela yra gyva, nes ji daro mus gyvus, ir iš jos gyvos būtybės gavo savo vardą2. O dorybė yra ne kas kita, kaip tam tikra sielos būsena; vadinasi, ji yra gyva. Be to, dorybė ką nors veikia, o veikti įmanoma tik judant. Jeigu jai būdingas tik gyvoms būtybėms būdingas judėjimas, tai ji — gyva būtybė. „Jeigu dorybė yra gyva būtybė, — teigiama, — tai ir ji pati turi dorybę". O kodėl jai neturėti pačios savęs? Kaip išminčius viską daro dorybės pagalba, taip dorybė — savo pačios pagalba. „Vadinasi, gyvos būtybės yra ir visi menai, ir visa, ką mes manome ir aprėpiame protu. Vadinasi, šiose ankštose krūtinėse knibžda daug tūkstančių gyvų būtybių, ir kiekvienas iš mūsų esame gyvų būtybių aibė, arba mumyse yra daugybė gyvų būtybių." Tu klausi, ką galima į tai atsakyti? Kiekvienas iš šių minėtų daiktų yra gyva būtybė; bet visi kartu jie nebus gyvų būtybių daugybė. Kodėl? Pasakysiu tau, jei labai įsigilinsi ir susikaupsi. Pavienė gyva būtybė privalo turėti savo tam tikrą esmę. Bet visos jos turi tik vieną sielą. Vadinasi, jos gali egzistuoti po vieną, bet negali egzistuoti kaip daugybė. Aš esu ir gyva būtybė, ir žmogus; tačiau tu nepasakysi, kad mūsų yra du. Kodėl? Todėl, kad turėtume egzistuoti po vieną. Aš taip pasakysiu: kad būtų du, vienas turi būti atskirtas nuo kito. O tai, kas yra daugeriopa viename, turi vieną prigimtį, taigi egzistuoja kaip vienas. Ir mano siela yra gyva būtybė, ir aš esu gyva būtybe, tačiau mes nesame dvi būtybės. Kodėl? Todėl, kad siela yra dalis manęs. Bet koks dalykas yra skaičiuojamas atskirai tik tada, kai egzistuoja savarankiškai. O būdamas sudedamoji ko nors kito dalis, negali būti laikomas atskira būtimi. Kodėl? Pasakysiu tau: tai, kas yra pavienė būtis, turi priklausyti sau, būti tik savo nuosavybe ir būti kažkas užbaigta ir nepriklausoma savaime. Aš jau pareiškiau, jog pats esu kitokios nuomonės. Juk jeigu sutiksime su šiuo teiginiu, tai gyvos būtybės bus ne tik dorybės, bet ir priešingi joms dalykai — ydos bei aistros, pavyzdžiui, pyktis, baimė, liūdesys, įtarumas. Toliau šitaip mąstant, gyvomis būtybėmis reikės pripažinti visas mintis, visus sumanymus. Su šituo niekaip neįmanoma sutikti. Juk ne visa, kas kyla iš žmogaus, yra žmogus. Klausiama: „Kas yra teisingumas? Tam tikra sielos būsena. Vadinasi, jei siela yra gyva būtybė, tai teisingumas taip pat yra gyva būtybė". Jokiu būdu ne. Jis yra ir sielos būsena, ir tam tikra jėga. Ta pati siela įgauna įvairių pavidalų, bet kiekvieną kartą, darydama ką nors kita, ji nepasidaro kita gyva būtybė. Tai, kas kyla iš sielos, taip pat nėra gyva būtybė. Jei teisingumas yra gyva būtybė, jei tokia yra drąsa, jei tokios yra ir kitos dorybės, tai ar jos kartais nustoja būti gyvos būtybės, o po to vėl atsiranda, ar visuomet egzistuoja? Dorybės negali išnykti. Vadinasi, sieloje glūdi nesuskaičiuojama daugybė gyvų būtybių. „Daugybės nėra, — sakoma, — nes visa kyla iš vieno, visa yra to paties dalys ir nariai.“ Taigi sielą turime įsivaizduoti tarytum daugiagalvę hidrą, kurios kiekviena galva kaunasi pati ir pati gelia. Tačiau nė viena iš tų galvų nėra gyva būtybė, bet visos jos — vienos būtybės galvos, jos visos sudaro vieną gyvūną. Niekas nesako, kad chimeroje3 yra gyvas liūtas ar slibinas, nes jie yra tik jos dalys. O dalys nėra gyvūnai. Kuo remdamasis tu darai išvadą, kad teisingumas yra gyva būtybė? „Jis veikia, — sakoma, — ir teikia naudos. O kas veikia ir teikia naudos, tam būdingas judėjimas, o kam būdingas judėjimas, tas yra gyva būtybė." Tai būtų teisinga, jeigu jis turėtų savo judėjimą; tačiau teisingumas pats savaime nejuda, jis juda tik sielos dėka. Kiekviena gyva būtybė iki mirties yra tokia pati, kokia gimė: žmogus iki mirties būna žmogumi, arklys — arkliu, šuo — šunimi. Jie negali virsti kuo nors kitu. Teisingumas, tai yra tam tikra sielos būsena, yra gyva būtybė. Tarkime, kad tuo patikėjome. Tuomet ir drąsa, būdama tam tikra sielos būsena, yra gyva būtybė. Kokios sielos? Ar tos, kuri ką tik buvo teisingumas? Bet ji lieka pirmojoje gyvoje būtybėje ir negali pereiti į kitą gyvą būtybę, o privalo likti ten, kur pirmiausia pradėjo būti. Be to, viena siela negali priklausyti dviem gyvoms būtybėms, tuo labiau — daugeliui. Jei teisingumas, drąsa, susivaldymas ir kitos dorybės yra gyvos būtybės, kaip jos gali turėti vieną sielą? Reikia, kad kiekviena iš jų turėtų savo sielą, arba jos nėra gyvos būtybės. Vienas kūnas negali priklausyti daugeliui gyvūnų. Mūsų priešininkai ir patys tai pripažįsta. Kas tada yra teisingumo kūnas? Siela. Kaip? O kas yra drąsos kūnas? Ta pati siela. Bet juk negali vienas kūnas priklausyti dviem gyvoms būtybėms. „Tačiau ta pati siela, — sakoma, — įgyja ir teisingumo, ir drąsos, ir susivaldymo pavidalą." Taip galėtų būti, jei siela, tapusi teisingumu, nebebūtų drąsa, o tapusi drąsa, nebebūtų susivaldymas; betgi visos dorybės egzistuoja kartu. Tad kaip dorybės gali būti atskiros būtybės, jei yra tik viena siela, galinti sukurti tik vieną gyvą būtybę? Pagaliau jokia gyva būtybė nėra kitos gyvos būtybės dalis. Teisingumas yra sielos dalis, vadinasi, jis nėra gyva būtybė. Man regis, kad aš vargstu įrodinėdamas akivaizdų dalyką. Dėl to reikėtų labiau piktintis negu ginčytis. Jokia gyva būtybė nėra kitos gyvos būtybės dalis. Įsižiūrėk į jų kūnus: kiekvienas turi savo spalvą, savo pavidalą ir savo dydį. Prie kitų dalykų, verčiančių žavėtis dieviškojo kūrėjo protu, priskiriu ir tai, kad tokioje daiktų daugybėje jis niekada nepasikartojo: net iš pažiūros panašūs daiktai, palyginus juos, pasirodo esą skirtingi. Kiek rūšių lapų jis sukūrė! Ir kiekvienas išskirtas savu ženklu. Kiek gyvūnų! Ir nė vienas iš jų nesutampa su kitu, būtinai kuo nors skiriasi. Jis pats iš savęs pareikalavo, kad visa, kas yra kitos rūšies, būtų ir nepanašu, ir nevienoda. Visos dorybės, pasak jūsų, yra vienodos. Vadinasi, jos nėra gyvos būtybės. Kiekviena gyva būtybė veikia pati savaime, o dorybė savaime neveikia, tik kartu su žmogumi. Visos gyvos būtybės yra arba protingos, kaip žmonės ir dievai, arba neprotingos, kaip žvėrys ir gyvuliai. Dorybės tikrai yra protingos. Bet jos nėra nei žmonės, nei dievai. Vadinasi, jos nėra gyvos būtybės. Kiekviena protinga būtybė, kad veiktų, turi būti pirmiausia paskatinta veikti kokio nors daikto reginio, po to ji turi pajusti akstiną judėti, ir pagaliau jai reikia pritarimo, sustiprinančio tą akstiną. Pasakysiu, kas yra pritarimas. Man reikia pasivaikščioti. Vaikštinėsiu tik tada, kai būsiu sau įsakęs tai ir pats pritaręs šiai savo nuomonei. Man reikia sėdėti. Sėdėsiu tik po tokio paties pritarimo. Dorybėje tokio pritarimo nėra. Įsivaizduok, pavyzdžiui, įžvalgumą. Kaip jis gali pritarti minčiai „Man reikia pasivaikščioti"? Prigimtis šito nenumatė. Mat įžvalgumas rūpinasi tuo, kam jis priklauso, o ne pačiu savimi. Juk jis negali nei vaikščioti, nei sėdėti. Vadinasi, jis neturi galimybės pritarti, nėra protinga gyva būtybė. Jei dorybė yra gyva būtybė, tai ji yra protinga būtybė. Bet ji nėra protinga būtybė. Vadinasi, ji nėra gyva būtybė. Jei dorybė yra gyva būtybė, o dorybė yra gėris, tai ar gėris yra gyva būtybė? Taip, mūsų šalininkai tai pripažįsta. Gelbėti tėvą yra gėris, išmintingai pareikšti savo nuomonę senate yra gėris, teisingai spręsti yra gėris. Vadinasi, ir tėvo išgelbėjimas yra gyva būtybė, ir išmintingas nuomonės pareiškimas senate yra gyva būtybė. Nueiname taip toli, kad negali susilaikyti nesijuokęs: išmintingai tylėti yra gera, pietauti yra gera, vadinasi, ir tyla, ir pietūs yra gyvos būtybes! Aš, dievaži, nenustosiu šaipytis ir juoktis iš šių įžvalgių kvailysčių. Jei teisingumas ir drąsa yra gyvos būtybės, tai jie — ir žemiškos būtybės. Kiekviena žemiška būtybė šąla, alksta, trokšta. Vadinasi, teisingumas šąla, drąsa alksta, atlaidumas trokšta. Kas toliau? Gal paklausti jų, kokia tų gyvų būtybių išvaizda? Žmogaus, arklio ar žvėries? Jei jie suteikė joms apvalų pavidalą kaip dievybės, tada aš paklausiu, ar godumas ir palaidumas, ir beprotybė taip pat yra apvalūs. Juk tai — taip pat gyvos būtybės. Jei jie ir jas suapvalins, pasiteirausiu, ar atsargus vaikščiojimas yra gyva būtybė. Jie būtinai turi tai pripažinti, o po to pasakyti, jog vaikščiojimas yra gyvas ir netgi apvalus. Nemanyk, kad aš pirmas iš mūsiškių kalbu ne taip, kaip parašyta, o remiuosi savo nuomone. Jau Kleantas ir jo mokinys Chrisipas nesutarė dėl to, kas yra vaikščiojimas. Kleantas sako, jog tai yra dvasios, kuri pereina iš pagrindo į kojas, reikalas, o Chrisipas mano, jog tai — paties pagrindo reikalas. Kodėl gi paties Chrisipo pavyzdžiu kiekvienas iš mūsų negali pripažinti savęs sau laisvu ir išjuokti tą daugybę gyvų būtybių, kurių ir visas pasaulis nesutalpintų? Sakoma: „Dorybės nėra gyvų būtybių daugybė, tačiau jos gyvos būtybės. Kaip koks nors žmogus yra ir poetas, ir oratorius, tačiau jis yra vienas asmuo, taip ir dorybės yra gyvos būtybės, bet jų nėra daugybė. Ta pati siela yra ir teisinga, ir išmintinga, ir drąsi siela, tik tam tikru būdu prisitaikanti prie kiekvienos dorybės". Gerai, ginčas baigtas. Mat ir aš kol kas pripažįstu, jog siela yra gyva būtybė, nors vėliau pažiūrėsiu, ką galutinai dėl to nuspręsiu. Tačiau aš neigiu, kad jos veiksmai yra gyvos būtybės. Antraip ir visi žodžiai, ir visos eilės bus gyvos būtybės. Juk jeigu išmintinga kalba yra gėris, o kiekvienas gėris — gyva būtybė, tai ir kalba yra gyva būtybė. Išmintingos eilės yra gėris, o kiekvienas gėris yra gyva būtybė; vadinasi, eilės — gyva būtybė.

Taigi

Žygį apgiedu ir vyrą, kuris iš Trojos pakrančių5

yra gyva būtybė. Tačiau jie negalės pavadinti jos apvalia, nes ji turi šešias pėdas6. „Po šimts pypkių, — sakai tu. — Dabar labiausiai tinka užsiimti šiais raizgalais!“ Bet aš sprogstu iš juoko, kai įsivaizduoju, kad gyvos būtybės yra ir solecizmas, ir barbarizmas, ir silogizmas, ir kai lyg dailininkas pritaikau jiems deramą išvaizdą. O mes svarstome tai suraukę antakius, apniukusia kakta! Šiuo atveju negaliu nepakartoti Celiano žodžių: „O nuobodžios kvailystės!" Juokinga visa tai!

Verčiau siekime to, kas mums naudinga ir išganinga. Klauskime, kaip įgyti dorybių ir kaip rasti į jas kelią. Mokyk mane ne to, kad drąsa yra gyva būtybė, bet to, kad jokia gyva būtybė nėra laiminga be drąsos, jei neįgijo stiprybės prieš atsitiktinius dalykus ir mintyse nenugalėjo visų nelaimių, dar jų nepatyrusi. Kas yra drąsa? Nenugalima žmogaus silpnumo apsauga. Kas ja apsitvėrė, tas saugus iškęs šio gyvenimo apgulimą, nes naudosis savo jėgomis ir savo ginklais. Čia noriu tau pateikti Poseidonijo nuomonę: „Nėra pagrindo manyti, jog nuo pavojų tave apsaugos likimo ginklai. Kaukis savais! Likimas neapginkluoja prieš save patį. Taigi net tie, kurie apsiginklavę sutinka priešus, prieš jį yra beginkliai". Nors Aleksandras nuniokojo ir privertė trauktis ir persus, ir hirkanus7, ir indus, ir visas tautas, esančias iki Rytų vandenyno, bet pats, vieną draugą užmušęs, o kitą praradęs8, gulėjo tamsoje, vieną kartą sielvartaudamas dėl savo nusikaltimo, o kitą — liūdėdamas dėl praradimo. Nugalėjęs tiek karalių ir tautų, palinko po pykčio ir liūdesio našta. Juk jis stengėsi valdyti viską, išskyrus aistras. Kaip baisiai klysta žmonės, trokštantys už jūrų išplėsti savo viešpatavimo teisę ir laikantys save nepaprastai laimingais, jei valdo daug provincijų ir prie senų prijungia naujas! Jie nežino, kas yra beribis ir prilygstantis dieviškam karaliavimas. Juk didžiausia valdžia yra valdyti save. Tegu ji moko mane, koks šventas yra teisingumas, saugantis svetimą gėrį ir nesiekiantis sau nieko, išskyrus galimybę reikštis. Tegul jam neūupi nei tuščiagarbiškumas, nei šlovė; tegul jis būna patenkintas pats savimi. Tegul kiekvienas pirmiausia įtikina save štai kuo: „Aš turiu būti teisingas be atlyginimo". Maža to. Nuo šiol tegul įtikina save štai kuo: „Aš su džiaugsmu atiduodu viską šiai pačiai gražiausiai dorybei". Tegul visi tavo sumanymai kuo toliau nukryps nuo asmeninės naudos. Nežiūrėk, koks atlyginimas laukia už teisingą poelgį, didesnis atpildas slypi pačiame teisingume. Prie to pridurk ir neseniai mano pasakytą tau mintį: nesvarbu, ar daugelis žino apie tavo teisingumą. Kas nori paskelbti apie savo dorybę, tas rūpinasi ne dorybe, bet garbe. O ar tu nenorėtum būti teisingas be šlovės? Dievaži, dažnai už teisingumą pelnysi nešlovę. Ir tuomet, jeigu esi išmintingas, tegul tave džiugins blogos kalbos apie gerus tavo darbus. Lik sveikas.


