Antradienis, Gruo 10th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 11. LYČIŲ SANTYKIAI

11. LYČIŲ SANTYKIAI 

Bet koks žmogaus visuomeninis gyvenimas prasideda nuo abiejų lyčių tarpusavio santykių. Jiems teikiama svarba niekad nebus per didelė. Šie santykiai kuria tautos patvarumo ir kultūros pagrindus. Jų taurėjimas arba prastėjimas visą tautą kelia ar smukdo. Šių santykių kitėjimas keičia ir visą kultūrą.

Jau gerai žinoma, kad niekas tautos sveikatos taip nesilpnina ar net nepakerta, kaip lytinio gyvenimo palaidumas. Iš to kyla bjauriausios suaugusiųjų ligos ir vaikų išsigimimai. Gamta tokiu būdu stengiasi drausminti. Neklusniuosius baudžia naikindama.

Visuotine nuomone, baltai buvę labai sveikatingi. Lyties ligų tarp jų visai nebūta. Jau vien šis dalykas kelia mintį, kad lytinis gyvenimas čia buvo tvarkingas. Cezaris ir apie germanus rašė, kad ilgai likti skaisčiam jų buvo laikoma siektinu dalyku, nes tai dar prideda ūgio ir raumenų jėgos; tuo labiau manytina, kad prūsų ir lietuvių požiūris į skaistumą buvo dar rimtesnis. Antraip jie nebūtų buvę tokie sveiki ir stiprūs.

Tiesa, vėlesnieji kronikininkai būtent apie prūsų lytinį gyvenimą prikalbėjo daug blogybių. Bet čia, be abejo, ir bus tas dalykas, kurį vokiečių mokslininkai, kaip Voigtas, Toeppenas, J. Lippertas, K. Lohmeyeris ir kiti, yra ne kartą pabrėžę – kad Ordino kronikininkai stengėsi nukariaujamiems nekrikščionims primesti kuo didžiausią doros stoką.

Prūsus smerkdami daugelis rėmėsi 1249m. Christburgo sutartimi. Joje prūsai buvo priversti iškilmingai pasižadėti vengti kraujomaišos, daugpatystės, stabų garbinimo ir t.t.

Bet lai bus priminta, kad Adomas Bremenietis tik truputį anksčiau apie germanus rašė: „Kiekvienas pagal savo išteklių dydį turi dvi arba tris žmonas vienu metu arba dar daugiau, o turtingieji ir kunigaikščiai – be skaičiaus“.

Toliau atsiminkime, kad dar šiandien, šimtus metų gyvuojant krikščionybei, vokiečių laikraščiai ne taip jau retai parašo apie kraujomaišos atvejus ir panašius dalykus.

Bet štai kas labai svarbu. Christburgo sutartis nugalėtiems prūsams buvo taip pat primesta, kaip ir vokiečiams po Pasaulinio karo, taiką sudarant, reikalavimas prisiimti vieniems patiems kaltę dėl to karo. Jei pirmąją sutartį laikome pagrįsta, tai reikėtų laikyti teisinga ir antrąją. Bet tam, kas žino, kokia buvo prieškario įvykių raida, tai visai nepriimtina.

Tarkime, kad jei Pasaulinio karo laimėtojai būtų norėję priversti, kad vokiečiai pripažintų savo moralinį nuosmukį, argi jie nebūtų iškėlę ir panaudoję tokių žiaurių atsitikimų, kaip Denkės, Harmanno? Ar tada pasaulis irgi taip lengvai būtų vertinęs vokiečių kultūros lygį pagal tuos atskirus įvykius?

Bet koks vertimas ką nors pripažinti kaip tik yra dingstis manyti visai priešingai. Argi nebuvo Prancūzijoje tokio Landru, Anglijoj – skerdiko Jacko? Ir šie reiškiniai priklauso tartum aukštos kultūros laikams.

Iš viso to darytina išvada, kad prievartinis pripažinimas Christburgo sutarty nieko neįrodo. Jeigu jau paliudytasis prūsų sveikatingumas yra jų sveiko santuokinio gyvenimo įrodymas, tai yra ir dar vienas aiškus įrodymas, jog net būta aukšto abiejų lyčių santykių   dorovingumo.

Reikia tik pagalvoti: iš didžiulės vokiečių tautos drąsiausieji nuotykių ieškotojai traukė prieš mažutę aisčių tautą. Toliau norėčiau priminti, kad iš visos save krikščioniška vadinančios Europos, nuo paprastų riterių iki kunigaikščių ir karalių, visi supuolė niokoti aisčių (prūsų, lietuvių). Ir vis dėlto šie įstengė, nors labai nukraujavę, atsilaikyti beveik per 200 metų trunkantį karą ir net pagaliau laimėti.

Tai turėjo būti tokie didvyriai, kokių vargiai kada mažoje tautoje buvo pasirodę. Jie turėjo būti gimę ypatingai aukšto dorovingumo šeimose. Taip sako ir vokiečių mokslininkas K. Lohmeyeris savo „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijoje“, p. 49, jog prūsų ir lietuvių šeimos gyvenimas turėjo būti labai aukšto lygio, kad „galėjo išugdyti tokius didvyrius, kurie dar ir šiandien verti pasigėrėjimo“.

Taip buvo viduramžiais. Apie ankstesnius laikus galima, sekant vokiečių mokslininkais, kaip, pvz., daktaru W.Gaerte, teigti tą pat, ką patvirtina ir kalba: „Atskira šeima susidariusi vienpatystės pagrindu“. Greta namų šeimininko buvo lygiateisė su juo šeimininkė. Pirmasis lietuviškai buvo ir tebėra vadinamas patis — „sutuoktinis vyras“, „viešpats“, o pastaroji – pati:– „sutuoktinė žmona“, „viešpatė“. Šie žodžiai rodo visišką jų lygiavertiškumą. Nespręskime, ar tikrai prosenovės indoeuropiečiai nežinojo, kas yra santuoka, kaip dr. Gaerte mano. Tačiau esant vienpatystei turėjo būti ir santuoka, ir būti pastovi.

Moters lygiavertiškumo pripažinimą savotiškai liudija ir tai, kad vyriškiui pavadinti lietuvių kalba turi žodį žmogus, o moteriškei — žmona. Toliau: lietuvių kalba turi tuos pačius žodžius pavadinti giminėms – tėvo broliams bei seserims ir motinos broliams bei seserims.

Iš viso to galima spręsti, kad lyčių santykiai rėmėsi viens kito žmogiškumo gerbimu. O tai – tvirčiausias šeimos ir tautos pagrindas tiek biologiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu.

Kad šeima turėjo būti vertinama, rodytų ir pavardžių buvimas. Jos vartotos ir senaisiais laikais (dr. Reinh. Trautmann, Die altpreussischen Per-sonennamen – „Senovės prūsų asmenvardžiai“, p. 162).

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.