Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 5. SENASIS KRAŠTAS – SAVITA SRITIS

5. SENASIS KRAŠTAS – SAVITA SRITIS

Tiesiog stebėtina, kad baltai, nors ilgai puldinėjami, niekad nebuvo svetimų tautų visiškai užtvindyti. Juk, neminint pajūrio, jie niekur neturėjo tikrų sienų, aiškiai atskiriančių nuo kaimyninių kraštų rytus ir pietus.

Visas baltų kraštas tik šiame šimtmetyje ilgesniam laikui pateko į svetimą valdžią, nors jo vakarai dar viduramžiais buvo atkirsti, o pats krašto branduolys po truputį pasidavė svetimoms įtakoms. Tačiau po Pasaulinio karo šis kraštas, nors pirmiausia darsyk apkarpytas, vėl pasirodė kaip savita sritis.

Jis toks ir pačios gamtos sukurtas. Iš esmės jis apima Nemuno (vok. Memel) baseiną. Prasideda jo ištakų aukštumomis ties 25 meridianu rytuose ir į šiaurę nuo 53 paralelės ir palengva leidžiasi į šiaurės vakarus link jūros. O visa sritis ryčiau ir piečiau nuo šio krašto yra Dniepro ir jo dešiniojo intako Pripetės savaip suformuota. Rytuose iš Valdajaus aukštumų atitekanti Dauguva prie jo jungiasi su savo upyno plotu, tuo tarpu Vysla vakaruose su savo žemėmis nuo jo traukiasi.

Tarp Nemuno ir Vyslos iš pietų teka Prieglius, rinkdamas ištakinius vandenis iš upelių rytuose ir vieno didesnio intako; jis nepastebimai atskiria savo sritis nuo Nemuno žemių. O jis pats juk yra Nemuno žemupio dalis. Savo žiočių rankomis jis laiko jūron įterpęs gabalą sausumos – Sembą.

Iš jūros žiūrint, ji atrodo iškilus lyg kokia sala. Ir nejučiomis klausia savęs laivu plaukiantis keleivis, ar tik ne Sembą turėjo galvoje senasis Pitėjas prieš 2200 metų, kalbėdamas apie Abalus salą.

Panašiai kaip tarp Priegliaus rankų, tik nepalyginamai didesnio ploto, išsikišus į jūrą sausuma yra tarp Nemuno ir Dauguvos.

Kaip tylus didžiosios sąsajos patvirtinimas yra baltiškas šiaurėje palei Dauguvos žemupį tekančios Nemunėlio upės vardas; susiliejusi su Mūša, ji įteka į Rygos įlanką. Vokiečiai ir šią upelę vadina Memeliu. O piečiau kairiosios Nemuno žiočių atšakos Nemunynas sujungia visą pluoštą upelių ir juos nuveda į Kuršių marias. Senuose žemėlapiuose jis vadinamas ir Memelinu.

Kadaise buvęs ledyno užklotas jūros dugnas, šis kraštas visur tebeturi šių žymių. Jo visi vandenys suplaukia jūron šiaurės vakaruose, o iš ten vėl lietaus lašais išpurškiami po visą kraštą. Aukštumos, iškilusios iš plačių lygumų, tebesapnuoja jūrą, kurios galia kadaise jas supylė. Ežerėliai ir didesni ežerai vėjui pučiant tyliai kartoja senovės jūros ošimą.

Molynais ir smėlynais, juodžemio plotais ir pelkėmis pamargintas visas šis švelniai kalvotas kraštas.

Ir visur rasi akmens luitų, kartais net milžiniškų, susmegusių į žemę. Kiekvienam juos matančiam jie primena didžiąsias Skandinavijos kalnų uolas, nuo kurių juos atplėšė neapsakoma galybė ir čia išsvaidė.

Pagal krašto ypatumus susidariusios elektromagnetinės žemės jėgos su oro ir saulės jėgomis, pakylančios viršum žemės bei virš jūros šiaurės vakaruose, taip pat ir su jūros jėgomis tarpusavy veikia vienos kitas. Suprantama, tos jėgos turi įtakos visam gyvajam pasauliui.

Šiame krašte kadaise klestėjo ypatingai turtinga augmenija. Tankūs ir platūs miškai jį dengė. Juose rado prieglobstį gausios ir retos gyvūnų rūšys. Šitoje gamtoje gyveno žmonės, aisčiai, taip artimai su ja susiję, kaip gal nebūta niekur kitur Europoje. O vis tiek jie pasirodė esą nuovokiausios būtybės.

Bet gal kaip tik dėl to šis kraštas viduramžių tautų buvo laikomas pagonišku, o jos pačios, kaip krikščioniškos, tarėsi esančios nepalyginamai pranašesnės, bet it netekusios nuovokos vykdė beprotiškus žygius.

Tuo tarpu baltų krašte tebėra išskirtinė savita gamta, saviti žmonės ir savita kultūra. O didžiausias savitumas čia neabejotinai yra natūralumas ir visuotinis gyvenimo sąryšingumas.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.