ŠIMTAS KETURIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Klausi, kodėl kai kada atsiranda bloga iškalba ir kaip žmonių protuose išsirutulioja polinkis į tam tikras ydas, nes kartais klesti išpūstas, o kartais — iškleręs ar lyg daina ištęstas stilius. Kodėl vienais laikais patinka drąsios ir neįtikimos, kitais — nebaigtos ir paslaptingos, daugiau numanomos negu išgirstamos mintys? Kodėl vienu metu buvo piktnaudžiaujama perkeltinėmis prasmėmis? Apie tai tu daug kartų esi girdėjęs, o graikai turi net priežodį: koks žmonių gyvenimas, tokia ir kalba. Kaip kiekvieno žmogaus minčių reiškimo būdas yra panašus į jį patį, taip vyraujanti iškalbos rūšis atspindi visuomenės papročius. Kai valstybės tvarka pašlijusi ir piliečiai pasinėrę į pramogas, tada visuotinį prabangos troškimą rodo ne vienam ar kitam oratoriui būdingas, bet visų giriamas ir visiems priimtinas kalbos įmantrumas. Protas negali būti vienos spalvos, o dvasia — kitos. Kai dvasia sveika, rami, rimta ir santūri, tai ir protas aiškus ir blaivus; kai dvasia ydinga, užsikrečia ir protas. Gal pastebėjai, kai siela būna ištižusi, tai ir žmogus vos velka savo kūną tingiai kilnodamas kojas; kai siela išlepusi — ir eisena minkšta; kai siela šiurkšti ir žiauri — žingsnis skubus; kai sielą apėmęs šėlimas arba panašus į šėlimą pyktis — judesiai padriki, žmogus ne eina, o blaškosi. Tai nejaugi manai, jog ne tas pats atsitinka protui, kuris susiliejęs su dvasia, yra jos formuojamas, jai paklūsta, iš jos gauna elgesio taisykles? Visiems puikiai žinoma, ir dabar nereikia pasakoti, kaip gyveno Mecenatas, kaip jis eidavo pasivaikščioti, koks buvo lepus, kaip troško pasirodyti, kaip nenorėjo slėpti savo ydų. Na ir kaip? Ar jo kalba nebuvo tokia pat nerišli, koks buvo palaidas jis pats? Ar jo žodžiai išsiskirdavo ne taip pat, kaip ir jo gyvenimo būdas, tarnų palyda, namai, žmona? Jis būtų pagarsėjęs kaip didelių gabumų vyras, jei būtų nukreipęs juos teisingesniu keliu, jei nebūtų vengęs būti suprastas, jei bent jo kalba nebūtų išskydusi. Žiūrėk, jo iškalba — tai girto žmogaus šneka: sujaukta, padrika ir netaisyklinga. [Mecenatas. „Apie savo gyvenimo būdą"] Kas gali būti šlykštesnio už eilutę: „Upė ir krantas miškais plaukuotas"?! Žvelk, kaip „jie vagoja srovę laiveliais ir, kapodami brastą, sodus siunčia atgal". Na kaip? „Kaip moters sruogas garbanodamas ir baksnodamasis su ja kaip balandis, — pradeda atsidusęs, — taip nuvarginę kaklą, dūksta girios valdovai." „Nepagydoma gauja šniukštinėja puotose ir ieško butelio po namus, ir jų viltis reikalauja mirties." „Genijų, kuris vargu ar atvyks į savo šventę... Plonas vaško siūlas ir girgždančios girnos... Židinį puošia motina ar žmona..." Argi vos perskaitęs beregint nesuprasi, jog čia tas, kuris mieste visuomet vaikščiodavo su palaida tunika (net tada, kai pavadavo išvykusį Cezarį, sargyba gaudavo slaptažodį iš nesusijuosusio vado), jog čia tas, kuris ir teisme, ir ant kalbėtojų pakylos, visuose viešuose susirinkimuose pasirodydavo apsimuturiavęs galvą apsiaustu, tik abi jo ausys kyšodavo, kaip mimuose pabėgėlių turtuolių?! Ar čia ne tas, kuris, baisiausiai sklindant pilietinių karų žvangesiui ir nerimaujant apsiginklavusiam miestui, išeidavo į gatvę lydimas dviejų kastratų — vyriškesnių negu jis pats?! Ar čia ne tas, kuris tūkstantį kartų vedė vis tą pačią žmoną?! Šiec jo taip netaisyklingai sujungti, taip nerūpestingai numesti, taip neįprastai pavartoti žodžiai rodo, jog jo būdas buvo ne mažiau negirdėtas, iškrypęs ir keistas. Labiausiai jis šlovinamas už atlaidumą: jis nelietė kardo, neliejo kraujo ir ne kuo nors kitu, o tik įpročių laisve rodė savo galią. Bet ir šią savo šlovę jis sutepė tokios siaubingos kalbos pomėgiu! Iš jos aišku, kad jis buvo išlepęs, o ne atlaidus. Tai kiekvienam parodys jo sakinių sandaros vingiai, atvirkščiai vartojami žodžiai ir keistos mintys, dažnai didingos, bet prarandančios jėgą dar neišreiškus jų. Nuo per didelės laimės jam apsisuko galva. Kartais dėl to būna kaltas žmogus, kartais — laikas. Kai sėkmė sėja prabangos aistrą, pirmiausia pradedama uoliau rūpintis kūnu, po to vargstamą dėl indų, po to užgriūva rūpesčiai dėl namų, kad šie būtų erdvūs kaip dvaras, kad sienos žvilgėtų iš už jūrų atvežtu marmuru, kad stogas žibėtų auksu, kad pjaustytais pagražinimais išpuoštos lubos atsispindėtų grindyse. Po to prašmatnumas persikelia į puotas; čia malonumą teikia nauji valgiai ir įprastos jų atnešimo tvarkos pakeitimas: tai, kuo puota paprastai užsibaigdavo, pateikiama pirmiausia, o tai, kas būdavo duodama atėjus, duodama išeinant. Kai siela pradeda bjaurėtis šiokiadieniais, kai įprasti dalykai pasidaro per menki, ji ir kalboje pradeda ieškoti naujovių: arba ištraukia ir vartoja senus ir užmirštus žodžius, arba kuria naujus, arba iškreipia žinomus, arba visai neseniai peikti drąsūs ir dažni prasmės perkėlinėjimai dabar laikomi laimėjimu. Atsiranda tokių, kurie nutraukia mintį, įsitikinę, jog kalbos grožis slypi tame, kai tik puse lūpų išsakoma mintis, kai prasmė pakimba ore. Atsiranda tokių, kurie kiekvieną mintį tęsia ir negali baigti. Pasitaiko tokių, kurie ne atsitiktinai priartėja prie šios ydos, nes turinčiam didelių užmojų taip elgtis būtina, bet myli pačią ydą. Taigi, kai sužinosi, kad giriama bloga iškalba, gali neabejoti, jog ten ir papročiai nukrypę nuo tiesos kelio. Kaip puotų prabanga, kaip drabužių prašmatnumas yra ligotos valstybės požymis, taip dažnai besikartojantis kalbos palaidumas rodo, jog sielos, iš kurių plaukia žodžiai, yra smukusios. Nesistebėk, kad sugadintą kalbą palankiai priima ne tik prastuomenės ratas, bet ir išsilavinusiųjų būrys: jis skiriasi tik togomis, o ne nuomonėmis. Labiau stebėkis tuo, kad giriami ne tik trūkumų turintys dalykai, bet ir patys trūkumai. Taip buvo visuomet: kiekvienam vertinamam talentui kas nors atleidžiama. Primink bet kurio didžio vyro vardą, ir aš tau pasakysiu, ką jo laikai jam atleisdavo, ko apsimesdavo nepastebį jį vertindami. Išvardysiu daugybę žmonių, kuriems trūkumai nepakenkė, ir keletą tokių, kuriems jie net padėjo. Kartoju, galiu išvardyti milžiniškos šlovės ir susižavėjimo apgaubtus vyrus, kuriuos kas nors, mėgindamas pataisyti, viską sugriautų: trūkumai čia taip neatskiriami nuo teigiamų bruožų, kad visuomet nusitemps juos su savimi. Be to, kalba neturi griežtų taisyklių: jas keičia niekuomet ilgai neišsilaikantys piliečių įpročiai.

Daugelis skolinasi žodžių iš kito amžiaus, kalba Dvylikos lentelių1 kalba. Jiems Grakehas, Krasas ir Kurionas atrodo per daug įmantrūs ir nauji, jie grįžta prie Apijaus ir net Korunkanijaus. Kiti, priešingai, pripažindami tik nuvalkiotus ir visų vartojamus žodžius, puola į kažkokias nešvankybes. Ir viena, ir kita yra sugedimas, tik skirtingos rūšies, kaip, dievaži, ir noras vartoti tik ryškius, skambančius, poetiškus žodžius vengiant būtinų ir įprastų. Aš sakyčiau, jog ir vienas, ir kitas klysta: šis prižiūri save daugiau negu reikia, anas neprižiūri savęs daugiau negu reikia. Vienas ir blauzdų plaukus išsipešioja, kitas neišsipešioja net pažastų. Dabar pereikime prie žodžių jungimo tvarkos. Kiek klaidų rūšių tau nurodyti? Kai kurie gina laužytą ir šiurkščią kalbą. Kai kalba ramiai liejasi, jie tyčia ją sudarko, nepakenčia lygių junginių, manydami, jog vyriška ir stipri yra tik šiurkštumu ausis žeidžianti kalba. O kai kurių — ne sakinys, bet priedainis: taip maloniai ir švelniai teka jų kalba. Ir ką pasakyti apie tokį junginį, kuriame žodžiai sukeičiami vietomis ir ilgai laukti pasirodo tik pačioje pabaigoje? Arba apie ramią pabaigą, būdingą Cicerono stiliui, kuri palengva leidžiasi žemyn nė kiek nepažeisdama tam tikro įprasto jos būdui žingsniavimo. Kalbos ydos atsiskleidžia ne tik tada, kai mintys yra menkos, vaikiškos, nešvankios ar įžūlios tiek, kad įžeidžia padorumą, bet ir tada, kai jos pernelyg puošnios, per švelnios ar tuščios ir neteikia jokios naudos, išskyrus skambesį. Paprastai visus šiuos trūkumus pradeda vartoti koks nors vienas žymiausias kalbėtojas, o kiti jį mėgdžioja ir perduoda vieni kitiems klaidas. Pavyzdžiui, tada, kai didžiausią įtaką darė Salustijus, buvo vertinamos nebaigtos mintys, žodžiai, nukirsti anksčiau negu tikimasi, nesuprantamas glaustumas. Lucijus Aruncijus, nepaprastai santūrus vyras, parašęs pūnų karų istoriją, buvo Salustijaus stiliaus šalininkas ir labai stengėsi. Pavyzdžiui, Salustijus sako: „Kariuomenę sidabru padarė", tai yra pasamdė ją už pinigus. Aruncijus pamėgo šį žodį ir kiekviename puslapyje jį vartojo. Vienoje vietoje jis rašo: „Jie padarė mūsiškių bėgimą", kitoje: „Hieronas, Sirakūzų karalius, padarė karą", trečioje: „Išgirsta žinia padarė tai, kad panormiečiai pasidavė romėnams". Čia aš tau pateikiu tik šiek tiek pavyzdžių, o šitaip išmarginta visa jo knyga. Tai, ką Salustijus vartojo retai, šis — dažnai, beveik pastoviai. Aišku, kodėl taip yra: Salustijus pasakė taip atsitiktinai, o šis sąmoningai to ieškodamas. Matai, kaip būna, kai trūkumas tampa pavyzdžiu. Salustijus pasakė: „Vandenims žiemojant". Aruncijus pirmoje knygoje apie pūnų karus rašo: „Staiga orai ėmė žiemoti“. Ir kitoje vietoje, norėdamas pasakyti, jog buvo šalti metai, rašo: „Visi metai žiemojo". Dar kitoje vietoje: „Iš ten išsiuntė šešiasdešimt lengvųjų krovininių laivų, susodinęs tik karius ir jūrininkų tiek, kiek būtina, nes šiaurės vėjas žiemojo". Jis be paliovos visur kaišioja šiuos žodžius. Salustijus kažkur pasakė: „Jie siekia, kad, vykstant pilietiniams karams, gandai skelbtų, jog jis esąs teisingas ir geras žmogus". Aruncijus nesusilaikė ir jau pirmoje knygoje tuoj įrašė: „Milžiniški gandai apie Regulą". Tačiau šie mėgdžiojimo sąlygojamos ydos nėra palaidumo ar sugedusios sielos požymis. Trūkumai, pagal kuriuos tu gali vertinti kieno nors aistras, turi priklausyti tik jam, būti gimę tik iš jo: pikto žmogaus ir kalba pikta, susijaudinusio — per greita, lipšnaus — švelni ir sklandi. Matai, kas būna tiems, kurie išsipešioja arba visą barzdą, arba vietomis, kurie trumpai skuta arba gremžia lūpas leisdami apaugti likusiai galvos daliai, kurie vilki nederamos spalvos apsiaustą arba persišviečiančią togą, kurie nedaro nieko, kas praslystų pro žmonių akis, kurie erzina kitus ir atkreipia į save dėmesį, pakęsdami viską, net plūdimą, kad tik būtų pamatyti. Tokia yra Mecenato ir visų, kurie klysta ne atsitiktinai, bet sąmoningai, kalba. Priežastis — stipri sielos liga. Kaip nuo vyno liežuvis pradeda .pintis tada, kai palaužtas ar išduotas protas suklumpa po našta, taip ir kalbos keistenybės, kurios yra ne kas kita, kaip girto vapaliojimas, nieko neslegia, kol nesvyruoja siela. Todėl pirmiausia reikia gydyti sielą: iš jos kyla jausmai, iš jos kyla žodžiai, iš jos kyla mūsų laikysena, veido išraiška ir eisena. Kai dvasia sveika ir stipri, kalba taip pat galinga, tvirta ir narsi. Kai smunka siela, griūva ir visa kita.

...Baisus sutarimas, kol bitinas gyvas.

Mirė jisai —iširo ryšys2...

Mūsų karalius yra siela. Kol ji stipri, visi atlieka savo pareigas, klauso ir paklūsta, o šiek tiek jai sunegalavus, iš karto viskas susvyruoja. Kai tik pradedama pasiduoti malonumams, visa, ką ji moka ir ką gali veikti, tirpsta, visi jos darbai tampa tingūs ir padriki. Pasinaudojęs šiuo palyginimu, remsiuos juo ir toliau. Mūsų siela būna tai karalius, tai tironas. Ji karaliauja, kai siekia garbingumo, kai rūpinasi jai patikėto kūno gerove, nereikalaudama iš jo nieko begėdiško ar niekšiško. O kai ji yra nesuvaldoma, godi ir lepi, ji pakeičia vardą — gauna prakeiktą ir baisų tirono vardą. Tuomet ją pagauna ir nepalieka nesuvaldomos aistros, kurios iš pradžių net džiugina, kaip paprastai kenksmingo dosnumo pasotinta minia čiupinėja net tai, ko jau neįstengia praryti. O kai liga vis labiau ir labiau ėda jėgas ir ištvirkimas įsisiurbia į širdį bei kraują, tada žmogui belieka džiaugtis žiūrint į tai, ką per didelis godumas atėmė iš jo paties, ir vietoj savo malonumų jis regi svetimus, tapdamas tvarkytoju bei liudytoju tų gašlybių, kurias pats atėmė iš savęs be saiko joms atsiduodamas. Ir jam ne tiek miela skęsti malonumuose, kiek yra pikta, kad nebegali visos tos prabangos perleisti per gerklę ir pilvą, voliotis su visa berniukų ar moterų minia, ir liūdna, kad netenka didelės tokios laimės dalies todėl, jog toks netalpus kūnas. Mielas Lucilijau, argi nėra beprotybė tai, kad niekas iš mūsų nesupranta esąs mirtingas, kad niekas nesupranta esąs silpnas? Ne! Beprotybė yra tai, kad niekas iš mūsų nesupranta ęsąs vienas. Pažvelk į mūsų virtuves ir tarp gausybės viryklių bėgiojančius virėjus! Ar įstengi įsivaizduoti, jog ši maišatis ruošia valgį tik vienam pilvui? Pažvelk į mūsų rūsius ir sandėlius, pilnus daugybės praėjusių amžių vynų! Ar įstengi įsivaizduoti, jog vienam pilvui saugomi daugybės konsulų3 ir kraštų vynai? Pažvelk, į daugybėje vietovių vagojamą žemę, į tūkstančius ją ariančių bei purenančių valstiečių! Ar įstengi įsivaizduoti, jog vienam pilvui sėjama ir Sicilijoje, ir Afrikoje? Būsime sveiki ir mūsų troškimai taps saikingi, jei kiekvienas suskaičiavęs pamatys esąs vienas, jei, išmatavęs savo kūną, supras, kaip nedaug ir kaip neilgai jis sugeba ką nors talpinti. Tačiau niekas taip nepadės ugdyti visokeriopo santūrumo, kaip dažnos mintys apie trumpą ir neužtikrintą mūsų amžių. Kad ir ką darytum, mąstyk apie mirtį. Lik sveikas.


ŠIMTAS PENKIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Liucilijų

Mielas Lucilijau, nenoriu, kad per daug sielotumeisi dėl žodžių ir jų junginių. Yra svarbesnių dalykų, kuriais privalai rūpintis. Mąstyk, ką rašyti, o ne kaip rašyti. Ką rašai, tą jausk, o tai, ką jauti, perimk ir tarsi pažymėk savo antspaudu. Pamatęs kieno nors rūpestingai nugludintą kalbą, žinok, jog ir to žmogaus sielai rūpi tik menki dalykai. Didis vyras kalba laisviau ir nerūpestingiau; kad ir ką jis pasakytų, tai atrodo įtikima, o ne išdailinta. Tu juk pažįsti gražučių, tiesiog šiugždančių jaunuolių su puikiomis barzdomis ir šukuosenomis: nesitikėk iš jų nieko drąsaus, nieko tvirto. Kalba — sielos rūbas: kai ji apkirpta, padažyta ir papuošta, tada aišku, kad ir sieloje nėra nuoširdumo, o tik kažkoks apsimetimas. Grakšti kalba nėra vyro papuošalas. Jei įstengtume pažvelgti į tobulo vyro sielą, kokį gražų, kokį šventą, kaip didingai ir ramiai spindintį reginį pamatytume! Kaip žibėtų ir teisingumas, ir drąsa, ir saikingumas, ir protingumas. Be to, į tą žėrėjimą dar įsilietų kuklumas ir susivaldymas, kantrybė ir dosnumas, mandagumas ir — kas tuo patikėtų?! — reta žmogaus vertybė — žmoniškumas. Kiek grožio, o gerieji dievai! Kiek svarumo bei didingumo pridėtų įžvalgumas, subtilus skonis ir iš visų vertingiausia savybė —didžiadvasiškumas! Koks puikus ir mielas būtų pavyzdys! Visi sakytų, kad tokia siela verta ne tik meilės, bet ir pagarbos. Jei kas nors išvystų šį reginį — kilnesnį ir smarkiau spindintį negu žmogaus veidas, ar nesustotų apstulbęs tarsi būtų sutikęs dievybę, ar nebyliai nemaldautų, kad jam būtų leista jį matyti? Po to, pakviestas malonaus tokios sielos žvilgsnio, priėjęs garbintų ją ir klauptųsi prieš ją; ilgai žiūrėjęs į ją, gerokai iškilusią virš įprasto mums ūgio ir turinčią ramias, bet gyvai liepsnojančias akis, maldingai nustėręs ištartų mūsų Vergilijaus žodžius:

Bet, mergele, tave kaip vadint? Nemirtingas juk tavo

Žvilgsnis, ir balsas ne žmogaus: tu deivė tikriausiai...

