Antradienis, Gruo 10th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

SENOVĖS AISČIŲ, ARBA BALTŲ, KRAŠTAS IR ŽMONĖS  p. 191–250.

1. PASTABOS DĖL ŠIANDIEN ĮSIGALĖJUSIŲ NUOMONIŲ

Mūsų gimtinė šiandien, kaip ir prieš šimtmečius, laikoma senosios Prūsijos dalimi. Ir nors ji priskiriama prie baltų kraštų, bet vaizduotėje aiškiai atribojama nuo Lietuvos ir Latvijos.

Politiniu požiūriu tai lyg ir teisinga. Tačiau svarstant krašto ir tautos praeitį, susiklosto dėl to klaidinga nuostata. Tai, kas yra įvykę per pastaruosius penkis šimtmečius, negali būti ankstesniųjų laikų vertinimo mastas. Užtat suvokti senuosius laikus ir tapo neįmanoma.

Visas baltų kraštas geografiniu atžvilgiu yra visuma, nors atskiros sritys ir išsiskiria kai kuriais savotiškumais. Jei tas sritis laikytume svetimomis vienas kitoms, kiltų tik neaiškumų. Elektromagnetinių svyravimų laukas prasideda Nemuno ištakose ir nubanguoja toli į vakarus ligi Baltijos ir iki pat Vyslos. Čia visur tų pačių rūšių augalai. Iš bukų čia dar laikosi baltasis bukas. Ir gyvūnijos pasaulis, nors gerokai apnaikintas, savo rūšimis būdingas visam tam kraštui.

Taip ir ž m o n ė s nuo žilos senovės yra šios žemės vaikai. Jų protėvynė galėjo būti dabar Baltijos apsemtas plotas. Senovės radiniai, tariamai liudijantys, iš kur žmonių atsikelta į aisčių kraštus, neabejotinai patvirtina tik vakarų, šiaurės, pietų ir pietvakarių tautų prekybinius ryšius su mūsų tėvyne.

Nebūtų teisinga kalbėti ir apie įvairias tautas, kurios esą baltų krašte gyvenusios. Perdėtas vienos apylinkės ar krašto kalbos nevienodumų pabrėžimas nėra pakankamas pagrindas iš vienos tautos padaryti keletą atskirų tautelių.

Daug teisingesnė senojo krašto ir jo gyventojų samprata rastųsi pagaliau pripažinus, ko ir neįmanoma pagrįstai nuneigti, kad čia nuo seniausių laikų gyveno vienut viena tauta. Neginčijamas bendros viso krašto religijos faktas jau galėtų būti pakankamas to įrodymas.

Labai abejotina, kad dar prieš 700 metų sembai, sūduviai, kuršiai, latviai ir t.t. tiek būtų skyręsi nuo lietuvių, kad juos reikėtų laikyti atskiromis tautomis. Tokiame palyginti mažame krašte, neturinčiame natūralių skiriamųjų ribų, kokios, pvz., yra kalnai, sunku įsivaizduoti buvus atskiras tautas. Senovės graikų kalboje irgi būta atskirų tarmių. Joniškąja buvo kalbama net anapus jūros. O niekas nė nebando jos laikyti kitos tautos kalba. Tik aisčių tautai kažkodėl nepripažįstama vientisumo.

O iš senovės radinių spėti čia buvus įvairias kultūras tikrai klaidinga. Teisinga išvada būtų tokia, kad aisčių krašto pajūrio gyventojus dėl pagarsėjusio gintaro dažniau lankydavo svetimų šalių pirkliai, taigi ir jie, ir kartkartėmis šiose vietose apsistojantys svetimšaliai bei mainais gautieji daiktai čia žmonėms padarė didesnį poveikį negu toliau į rytus gyvenantiems. Tačiau ir pastarieji dėl mainų prekybos, ypač, pvz., kiaunių kailiais, neliko atskirti nuo kultūrinio pasaulio.

Didžiajame IV-VI šimtmečių tautų kraustymesi aisčiai nedalyvavo. Jų būdas dar ir šiandien rodo, kad jie iš seno buvo sėslūs, tokie ir liko. Ir visados garsėjo taikingumu. O tuo pasižymi tik sėslios tautos. Klajoklės tautos, prie kurių vokiečiai priskirtini kaip seniau, taip dar ir šiandien, pilnos vyriškų veržimosi ir ieškojimo savybių. Tuo tarpu sėsliosios išlaiko vyriškumo ir moteriškumo pusiausvyrą ir todėl gali pasiekti daugiau tikrojo žmoniškumo.

