Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 13. AISČIŲ (BALTŲ) NUOSTATOS IR PASAULĖŽIŪRA

13. AISČIŲ (BALTŲ) NUOSTATOS IR PASAULĖŽIŪRA

 Mūsų laikų kultūra, remdamasi jutiminio pasaulio pažinimu, gyvenimiškąsias nuostatas pakėlė iki pasaulėžiūros. Ligi šiol ji kaip pasaulio, visos būties turinį tepripažino vien juntamąją materiją. Visa kita, kas pojūčiams tiesiogiai nepasiekiama, būtent: gyvybė, psichika, mentalumas, sielos, dvasios gyvenimas, buvo aiškinama kaip antrinis dalykas šalia medžiagos, susidarą iš jos kažkokiu stebuklu. Netgi – kad būtis ir esanti vien materialumas.

Tik pastaraisiais laikais aiškiau prasiskina kelią pripažinimas, kad bet kokio pavidalo medžiaga yra vien raidos forma, išraiška slaptingų giliųjų būties dalykų, patiriamų jautimu (vidiniu pojūčiu), ne juslėmis, taigi kad būties, arba pasaulio, turinį išplečia paslėptoji, vidinė būties pusė ir kad ten taip pat ieškotina būties turinio.

Aisčių nuostata jutiminį pasaulį tikriausiai pripažino tik dalimi viso pasaulio. Panašiai kaip ir kitos senųjų kultūrų tautos. Šita samprata šiandien dažniausiai laikoma vien gamtos sudvasinimu. Bet tai nesusipratimas.

Baltai (prūsai-lietuviai) amžinai besikeičiančiame jutiminiame pasaulyje greičiau jau įžvelgė tikrojo, daugialypio būties turinio išraišką. Iš čia jų dėmesys ir pagarba kiekvieno padaro gyvybei. Iš čia ir kai kada aukojamos gyvosios aukos numalšinti naikinančiajai visagalybei ir prisišaukti kuriančiosioms galioms. Iš čia galiausiai ir polinkis visuose reiškiniuose matyti slėpinį, kai tuo tarpu šių dienų žmogus mano ir elektrą esant visai suprantamu dalyku, nors didis mokslininkas fizikas, paklaustas, kas gi pagaliau ji esanti, pajuntąs tik didžio slėpinio šiurpą.

Taip ir gyveno prūsai bei lietuviai, nuolat jausdami, kad visa, kas tik yra, – slėpininga. Jie stengėsi palaikyti gyvą suvokimą, kad nepaprasta visa, kas yra pasaulyje, o dar labiau – p a t i būtis. Šiandieninė kultūra, priešingai, stengiasi šį suvokimą visai užslopinti, tartum nuo to galėtų egzistuojąs slėpiningumas išnykti.

Baltai, pavyzdžiui, laikė, jog audra bei perkūnija yra ne tik įtampos gamtoje išlydis, bet ir nesuprantamų būties dalykų reiškimasis. O kad jie manę tai esant personifikuotas būtybes, įsivaizduojamas ar suprantamas kaip dievai, – čia kronikininkų, turinčių tam tikrą nusistatymą, išradimas, tai jau seniai pripažinta. Iki pat XII amžiaus joks pranešimas nepamini nė vienos aisčių dievybės.

Baltai turėjo visai kitokį suvokimą, kuris įgalino dvasingiau suprasti būtį, negu tai įmanoma šiandieniniam kultūringajam pasauliui. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad lietuviai žinojo, jog paukščiai skrisdami laikosi Pieno Kelio, nes jie tą žvaigždyną vadina Paukščių Taku. Bet dar yra žinoma, kad lietuviams paukštis yra sielos, dvasinių dalykų simbolis, tai rodo ir daugelis antkapinių paminklų. O jei prisiminsime lietuvius tikėjus, jog kiekvieno žmogaus „aš“ priklauso nuo žvaigždės (dvasinės), tai anas žvaigždyno pavadinimas bus suprastinąs ir kaip vėlių kelias.

Labai reikšminga baltų pasaulėžiūrai manymas, kad žmogus, kaip dvasinė būtybė, nedingsta kūnui išnykus. Kaip iš Wulfstano pranešimų paaiškėja ir kaip teigia vokiečių mokslininkai, pvz., J.Lippertas, K.Lohmeyeris ir kiti, baltai žmogų laikė nemaria, tikriau pasakius, amžina būtybe, pakartotinai įgaunančia kūnišką pavidalą, taigi žemėje gyvenančia daugiau kartų ir pagal tai, kaip gyvena, sau ruošiančia ateities egzistenciją.

Mintį, kad žmogus yra ilgalaikis, simboliškai patvirtina aisčių laidojimo būdas. Jie stengėsi lavoną kuo ilgiau apsaugoti nuo gedimo. Šiam tikslui jie darydavo dirbtinį šaltį, kaip stebėdamasis pasakoja Wulfstanas. Į kapą jie dėdavę įvairius mirusiam priklausiusius daiktus visai panašiai, kaip darydavo senovės egiptiečiai, ir, matyt, su ta pačia mintimi: ne todėl, kad mirusysis kitame pasaulyje jais naudotųsi – ir anos kultūros žmonės nebuvo tokie kvaili, – bet kad jie, taip pat kaip ir jo darbai, jam priklauso nelyginant likimas ir kad niekas kitas jų nenuniekintų.

Toks pasaulio ir gyvenimo suvokimas, jau beveik prilygstantis pasaulėžiūrai, kai kam gali atrodyti pernelyg gilus, kad aisčiai bemaž prieš 1000 metų tai būtų įstengę. Bet tai ne kas kita, o tik natūraliausias mąstymas, būdingas ir šiandieniniams aisčiams, kuris taip smarkiai skiriasi nuo kai kurių kitų tautų sukaustyto, painaus mąstymo.

Žmonės prieš šimtus ir tūkstančius metų anaiptol nebuvo didesni kvailiai nei šiandien. Priešingai! Naivu yra manyti juos buvus naivius. Suvokimo pobūdis žmoguje šimtus metų nesikeičia. Tačiau kūniškosios substancijos pakitimas dėl labai pakitusios mitybos ir kitokio gyvenimo būdo tikrai įmanomas. Tai turi įtakos ir pasaulėjautai.

Kai kurie lenkų ir vokiečių mokslininkai net stebėtinai nenuovokiai aisčiams (prūsams, lietuviams) primeta visai materialistinį būties aiškinimą. Tačiau materialistinis galvojimo būdas yra išaugusio sąvokinio intelektualizmo padarinys, kai susilpnėja gebėjimas patirti.

Įsidėmėtina dar ir tai, kad aisčių, kaip ir persų, skaičius 9 nuo prosenovės ligi šių dienų laikomas šventu. Visuose Vakarų kraštuose šventas skaičius yra 7. Pastaroji pažiūra yra vėlesnė ir sietina su semitų įtaka.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.