Neški mums laimę, vis tiek, kas būtum, palengvinki vargą1.

Ji padės ir palengvins vargą, jei tik norėsime ją garbinti. O garbinama ji ne pjaunant aukoms geriausius jaučius, ne kabinant šventykloje auksą ir sidabrą, ne žeriant pinigų į jos iždą, bet dorais ir teisingais norais. Kartoju, kiekvienas užsidegtų meile ja,. jei mums būtų leista ją išvysti. O dabar daug kas tam trukdo, ir mūsų žvilgsnį arba apakina per didelis žėrėjimas, arba užtemdo neįžvelgiama tamsa. Bet mes, jei norėtume išlaisvinti mūsų sielos regėjimą nuo bet kokių kliūčių, kaip kad mes stipriname akis, vartodami tam tikrus vaistus, ir aštriname jų regėjimą, galėtume įžiūrėti net kūne įkalintą, net vargo prislėgtą, net pažeminimo ir nešlovės užgniaužtą dorybę. Kartoju, matytume jos grožį net ir po purvo sluoksniu. Antra vertus, taip pat įžiūrėtume prislėgtos sielos niekšybę ir tingumą, net jei mums kliudytų ryškus spinduliuojančių turtų blizgesys ir tviekstų į akis apgaulinga garbės bei didelės galios šviesa. Tuomet mes suprastume, kokie niekingi dalykai mus žavi, kokie mes esame panašūs į vaikus, besigrožinčius bet kokiu žaisliuku. Pigius karolius jie brangina labiau už brolius ar tėvus. Kuo gi mes skiriamės nuo jų, pasak Aristono, jei einame iš galvos dėl paveikslų ir statulų?! — Tik tuo, kad mūsų kvailumas daugiau kainuoja. Vaikai džiaugiasi pakrantėje rastais nugludintais įvairiaspalviais akmenėliais, o mes — milžiniškomis ar iš Egipto smėlynų, ar iš Afrikos dykumų atvežtomis kolonomis, kurios remia kokį nors portiką ar valgomojo, galinčio sutalpinti minias žmonių, lubas. Žavimės plonu marmuro sluoksniu išklotomis sienomis, nors ir žinome, kas po juo paslėpta. Dumiame sau akis ir, dengdami stogus auksu, argi ne apgaule esame patenkinti? Juk puikiai suvokiame, kad po šiuo auksu — neišvaizdus medis. Ne tik sienos ir lubos dengiamos plonu puošniu sluoksniu: visų, kuriuos matai didingai žengiant, sėkmė taip pat apkalta spindinčia auksine skarda. Pažvelk ir sužinosi, kiek blogio slypi po šia plona gero vardo plėvele. O tas dalykas, kuriuo užsiima tiek daug valdininkų ir tiek daug teisėjų ir kuris daro ir valdininkus, ir teisėjus, yra pinigai. Nuo tada, kai jie gerbiami, išnyko tikroji pagarba: tapdami tai pardavėjais, tai pirkėjais, mes neklausiame, kokia prekė, bet klausiame, kiek ji kainuoja. Už užmokestį esame dori, už užmokestį — nedori. Šloviname garbingumą, kol tikimės iš to ko nors, visada pasiruošę pereiti į priešingą pusę, jei už piktadarybę bus pasiūlyta daugiau. Tėvai išmokė mus žavėtis auksu ir sidabru, ir iš mažens įdiegtas giliai įsišaknijęs godumas auga kartu su mumis. Be to, visi žmonės būdami skirtingų nuomonių dėl kitų dalykų, sutaria dėl vieno: į pinigus žiūri su pagarba, pinigų linki artimiesiems, pinigus, kaip vertingiausia iš žmogiškų dalykų, aukoja dievams, kai nori jiems įtikti. Pagaliau mūsų papročiai taip smuko, kad neturtas tapo prakeiksmu ir gėda, turtingieji jį niekina, o vargšai jo nekenčia. Dar poetai siūlo savo eilių, uždegančių mūsų aistras ir šlovinančių brangenybes kaip vienintelį gyvenimo papuošalą. Atrodo, jog net nemirtingieji dievai nieko geresnio negali nei mums duoti, nei patys turėti.

Sauliaus rūmai aukšti su remiančiom dangų kolonom

Žalvario degė liepsnom ir auksu žėrėjo iš tolo2.

Žiūrėk, koks jo vežimas:

Žėri auksinė ašis, auksinis rodiklis, iš gryno

Aukso tekinių laukai, o jų stipinai sidabriniai3.

Pagaliau netgi amžių, kuris, jų nuomone, buvo geriausias, jie vadina aukso amžiumi. Ir tarp graikų tragikų yra tokių, kurie nekaltybę, sveikatą, gerą vardą iškeičia į naudą:

Niekšu lai šauks, kad tik vadintų turtuoliu.

Neklausiam, ar jis doras, tik ar turto daug.

Kodėl? Iš kur? —Nerūpi. Vien tik, ką turi.

Kiek kas turėjo, tiek ir buvo jo vertės.

Ar ką turėti gėda? Ne. Turėk bet ką.

Gyvent turtingas trokštu, jei nuskursiu — mirt.

Laimingas miršta tas, kas pelno gauna dar4.

Didžiausias gėris žmogui, aišku, pinigai,

Jiems motinos glamonių džiaugsmas neprilygs,

Nei tėvo rūpestingojo stropi globa,

Saldybė jie, kaip ir Veneros Šypsena,

Kuri dievus ir žmones užburia visad5.

Kai buvo ištartos šios Euripido tragedijos eilutės, visi žiūrovai pašoko iš savo vietų, pasiryžę vienu kartu ir išvyti aktorių, ir nutraukti kūrinį. Tada Euripidas puolė į vidurį, prašydamas palaukti ir pažiūrėti, koks galas ištiks aukso garbintoją. Belerofontas šioje dramoje buvo nubaustas, kaip kiekvienas iš mūsų nubaudžiamas savo dramoje. Godumas visada sulaukia bausmės, nors ir jis pats savaime yra pakankama bausmė. Kiek ašarų, kiek triūso jis reikalauja! Kaip jis trokšta atrodyti vargšas ir koks jis vargšas, kai pasiekia savo! O kur dar kasdienis nerimas, kankinantis kiekvieną žmogų pagal jo turto dydį?! Turėti pinigų — didesnė kančia negu jų įsigyti. Kaip žmonės dejuoja dėl nuostolių, kurie iš tikrųjų būna dideli, bet atrodo dar didesni! Pagaliau, net kai likimas nieko iš jų neatima, jiems nuostoliu tampa tai, ko neįsigijo. „Bet žmonės tokį vadina laimingu ir turtingu, trokšta jam prilygti ir turėti tiek, kiek jis turi.“ Sutinku, kad taip yra. Bet kas iš to? Ar gali būti blogiau gyvenančių už tuos, kurie ir vargą kenčia, ir patiria žmonių pavydą?! O kad svajojantys apie turtus pasitartų su turtuoliais, o siekiantys svarbių tarnybų pasikalbėtų su ant aukščiausiojo padėties laiptelio užkopusiais garbėtroškomis! Tada jie tikrai pakeistų troškimus, o dabar, prakeikė vienus troškimus, griebiasi kitų. Nėra nė vieno, kuriam užtektų savos laimės, net jeigu ji bėgte bėga pas jį. Visi nepatenkinti savo sumanymais ir pasiekimais ir visuomet labiau trokšta to, kas pasiliko nuošaly. O filosofija duos tau tokį dalyką, už kurį, mano nuomone, nėra nieko didesnio: tu niekada nesigailėsi. Prie šios tvirtos, jokios audros neparbloškiamos laimės neatveš tavęs nei deramai suregzti žodžiai, nei lėtai besiliejanti kalba. Tegul ji teka kaip nori, kad tik išliktų nepažeista dvasia, kad tik ji būtų didi ir nesijaudintų dėl svetimos nuomonės. Tegul jai patinka kaip tik tai, kas nepatinka kitiems, tegul savo sėkmę ji įvertina gyvenimu ir sprendžia apie savo išmintį pagal tai, kiek ji netrokšta ir nebijo. Lik sveikas


ŠIMTAS ŠEŠIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Dažnai klausiama, kas geriau, ar kad aistros būtų santūrios, ar apskritai jų neturėti. Mūsiškiai visai jas atmeta, peripatetikai stengiasi tik pažaboti jas. Aš nesuvokiu, kaip gali būti sveikas ar naudingas kažkoks vidutiniškas ligos sunkumas. Nebijok, neišplėšiu iš tavęs to, ko nenorėtum atsisakyti. Būsiu sukalbamas ir atlaidus dėl to, ko tu sieki ir ką manai esant arba būtiną gyvenimui, arba naudingą, arba malonų. Aš noriu pašalinti tik ydas. Uždraudęs tau trokšti, leisiu norėti, kad tą patį darytum nebijodamas ir tvirčiau nusistatęs, kad net pačius malonumus justum stipriau. Argi, valdydamas juos, nejusi jų geriau negu jiems vergaudamas? „Tačiau juk natūralu, — sakai, — kankintis gedint draugo. Tu neturi drausti byrėti ašaroms dėl tokios rimtos priežasties. Natūralu jaudintis ir dėl žmonių nuomonės, liūdėti, jeigu ji nepalanki. Kodėl neleidi garbingai būgštauti dėl blogos nuomonės?" Visos ydos yra pateisinamos. Iš pradžių jos būna nedrąsios ir lengvai nugalimos, bet paskui išsikeroja daug plačiau. Leidęs joms pradėti, nepriversi jų baigti. Iš pradžių kiekviena aistra būna silpna, vėliau pati save kursto ir augdama kaupia jėgas. Jos neprisileisti yra lengviau, negu vėliau atsikratyti ja. Kas prieštaraus, kad kiekviena aistra išplaukia iš kažkokios lyg ir natūralios pradžios? Prigimtis liepė mums rūpintis savimi, bet jei per daug nuolaidžiausime šiam rūpesčiui, jis virs yda. Prigimtis sumaišė malonumą su būtinais dalykais ne tam, kad jo siektume, bet kad dėl to priedo mums būtų maloniau tai, be ko negalime gyventi. Pradėjus viešpatauti malonumui, atsiranda palaidumas. Taigi užtrenkime duris ydoms, nes, kaip sakiau, lengviau jų nepriimti negu išvaryti. Sakai: „Leisk nors šiek tiek liūdėti, leisk nors šiek tiek bijoti". Tačiau tas „šiek tiek" paprastai tęsiasi ir nesibaigia ten, kur nori. Išminčius gali ir ne taip rūpestingai saugoti save, jam tai nepavojinga: kai norės, jis sutramdys ir ašaras, ir malonumus. O mums taip sunku grįžti, todėl geriau visai nepradėkime. Man atrodo, Panetijas subtiliai atsakė kažkokiam jaunikliui, kuris paklausė, ar išminčius gali įsimylėti. „Dėl išminčiaus, — tarė jis, — pažiūrėsime, o man ir tau, kuriems kol kas toli gražu iki tikros išminties, neleistina įklimpti į audringą, nesuvaldomą, pasmerkiantį vergijai, verčiantį nevertinti savęs jausmą. Juk jeigu nuo mūsų nenusigręžiama, mes dar smarkiau tirpstame iš gerumo, o paniekinti mes dar smarkiau liepsnojame iš išdidumo. Iš laimingos meilės taip pat nieko gero, kaip ir iš nelaimingos: laiminga mus pasigrobia, nelaiminga — ragina kautis. Taigi, suvokdami savo silpnumą, geriau gyvenkime ramiai. Neatiduokime savo netvirtos sielos nei vynui, nei grožiui, nei pataikavimui, nei kitoms patrauklioms vilionėms", Tai, ką Panetijas sakė apie meilę, aš sakau apie visas aistras: kiek galėdami, eikime tolyn nuo slidaus tako, nes nelabai tvirtai stovime net ant tvirtos žemės. Dabar tu priminsi paplitusį priekaištą stoikams: „Pernelyg dideli pažadai; pernelyg rūstūs jūsų pamokymai. Mes esame tik silpni žmogeliai, negalime sau visko uždrausti. Kentėsime, bet nedaug; norėsime, bet saikingai; niršime, bet nurimdami". Žinai, kodėl mes šitaip negalime? Todėl, kad mes netikime, jog galime tai. Garbės žodis, iš tikrųjų yra kitaip: kadangi mylime savo ydas, tai ir giname jas ir labiau esame linkę jas pateisinti negu jų atsikratyti. Prigimtis davė žmogui pakankamai tvirtybės, tik reikia ja pasinaudoti, sukaupti jėgas ir nukreipti jas savo naudai, o ne prieš save. Priežastis čia yra nenoras, o negalėjimas yra tik pasiteisinimas. Lik sveikas.


