Ketvirtadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 2. ŽINIOS APIE ŠĮ KRAŠTĄ

2. ŽINIOS APIE ŠĮ KRAŠTĄ

 Tolimiausioje senovėje jau žinota apie gintaro kraštą šiaurėje. Finikiečiai atsigabendavo iš ten šio stebuklingo akmens, kuris turėjęs paslaptingą galią, kuriuo galėję ir puoštis, ir gydytis.

Dar Homeras (apie 750m. pr. Kr.) „Odisėjoje" (XV sk.) pasakoja apie jį. Finikiečiai atsigabenę elektrono (gintaro). Ir Herodotas (apie 450m. pr. Kr.) kalba apie mums rūpimą tautą šiaurėje.

Graikas Pitėjas (apie 330m. pr. Kr.) iš Graikų kolonijos Masilijos (šiandieninio Marselio Prancūzijoje) buvo nukeliavęs toli į šiaurę ir pasakoja apie didelę estuariją (negilią jūros įlanką, marias) ir salą Basilia ar Balisia. Ten jūra išmetanti į krantą elektrono.

Pitėjo pranešimais pasinaudojo romėnas P l i n i j u s (miręs 79 metais); jis gintarą vadina glesum, kaip jį vadinę ir gutonai gintaro krašte. Jo buvę vykstama iš Karnunto (Petronelle į rytus nuo Vienos) – 600 Romos mylių ilgio keliu į šiaurę. Tai atitiktų mūsų tėviškės jūros pakrantės ilgį, maždaug palei Sembą.

Teigimas, kad graikas Pitėjas turėjęs galvoje Elbės žiotis, vargiai priimtinas. Jis, lankęsis Jutlandijoje ir Norvegijoje, labai galėjo būti apsilankęs ir Semboje. Be to, mokslas teigia, kad gausiausi gintaro telkiniai kaip tik yra baltų žemių pakrantėse.

Romėnas Tacitas (apie 100m. po Kr.) savo „Germanijos“ 45 skyriuje aprašo mūsų kraštą ir jo žmones. Ten jis sako, kad jų kalba skiriasi nuo germanų kalbų ir yra panaši į britaniškąją, taigi keltų. Čia turima galvoje greičiausiai mūsų krašto kalba, o ne gotų.

Apie 150m. po Kr. graikas Ptolemėjas mini galindus ir sūduvius, kurie gyvenę ryčiau gotų. Gotas Jordanas apie 550m. rašo, kad ostgotų karalius Ermanarichas (miręs 375 metais) buvo užkariavęs visą aisčių kraštą. Bet jo viešpatavimas, jeigu čia ir buvo, trumpai tetrukęs.

Teodoriko Didžiojo valstybininkas Kasiodoras praneša (apie 550m.) apie aisčių pasiuntinius ir gintaro dovaną Teodorikui.

Devintame amžiuje aisčius greta slavų mini frankas Einhardtas Karolio Didžiojo gyvenimo aprašyme.

Plačiau apie šią tautą pasakoja (apie 870m.) anglosaksų jūrininkas Wulfstanas. Jo karalius Alfredas Didysis paskelbia šias žinias didesniame veikale.

Vokiečių imperatoriaus Otono Didžiojo laikais (apie 965m.) Ispanijos žydas Ibrahimas ibn Jakubas keliavo per Vokietiją į rytus; jis pasakoja apie slavų ir kitų tautų gyvenamus kraštus. Jo teigiama, kad į rytus nuo lenkų karaliaus Misiko valstybės gyvena rusai, o šiauriau brūsų tauta, turinti savitą kalbą.

Apie senuosius mūsų tėvynės gyventojus dar rašo Adomas Bremenietis „Hamburgo bažnyčių istorijoje“ (1073m.), o XII šimtmety – kronikininkas H e 1 m o 1 d a s .

Daug žinių apie senovės laikų šalį Baltijos rytinėje pakrantėje rasime danų ir švedų užrašuose.

Greta šių turime ir žinių, kurios pateiktos rytinių ir pietinių kaimynų. Apie 1100m. Kijevo vienuolis Nestoras plačiai aprašo rusų ir lietuvių santykius.

Vėliau žinių apie baltų kraštą ir jo gyventojus vis gausėja. Daugiausia rašo vokiečiai ir lenkai. Jų pranešimų pasidaro apstu, kai XII amžiuje lenkai ima labiau puldinėti šį kraštą ir kai XIII amžiuje vokiečių riterių Ordinas pradeda prieš šią šalį ilgą karą.

Iš lenkų kronikininkų minėtini Kadlubekas, vėliau Dlugošas. Vokiečių Ordino pusėje matome Petrą Dusburgietį, Vygandą Marburgietį, Petrą Zuchenvirtą, Joną Posilgietį ir kitus.

Ilgoje virtinėje žinių nuo seniausių laikų iki netolimos praeities matyti keistas dalykas.

Iš pradžių šis kraštas ir jo gyventojai buvo vis giriami ir beveik nieko peiktino apie juos nebuvo pasakyta. Viskas pasikeitė, kai ėmė rodytis krikščionybės skelbėjai ir prasidėjo lenkų bei vokiečių puolimai. Tiek lenkų, tiek ir vokiečių pranešimuose ši sena tauta nušviečiama kuo nepalankiausia šviesa, lyg tuo būtų įgyjama teisė ją pavergti arba net sunaikinti.

Vėliau vokiečiai pateikia vis daugiau rimtų žinių, ne vien tokių, kur draugėn suplakti įmanomi ir neįmanomi dalykai.

Po Didžiojo karo baltų kraštas ir jo gyventojai (jo tautos) vėl tapo išskirtiniu vokiečių ir lenkų dėmesio objektu. Vėl atsimenamos senosios žinios ir kalbos tyrinėjimo duomenys. Pasitelkiamos ir senkapių radinių teikiamos išvados. Jos atskirų autorių savaip suprantamos. Tačiau juo labiau tolstama nuo Didžiojo karo, juo daugiau dalykiškumo randasi vokiečių tyrinėjimuose ir svarstymuose.

Vis dėlto tebelieka labai keistų dalykų. Tebus tik viena pastebėta, kad beveik visur apie įvairias germaniškas tautas kalbama kaip apie bendro germaniškumo ir germanų kultūros atstovus, tuo tarpu senojo aisčių krašto, mažytės apygardos, gyventojai pristatomi kaip kažkokie kitoki. Beveik visuose veikaluose aiškiai jaučiamas kažkoks neblėstantis priešiškumas šiai senai tautai.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.