Pirmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 15. KRIKŠČIONIŲ IR PAGONIŲ ŽMONIŠKUMAS

15. KRIKŠČIONIŲ IR PAGONIŲ ŽMONIŠKUMAS ŠIAME SENOVĖS KRAŠTE 

Kaip jau minėta, iš seno aisčiai buvo giriami už didelį žmoniškumą. Tačiau ryškiausiai jis pasirodo Vokiečių ordino riterių grobuoniškųjų puolimų metu. Apie aisčių pakantumą krikščionybės skelbėjams jau kalbėta. Ramus stebėjimas to, ką svetimieji atnešė, prūsams buvo natūralu. Tai ar čia kultūringumas, ar nekultūringumas? Turėtų gi būti aišku, kad kito nuomonės ir savitumo gerbimas yra tikrai kultūringo žmogaus požymis.

Tiesa, 1261m. prūsai sudegino kilmingą riterį Hirtzhalsą von Liebenzellį. Bet reikėtų atsiminti, kad Vokiečių ordinas Prūsijoj buvo siautėjęs daugiau nei 30 metų. Kaip prūsai turėjo būti ateivių įpykdyti! O vis tiek jie klauso Herkaus Montės, kuris nori išgelbėti šio riterio gyvybę. Jie vis meta ir meta burtus. Ir tris kartus jie iškrinta Hirtzhalsui. Pagaliau jis pats leidžiasi sudeginamas. Aišku, poelgis žiaurus. Bet kaip santūriai tai padaryta! Ir padaryta tikintis tokiu būdu apsiginti nuo priešų savo laisvę, savo gyvenimą, būdą ir kultūrą.

Reikia suprasti, kad čia kalbama apie žūtbūtinę kovą prieš smurtaujančius svetimšalius įsibrovėlius. O tačiau patys kariai leidžiasi įkalbami tris kartus mesti burtus! Ar gali būti aiškesnis jų kilnumo liudijimas?

Dabar paskaitykime, ką patys vokiečiai apie tolesnes kovas rašo. Pavyzdžiui, A.Thomaso knygoje „Lietuva pagal kelių aprašymus“ (Litauen nach den Wege-berichten), t.y. Ordino darytus aprašymus, sakoma: „Ordino karai su lietuviais buvo vyrų žudymas, vaikų ir moterų grobimas į nelaisvę, pasėlių naikinimas, kaimų ir vienkiemių deginimas“.

Dr. G.Bujackas savo veikalo p.6 rašo: „Užpultieji dažnai patirdavo baisių žiaurumų: pasitaikydavo, kad išžudomi visi, neatsižvelgiant nei į amžių, nei į lytį“. Panašiai teigia ir kiti vokiečių mokslininkai, kaip Voigtas, Toeppenas. Tai atviri vokiečių žodžiai. Jie rodo drąsą pasakyti tiesą, net ir nemaloniausią. Todėl jie labai gerbtini.

O dabar apie lietuvių laikyseną, kovoms ir žiaurumams tęsiantis daugiau nei šimtą metų. Dr. G.Bujackas savo knygos p.17 papasakoja tokį dalyką: „Kai Kynstutis (Lietuvos valdovas Kęstutis) užėmė ir sudegino Ekertsbergę, o įgulą paėmė į nelaisvę, Lietuvos kariai reikalavo viršininką (vokiečių pilies komendantą) gyvą sudeginti, nes jis jiems tiek skriaudų buvo pridaręs. Bet Kęstutis neleido jiems patenkinti keršto troškimo“.

Tai įvertindamas dr. G.Bujackas sako, kad „lietuviai pasielgė kilniai". Bet šis poelgis nusipelno daug aukštesnio įvertinimo. Lietuvos valdovo elgesys buvo neabejotinai tauraus žmoniškumo išraiška. O tai nebūna atsitiktinis dalykas, juo labiau žemos kultūros žmonėse. Jis kyla tik iš tautos visuotinės doros.

Tiesa, šis „kilnumas“ vis dėlto galėjo būti atskiras atsitikimas. Tačiau tam prieštarauja faktas, jog lietuvių kariai tikrai gerbė savo vado gerą valią. Taigi jie įstengė vado sprendimą pripažinti garbingu ir v e r t i n t i.

Anų begalinių kovų istorija dar ne kartą mini įvykius, panašius į šį, kai Kęstutis išlaikė pilies gynėjui duotąjį žodį dovanoti jam gyvybę.