ŠIMTAS SEPTYNIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Pridarysi man daug vargo ir, pats to nejausdamas, įklampinsi į ilgą ir nemalonų ginčą, jei uždavinėsi tokius klausimus, į kuriuos atsakydamas aš negaliu prieštarauti mūsiškių nuomonei nesusipykdamas su jais, negaliu ir pritarti jiems nesusipykdamas su savo sąžine. Tu klausi, ar teisingai stoikai skelbia, jog išmintis yra gėris, o būti išminčiumi nėra gėris. Pirmiausia išdėstysiu stoikų pažiūras, o po to išdrįsiu pareikšti ir savo nuomonę. Mūsų šalininkai teigia, jog gėris yra kūnas, nes gėris veikia, o tai, kas veikia, yra kūnas. Gėris padeda. Kad padėtų, jis turi veikti. Jeigu veikia, vadinasi, tai yra kūnas. Jų žodžiais tariant, išmintis yra gėris. Vadinasi, reikia pripažinti ją esant kūnišką. Tačiau būti išminčiumi, jų nuomone,— visai kitas dalykas. Jis yra nekūniškas, tai — priedas prie kito dalyko — prie išminties. Vadinasi, jis nieko neveikia ir nepadeda. „Kaipgi yra? — klausiama.—Ar mes nesakome, jog būti išminčiumi yra gėris?" Sakome, priskirdami jį prie to, nuo ko jis priklauso, tai yra prie pačios išminties. Paklausyk, kaip jiems prieštarauja kiti, o po to ir aš pradėsiu nuo jų tolti ir užimsiu kitą poziciją. „Jeigu taip, tai ir laimingai gyventi nėra gėris. Norom nenorom jums reikia atsakyti, jog laimingas gyvenimas yra gėris, o laimingai gyventi nėra gėris." Be to, mūsų šalininkams prieštaraujama šitaip: „Jūs norite būti išminčiais. Tad būti išminčiumi yra dalykas, kurio reikia siekti. Bet tai, kas siektina, yra gėris". Mūsiškiai yra verčiami iškraipyti žodžius ir į žodį „siekti" įterpti vieną skiemenį, kurį įkišti mūsų kalba draudžia. Bet aš, tau leidus, pridėsiu jį. „Siektina, — sako jie — yra tai, kas yra gėris. Pasiekta yra tai, kas mums tenka, kai jau pasiekėme gėrį. Šito nesiekiama kaip gėrio, bet tai gaunama kaip priedas pasiekus gėrį." Aš taip negalvoju ir manau, jog mūsiškiai nusirita iki šito todėl, kad juos supančioja pirmasis teiginys neleisdamas keisti formuluotės. Mes paprastai labai vertiname visuotinius sprendimus, o teisingumo įrodymu laikome tai, ką pripažįsta visi. Pavyzdžiui, išvadą, kad egzistuoja dievai, mes darome remdamiesi tuo, kad visi šituo įsitikinę ir kad nėra tautos, tiek atmetančios įstatymus ir papročius, kuri netikėtų kokius nors dievus. Samprotaujant apie sielų amžinybę, nemažą reikšmę turi žmonių, arba bijančių požemių karalystės gyventojų, arba garbinančių juos, sutarimas. Ir aš galėčiau pasinaudoti visuotiniu įsitikinimu: nerasi tokio, kuris manytų, jog ir išmintis, ir būti išminčiumi nėra gėris. Ne, nedarysiu, kaip paprastai elgiasi nugalėtieji: nesikreipsiu į minią1, bandysime grumtis savo ginklais. Ar tai, kas yra pridedama prie ko nors, yra išorėje to, prie ko pridedama, ar slypi jame? Jei slypi tame, prie ko pridedama, vadinasi, tai yra kūnas, kaip ir tai, prie ko pridedama. Niekas negali būti pridėtas prie ko nors ir neprisiliesti prie to. O tai, kas liečia, yra kūnas. Jei yra išorėje, tai po to, kai buvo prie kažko pridėtas, gali nuo to ir atsiskirti. O tai, kas atsiskiria, juda. Tai, kas juda, yra kūnas. Tikiesi, jog aš pasakysiu, kad bėgimas ir bėgti — tas pats, kad šiluma ir šildyti, šviesa ir šviesti — taip pat tas pats. Ne, aš sutinku, kad tai — skirtingi dalykai, bet jie nėra skirtingos rūšies. Jei sveikata yra beskirtis dalykas, tai ir būti sveikam taip pat yra beskirtiška. Jei grožis yra beskirtis dalykas, tai ir būti gražiam taip pat yra beskirtiška. Jei teisingumas yra gėris, tai ir būti teisingam — gėris. Jei niekšybė yra blogis, tai ir būti niekšu — blogis, taip kaip, dievaži, jei žlibumas yra blogis, tai ir apžlibti — blogis. Žinok, kad nė vienas iš šių dalykų negali būti be kito: kas yra išmintingas, tas yra išminčius; kas yra išminčius, tas yra išmintingas. Negalima abejoti, kad koks yra vienas, toks yra ir kitas. Kai kuriems žmonėms atrodo, jog viena ir kita yra tas pats. Tačiau norėčiau paklausti: jei viskas yra arba blogis, arba gėris, arba beskirtybė, kur tuomet dėti „būti išmintingam"? Tvirtinant, jog tai nėra gėris, negalima teigti, jog tai yra blogis. Vadinasi, tai yra kažkoks vidurys. Bet beskirčiu dalyku vadiname tai, kas gali tekti tiek blogam, tiek geram žmogui: pavyzdžiui, pinigai, grožis, kilmė. O būti išmintingas gali tik geras žmogus, vadinasi, tai nėra beskirtis dalykas. Be to, nėra blogis ir tai, kas negali tekti blogam žmogui. Vadinasi, tai yra gėris. Tai, ką turi tik doras žmogus, yra gėris. Būti išminčiumi — tik doro žmogaus savybė; vadinasi, tai yra gėris. Sakoma: „Bet tai — tik išminties priedas". Ar tai, ką tu vadini „būti išminčiumi", sukuria išmintį, ar tik išplaukia iš jos? Abiem atvejais tai yra kūnas, nes ir tai, kas pasidaro, ir tai, kas daro, yra kūnas. Jei yra kūnas, tai yra ir gėris, nes jam, kad būtų gėris, tik to vieno trūko — kūniškumo. Peripatetikai mano, jog išmintis ir būti išmintingam yra tas pats, nes viename glūdi kita. Nejaugi manai, kad yra išmintingų neišminčių? Nejaugi manai, kad išminčius neturi išminties? Senieji dialektikai skyrė šiuos dalykus, o iš jų šį skirstymą perėmė stoikai. Dabar pasakysiu, koks jis yra. Laukas — tai viena, turėti lauką — kita, ar ne? Lauko turėjimas susijęs ne su lauku, bet su turėtoju. Taip pat viena yra išmintis, kita — būti išmintingam. Manau, sutiksi su manimi, jog tai, kas turima, ir tai, kas turi, yra du dalykai: turima išmintis, o turi ją tas, kuris yra išmintingas. Išmintis yra tobulas, viršūnę ir gėrį pasiekęs protas. Ji — gyvenimo menas. O kas yra „būti išmintingam"? Aš negaliu atsakyti: „Tobulas protas", bet: „Tai, kas tenka žmogui, turinčiam tobulą protą". Taigi vienas dalykas yra tobulas protas, kitas — turėti tobulą protą. Sakoma: „Kūnų prigimtys skirtingos: pavyzdžiui, šis kūnas yra žmogus, o anas — arklys. Jos sąlygoja sielos judesius, gaunančius pranešimą apie kūną. Šiuose judesiuose yra kažkas sava, nepriklausoma nuo kūno. Pavyzdžiui, aš matau vaikštinėjantį Katoną. Pojūtis parodė tai, o siela patikėjo juo. Kūnas yra tai, ką matau, į ką kreipiu ir akis, ir sielą. Paskui tariu: „Katonas vaikštinėja". Tai, ką dabar sakau, yra ne kūnas, bet tam tikras pranešimas apie kūną, kurį vieni vadina pasakymu, kiti — paskelbimu, treti — kalba. Taip pat, sakydami „išmintis", suvokiame esant kažką kūniška; o kai sakome „jis išmintingas", kalbame apie kūną. Tačiau yra didelis skirtumas, ar sakai „jis", ar „apie jį". Kol kas tarkime, kad tai yra du dalykai (aš dar neišsakiau savo paties nuomonės). Ar tai kliudo būti ir kitam dalykui, taip pat gėriui? Truputį anksčiau sakiau, jog vienas dalykas yra laukas, kitas — turėti lauką. Ar ne taip yra? Juk skirtingos prigimties yra tas, kuris turi, ir tai, kas turima: pirmuoju atveju tai — žmogus, antruoju — žemė. Tačiau tai, apie ką mes kalbame, yra tos pačios prigimties: ir tas, kuris turi išmintį, ir pati išmintis. Ten vienas dalykas yra tai, kas turima, kitas — kas turi; čia ir tai, kas turima, ir tas, kuris turi, yra tas pats. Laukas įgyjamas pagal nustatytą tvarką, išmintis — iš prigimties. Lauko galima atsisakyti, perduoti jį kitam, o išmintis savininko nepalieka. Taigi nelygink skirtingų dalykų. Anksčiau užsiminiau, jog daiktai gali būti skirtingi, tačiau ir vienas, ir kitas gali būti gėris. Pavyzdžiui, išmintis ir išminčius yra du dalykai, ir tu sutinki, kad abu yra gėris. Kaip niekas nekliudo, kad gėris būtų ir išmintis, ir tas, kuris ją turi, taip niekas nekliudo vadinti gėriu ir išmintį, ir išminties turėjimą, tai yra būti išmintingam. Aš noriu būti išminčiumi todėl, kad būčiau išmintingas. Kaipgi yra? Ar nėra gėris tai, be ko ir anas dalykas nėra gėris? Jūs sakote, jog neverta semtis išminties, jeigu ji niekur nepanaudojama. O kas yra panaudoti išmintį? Būti išmintingam. Tai — pati didžiausia jos vertybė, be kurios ji pasidarytų bereikšmė. Jei kankinimai yra blogis, tai ir būti kankinamam — blogis. Jei antrasis dalykas nebūtų blogis, nereikėtų taip vadinti ir pirmojo. Išmintis yra tobulo proto savybė, būti išminčiumi— tobulo proto panaudojimas. Kaip gali nebūti gėris panaudojimas to, kas nenaudojamas nustoja būti gėris? Klausiu tave, ar reikia siekti išminties. Tu pritari. Klausiu, ar reikia siekti panaudoti išmintį. Tu pritari. Juk atsisakai ją priimti, jeigu tau bus draudžiama ja naudotis. Tai, ko reikia siekti, yra gėris. Būti išmintingam yra išminties panaudojimas, kaip sklandi kalba — iškalbos panaudojimas, kaip matymas — akių panaudojimas. Taigi būti išminčiumi yra išminties panaudojimas, o išminties panaudojimas yra siektinas dalykas. Vadinasi, būti išminčiumi yra siektinas dalykas.

Seniai smerkiu save už tai, kad, kaltindamas kitus, pats juos mėgdžioju ir švaistau žodžius įrodinėdamas tai, kas akivaizdu. Ar galima abejoti, kad jei kaitra yra blogis, tai ir kepti nuo kaitros — taip pat blogis? Jei šaltis — blogis, tai ir sušalti — blogis? Jei gyvybė—gėris, tat ir gyventi — gėris? Visi šie klausimai sukasi apie išmintį, bet tai — dar ne ji. O mums reikia sustoti prie jos. Tačiau jei norėsis paklajoti, ji leis nuklysti į tolimas erdves: tyrinėkime dievų prigimtį, dangaus šviesulių kurą, įvairiausius žvaigždžių kelius; susimąstykime, ar nuo jų judėjimo priklauso mūsų reikalai; ar iš ten į visus kūnus ir sielas ateina skatinanti jėga; ar tai, kas vadinama atsitiktinumu, yra valdoma tam tikro dėsnio ir šiame pasaulyje nevyksta nieko nenumatyto ir netvarkingo. Šie dalykai yra labai toli nuo dorovės tobulinimo, bet jie pakylėja sielą ir priartina ją prie nagrinėjamų klausimų didybės. O tie dalykai, apie kuriuos neseniai kalbėjau, menkina ir slegia ją, be to, ne aštrina mintį, kaip kad jūs manote, bet bukina ją. Meldžiu pasakyti, ar neeikvojame pastangų, tokių būtinų didesniems ir geresniems dalykams, nežinau, ar klaidingam, bet tikrai nenaudingam reikalui? Kas man iš to, jei žinosiu, kad išmintis yra viena, o būti išmintingam — kita? Kas man iš to, jei žinosiu, kad pirmas dalykas yra gėris, o antras — ne? Pasielgsiu įžūliai, užbursiu tokį troškimą: tegul tau bus lemta išmintis, o man — būti išmintingam. Tuomet abu būsime lygūs. Geriau stenkis parodyti man kelią, kuriuo galėčiau prie to ateiti. Pasakyk, ko privalome vengti, o ko siekti, kokiais mokslais stiprinti svyruojančią sielą, kaip nustumti tolyn nuo savęs iš visų pusių trenkiančius ir blaškančius blogio smūgius, kaip susidoroti su negandų griūtimi, kaip atremti tas nelaimes, kurios užpuolė mane, ir kaip atremti tas, į kurias aš pats papuoliau. Išmokyk mane, kaip nedejuojant iškęsti sielvartą, o laimę — neverčiant dejuoti kito, kaip nelaukti paskutiniosios neišvengiamos valandos, bet pačiam pabėgti, kai reikės. Man regis, pats gėdingiausias dalykas — šauktis mirties. Jei nori gyventi, tai kam jos šauktis? Jei nenori, kam prašyti dievus to, ką jie davė tau gimstant? Juk nustatyta, kad ir nenorint mirtis kada nors ateis, o jei nori — ji tavo rankose. Pirma yra neišvengiama, antra — leista. Šiomis dienomis perskaičiau iš tiesų iškalbingo vyro labai gėdingą įžangos eilutę: „O kad kuo greičiau numirčiau!" Beproti! Tu ieškai to, ko nepametei. „O kad kuo greičiau numirčiau!" Tu gal ir pasenai šitaip šūkaliodamas. Kas gi tau trukdo? Niekas nelaiko: išeik, kada tau patiks. Pasirink bet kurią gamtos dalį ir įsakyk jai atverti išėjimą. Štai pasaulį valdančios stichijos: vanduo, žemė, oras. Visos jos yra ir gyvybės šaltinis ir kelias į mirtį. „O kad kuo greičiau numirčiau!" Kas, tavo nuomone, yra tas „kuo greičiau"? Kokią dieną jam paskirs!? Gali tai įvykti ir greičiau, negu pats norėtum. Tokie žodžiai — požymis silpnos dvasios, kuri, pasmerkdama save, ieško užuojautos. Kas šaukiasi mirties, tas nenori mirti. Dievų prašyk gyvybės ir sveikatos, o jei nusprendei mirti, tai mirties nauda ir bus tai, kad nustosi jos šauktis. Štai apie ką samprotaukime, mielas Lucilijau, ir tokiais samprotavimais nuteikime sielą. Tai yra išmintis, tai yra būti išmintingam, o ne svaidymasis beprasmiškomis subtilybėmis tuščiai samprotaujant. Lemtis pateikė tau daugybę klausimų, kurių dar neišsprendei. Tai ko gudragalviauji? Kvaila, išgirdus mūšio signalą, mojuoti ore kardu. Mesk šituos pramogų ginklus: dabar reikia griebtis lemiamų. Pasakyk man, kaip elgtis, kad sielos nedrumstų joks liūdesys ir jokia baimė, kaip nusimesti geismų naštą. Tebūnie kas nors nuveikta! „Išmintis yra gėris, būti išminčiumi nėra gėris." Taip ir yra, kai pradedama tvirtinti, kad mes nesame išmintingi, kai visas šis užsiėmimas išjuokiamas kaip pasmerktas beprasmybei. Ką tu pasakysi sužinojęs, jog tyrinėjama ir štai kas: „Ar būsima išmintis yra gėris?" Bet, meldžiamasis, ar galima abejoti, jog klėtys nė nesapnuoja būsimo derliaus, o vaikystė nieko nenumano apie jaunystės jėgą bei stiprumą?! Jokios naudos ligoniui iš to, kad po daugelio metų jis bus sveikas. Bėgikai ar imtynininkai taip pat neatgaus dabar jėgų, jei pailsėti jiems bus leista kažkada ateityje. Kas nežino, jog būsimas gėris todėl ir nėra gėris, kad jis — būsimas?! Gėris būtinai padeda; o padėti gali tik dabar; jei dar nepadeda, tai nėra gėris; jei padeda, tai dabar. Aš — būsimasis išminčius. Kai juo tapsiu, tai bus gėris, o kol kas — ne. Pirma turi kas nors būti, tik po to — būti toks ar kitoks. Prašom pasakyti, kaip tai, ko dar nėra, jau yra gėris? Ar nori, kad ir toliau įrodinėčiau, jog to, apie ką sakau „būsimas", dar nėra? Kas ateina, tas dar neatėjo. Atkeliaus pavasaris, bet aš žinau, jog dabar yra žiema. Atkeliaus vasara, bet aš žinau, jog vasaros dar nėra. Svarbiausiu įrodymu, jog ko nors dar nėra, laikome aplinkybę, kad tai turi įvykti. Tikiuosi būti išmintingas, tačiau kol kas dar nesu išmintingas. Jei turėčiau šį gėrį, jau būčiau atsikratęs ano blogio. Aš būsiu išmintingas; tuo remdamasis, tu gali suprasti, jog aš dar nesu išmintingas. Negaliu iš karto būti ir būsimo gėrio, ir šio blogio valdžioje. Šie du dalykai nesusitinka, nes viename žmoguje ir gėris, ir blogis nebūna kartu. Palikę nuošaly išradingiausius niekniekius, skubėkime prie to, kas mums pagelbės. Tas, kuris rūpinasi pakviesti priėmėją besiruošiančiai gimdyti dukteriai, neskaito žaidynių skelbimų bei jų programos. Bėgantis gesinti savo namo žmogus nespoksos į lošimo lentą, norėdamas sužinoti, kaip iš apsupimo prasiverš akmenėlis. O juk, dievaži, iš visų pusių tau plaukia pranešimai ir apie namų gaisrą, ir apie pavojun pakliuvusius vaikus, ir apie apsuptą tėvynę, ir apie išplėštus turtus. Pridėk dar laivų sudužimus, žemės drebėjimus ir visa kita, kas kelia baimę. Ar tu, draskomas tokių kančių, turi laiko užsiimti dalykais, kurie neduoda nieko kito, išskyrus smagumą širdžiai? Aiškinies, kuo skiriasi išmintis ir būti išmintingam?! Mazgioji ir atrišinėji mazgelius, kai virš galvos paki­usi didžiulė uola! Ne taip maloniai ir dosniai gamta apdovanojo mus laiku, kad jo užtektų ir praradimams. Žiūrėk, kiek daug laiko pražūva ir uoliausiems žmonėms: dalį jo nusineša savo, dalį — artimųjų liga; dalį atima asmeniniai, dalį — valstybiniai reikalai; gyvenimą pusiau dalijamės su miegu. Koks gi malonumas tuščiai išeikvoti didesnę dalį trumpo, veržliai tekančio ir mus nusinešančio laiko?! Dar turėk galvoje tai, kad siela lengviau įpranta linksmintis negu gydytis ir filosofiją, kuri yra vaistas, paverčia pramoga. Aš nežinau, kuo skiriasi išmintis ir „būti išmintingam"; žinau, jog man nesvarbu, ar aš žinau tai, ar ne. Pasakyk, ar aš pasidarysiu išmintingas supratęs, kuo skiriasi išmintis nuo „būti išmintingam"? Kodėl verti mane kalbėti apie išmintį, užuot vertęs veikti? Padaryk mane drąsesnį, padaryk ramesnį, padaryk lygų likimui, padaryk stipresnį už jį. Aš galiu būti stipresnis, jeigu sutelksiu šiam tikslui visa, ko mokausi. Lik sveikas.


ŠIMTAS AŠTUONIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Reikalauji, kad aš dažniau rašyčiau. Patikrinkime sąskaitas, ir tu dar liksi skolingas. Juk esame susitarę, kad pirmas būsi tu: rašysi laiškus, o aš į juos atsakysiu. Tačiau aš nebūsiu užsispyręs: žinau, jog tavimi galima pasitikėti. Tad užmokėsiu tau iš anksto ir nedarysiu taip, kaip nepaprastai iškalbingas vyras Ciceronas liepia daryti Atikui: „Jei nėra apie ką rašyti, tegul rašo visa, kas šauna į galvą". Man niekada netrūksta apie ką rašyti, nors ir nepradedu rašyti tokių pasakojimų, kokių savo laiškus prigrūda Ciceronas: kas vargsta ketindamas užimti kokią nors vietą; kas kovoja svetimomis, o kas — savo jėgomis; kas siekia konsulato padedamas Cezario, kas — Pompėjaus, o kas — piniginės; koks griežtas palūkininkas yra Cecilijus, iš kurio net artimieji gali gauti pinigų tik už dvylika procentų ir nė skatiko mažiau. Geriau užsiimti savomis, o ne svetimomis ydomis, geriau nagrinėti save ir pažiūrėti, kiek daug vietų mes tikimės, bet nesurenkame reikiamo balsų skaičiaus. Atsisakyti visų siekių, praeiti pro visus likimo rinkimus — štai kas, mielas Lucilijau, yra šlovė, ramybė ir laisvė. Ar manai, jog tuomet, kai sušauktos tribos, kai kandidatai virpa ant savo paaukštinimų ir vienas siūlo pinigų, kitas veikia per tarpininką, trečias laižo rankas, prie kurių išrinktas nenorės ir prisiliesti, kai visi įsitempę laukia skelbiko balso, nemalonu nerūpestingai stovėti ir žvelgti į tą prekyvietę nieko neperkant ir neparduodant?! Kur kas daugiau džiaugsmo tenka tam, kuris ramiai stebi ne pretoriaus ar konsulo rinkinius, bet tuos didžiuosius, per kuriuos vieni siekia metinių pareigų, kiti — amžinos valdžios, treti — sėkmingos karo pabaigos iIr triumfo, ketvirti — turtų, penkti — santuokos ir vaikų, šešti — savo ir artimųjų gerovės. Kokia yra dvasios didybė to, kuris vienas nieko nesiekia, nieko nemaldauja ir sako: „Neturiu su tavim reikalų, likime! Nesu tavo valdinys, nesileniu tau. Žinau, jog Katonus tu nubloški, o Vatinijus iškeli1. Nieko neprašau". Tai yra savo likimo kūrimas. Taigi apie tai rašykime vienas kitam, naudokimės šiuo neišsenkančiu dalyku, matydami tūkstančius neramių žmonių, kurie, tarsi norėdami susirasti pražūtį, per piktadarybes skverbiasi prie blogio ir siekia nepastovių ar net paniekos vertų dalykų. Kuriam iš gavusiųjų buvo gana, kas trokštančiam atrodė per daug?! Sėkmė nėra pavydi, kaip mano žmonės, bet silpna: nieko neįstengia pasotinti. Tau atrodo, jog tai aukštuma, nes esi toli, o tam, kas į ją užkopia, ji yra kažkas žema. Meluočiau sakydamas, jog jis nenorės kopti aukščiau. Tai, ką tu laikai viršūne, yra tik laiptelis. Visiems blogai nežinoti tiesos. Gandų apgauti žmonės veržiasi lyg ir prie gėrio, o paskui, įgiję tai, ko troško, ir daug iškentėję, pamato, jog visa tai yra blogis arba tuštybė, arba mažiau negu buvo tikėtasi. Dauguma žmonių iš tolo žavisi tuo, kas netikra, ir didelius daiktus minia laiko gėriu.

