Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 10. VISUOMENINIS GYVENIMAS

10. VISUOMENINIS GYVENIMAS 

Senieji šaltiniai nieko tikro apie jį nepasako. Tačiau savaime suprantama, kad ir čia, kaip visur, būta atskirų luomų. Bet visai galimas daiktas, kad aukštuomenė ir prastuomenė buvo skiriama visai kitu atžvilgiu, ne dėl materialaus turto. Prisimintina šen ten šmėkštelėjusi Adomo Bremeniečio pastaba, kad turtas jiems nedaug reiškiąs.

Karalių anais laikais, kol krašto dar nepuolė karinės jėgos, mini tik legenda. O kad būta valdovų įvairiose vietovėse, yra paliudyta daugiau. Taipgi yra neabejotinų žinių, jog visa tauta buvo vadovaujama vieno dvasinio autoriteto. Taigi visi aisčiai buvo net tam tikras visetas.

Atrodo, kad žmonių santykiai šiame senovės krašte visur apskritai ir buvo anų tvarkomi. Išminčiui, garbiam asmeniui buvo paklūstama. Valdovai nebuvo laikomi turintys tam galios. Ir šiandien lietuviškai dvasininkas vadinamas kunigu — „valdovu“, o pasauliečiams vartojamas nelietuviškas žodis ponas. Tik latviai savo pagarbiuoju kungs vadina ir pasauliečius.

Labai buvo gerbiama ir moteris. Šeimoje dažnai senelė vadovaudavo apeigoms prie židinio, atlikdavo religinius aktus. Moteris buvo namų siela.

Vėlesni šaltiniai kalba, kad Baltuose būta pusiau laisvų žmonių ir vergų. Dėl to dažnai apie šią tautą kalbama menkinamai. O visai be reikalo. Prūsijoje dar XIX a. tebebuvo baudžiava. Bet ir vokiečių kunigaikščiai (pvz., Heseno, Viurtembergo) dar XVIII amžiuje (Schillerio laikais) vokiečius vyrus, kaip karius, tūkstančiais parduodavo į užsienį.

Visuomeninis gyvenimas senovės Baltuose turėjo būti ypatingai sveikas. Jau vien elgimasis su išsigelbėjusiais sudužus laivui tai rodo. Užtat Baltuose vargiai būta vagių. O kad plėšikų būtų buvę, visai neįmanoma.

Kad ten nebuvo elgetų, liudija Petras Dusburgietis ir vėlesni kronikininkai. Minėtame veikale „Moksliniai valstybės ir socialiniai tyrimai“ šis dalykas išsamiai aptariamas.

Nebuvo krašte ir smuklių bei karčemų. Kiekvienas keleivis rasdavo malonų prieglobstį bet kuriuose namuose. Pavaišinti svetimą buvo toks pat žmoniškumo reikalavimas, kaip ir šelpti vargšus. Taip pat įsidėmėtina, kad senovės laikais nepripažinta jokių atskiro žmogaus nuosavybės teisių į pačios gamtos teikiamas gėrybes (J. Lippert, Europos... religijos, p. 29).

Vėlesniais laikais skelbta, kad tarp prūsų ir kitų baltų labai išplitęs lėbavimas, kad dažnai nusižengiama bendrabūviui, net atsitinką nežmoniškų dalykų. Bet taip negalėjo būti. Tikrai, pasitaikydavo, kad kartais, tam tikromis progomis, pernelyg prisivalgoma ir pasigeriama. Galėjo įvykti ir piktadarysčių. Bet svetimšaliai ir šiaip atkreipdavo dėmesį į baltų santūrumą, ir to paisyta visur, o prie valgymo ar išgėrimo – ypač. Be to, žmonės, kurių gyvenimas artimas gamtai, nėra linkę į nesaikingumus. Jie būdingi tik išsigimstančios kultūros tautų žmonėms, kurie susigrūdę gyvena miestuose. Miestai atitraukia žmones nuo gamtos, neleisdami išlaikyti ryšio su ja. Taip atsiranda įtampa tarp malonumų siekimo ir gyvenimo poreikių, kurios negali būti, kai žmogus artimas gamtai.

Šis artimumas sukelia ypatingą bendrumo suvokimą, kurio įtvirtinimui pokylius rengti nebūtina. Artimumas gamtai padeda atsirasti gilesnei gyvenimo pajautai, iš kurios anas bendrumas skleidžiasi savaime.

Gyvenimas vienkiemiais sąlygojo, kad tautos bendruomeniškumas per atskirą asmenį stipriau nesireiškė. Bet vis dėlto tas buvo ugdoma. Tai rodo padavimai ir pasakos, sekamos visos tautos, ir dainos, kurias ji dainavo. Išmanantys asmenys skleidė jas iš sodybos į sodybą, kur jos buvo žmonių atminty išlaikomos.

Žmonių susižinojimui rašto, kokį šiandien turime, tada nevartota. Tam tikri ženklai, išpjaustyti medyje, iškalti akmenyje, išmušti arba išlieti metale, įausti audinyje, tik palengvindavo ką atsiminti. Dar ir šiandien juostų figūros lietuviškai vadinamos raštais, ir jomis gali būti išreikšta sutikimas, pritarimas arba neigimas, atstūmimas.

Šitie ženklai ganėtinai primena senovės runas. Pasitaiko įvairių svastikos pavidalų. Ugnies runos irgi neretos. Tai nėra iš kur nors perimta. Tauta, kuri savo visuomeniniame gyvenime buvo taip išlaikiusi prosenovę, turėjo ir anuos ženklus perduoti naujoms kartoms. Ugnis juk turi ne vien praktinę reikšmę, bet ir religinę. Šeimos vienybę simbolizuoja namų židinio ugnis. Ir visi tautos nariai turėjo žinoti, kad ta pati gyvybės ugnelė kiekviename jų dega.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.