Paminėsime priešingą įvykį, atsitikusį anksčiau, apie kurį pasakoja tas pats vokietis, dr. G.Bujackas, savo veikalo p.15:

„Viena lietuvių sargybinių pilių prie Nemuno išsilygo (!) iš maršalo (Ordino) pilies pasidavimą atidėti kelioms dienoms, kad sutartis galėtų būti patvirtinta toli esančio didžiojo mistro. Bet terminui pasibaigus, pilies (lietuvių) įgula tamsoje iš pilies pasitraukė. Vokiečių kariuomenė savo įtūžį dėl apgaulės numalšino užimdama kitą pilį. Šios pilies vadas Gaistutis, pasiduodamas maršalui, užtikrinamas, kad jam dovanojama gyvybė. Būrys, gabendamas jį pas didįjį mistrą, užmuša (t.y., kareivių būrys užmuša belaisvį. – Vds.) Šio (didžiojo mistro), taip pat ir maršalo apmaudas didžiulis, bet jie neišdrįsta kareivių nei nubausti, net nei ištardyti“.

Tokia tai dvasia viešpatavo Ordino kariuomenėje jo aukščiausios galybės laikais, valdant garsiausiam didžiajam mistrui. Suprantama, kad dėl apgaulės kariuomenė niršta. Aukščiausio rango vado duoto žodžio visai nepaisoma. Riteriai nužudo beginklį. O šlovingasis didysis mistras nedrįsta dėl to nė piršto pakrutinti.

Dr. G.Bujackas, teisybė, sako, kad šis nepaklusnumo atvejis buvęs vienintelis. Bet kad jis galėjo įvykti, rodo tenykštę tvarką. Apie jų karių drausmę reikėtų ne kartą kalbėti.

Kokia priešybė lietuvių kariuomenė ir jos vadas! Jiems juk buvo žinomas minėtas įvykis. Betgi vadas parodo savo žmogiškąjį orumą. O lietuvių kariuomenė palaiko savo valdovą. Nejučiomis prisimeni Tacito žodžius {Germania, p.44) apie „paklusnumą karaliams“. Tačiau vokiečių mokslininkų jie taikomi gotams. O šis paklusnumas dar neseniai tebebuvo būdingas lietuvių bruožas. Tai turėjo būti suprasta ir teisingai įvertinta. Bet ar taip daroma?

Tas pats dr. G.Bujackas minėtajame veikale dar kalba apie Lietuvos valdovo Kęstučio „niekingą grobuoniškumą“.

Kęstutis nuvyko į Ragainę derybų. Jis prajojo su savo būriu pro Riterburgą ties Įsros žiotimis. Išsigandę riteriai greit pakėlė nuleidžiamuosius tiltus. Kęstutis pasiėmė iš aptvarų arklius ir „savo palydovus padarė raitus“. O nuvykęs į Ragainę, į pastabą dėl atsivarytų arklių atsakė: „Taip, laikai keičiasi“.

Tai čia tas „niekingas grobuoniškumas“. Prisiminkime, kaip Ordino riteriai „šimtus arklių iš Lietuvos išsivarydavo“, kaip „paimdavo ištisas kaimenes“, ir tada bus galima suprasti Kęstutį, susigrąžinusį savo pačių žirgus. Kad jis „savo palydovus padarė raitus“, yra tikra nesąmonė: jie visi neabejotinai ten raiti nujojo.

Pagaliau lai bus priminta tai, ką Vygandas Marburgietis gana smulkiai papasakoja. Kunigaikščiai paprastai su didelėm palydom atvykdavo į Vokiečių ordiną kovoti prieš lietuvius, tuo tarpu kunigaikštis Ysenburgas prisistatė tik su dviem samdytais kariais ir su vienu didiku bei tarnais. Iš Vokietijos jis laivu nuplaukė į Rygą, o iš čia norėjo per Lietuvą pasiekti Vokiečių ordiną. Didelėm pastangom jis nusigavo iki Vilniaus. Iš vietos, kurioje apsistojo, jis nusiuntė pasiuntinį į miestą prašyti patikimos palydos per Lietuvą. Prašymas buvo atmestas. Tada kunigaikštis Ysenburgas dar kartą siuntė pasiuntinį pas lietuvių kunigaikštį ir skurdžioj trobelėj baimingai laukė su savo bendrakeleiviais atsakymo. Sugrįžęs pasiuntinys pranešė, ką Lietuvos kunigaikštis pasakęs: mes lietuviams padarę daug blogo, tačiau šiuo kartu jis suteiksiąs patikimą palydą. Tada kunigaikštis Ysenburgas su bendrakeleiviais išvyko į Vilnių ir, vaišingai priimtas, išbuvo ten net 8 dienas. O tada jau galėjo traukti į Ordiną. Ar jis prieš lietuvius kariavo, Vygandas nutyli. Tačiau lietuvių kunigaikščio poelgio kilnumo negalėjo nepripažinti.

Toks kaip šis kunigaikščio Ysenburgo žygis į Lietuvą pasikartojo per Pasaulinį karą. Tiktai dabar jis atvyko remiamas didelės vokiečių kariuomenės. Tačiau ir jis pagaliau tylomis pranyko iš šio krašto.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.