Kad mums šitaip neatsiliktų, panagrinėkime, kas yra gėris. Įvairiai jis aiškinamas, kiekvienas jį supranta kitaip. Kai kas apibūdina jį taip: gėris yra tai, kas traukia mūsų sielas, kas kviečia jas prie savęs. Bet tam tučtuojau prieštaraujama: o kas, jei iš tikrųjų traukia, bet į pražūtį? Žinai, kaip dažnai blogis atrodo patrauklus. Tiesa ir tiesos regimybė — ne tas pats. Gėris siejasi su tiesa. Netiesa nėra gėris. O tai, kas traukia prie savęs ir vilioja, yra tik tiesos regimybė: prisigerina, ragina, lenkia prie savęs. Kiti gėrį apibūdina taip: gėris yra tai, kas skatina siekti savęs, arba tai, kas link savęs nukreipia sielos veržimąsi. Ir šiam supratimui taip pat galima prieštarauti: daugelis dalykų skatina sielos veržimąsi, netgi tie, kurių siekiama siekiančiųjų nelaimei. Geresnis toks apibrėžimas: gėris yra tai, kas skatina sielos veržimąsi, atitinkantį prigimtį. Jo siekti reikia tik tada, kai jis pripažįstamas reikalingu. Tai yra garbingas dalykas, ir tik tokio jo verta tobulai siekti. Pats dalykas verčia pasakyti, koks skirtumas tarp gėrio ir dorybės. Jie turi kažką bendra ir neatskiriama. Gėris gali būti tik tai, kas garbinga, o garbingumas visada yra gėris. Tai kuo gi jie skiriasi? Garbingumas yra tobulas, darantis gyvenimą laimingą gėris, kuriam prisilietus ir kiti dalykai virsta gėriu. Štai ką turiu galvoje: kai kurie dalykai nėra gėris, bet nėra ir blogis, pavyzdžiui, karo tarnyba, vadovavimas legionui arba teisėjavimas. Kai šios pareigos atliekamos garbingai, jos tampa gėriu, iš abejotino dalyko pereina į gėrio sritį. Gėris atsiranda iš sąjungos su garbingumu, garbingumas pats savaime yra gėris. Gėris išplaukia iš garbingumo, o garbingumas atsiranda pats iš savęs. Tai, kas yra gėris, galėjo būti blogis, tai, kas yra garbingumas, galėjo būti tik gėris. Kai kurie yra pateikę tokį apibrėžimą: gėris yra tai, kas atitinka prigimtį. Klausyk, ką į tai atsakysiu: tai, kas yra gėris, atitinka prigimtį, bet tai, kas atitinka prigimtį, dėl to dar nėra gėris. Daug kas neprieštarauja prigimčiai, bet yra taip menka, kad tam netinka gėrio vardas. Tai — smulkūs ir  paniekos verti dalykai. Tuo tarpu net mažiausias gėris nėra vertas paniekos. Kol jis menkas, jis nėra gėris, o tapęs gėriu, jis nebėra menkas. Kaip atpažinti gėrį? Jis tobulai atitinka prigimtį. „Pripažįsti, — sakai man, — jog gėris atitinka prigimtį. Tai — jo savybė. Bet pripažįsti, kad egzistuoja ir kiti prigimtį atitinkantys dalykai, kurie nėra gėris. Tai kaipgi viena yra gėris, o kita — ne? Kaip atsiranda kitokia kokybė, jei ir vienam, ir kitam bendra yra tai, kad jie atitinka prigimtį?" Tikriausiai dėl paties didumo. Visiškai nenauja, kad augant keičiamasi. Kažkas buvo kūdikis, o tapo suaugęs: ir jo kokybė jau kitokia.

Kūdikis — neprotingas, o suaugęs žmogus — protingas. Kai kurie dalykai augdami pasidaro ne tik didesni, bet ir kiti. Tvirtinama: „Tai, kas didėja, nepasidaro kažkuo kitu. Ar pripilsi butelį vyno, ar statinę, vis tiek abiejuose bus vynas. Ir trupinėlis medaus, ir didelis jo kiekis saldumu nesiskiria". Tu pateiki netikusių pavyz­žių: čia visada lieka ta pati kokybė nepaisant kiekio. Kai kurie daiktai didėdami išsaugo savo rūšį ir kokybę; yra tokių daiktų, kurie po daugelio jų padidinimų tik nuo paskutinio priedo pasikeičia įgydami naują, kitokią negu buvo kokybę. Skliautą suformuoja vienas akmuo — tas, kuris įsiterpdamas sujungia išgaubtus šonus ir padaro smailą viršūnę. Kodėl paskutinysis priedas, nors ir mažas būdamas, padaro daugiausia? Todėl, kad jis ne didina, bet užbaigia. Kai kurie daiktai besivystydamiesi atsikrato pirminio pavidalo ir įgyja naują. Kai mūsų siela ilgai siekia ką nors aprėpti ir, eidama paskui tą didybę, nuvargsta, tą daiktą pradedame vadinti begalybe. Tai yra visai kas kita negu atrodąs didis, tačiau baigtinis daiktas. Taip pat kai kuriuos daiktus laikome sunkiai skaidomais ir galų gale, didėjant šiam sunkumui, pamatome, kad jie yra neskaidomi. Taip ir nuo to, kas sunkiai ar vos juda, prieiname prie to, kas visai nejuda. Taip tam, kas atitinka prigimtį, didėjimas suteikia kitą kokybę ir paverčia gėriu. Lik sveikas.


ŠIMTAS DEVYNIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Ką nors radęs, nelaukiu, kol man tarsi: „Dalykimės". Pats tai sau tariu. Klausi, ką radau. Laikyk rieškučias, tavęs laukia tikras lobis. Išmokysiu, kaip akimoju pasidaryti turtingam. Oi, kaip stipriai trokšti tai išgirsti! Ir ne veltui: kaipmat nuvesiu tave prie didžiausių turtų. Bet tau reikės kreditoriaus. Verslo pradžiai būtina pasiskolinti; tačiau nenoriu, kad susipainiotum su tarpininkais, nenoriu, kad tavo vardą valkiotų vertelgos. Pasiūlysiu tau užtikrintą kreditorių — Katono patarimą: „Skolinkis pats iš savęs". Užteks ir mažmožių, jei to, ko mums trūksta, prašysime patys savęs. Mielas Lucilijau, juk nėra jokio skirtumo, ar tu netrokši kokio nors daikto, ar turėsi jį. Dalyko esmė čia ta pati: tu nesikankinsi. Nemokau tavęs eiti prieš prigimtį: jinai atkakli, jos neįmanoma nugalėti, ji reikalauja savo. Tačiau žinok, jog visa, ko prigimtis neprašo, yra pageidautina, bet nebūtina. Aš alkanas — reikia pavalgyti. Bet prigimčiai tas pats, ar aš krimsiu juodą duoną, ar pyragą. Ji nori tik prikimšti pilvą, o ne smaginti jį. Aš noriu gerti. Prigimčiai tas pats, ar pasisemsiu vandens iš artimiausio ežero, ar gersiu vandens, laikyto sniege, kad atšaltų. Ji liepia viena — numalšinti troškulį. Visai nesvarbu, ar iš aukso, ar iš krištolo, ar iš lydyto špato taurės, ar iš tiburietiško1 dubenėlio, ar iš rieškučių gersi. Stenkis visada žiūrėti į dalyko esmę atmesdamas visa, ko nereikia. Badas mane šaukia: ranka tiesiasi į bet kokį pirmą pasitaikiusį maistą, bus gerai viskas, ką tik sugriebsiu. Išalkęs nieko neniekina. Tu klausi: „O kas mane pradžiugins?" Man regis, puikiai pasakyta: „Išminčius godžiai ieško prigimtį atitinkančių turtų". Tu droži: „Kaipgi yra? Man dovanojai kiaurą maišą. Aš jau ruošiau dėžes, dairiausi, į kurią jūrą leisiuosi prekiauti, kokių valstybės pajamų nuomotoju būsiu, kokias prekes vešiu. Tai apgaulė: pažadėjęs turtą, mokai skurdo". Negi tu vadini skurdžiumi tą. kuriam nieko netrūksta? Tu sakai: „Jis dėkoja savo kantrybei, o ne likimui". Negi tu nelaikai jo turtingu todėl, kad jo turtai neišsemiami? Kas geriau: turėti užtektinai ar turėti daug? Kas daug turi, tas dar daugiau trokšta, tai rodo, jog jam negana to, ką turi. Kas turi užtektinai, tas pasiekė tai, ko niekuomet nepasiekia turtingas. Ar tai ne turtas, jei žmogaus neįtrauks į proskripcijų sąrašą, jei jo nenunuodys sūnus ar žmona? Jei saugu kare, jei neslegia pareigos taikos metu, jei nėra jokio pavojaus ar vargo? Tvirtini, jog maža yra tik nealkti, nešalti, netrokšti. Bet daugiau pats Jupiteris neturi. Nėra maža, jei užtenka, ir niekada nėra daug, jei neužtenka. Nukariavęs Darijų ir indus, Aleksandras pasidarė skurdžius. Ar aš sakau netiesą? Betgi jis ėmė ieškoti, ką dar užgrobus, šmižinėjo po nepažįstamas jūras, vis siuntė laivyną į okeaną norėdamas, sakyčiau, pralaužti pasaulio ribas. Ko užtenka prigimčiai, neužtenka žmogui. Ir, turėdamas viską, jis randa, ko trokšti. Kaip aklai elgiasi žmonės, kaip jie užmiršta, nuo ko pradėjo nusišypsojus laimei! Nežinomo užkampio valdovas (ir tai dar ginčytina) Aleksandras, pasiekęs žemės ribas, liūdėjo grįždamas atgal per užkariautą pasaulį2. Pinigai nė vieno nepadarė turtingo, priešingai, kiekviename pažadino dar didesnį godumą. Kodėl? Kas turi daugiau, tas pradeda galėti turėti dar daugiau. Pakviesk bet kurį iš tų, kurie minimi šalia Kraso ar Licinijaus vardų. Tegul atneša savo turto sąskaitą ir tegul suskaičiuoja, kiek tikisi. Mano nuomone, jis — skurdžius, tavo nuomone, jis gali toks pasidaryti. O žmogus, paklūstantis prigimties reikalavimams, skurdo ne tik nejaučia, bet ir nebijo. Tačiau žinok, kad nepaprastai sunku matuoti savo poreikius prigimties saiku. Juk net tas, apie kurį kalbame, kurį tu vadini skurdžiumi, turi kažką nereikalingo. Turtai apakina žmones ir atkreipia jų dėmesį. Jei iš kurių nors namų plaukia daug pinigų, jei stogas smarkiai paauksuotas, o šeimyna išsiskiria kūno grožiu ar puošniais drabužiais, tokia gerovė yra visiems kaip ant delno. Tas, kurį mes paslėpėme ir nuo minios, ir nuo likimo, yra laimingas iš vidaus. Kalbėdami apie tą, pas kurį turto vardu prisidengęs gyvena skurdas, mes neteisingai sakome, kad jis valdo turtus, kaip ir kalbėdami apie drugį, mes neteisingai sakome: jis susigriebė drugį. Priešingai, jį ima drugys. Taigi reikėtų sakyti: jį valdo turtai. Todėl norėčiau tave paraginti daryti tai, ką žmonės labai greitai užmiršta — viską matuoti prigimties poreikiais, kuriuos patenkinti galima arba veltui, arba nedidele kaina. Tik nemaišyk savo poreikių su ydomis. Klausi, koks turi būti stalas, kokio sidabro induose turi būti paduoti valgiai, ar reikia, kad vergai būtų vienodo ūgio ir bebarzdžiai? Prigimtis nereikalauja nieko kito, išskyrus valgį.

Ar kai baisus troškulys išdegins gerklę, ieškosi

Gryno aukso taurės? Išbadėjęs nevalgysi nieko

Kito, tiktai plekšnes ar povą?3

Badas nėra įnoringas. Jis patenkintas, kai jį numalšina, o kuo numalšina — jam per daug nerūpi. Nelaimingoji prabanga gimdo kančias: pasisotinęs žmogus stengiasi išalkti, pavalgęs vėl kemša, atsigėręs skuba ištrokšti. Horacijus puikiai pasakė, jog troškuliui nesvarbu, į kokią taurę buvo įpiltas vanduo ir ar žavi rankutė jį padavė. O jei tau svarbu, kad vaiskią taurę ištiestų ilgaplaukis berniukas, tai tu nesi ištroškęs. Be kita ko, prigimtis sukūrė nuostabų dalyką: tai, kas būtina, neįkyri. Perteklius skatina išrankumą: tas netinka, anas nepriimta, į šitą gėda žiūrėti. Gyvenimo įstatymus mums davęs pasaulio kūrėjas norėjo, kad būtume sveiki, o ne išrankūs. Visa, kas sveika, yra čia pat, o prabangos dalykai įgyjami vargstant ir kenčiant. Tad naudokimės šia prigimties malone ir, didžiai ją vertindami, galvokime ,jog geriausia jos dovana yra dėsnis; tai, kas būtina, neįgrysta.


ŠIMTAS DVIDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tavo laiškas užkabina daug klausimėlių, tačiau apsistoja ties vienu, trokšdamas išsiaiškinti, kaip mes pažįstame gėrį ir garbingumą. Kiti šiuos du dalykus laiko priešingais, o mes — tik skirtingais. Turiu galvoje štai ką: kai kas mano, jog gėris yra tai, kas naudinga, ir pavadina gėriu ir turtus, ir arklį, ir vyną, ir avalynę smarkiai nupigindami gėrį, sutepdami jį ir pažemindami. Jie mano, jog garbingumas — tai pareigos vykdymas: atidus rūpinimasis nusenusiu tėvu, pagalba skurstančiam draugui, narsus žygis, išmintingas ir santūrus pasiūlymas senate. Mes čia skiriame du dalykus, tačiau laikome juos kilusiais iš vieno. Nėra gėris tai, kas nėra garbinga. Kas garbinga, yra ir gėris. Manau, nėra reikalo pridurti, koks tarp jų skirtumas, nes apie tai esu nemažai kalbėjęs. Tik viena pasakysiu: mums neatrodo, jog gėris yra tai, ką gali kas nors panaudoti piktam. O juk matai, kad daugelis piktnaudžiauja turtais, kilmingumu, jėga.

