Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 9. SENOVĖS BALTŲ ARTIMUMAS GAMTAI

9. SENOVĖS BALTŲ ARTIMUMAS GAMTAI 

Gyvenimas vienkiemiuose sąlygojo labai ypatingą pasaulėjautą. Kad žmogus yra šiek tiek pakylėtas iš gamtos, buvo savaime aišku. Ir dar turėjo atrodyti, kad šis buvimas aukščiau pagrįstas žmogaus savitumu. Taip aisčiams iš gyvenimo būdo išaugo artimumas gamtai ir, kita vertus, aiškus savo žmogiškumo supratimas. Abiejų šių dalykų, kaip iš visų žinių aiškiai matyti, buvo vienodai paisoma.

Pirmasis reiškėsi požiūriu į dirbamus laukus, naminius gyvulius, o aiškiausiai – požiūriu į mišką. Baltai rūpinosi ne vien savo būstu ir jo aplinka, laukais, o ir visa tėviškės gamta. O tai pirmiausia buvo suprantama kaip miškas, visas jo gyvenimas, miško bendrija.

Rūpinimasis gamta kilo visai iš kitokios gyvenimo ir pasaulio jausenos negu kad mūsų laikų. Užtat šis dalykas daugeliui mūsų dienų žmonių atrodo toks abejotinas. Iš savo naivumo jie mano, jog mūsų laikai yra nepalyginamai pranašesni už ankstesniuosius ir kad anos tautos, kaip, pavyzdžiui, baltai, buvusios, taip sakant, nekultūringos. Kai kuriais požiūriais tai būtų teisinga, bet su išlygom. Aisčių kultūra buvo visai   kito   pobūdžio.

Šių dienų kultūra įvairių rašytojų vadinama miesto kultūra. O tai reiškia susvetimėjusią gamtai kultūrą. Ji sąlygoja labai negilų pasaulio suvokimą, nežiūrint vis didėjančio gamtos išnaudojimo. Trūksta gamtos gelmenų įžvalgos ir aiškaus žmogiškojo dvasingumo supratimo.

Visi senieji šaltiniai nurodo aisčius (prūsus, lietuvius) rūpinusis miškais, jų žvėrimis. Tik tas rūpinimasis buvo kitoks, negu kad šiandien suprantama. Miškai su žvėrimis, apskritai visa, kas gyva, buvo šventa. Tai reiškia, kad miško gyvūnija tada buvo jauki, nelyginant nacionaliniame parke Šiaurės Amerikoje. Viskas buvo nuosavybė Pasaulio Tvėrėjo, kuris žmogų sukūrė jos vyriausiu globėju, bet drauge ir įpareigojo. Ypatingesnieji žmonės buvo jo rinktiniai tarnai.

Miškas su viskuo, kas tik jame yra, jiems buvo bendrija, kurioje visi vieni kitiems tarnauja. Mintis, kad į mišką žiūrėtina kaip į visos tautos prieglobstį bei gynėją, buvo gyva anais laikais tarp visų baltų, tokia ji liko ir ligi šių dienų. Kiekvienam lietuviui miškas, kaip ir kadaise, tebėra tėviškės dvelksmas. Kai Pasaulinio karo metu Lietuvos miškai buvo negailestingai iškirsti, lietuviams tai buvo tikras tautinis praradimas.

Dar stipresnis šis bendrumo pajautimas buvo senovėje. Užtat ir minimi šventieji prūsų miškai. Užtat dar ir pastaraisiais laikais Lietuvoje būta retų žvėrių, ir ne vien todėl, kad buvo didelių girių, o todėl, kad lietuviai žvėrį pagarboje laikė ir be reikalo neatimdavo gyvybės, kaip kad daro kiti. Ir šiandien lietuviai dar neturi polinkio taip sau nusiskinti gėlę, nusilaužti krūmo ar medžio šakelę ir numesti.

Gamtos moksluose taip pat šiandien vis labiau įsigali mintis, kad miškas yra bendrija ir kad ta bendrija reikalinga globos. Prisimintini jau vien vokiečių mokslininko Raoulio France darbai.

Visuotinai tikima, kad baltų krašte (Prūsijoj) buvęs šventas miškas, Romovė (lietuviškai Romuva), „ramybės vieta“. Tačiau faktas, kad negalima tikrai nustatyti, kur jis buvo, verčia suklusti.

Petras Dusburgietis, Ordino kronikininkas, dar galėdamas turėti pakankamos informacijos, apie 1325m. teigė, kad Romuvos reikią ieškoti Priegliaus ir jo intakų santakos vietose. Kiti mano ją buvus Semboje, kiti – Kuršių nerijoj, dar kiti – ant Rambyno, Palangoj ir t.t.

Visa tai aiškintina tuo, kad kiekvienas miškas buvo šventa tėviškės vieta. Žinoma, ypatinga reikšmė teikta tam miškui, kuriame buvo vyriausio tautiškojo savitumo sergėtojo būstas ir šventovė.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.