Dabar grįžtu prie to, ką prašei paaiškinti: iš kur mumyse atsiranda pirminis gėrio ir garbingumo pažinimas. Prigimtis negalėjo mūsų išmokyti: ji davė mums tik žinojimo pradmenis, bet nedavė paties žinojimo. Kai kurie tvirtina, jog šis pažinimas teko mums atsitiktinai. Tačiau neįtikima, kad kam nors netyčia pasipintų dorybės pavyzdys. Mums atrodo, kad jį sukūrė stebėjimas ir dažnų poelgių lyginimas, kiti mūsų šalininkai mano, kad garbingumas ir gėris suvokiami per analogiją. Man regis, jog reikia ne smerkti, kad lotynų gramatikai suteikė šiam žodžiui pilietybės teises, o priimti jį į savo valstybę. Taigi naudosiuosi juo ne kaip skoliniu, bet kaip visuotinai vartojamu. Pasakysiu, kas yra ta analogija. Mes žinojome esant kūno sveikatą ir iš to padarėme išvada, kad yra ir sielos sveikata. Mes žinojome esant kūno jėgą, tuo remdamiesi, priėjome išvadą, kad egzistuoja ir dvasios stiprybė. Mus apstulbino kai kurie gailestingi, žmogiški, narsūs poelgiai, ir pradėjome jais žavėtis kaip tobulybe. Už jų tūnojo daugybė ydų, kurias slėpė kokio nors nuostabaus žygio spindesys, bet mes tų ydų nepastebėjome. Prigimtis verčia didinti tai, kas verta pagyrimo, ir šlovė visuomet atrodo didesnė negu yra iš tikrųjų. Taigi iš čia paėmėme didžiulio gėrio pavyzdį. Fabricijus atstūmė karaliaus Pyro auksą, nusprendęs, jog panieka karališkiems turtams yra didesnis dalykas už karalystę. O kai  Pyro gydytojas pažadėjo duoti karaliui nuodų, jis perspėjo Pyrą, kad šis saugotųsi išdavystės. Tokios pat dvasios stiprybės reikėjo norint neleisti nugalėti savęs auksu ir nesiekti pergalės nuodais. Mes susižavėjome didžios sielos vyru, kurio nepalenkė nei karaliaus pažadai, nei pažadai nužudyti karalių; vyru, kuris liko ištikimas savo doram nusistatymui ir — o tai yra sunkiausia— sąžiningas net kare; vyru, kuris buvo įsitikinęs, jog, susidūrus ir su priešais, leistinos ne visos priemonės; vyru, kuris, būdamas baisiausiai nuskurdęs, manė, jog tai teikia jam garbės, ir vengė turų taip, kaip ir nuodų. „Gyvenk, — tarė jis, — Pyrai, dėl mano malonės ir džiaukis tuo, kuo ligi šiol buvai nepatenkintas — kad negalima Fabricijaus papirkti.“ Horacijus Koklitas vienas atsistojo ant siauro tilto ir, liepęs atkirsti jam kelią atgal, kad ir priešai negalėtų pereiti, tol priešinosi puolantiems, kol supoškėjo baisiai griūdami rąstai. Kai jis atsigręžė ir pamatė, jog, nubloškęs save į pavojų, jau išgelbėjo nuo pavojaus tėvynę, tarė: „Jei norite, persekiokite mane šiuo keliui" Po to jis stačia galva puolė nuo tilto žemyn, labiau susirūpinęs, kad iš smarkios upės srovės išliptų ginkluotas negu gyvas, ir, nepaleisdamas iš rankų ką tik pergale papuošto ginklo, grįžo pas savus ramus, tarsi būtų ėjęs tiltu. Šie ir panašūs žygdarbiai išryškina mums dorybės paveikslą. Pridursiu tai, kas galbūt pasirodys keista: kartais blogis išryškina garbingumą, o gėris labiau spindi šalia savo priešybės. Juk, kaip žinai, yra ydų, artimų dorybei, o bjaurūs ir gėdingi dalykai panašūs į teisingus. Štai išlaidus žmogus vaidina dosnų, nors mokantis duoti nuo nemokančio saugoti labai skiriasi. Aš pasakysiu, Lucilijau, jog daugelis ne dovanoja, bet išmėto; nevadinu dosniu to, kuris yra savo pinigų priešas. Abejingas apsimeta nuolaidžiu, karštagalvis — narsuoliu. Toks panašumas mus privertė būti apdairius, nepainioti iš išorės panašių kaip du vandens lašai, o iš tikro labai skirtingų dalykų ir, stebint tuos, kuriuos nepaprastas darbas padarė žymius, atkreipti dėmesį į tai, kas iš tikrųjų ką nors padarė kilniadvasiškai ir labai ryžtingai, tačiau padarė tai tik vieną kartą. Pamatėme, kad vienas kare yra narsuolis, o forume — bailys, vyriškai kenčia skurdą, bet nepakelia šmeižto. Mes gyrėme jo poelgį, bet smerkėme jį kaip žmogų. Kitą matėme esant malonų su draugais, susivaldantį su priešais, sąžiningai atliekantį ir valstybines, ir asmenines pareigas, nepristingantį ištvermės, kai reikia kęsti, o kai reikia veikti — išminties. Matėme jį pilna sauja seikėjantį, kai reikia duoti, ir stiprų, kantrų, dvasios jėgomis gaivinantį nuilsusį kūną, kai reikia vargti. Be to, visados, ką nors darydamas, jis yra ištikimas sau, ne pasiryžęs būti geras, bet, verčiamas savo būdo, jis gali elgtis tik teisingai ir negali elgtis neteisingai. Supratome; jog jo dorybė yra tobula. Suskaldėme ją į dalis; paaiškėjo, kad reikia išskirti norų tramdymą, baimės pažabojimą, būsimų darbų numatymą, atidavimą visiems to, kas priklauso; sužinojome, kad yra susivaldymas, narsumas, protingumas, teisingumas ir kokia kiekvieno iš jų pareiga. Kaip mes supratome, kas yra dorybė? Ją mums parodė to žmogaus nuoseklumas, grožis, ištvermė, visų poelgių dermė ir didybė, iškylanti virš visko. Supratome, kad toks gyvenimas yra laimingas, plaukiantis be audrų ir priklausantis nuo savo paties valios. Kaip tai mums paaiškėjo? Pasakysiu. Anas tobulas vyras, kuris pasiekė dorybę, niekuomet nekeikė likimo, niekada nesutiko įvykių liūdnas, manydamas, jog jis — pasaulio pilietis ir karys, ir kentė vargus tarsi lieptas įsakymo. Kad ir kas įvyktų, jis nieko nesikratė kaip atsitiktinai jį ištikusios nelaimės, bet elgėsi taip, lyg ji būtų buvusi jam skirta. „Kad ir kas būtų, — sakė jis, — tai yra mano: ar vargas, ar sunkumai — vis tiek stropiai darbuosimės." Tad aiškiai atsiskleidė didybė to, kuris niekuomet nevaitojo dėl nelaimių, niekuomet nesiskundė lemtimi, daugelį privertė suvokti, koks jis yra, ir suspindo tarytum žvaigždė tamsybėse, traukdamas prie savęs visų sielas, nes buvo ramus ir malonus, vienodai santūrus žmogiškuose ir dieviškuose dalykuose. Turėjo tobulą sielą, pasiekusią viršūnę, virš kurios nieko nėra, išskyrus dievo dvasią, kurios dalelė įsiliejo į šią mirtingą širdį. O ji niekuomet nebūna labiau dieviška, kaip tada, kai mąsto apie savo mirtingumą ir žino, jog žmogus gimė tam, kad baigtų gyvenimą, jog kūnas yra ne namai, o laikinas prieglobstis, kurį reikia palikti, kai pamatai, kad esi našta šeimininkui. Aš taip pasakysiu, mielas Lucilijau: svarbiausias įrodymas, kad siela ateina iš aukščiau, yra tas, jog savo būstą ji laiko menku ir ankštu, jog nebijo iš jo išeiti. Mat ji žino, kur išeis, atsimena, iš kur atėjusi. Ar nematome, kiek daug nemalonumų mums suteikia  ir kaip mums netinka šitas kūnas?

Skundžiamės tai galvos skausmu, tai pilvu, tai širdimi ar gerkle. Kartais vargina sausgyslės, kartais — kojos, viduriavimas, sloga, kai kada trūksta kraujo, kai kada jo per daug. Esame tampomi ir stumdomi tai šen, tai ten. Taip paprastai atsitinka gyvenant svetimoje pastogėje. Ir, gavę tokį trapų kūną, mes vis tiek turime ilgalaikių sumanymų, kuriems įgyvendinti reikia žmogaus amžiaus, susikuriame daugybę vilčių, nepatenkinti jokiais pinigais, jokia valdžia. Kas gali būti kvailesnio ir gėdingesnio už tokį elgesį?! Mums nieko negana net ruošiantis mirti ir netgi mirštant! Juk kasdien vis labiau artėjame prie paskutiniosios, kiekviena valanda stumia mus ten, kur reikės nužengti. Žiūrėk, kaip aklai mes protaujame: tai, ką vadiname ateitimi, jau dabar vyksta, ir didesnė mūsų gyvenimo dalis jau praėjo. Klystame bijodami paskutiniosios dienos: kiekviena diena mus artina prie mirties. Tas žingsnis, kurį žengdami pristingame jėgų, nenualina, jis tik parodo, jog esame nuvargę. Mirtį pasiekia paskutinė diena, o artėja prie jos kiekviena diena. Mirtis skina mus pamažu, o ne pagrobia. Tad, žinodama esanti aukštesnės prigimties, kilni siela stengiasi jai skirtoje vietoje elgtis garbingai ir stropiai, tačiau nieko iš to, kas ją supa, ji nelaiko savu ir, tarsi skubąs pakeleivis, viskuo naudojasi kaip skolintu daiktu. Kaip, matant šitokią tvirtybę, mums gali neiškilti neregėtos prigimties paveikslas?! Tuo labiau kad pastovumas, kaip sakiau, parodė, jog tai — tikroji didybė. Tiesa ir lieka nepakitusi, o melas — trumpalaikis. Kai kurie pakaitomis esti tai Vatinijai, tai Katonai. Kartais jiems atrodo nepakankamai griežtas pats Kurijus, nepakankamai neturtingas pats Fabricijus, nepakankamai kuklus ir neišrankus pats Tuberonas. Kartais jie lenktyniauja turtais su Licinijumi, pietumis — su Apicijumi, ištaigos pomėgiu — su Mecenatu. Svarbiausias nesveikos sielos įrodymas yra blaškymasis ir nuolatinis puldinėjimas tarp apsimetinėjimo doru ir polinkio į ydas.

Kartais laikė šimtus vergų, o kartais tik dešimt.

Tai didžius karalius, tetrarchus be perstojo gyrė.

Tai; „Man stalo užteks trikojo ir trupinio druskos,

Togos storos, šiurkščios, nuo šalčio apsaugo — ir viskas".

Jei milijoną tu jam, mažu patenkintam duotum.

Ir taupiam, per penkias dieneles neliks nė skatiko1.

Daug yra tokių žmonių kaip šis, aprašytas Horacijaus Flako. Jis visuomet vis kitas, nepanašus net į patį save, nes blaškosi iš vienos pusės į kitą. Aš pasakiau „daug“. Ne, beveik visi. Kiekvienas kasdien keičia ir sprendimus, ir pažadus. Jis nori turėti tai žmoną, tai meilužę; jis tai nori valdyti, tai elgiasi kaip paslaugiausias vergas; tai pučiasi tiek, kad visi jo neapkenčia, tai sumažėja susitraukdamas daugiau už mažiausią, tai švaisto pinigus, tai glemžia juos. Neprotinga siela geriausiai atsiskleidžia štai kaip: vienąkart ji iškyla vienokia, kitąkart — kitokia, ir, mano nuomone, nėra nieko gėdingesnio už šį nepastovumą. Patikėk, didelis dalykas yra vaidinti tą patį vaidmenį, bet niekas, išskyrus išminčių, nevaidina to paties vaidmens. Visi esarne daugiaveidžiai. Kartais pasirodysime saikingi ir rimti, kartais — išlaidūs ir tušti. Keičiame kaukę, užsidėdami visai priešingą negu ta, kurią nusiėmėme. Taigi pareikalauk iš savęs, kad iki mirties būtum toks, koks ketinai būti iš pradžių. Stenkis, kad tave girtų ar bent atpažintų. Apie kai kuriuos vakar sutiktus žmones šiandien pagrįstai galima klausti: „Kas jis toks?" Taip pasikeitė! Lik sveikas.


ŠIMTAS DVIDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Matau, jog ginčysies, kai išdėstysiu šiandieninį klausimą. Prie jo jau pakankamai ilgai buvome sustoję. Vėl sušuksi: „Kas čia bendro su dorove?" Gali šaukti, tik pirmiausia priminsiu kitus, su jais pasiginčyk — su Poseidoniju ir Archidemu: tegul jie ir išspręs. O po to pasakysiu: ne visa, kas susiję su dorove, ją ir stiprina. Vieno reikia žmogui norint prasimaitinti, kito — mankštintis, trečio — apsirengti, ketvirto — mokytis, penkto — pramogauti. Viskas susiję su žmogumi, nors ir ne viskas daro jį geresnį. Ir su papročiais kiekvienas dalykas susijęs savaip: kai kas juos taiso ir tvarko, kai kas atskleidžia jų prigimtį ir kilmę. Manai, aš labai nutolstu nuo dorovės klausdamas, kodėl gamta sukūrė žmogų, kodėl iškėlė jį aukščiau visų gyvų būtybių? Ne. Kaip mes sužinosime, kokių papročių reikia, jei nenustatysime, kas žmogui yra geriausia, jei nepažinsime jo prigimties? Tik tada suprasi, ką turi daryti, o ko vengti, kai sužinosi, ko reikalauja tavo prigimtis. „Aš, — sakai, — noriu išmokti mažiau trokšti ir mažiau bijoti. Išpurtyk iš manęs prietarus, įtikink, jog tai, kas paprastai vadinama laime, yra laikinas ir tuščias dalykas; juk prie jo taip lengvai limpa dar vienas skiemuo." Įvykdysiu tavo norą, skatinsiu tave siekti dorybių, o kartu plaksiu tavo ydas. Tegul kas nors apšauks mane besaikiu, vis tiek nenustosiu persekioti ištižimo, tramdyti laukiniškiausių aistrų, malšinti skausmu virstančių malonumų, trukdyti maldoms. Kodėl? Todėl, kad patys sau išmeldžiame didžiausių negandų, kad dabartinės aimanos yra gimusios iš džiūgavimų.

O kol kas leisk man tyrinėti dalyką, kuris atrodo šiek tiek tolesnis. Kėlėme klausimą, ar visi gyvūnai jaučia savo kūno sandarą. Kad jaučia, geriausiai įrodo tai, jog sąnarius jie judina tinkamai ir sklandžiai tarsi būtų mokyti. Juk kiekvienas gyvūnas laisvai valdo visą savo kūną. Amatininkas lengvai naudojasi savo įrankiais, įgudęs laivo vadas tiksliai sukioja vairą, dailininkas, nors prieš jį daug įvairių spalvų, nepaprastai greitai randa tą, kurios jam reikia, kad perteiktų panašumą, ir jo žvilgsnis bei rankos smagiai skraido tarp vaško1 ir darbo. Taip ir gyvūnai lengvai valdo save. Paprastai stebimės prityrusiais šokėjais: įgudusios išreikšti bet kokį veiksmą ar jausmą jų rankos sparčiais judesiais palydi žodžius. Šito juos išmoko menas, o gyvūnus — prigimtis. Nė vienas iš jų nevelka savo sąnarių sunkiai, nė vienas nekliudo pats sau. Jie taip elgiasi vos atsiradę, gimsta viską mokėdami ir žinodami. „Tačiau, — tvirtinama, — sklandžiai judėti gyvūnus verčia baimė. Jei jie kitaip judėtų, justų skausmą. Taigi jie taip juda ne savo valia." Tai netiesa. Varomi jie velkasi lėtai, o savo noru juda vikriai.

Ne skausmo baimė verčia juos natūraliai judėti net tada, kai skausmas neleidžia. Kai kūdikis, mėginantis atsistoti ir besipratinantis išsilaikyti ant kojų, vos išbandęs savo jėgas, parpuola, jis vis tiek verkdamas stojasi, kol per skausmą išmoksta to, ko reikalauja prigimtis. Kai kurie tvirtesnės nugaros gyvūnai pargriauti tol kankinasi, tabaluoja kojomis ir vartosi, kol vėl yra pastatomi ant kojų. Apverstas vėžlys nejaučia skausmo, bet jam neramu, jis stengiasi vėl atsidurti natūralioje padėtyje ir, tik atsistojęs ant kojų, liaujasi spardęsis. Vadinasi, visi jaučia savo kūno būseną ir todėl taip laisvai judina sąnarius. Svarbiausias įrodymas, kad gimstama tai mokant, yra tai, kad visi gyvūnai sugeba save valdyti. Sakoma: „Natūrali būsena, kaip jūs tvirtinate, yra sielos, tam tikru būdu vadovaujančios kūnui, veikla. Tai — labai paini ir subtili sąvoka, kurią net jums sunkiai sekasi paaiškinti. Tai kaipgi šitai gali suvokti kūdikis? Visi gyvūnai turėtų gimti dialektikais, kad suprastų šį ir daugumai togomis apsisiautusių vyrų nesuprantamą apibrėžimą". Tavo prieštaravimai būtų teisingi, jei aš sakyčiau, kad gyvūnai suvokia, kaip apibūdinti savo įgimtą būseną, o ne ją pačią. Prigimtis lengviau suvokiama negu paaiškinama. Taigi kūdikis nežino, kas yra jo natūrali būsena, bet pažįsta tą savo būseną. Gyvūnas nežino, kas yra gyvūnas, bet jaučia, jog jis — gyvūnas. Be to, ir pačią savo būseną jis suvokia tik apgraibomis ir netiksliai. Mes taip pat žinome, jog turime sielą, o kas yra siela, kur ji yra, kokia yra ir iš kur atsiranda — šito nežinome. Kaip mus pasiekia mūsų sielos pojūtis, nors ir nežinome, kokia jos prigimtis ir buveinė, taip ir visi gyvūnai turi savo kūno būsenos pojūtį. Jie būtinai turi jausti tai, per ką jaučia visa kita; būtinai turi jausti tai, kam paklūsta, kas juos valdo. Kiekvienas iš mūsų suvokia, jog yra kažkas, skatinantis mus judėti, bet nesupranta, kas tai yra. Kiekvienas jaučia savo troškimus, o kas jie, iš kur atsiranda — nežino. Taip ir kūdikiai, ir gyvūnai jaučia vadovaujančią savo sielos dalį, nors ir nepakankamai aiškiai, nepakankamai tiksliai. „Sakote, — kalbama, — jog kiekvienas gyvūnas prisitaiko prie savo kūno būsenos, o žmogaus būsena yra protinga, todėl žmogus prisitaiko prie savęs ne kaip prie gyvos būtybės, bet kaip prie protingos būtybės. Mat žmogus save ir brangina dėl to, kas daro jį žmogumi. O kaip kūdikis gali prisitaikyti prie protingos būsenos, jei jis dar nėra protinga būtybė?" Kiekvieną amžių atitinka jam būdinga natūrali būsena. Viena būdinga kūdikiui, kita — vaikui, trečia — seniui. Visi jie prisitaiko prie savo sandaros. Kūdikis neturi dantų: jis prisitaiko prie tokios savo būsenos. Prasikalė dantys: prisitaiko prie šitos naujos savo būsenos. Juk ir želmuo, pavirsiantis javu bei grūdu, kol jaunutis, yra vienoks, bet, kai vos kyšo iš dirvos, yra kitoks, o kai jis sutvirtėja ir tampa liaunas, bet jau išlaikantis savo naštą, yra dar kitoks ir pagaliau tada, kai pageltęs žvelgia į klėtį, o jo varpa jau sukietėjusi, vėl pasikeičia. Kad ir koks jis būtų, prisitaiko prie savo būsenos ir saugo ją. Vis kitas yra kūdikio, vaiko, jaunuolio, senio amžius, tačiau aš, kuris buvau ir kūdikis, ir vaikas, ir jaunuolis, esu tas pats. Nors būsena vis keičiasi ir keičiasi, prisitaikymas prie jos yra tas pats. Juk prigimtis man paveda ne berniuko, jaunuolio ar senio būseną, o mane patį. Taigi kūdikis prisitaiko prie tos savo būsenos, kuri yra būdinga kūdikiui, o ne prie tos, kuri yra būdinga jaunuoliui. Jeigu kūdikiui lemta augti ir pereiti į kitą būseną, tai negalima teigti, jog ta būsena, su kuria jis atėjo į pasaulį, prieštarauja prigimčiai. Gyva būtybė pirmiausia prisitaiko prie savęs pačios, mat turi būti kažkas viena, prie ko veržtųsi visa kita. Kam siekiu malonumo? Sau. Vadinasi, rūpinuosi savimi. Vengiu skausmo. Kodėl? Dėl savęs. Vadinasi, rūpinuosi savimi. Jei viską darau dėl savęs, šis rūpinimasis savimi tampa svarbiausiu dalyku. Tai būdinga visoms gyvoms būtybėms, tai nėra įgyjama, o yra įgimta. Gamta savo vaikus augina ir neapleidžia jų. Ir kadangi pati patikimiausia yra artimiausia globa, kiekvienas yra pavestas pats sau. Kaip esu minėjęs ankstesniuose laiškuose, mažučiai, vos iš motinos įsčių ar kiaušinio išsiritę gyvūnai ir savo priešus pažįsta, ir vengia visko, kas jiems pražūtinga. Net praskrendančio paukščio šešėlio bijos tie, kurie yra jo grobis. Visi gyvūnai ateina į žemę nešini mirties baime. „Kaip, — klausiama, — tik atsiradęs gyvūnas gali suvokti, kas jį gelbsti, o kas pražudo?" Pirmiausia reikia klausti, ar apskritai jie suvokia, o ne kaip suvokia. O kad suvokia, rodo tai, jog jie elgiasi lyg suvoktų. Kodėl gi višta nebėga nuo povo ar žąsies, o bėga nuo daug mažesnio ir net niekuomet jos neregėto vanago? Kodėl viščiukai bijo katės, o nebijo šuns? Aišku, kad juose glūdi ne iš patirties įgytas žinojimas, kas jiems pražūtinga, nes jie daug ko saugosi dar nespėję išbandyti. Antra, kad nemanytum, jog tai vyksta atsitiktinai, žinok, kad jie nebijo to, ko nereikia bijoti, ir niekuomet neužmiršta pasislėpti ar apsižiūrėti; jie visada vienodai bėga nuo pražūties. Be to, gyvendami jie nepasidaro bailesni. Vadinasi, aišku, kad jie taip elgiasi ne iš pripratimo, bet iš įgimto savisaugos poreikio. Patirtis ateina vėlai ir būna įvairi; o tai, ką duoda prigimtis, duoda visiems vienodai ir nedelsiant. Tačiau, jei reikalauji, pasakysiu, kaip gyvūnai mėgina suprasti, kas jiems pražūtinga. Mat jie jaučia esą sudaryti iš kūno. Taip pat jaučia, kuo kūnas gali būti pjaustomas, kuo deginamas, kuo sumaigomas, kuo galėtų jiems pakenkti kiti gyvūnai, kuri jų rūšis yra pavojinga ir priešiška. Viskas čia susiję: kiekviena būtybė taikosi prie to, kas ją gelbsti, siekia to, kas jai naudinga, ir bijo to, kas jai žalinga. Veržtis prie naudingų dalykų yra natūralu, kaip natūralu ir vengti priešiškų dalykų. Tai, ko moko prigimtis, išmokstama be išankstinio ketinimo, be jokio vadovaujančio mąstymo. Ar nematai, kaip dailiai bitės stato savo būstus, kaip jos pasidalija darbą ir sutaria? Ar nematai, jog nė vienas mirtingasis neįstengia prilygti vorui sugebėjimais austi? Kiek reikia triūso ištempiant siūlus taip, kad vieni iš jų eitų tiesiai ir laikytų kitus, dalį iš jų reikia tempti tai tankiau, tai rečiau, kad eitų ratu, kad į juos, tarytum į pražūtingus tinklus, įsipainiotų mažesnieji gyviai? Šis menas įgimtas, o ne išmoktas. Nė vienas gyvūnas nėra mokytesnis už kitą: visi voratinkliai vienodi, visų korių akys tokio pat dydžio. Tai, ką mums pateikia mokslas, yra nevienoda ir nepatikima; ką duoda gamta, duoda visiems po lygiai. Ji nieko daugiau taip gerai neįskiepijo kaip savisaugą ir visa, ko šiai reikia. Todėl gyvos būtybės iš karto pradeda ir mokytis, ir gyventi. Nenuostabu, kad jos gimsta su tuo, ko neturėdamos būtų gimusios veltui. Kad išliktų gyvos, gamta pirmiausia davė joms ginklą — prisitaikymą ir savisaugą. Jos negalėtų išlikti, jei nenorėtų šito. Tik noras joms nepadėtų, bet be jo nepadėtų niekas. Nerasi nė vieno, kuris nevertintų ir neprižiūrėtų savęs. Netgi tyliems ir bukiems, visiškai nerangiems gyvūnams užtenka išradingumo gyventi. Gali pamatyti, jog net tie, kurie kitiems nėra naudingi, neužmiršta rūpintis savimi. Lik sveikas.


ŠIMTAS DVIDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Dienos jau mažiau lieka. Ji gerokai sutrumpėjo, tačiau žmogui, keliančiam su saule, kol kas pakanka laiko. Dar dosnesnė ir geresnė ji yra tam, kuris jos laukia sutikdamas aušra. Gėda tam, kuris guli snūduriuodamas, kai saulė aukštai pakilusi, ar kuris pabunda vidurdienį — beje, daugeliui tai reiškia keltis švintant. Yra ir tokių, kurie naktį paverčia diena ir pramerkia apsunkusias nuo vakarykščio girtavimo akis tik temstant. Sakoma, jog tie, kuriuos gamta, pasak Vergilijaus, įkurdino po mūsų kojomis, yra priešingoje pusėje.

Ir kai Ryto Žirgai prunkšdami mums tylą sudrumsčia.

Ten vėlyvus deglus paraudęs Vakaras dega1.

Šių žmonių ne padėtis, bet gyvenimas priešingoje pusėje. Ir mūsų mieste yra antipodų, kurie, pasak Marko Katono, nemato nei saulėtekio, nei saulėlydžio. Ar tu manai, jog žino, kaip gyventi, tie, kurie nežino, kada gyventi; jog bijo mirties pasaulio, kuriame atsidūrė dar būdami gyvi? Jie yra grėsmingi kaip naktiniai paukščiai. Jie per naktis mirksta vyne ir kvepaluose, leidžia aukštyn kojom apverstą laiką daugelį pertraukų turinčiuose pokyliuose, tačiau juk jie ne puotauja, o atlieka savo pačių laidotuvių apeigas. Beje, ir mirusieji pagerbiami dieną. O užimtam žmogui, dievaži, nėra per ilgų dienų. Pratęskime gyvenimą! Juk jo prasmė ir pagrindas yra veikla. Nors šiek tiek sutrumpinkime naktį dienos naudai. Puotoms penimi paukščiai laikomi tamsoje, kad nejudėdami greičiau tuktų. Be jokios mankštos tįstantis žmogaus kūnas taip pat bjauriai išplersta ir, nematydamas dienos šviesos, apauga taukais. Todėl tokie šlykštūs atrodo tamsai save pasmerkusių žmonių kūnai. Jų veido spalva dar įtartinesnė negu išbalusių ligonių: išglebę ir silpni jie išblykšta ir, dar būdami gyvi, jau tampo numirėlio kūną. Tačiau tai — mažiausia nelaimė. Kur kas daugiau tamsos jų sieloje, kuri sustingsta savyje, aptemsta ir pavydi akliesiems. Juk ne tamsoje žiūrėti duotos akys. Klausi, kaip siela taip iškrypsta, kad žmogus šalinasi dienos ir visą gyvenimą perkelia į naktį. Ydos visada kovoja su prigimtim, visos jos prieštarauja reikiamai tvarkai. Lėbautojai siekia džiaugtis priešingais dalykais, ne tik nukrypti, bet ir kuo toliau nueiti nuo tiesaus kelio sustojant priešingoje pusėje. Ar tau neatrodo, jog ne pagal prigimtį gyvena tie, kurie geria prieš valgį, kurie prisisiurbia vyno į tuščias gyslas ir prie pietų stalo ateina girti? įprasta jaunuolių, besirūpinančių jėga, yda yra tai, kad }ie pradeda gerti beveik ant pirties slenksčio, tarp nuo­gų, siekdami išprakaituoti ir nugremžti prakaitą, va­romą daugybės karštų gėrimų. Gerti po valgio ar pie­tų esą prasčiokiška, taip darą tik kaimo Šeimų tėvai, kurie neišmano, kas yra tikras malonumas. Grynas vy­nas džiuginąs tik tuomet, kai neplaukioja maiste, bet laisvai prasiskverbia į gyslas. Smagus esąs tik per tuščią pilvą ateinantis apsvaigimas. Ar tau neatrodo, jog ne pagal prigimtį gyvena ir tie, kurie vilki moteriškus drabužius? Ar pagal prigimtį gyvena tie, kurie trokšta spindėti vaikyste jau būdami brandesnio amžiaus? Kas gali būti žiauriau ir labiau apgailėtina?! Niekada nebus vyras tas, kuris ilgai būna vyro pramoga. Jei išniekinus galima išplėšti iš jo lytį, kodėl gi neišplėšus amžiaus? Ne pagal prigimtį gyvena tie, kurie žiemą užsigeidžia rožių ir, karšto vandens šildytuvais išsaugodami reikiamą šilumą, per žiemos šalčius priverčia pražysti leliją, pavasario gėlę. Ar ne prieštaraudami prigimčiai gyvena tie, kurie aukštuose bokštuose sodina sodus? Tie, ant kurių namų stogų siūbuoja miškai, suleidę šaknis ten, ko paprastai nepasiektų ir viršūnėmis? Ar ne prieštaraudami prigimčiai gyvena tie, kurie pirčių pamatus stato jūroje, manydami, jog jie nepakankamai išrankiai maudosi, jei šilto baseino sienų nedaužo audringos bangos? Kai pradedama trokšti to, kas priešinga prigimčiai, galų gale visai nuo jos atprantama. „Išaušo: laikas gulti. Naktis: dabar mankštinsimės, keliausime neštuvais, pusryčiausime. Brėkšta: laikas vakarieniauti. Negalima elgtis taip, kaip elgiasi visi žmonės, negarbinga eiti pramintu, visiems įprastu keliu. Diena telieka kitiems. Mūsų rytas bus ypatingas ir savitas!" Tokius aš laikau lavonais. Gyvenantys prie deglų ir žvakių nėra toli nuo laidotuvių, ir per ankstyvų laidotuvių. Aš atsimenu, kad vienu metu taip gyveno daugelis, tarp jų ir buvęs pretorius Acilijus Butas. Kai jis iššvaistė didžiulį palikimą ir pasiskundė Tiberijui dėl savo skurdo, tas atsakė: „Per vėlai pabudai“. Kartą Montanas Julijus, neblogas poetas, pagarsėjęs tuo, kad Tiberijus, parodęs jam draugiškumą, vėliau atšalo nuo jo, skaitė klausytojams eiles, kuriose buvo prikaišiota žodžių „saulėtekis" ir „saulėlydis". Kai kažkas, pasipiktinęs tuo, kad jis skaitąs visą dieną, atsisakė ateiti į skaitymus, Nata Pinarijus tarė: „Niekuomet neįstengsiu būti dosnesnis: esu pasiruošęs klausytis jo nuo saulėtekio iki saulėlydžio". Kai Montanas pažėrė tokias eilutes:

Febas karštąsias liepsnas uždegti jau pradeda vėlei,

Ir raudonskruostė diena pabyra. Nuliūdusios kregždės

Pradeda grįžt su maistu prie savo krykščiančio lizdo

Ir švelniu snapeliu iš eilės visiems padalija...

Marko Vinicijaus palydovas romėnų raitelis Varas, medžiotojas gerų pietų, kuriuos pelnydavo savo palaidu liežuviu, sušuko: „Butas pradeda snausti!“4 Po to, kai Montanas perskaitė:

Piemenys jau suvarė į tvartus jaučius savuosius.

Jau naktis pamažu snūduriuojančia, žemę migdyti

Pradeda...

tas pats Varas tarė: „Ką kalbi? Ar jau naktis? Eisiu sveikinti Buto“. Nebuvo nieko geresnio už Buto išvirkščiai išverstą gyvenimą, nors, kaip sakiau, tuo metu taip gyveno daugelis. Kai kurie taip elgiasi ne todėl, kad naktis jiems malonesnė, bet todėl, kad jų nedžiugina tai, kas neatkreipia kitų dėmesio; be to, todėl, kad šviesa nepakeliama negrynai sąžinei, kuri visko trokšta ir viską niekina pagal tai, ar pirkta kas nors brangiai ar pigiai, kuri kratosi veltui duotos šviesos. Be to, lėbautojai trokšta, kad apie jų gyvenimą būtų šnekama, kol jie gyvi. Jeigu apie juos nekalbama, jie mano, jog veltui stengiasi. Jiems nepatinka, kai koks nors jų poelgis nesukelia gandų. Daugelis perleidžia savo turtus per gerklę, daugelis turi meilužių. Tad, norint tarp tokių pagarsėti, reikia ne šiaip paleistuvauti, bet elgtis ypatingai. Mieste, kur visi užsiėmę tuo pačiu, dykinėjimu neišsiskirs! Aš girdėjau, kaip nepaprastai sąmojingas pašnekovas Pedonas Albinovanas pasakojo apie Sokstą Papinijų, kurio namas stovėjo žemiau jo namo. Papinijus buvo iš tų, kurie vengia šviesos. „Girdžiu, — pasakoja, — apie trečią valandą nakties botagų pliauškėjimą. Klausiu, ką jis darąs. Man atsako, jog suvedinėjąs sąskaitas. Apie šeštą valandą girdžiu siaubingą riksmą. Klausiu, kas atsitikę. Man atsako, lavinąs balsą. Apie aštuntą valandą klausiu, ką reiškiąs šis ratų bildesys. Man atsako, kad vykstąs pasivažinėti. Apyaušriu prasideda bėgiojimas, vergų šaukimas, subruzda vyno pilstytojai ir virėjai. Klausiu, Kas yra. Sako, jog išėjęs iš vonios, paprašęs midaus ir kvietinės košės, Taigi baisiai santūriai gyveno: dienų puotose beveik neleisdavo, jei ką nors švaistydavo, tai tik naktis.“ O manantiems, jog jis godus ir šykštus, Pedonas sakydavo: „Jūs jį ir nakviša pavadinsite“.

Tu neturi stebėtis radęs tiek daug ydų bruožų: ydos yra įvairios ir daugiaveidės, neįmanoma rasti visų jų atmainų. Tiesus kelias — vienas, o kreivų — daugybė, ir visi jie dar šakojasi. Tas pats ir su papročiais. Pagal prigimtį gyvenantiems jie yra lengvi, laisvi, jų papročiai nedaug skiriasi tarpusavy. O anų papročiai baisiausiai iškrypę ir visiškai nepanašūs vieni į kitus. Tačiau man atrodo, jog svarbiausia šios ligos priežastis yra jų panieka visų priimtam gyvenime būdui. Skirdamiesi nuo kitų drabužiais, puotų prabanga, vežimų puošnumu, jie trokšta išsiskirti ir kitokiu laiko pasirinkimu. Jie nenori nusidėti įprastai, nes siekia blogos šlovės kaip atlyginimo už savo nuodėmes. Tos nešlovės vaikosi visi, kurie, taip sakant, gyvena atvirkščiai. Štai kodėl, Lucilijau, mums reikia eiti prigimties nurodytu keliu ir nenukrypti i šoną. Juo einantiems viskas yra lengva, nesunku. Pasukusieji priešinga kryptimi gyvena taip, lyg irtųsi prieš srovę. Lik sveikas.


ŠIMTAS DVIDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nuvargintas ne tiek ligos, kiek sunkios kelionės, į savo dvarą ties Alba atvykau gilią naktį. Čia nieko neparuošta, tik aš vienas pasiruošęs. Taigi mėginu pailsėti išsitiesęs guolyje. Nesipiktinu dėl virėjo ar kepėjo nerangumo. Pats sau kartoju: nieko nėra sunkaus, jei sakai, jog tai lengva, dėl nieko neverta širsti, jei tik pats širsdamas neperdedi. Mano kepėjas neiškepė duonos, bet jos turi ūkvedys, turi namų prižiūrėtojas, turi nuomininkas. Prasta duona, sakai. Palauk, pasidarys gera. Alkis pavers ją tau šviežia ir kvietine. Nereikia valgyti, kol jis neverčia. Taigi palauksiu ir valgysiu tada, kai turėsiu geros duonos arba kai nustosiu bjaurėtis prasta. Būtina priprasti tenkintis mažu. Net turtingųjų ir viskuo aprūpintųjų malonumams dažnai trukdo vieta ir laikas. Niekas negali turėti visko, ko tik užsigeidžia; bet kiekvienas gali nenorėti to, ko neturi, ir patenkintas naudotis pirmu pasitaikiusiu daiktu. Daug laisvės teikia pilvas, kuris pripratęs laukti ir pakelia prastą maistą. Neįmanoma pervertinti malonumo, kurį patirsiu tada, kai nuovargis pats praeis: man nereikia nei tepalų, nei vonios, nei jokio kito vaisto, reikia tik laiko. Nuovargis prislėgė, o poilsis pakels. Šiokia tokia vakarienė bus malonesnė už įstojimo1 puotą. Netikėtai išmėginau sielą, o toks išmėginimas yra ir paprastesnis, ir tikslesnis. Kai žmogus pasiruošia ir iš anksto priverčia save būti kantrų, neaišku, kiek jis turi tikros tvirtybės. Patikimiausi įrodymai yra tie, kuriuos gauna be pasiruošimo, kai jis ne <...> tik abejingai, bet ir ramiai žvelgia į sunkumus, kai nesikarščiuoja ir nesibara, kai tai, ką privalo gauti, pakeičia nenoru turėti, manydamas, jog šio bei to trūksta tik jo pripratimui, o jis pats nieko nepasigenda. Tik netekę kai kurių daiktų, suvokiame, kad jie mums nereikalingi: naudojomės jais ne todėl, kad jie būtini, bet todėl, kad juos turėjome. Kiek daug dalykų įsigyjame tik todėl, kad jų įsigijo kiti, kad jų turi daugelis. Viena iš mūsų nelaimių priežasčių yra tai, kad gyvename vadovaudamiesi ne protu, bet kitų pavyzdžiu, kad mus klaidina taisyklė „Taip jau įprasta". Kai ko nenorėtume mėgdžioti, jei šitai darytų nedaugelis, bet mėgdžiojame, nes daro tai visi, tarsi kas nors būtų garbingiau todėl, kad vyksta dažniau. Paklydimas, kai jis tampa visuotinis, užima teisingumo vietą. Visi šiandien keliauja taip, kad priekyje veržiasi numidų raiteliai ir bėga būrys bėgikų. Gėda, kai nėra tarnų, kurie nubloškia nuo kelio sutiktus keleivius, ar kai dulkių stulpai nerodo artinantis žymų žmogų. Jau visi turi mulų, vežančių krištolo ar muros2 taures bei garsių menininkų raižytus indus. Gėda, kai tavo manta atrodo nebijanti kratymo. Visi gabenasi berniukus ištepę jiems veidus, kad saulė ar šaltis nepakenktų švelniai jų odai.

Gėda, jei tavo palydoje nėra nė vieno neištepto berniuko. Reikia vengti kalbėti su tokiais žmonėmis, nes jie perduoda ir persodina ydas iš vienos vietos į kitą. Atrodytų, blogiausi yra gandus nešiojantys žmonės, tačiau yra ir tokių, kurie išnešioja ydas. Kalbėtis su jais labai žalinga: gal jie pakenkia ne staiga, bet sieloje lieka blogio sėklų, ir vėliau išsikerojantis blogis lydi mus net ir išsiskyrus su jais. Kaip muzikos klausytojai išsineša ausyse harmoningų garsų, kurie trukdo mąstyti ir neleidžia susikaupti prie rimtų dalykų, taip pataikūnų ir nedorybes giriančių žmonių kalba įstringa mumyse ilgiau negu girdime ją. Nelengva išmesti iš sielos tą malonų skambesį: jis persekioja, įsitvirtina, po tam tikro laiko vėl sugrįžta. Todėl ausis reikia užsikimšti dar prieš išgirstant žalingus balsus: kai žodžiai jau ištarti, kai leidžiama jiems įsmigti, jie dar labiau suįžūlėja. Galų gale pradedama kalbėti net taip: „Filosofija, dorybė, teisingumas — tik tuščiui skambantys žodžiai. Tėra viena laimė — pataikauti gyvenimui. Valgyti, gerti, švaistyti turtą — tai gyventi neužmirštant, jog esi mirtingas. Dienos plaukia, gyvenimas bėga nesugrąžinamai. Ko abejoti? Kodėl drausti žmogui malonumus, kol jis gali, kol jų nori? Juk ne amžinai jais naudosis. Kam aplenkti mirtį atsisakant to, ką ji vis tiek nusineš? Neturi nei meilužės, nei berniuko, kuriam net meilužė pavydi; kasdien esi blaivus, pietauji taip kukliai, tarytum ruoštumeis tėvui atiduoti sąskaitas: tai ne gyvenimas, o žiūrėjimas, kaip gyvena kiti. Kokia kvailystė rūpintis savo įpėdinio nauda, o pačiam visko atsisakyti tik tam, kad didelis palikimas tavo draugą paverstų priešu. Juk jis tuo labiau džiaugsis dėl tavo mirties, kuo daugiau gaus. Neduok nė skatiko už tuos rimtus ir griežtus svetimo gyvenimo vertintojus, o savojo — priešus, tuos viešuosius globotojus; neabejok, ką rinktis: gerą gyvenimą ar gerą vardą". Tokių balsų reikia vengti taip, kaip tų, pro kuriuos Uliksas praplaukė tik pririštas3. Jų galia tokia pati: nuveda toli nuo tėvynės, nuo draugų, nuo dorybių ir tarp vilčių <...> tyčiojasi iš bet kokio gyvenimo, išskyrus gėdingą. Daug geriau eiti tiesiai ir pasiekti, kad tau būtų malonu tik tai, kas garbinga. Mes sugebėsime tai pasiekti, jei žinosime, jog yra dvi dalykų rūšys: vieni mus vilioja, kiti atgraso. Vilioja turtai, malonumai, grožis, garbė ir visa, kas meilinasi ir šypsosi; o atgraso vargas, mirtis, skausmas, šmeižtai, skurdus maistas. Vadinasi, turime pratintis, kad vienų nebijotume, o kitų netrokštume. Stenkimės elgtis priešingai: nusigręžę nuo viliojančių dalykų, pulkime priešiškus. Ar nematai, kokia skirtinga lipančių žemyn ir kopiančių aukštyn laikysena? Kas leidžiasi nuožulniai, tas atsilošia, kas ropščiasi stačiai, tas susilenkia. Svorio perkėlimas į priekį einant žemyn ir jo perkėlimas atgal kopiant į viršų yra, Lucilijau, tas pats, kaip pataikauti ydoms. Prie malonumų leidžiamės žemyn, prie sunkių ir nemalonių dalykų reikia ropštis aukštyn: tad čia paraginkime savo kūną, o ten jį pristabdykime. Manai, kad aš tvirtinu, jog mūsų ausims kenkia tik tie, kurie giria malonumus, kurie kursto savaime siaubingą skausmo baimę? Aš manau, kad mums taip pat žalingi ir tie, kurie, prisidengdami stoikų mokyklos vardu, žadina mūsų ydas. Štai kuo jie svaidosi: „Tik mokytas išminčius gali būti meilužis. Jis vienintelis išmano šį meną. Gerti ir valgyti puotoje geriausiai moka taip pat išminčius. Panagrinėkime, iki kokio amžiaus galima mylėti jaunuolius". Tebūnie tai įprasta graikų krašte, o mes geriau ištempkime ausis šiems žodžiams: „Niekas nėra doras atsitiktinai. Dorybės reikia mokytis. Malonumas — niekingas, menkas, nieko nevertas dalykas, bendras žmonėms ir nebyliems gyvūnams. Prie jo sulekia mažiausi ir niekingiausi padarai. Garbė — skraji, už vėją nepastovesnė tuštybė. Skurdas niekam nėra blogis, išskyrus tuos, kurie jam priešinasi. Mirtis nėra blogis. Klausi, kas ji? Tai — vienintelis dalykas, į kurį visi žmonės turi lygias teises. Prietarai — beprotiškas <...> paklydimas: bijo tų, kuriuos reikia mylėti, ir įžeidinėja tuos, kuriuos gerbia. Koks skirtumas — ar neigti dievus, ar juos šmeižti?" Štai ko reikia mokytis ir išmokti. Filosofija neturi tarnauti ydų pateisinimui. Nėra vilties pasveikti ligoniui, kurį gydytojas ragina būti nesaikingą. Lik sveikas.


ŠIMTAS DVIDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Daugel aš tau galiu tėvų patarimų priminti,

Jei nebėgsi šalin, smulkių reikalų neišklausęs1.

 

Tu nebėgi, jokios subtilybės tavęs nebaido. Tavo išrankumas neapsiriboja tik dideliais dalykais <...>, aš giriu tave, kad visur sieki tam tikros naudos ir priekaištauju tik tuomet, kai didžiausios subtilybės apskritai niekam netarnauja. Pasistengsiu, kad dabar taip neatsitiktų. Klausimas toks: ar gėris suvokiamas juslėmis, ar protu? Be to, teigiama, jog nebylūs gyvūnai ir kūdikiai gėrio nepažįsta. Tie, kurie virš visko iškelia malonumus, mano, jog gėris juntamas juslėmis, o mes, priskiriantieji jį sielai, manome priešingai: jis suvokiamas protu. Jeigu apie gėrį spręstų jutimai, mes neišsižadėtume jokių malonumų, nes kiekvienas iš jų vilioja, kiekvienas džiugina, ir, priešingai, savanoriškai nekentėtume jokio skausmo, nes bet koks jutimas kratosi jo. Be to, nebūtų verti priekaištų tie, kuriems pernelyg patinka malonumai, ir tie, kurie labiausiai bijo skausmo. Mes smerkiame apsirijėlius ir paleistuvius, niekiname tuos, kurie, bijodami skausmo, nieko nedrįsta ir praranda vyriškumą. Tačiau kuo jie kalti, jei jie paklūsta jutimams, kuriems jūs patys pavedėte spręsti, kas yra gėris ir blogis ir ko reikia vengti, ko — siekti? Juk aišku, kad šis dalykas yra pavaldus protui: jis sprendžia apie laimingą gyvenimą, apie dorybę ir garbingumą, vadinasi, ir apie gėrį bei blogį. O anie suteikia pačiai prasčiausiai mūsų daliai teisę teisti patį kilniausią dalyką: apie gėrį turi spręsti jutimas, bukas ir kvailas, kurį žmogus turi silpnesnį negu kitos gyvos būtybės. Kas būtų, jei kas nors bandytų atskirti smilteles ne akimis, bet lytėjimu? O juk, norint atpažinti gėrį ir blogį, reikia dar jautresnio ir stipresnio už akių aštrumą dalyko. Matai, kaip nežino, kas yra tiesa, ir kaip nusviedžia ant žemės aukštus ir dieviškus dalykus tas, kuris yra įsitikinęs, jog apie gėrį ir blogį sprendžia lytėjimas. „Kaip bet koks žinojimas ir menas, — sakoma, — turi atsirasti ir augti iš kažko akivaizdaus ir sugaunamo juslėmis, taip laimingo gyvenimo pradžia ir pagrindas yra akivaizdūs ir juslėms pavaldūs dalykai. Juk ir jūs tvirtinate, kad laimingas gyvenimas prasideda nuo to, kas aišku." Tvirtiname, jog laiminga yra tai, kas atitinka prigimtį, o tai, kas atitinka prigimtį, nedelsiant ryškiai atsiskleidžia, kaip ir visa, kas yra tobula. Dalis to, kas atitinka prigimtį, jau tenka ir naujagimiui, bet aš šito nevadinu gėriu, o tik gėrio užuomazga. Tu gi dovanoji kūdikystei didžiausią gėrį — malonumą, kad ateinantis į pasaulį pradėtų nuo to, ką pasiekia tik subrendęs žmogus. Tu sukeiti šaknis su viršūne. Jei kas nors sakytų, jog motinos įsčiose esantis vaisius, dar būdamas neaiškios lyties, neišsivystęs ir nebaigtas, be tikslaus pavidalo, jau pažįsta kažkokį gėrį, tas, aišku, atrodytų klystąs. O kuo gi skiriasi tas, kuris vos pradėjo gyventi, nuo to, kuris tebėra slapta motinos kūno našta? Ir vienas, ir kitas yra tiek pat subrendę, kad suvoktų gėrį ir blogį. Kūdikis supranta gėrį ne geriau negu medis ar koks nors nebylus gyvūnas. Kodėl gi nei medis, nei nebylus gyvūnas nesupranta gėrio? Todėl, kad jie neturi proto. Todėl ir kūdikis nesupranta gėrio, nes ir jam trūksta proto. Pažinti gėrį jis galės tik tada, kai įgys proto. Yra neprotingų gyvų būtybių, yra kol kas neprotingų, yra protingų, bet netobulų. Nė viena iš jų neturi gėrio supratimo, kurį suteikia protas. Tad kuo skiriasi minėtos gyvų būtybių rūšys? Toje, kuri neprotinga, gėrio niekuomet nebus. Toje, kuri dar neprotinga, gėrio dar negali būti. Toje, kuri protinga, bet netobula, gėris gali būti, tačiau iš tikrųjų jo nėra. Aš taip pasakysiu, Lucilijau: gėris glūdi ne bet kokiame kūne ir ne bet kokio amžiaus; jis tiek nutolęs nuo kūdikystės, kiek pabaiga nuo pradžios, kiek tobulybė nuo jos užuomazgos. Vadinasi, jo nėra nei jauname, nei paaugusiame kūne. Kodėl negali ten jo būti? Jo nėra taip pat, kaip nėra sėkloje. Jei sakytume, jog žinome tam tikrą gėrį esant medyje ar pasėlyje, tai jo nėra daiguose, kai šie dygdami kalasi iš žemės. Esama tam tikro gėrio kviečiuose, bet jis — ne sultinguose stiebuose, ne minkštų varpų šepetėliuose, o kaitros ir brandos sunokintuose grūduose. Kaip visa gamtoje atskleidžia savo gėrį tik visiškai subrendus, taip ir žmogaus gėris pasirodo jo protui pasiekus tobulumą. Koks tas gėris? Atsakysiu: laisva, kilni, visa valdanti ir niekam nepavaldi siela. Toks gėris svetimas kūdikystei, nėra ko tikėtis jo vaikystei, o ir jaunystė vargu ar gali jo laukti. Gerai, jei jis ateina senatvėje po ilgų ir įtemptų pastangų. Jei tai yra gėris, jis pažįstamas protu. „Tvirtinai, — sakoma, — jog kažkokio gėrio esama ir medyje, ir žolėje; vadinasi, kažkokio gėrio gali būti ir kūdikyje." Tikrojo gėrio nėra nei medžiuose, nei nebyliuose gyvūnuose. Tai, kas juose yra gera, negalima vadinti tikru gėriu. „Kas gi tai yra?" — klausi. Tai, kas atitinka kiekvieno daikto prigimtį. Gėris jokiu būdu negali tekti nebyliam gyvūnui: gėris skirtas laimingesnės ir geresnės prigimties būtybėms. Kai nėra vietos protui, nėra ir gėrio. Yra keturios prigimties rūšys: medžiai, gyvūnai, žmonės, dievas. Paskutinės dvi yra protingos ir turi panašią prigimtį, o skiriasi tarpusavy tuo, kad viena nemirtinga, o kita — mirtinga. Vienai iš jų, aišku, dievui, gėrį suteikė pati prigimtis, antrajai, tai yra žmogui — jo paties pastangos. Visos kitos būtybės tobulos tik pagal savo galimybes; jos nėra iš tiesų tobulos, nes joms trūksta proto. Tikrai tobula yra tik tai, kas tobulai atitinka visuotinę prigimtį, o visuotinė prigimtis yra protinga. Visa kita gali būti tobula tik savo rūšyje. Čia nėra laimingo gyvenimo, nėra ir to, kas sukuria laimingą gyvenimą. Laimingą gyvenimą sukuria gėris. Nebylus gyvūnas neturi laimingo gyvenimo ir to, kas padaro gyvenimą laimingą; taigi nebyliame gyvūne nėra gėrio. Nebylus gyvūnas jutimais aprėpia dabartį, o praeitį prisimena tik tada, kai atsitinka kas nors, kas primena pojūčius: arkliai atsimena kelią, kai atvedami į jo pradžią, o tvarte jie visai neprisimena daug kartų trypto kelio. Trečiojo laiko — būsimojo — gyvūnai apskritai nesuvokia. Kaip gali atrodyti tobula prigimtis tokių būtybių, kurios nemoka naudotis praeities laiku?! Juk laikas susideda iš trijų dalių: būtojo, esamojo ir būsimojo laiko. Gyvūnams duotas tik pats trumpiausias, akimirksniu praskriejantis esamasis laikas. Jų būtojo laiko atsiminimai reti, ir sukelia juos tik kai kurie dabarties įvykiai. Vadinasi, tobulos prigimties gėris negali būti netobuloje prigimtyje, o jei tokia prigimtis jį turėtų, tai turėtų jį ir pasėliai. Aš neneigiu, kad nebylūs gyvūnai labai ryžtingai veržiasi prie to, kas atitinka prigimtį. Tačiau daro jie tai netvarkingai ir padrikai. O gėris niekada nebūna netvarkingas ar padrikas. „Kaipgi yra? — klausi.— Ar nebylūs gyvūnai juda padrikai ir nedėsningai?" Sakyčiau, jog jie juda padrikai ir nedėsningai, jei jų prigimtis sugebėtų suprasti tvarką, o dabar jie juda pagal savo prigimtį. Mat padrika yra tai, kas gali būti kada nors nepadrika; sujaudinta yra tai, kas gali būti ramu. Ydą turi tik tas, kas gali turėti dorybę. Nebylūs gyvūnai taip juda iš prigimties. Tačiau, ilgiau tavęs negaišindamas, pasakysiu; tam tikro gėrio esama ir nebyliame gyvūne, jame esama tam tikros dorybės, jame esama tam tikros tobulybės; bet nei šis gėris, nei ši dorybė, nei ši tobulybė nėra absoliutūs. Tokie tenka tik protingoms būtybėms, kurios gali suprasti, kodėl, kiek ir kaip. Taigi gėrį turi tik tas, kuris turi proto. Klausi, kur suka šitoks svarstymas ir kuo jis padeda tavo sielai? Atsakau: ir stiprina ją, ir daro ją įžvalgesnę ir, ketinant jai ką nors nuveikti, neleidžia nutolti nuo garbingo užsiėmimo. Jis naudingas ir tuo, kad sulaiko žmones, skubančius pasukti šunkeliais. Ir štai ką dar pasakysiu: niekuo negaliu būti tau naudingesnis, kaip kad parodydamas tau tavąjį gėrį, atskirdamas tave nuo nebylių gyvūnų, sulygindamas tave su dievu. Kam tu mankštini ir kaupi kūno jėgas? Gyvuliams ir žvėrims prigimtis davė jų daugiau. Kam puoselėji savo grožį? Jei ir viską padarysi, daugelis gyvūnų pralenks tave dailumu. Kam be galo uoliai tvarkai savo plaukus? Ar partų papročiu tu juos nešiosi palaidus, ar susiriši kaip germanai, ar styros jie kaip skito, vis tiek kiekvieno arklio karčiai plaikstysis tankiau, o liūto — gražiau karos. Kad ir kiek mankštintumeisi, vis tiek nepavysi kiškio. Tai ar nenorėtum, p­likęs tai, dėl ko vis tiek būsi įveiktas, nes sieki svetimo gėrio, grįžti prie savojo? Kas jis? Aišku, laisva nuo ydų, tyra, galinti varžytis su dievu, iškilusi virš visko, kas žmogiška, turinti visa savyje siela. Tu —protinga būtybė. Kas yra tavo gėris? Tobulas protas. Ar tu keli jam tikslą augti kuo aukščiau? Laikyk save laimingu tada, kai tavo džiaugsmas plauks tik iš jo, kai, pamatęs, ką griebia, ko trokšta, ką saugo žmonės, nerasi ten nieko, ko ne tik trokštum sau, bet apskritai nenorėtum. Pateiksiu tau trumpą taisyklę, kaip įvertinti save ir sužinoti, ar jau tapai tobulas: savo gėrį būsi pasiekęs tuomet, kai suprasi, jog nelaimingieji yra patys laimingiausi. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Biblioteka Kitos knygos ir... Seneka Seneka 101-124 laiškai