Kad mūsų krašto seniausi gyventojai buvo baltų tauta, geriausias įrodymas – jos kalba. Tautos, kurios kaitalioja savo gyvenamąją vietą, keičia ir kalbą. Tai darosi ne tiek dėl naujos aplinkos, kiek dėl įsiliejančio svetimo kraujo, tai yra dėl svetimų kuriamųjų ir išraiškos galių, gaunamų kartu su krauju.

Lietuvių kalba, kurioje iki šiol baltų tautos kalba yra geriausiai išlikusi, iš visų Europos kalbų yra arčiausiai indoeuropiečių prokalbės. Ir nors senprūsių kalba turi ir dar senoviškesnių bruožų, tai gali būti vien šios tarmės, o ne atskiros kalbos Požymiai. Panašių dalykų esama ir vokiečių kalbos tarmėse.

Be to, senovės radiniai, šalia kitko, rodo buvus nuoseklų kultūrinį vystymąsi, kas tėra galima vienoje tautoje, bendraujant su kitomis tautomis. Nereikia manyti svetimąsias įtakas buvus tik germaniškas. Tikėtina įvairiausių tautų įtaka, pradedant finikiečiais, graikais, romėnais, dar kitomis, baigiant germanais.

Kai kuriuose vokiečių moksliniuose veikaluose, kaip, pvz., puikiojoje dr. Wilhelmo Gaerte's „Rytprūsių proistorėje“ {Urgeschichte Ostpreussens, 1929), gali perskaityti, kad į vakarus ir šiaurę nuo baltų gyvenusios germanų tautos. Į tai atsakytina, kad šios tik laikinai čia apsistodavo, tuo tarpu aisčių gentis buvo nuolatinė šio seno krašto gyventoja.

Pagaliau reikia prisiminti įtaigas, kurių neišvengė net mokslininkai. Vis tebesiremiama senųjų kronikininkų tūžmingais pranešimais, nors pripažinta, kad jie nėra patikimi.


2. ŽINIOS APIE ŠĮ KRAŠTĄ

 Tolimiausioje senovėje jau žinota apie gintaro kraštą šiaurėje. Finikiečiai atsigabendavo iš ten šio stebuklingo akmens, kuris turėjęs paslaptingą galią, kuriuo galėję ir puoštis, ir gydytis.

Dar Homeras (apie 750m. pr. Kr.) „Odisėjoje" (XV sk.) pasakoja apie jį. Finikiečiai atsigabenę elektrono (gintaro). Ir Herodotas (apie 450m. pr. Kr.) kalba apie mums rūpimą tautą šiaurėje.

Graikas Pitėjas (apie 330m. pr. Kr.) iš Graikų kolonijos Masilijos (šiandieninio Marselio Prancūzijoje) buvo nukeliavęs toli į šiaurę ir pasakoja apie didelę estuariją (negilią jūros įlanką, marias) ir salą Basilia ar Balisia. Ten jūra išmetanti į krantą elektrono.

Pitėjo pranešimais pasinaudojo romėnas P l i n i j u s (miręs 79 metais); jis gintarą vadina glesum, kaip jį vadinę ir gutonai gintaro krašte. Jo buvę vykstama iš Karnunto (Petronelle į rytus nuo Vienos) – 600 Romos mylių ilgio keliu į šiaurę. Tai atitiktų mūsų tėviškės jūros pakrantės ilgį, maždaug palei Sembą.

Teigimas, kad graikas Pitėjas turėjęs galvoje Elbės žiotis, vargiai priimtinas. Jis, lankęsis Jutlandijoje ir Norvegijoje, labai galėjo būti apsilankęs ir Semboje. Be to, mokslas teigia, kad gausiausi gintaro telkiniai kaip tik yra baltų žemių pakrantėse.

Romėnas Tacitas (apie 100m. po Kr.) savo „Germanijos“ 45 skyriuje aprašo mūsų kraštą ir jo žmones. Ten jis sako, kad jų kalba skiriasi nuo germanų kalbų ir yra panaši į britaniškąją, taigi keltų. Čia turima galvoje greičiausiai mūsų krašto kalba, o ne gotų.

Apie 150m. po Kr. graikas Ptolemėjas mini galindus ir sūduvius, kurie gyvenę ryčiau gotų. Gotas Jordanas apie 550m. rašo, kad ostgotų karalius Ermanarichas (miręs 375 metais) buvo užkariavęs visą aisčių kraštą. Bet jo viešpatavimas, jeigu čia ir buvo, trumpai tetrukęs.

Teodoriko Didžiojo valstybininkas Kasiodoras praneša (apie 550m.) apie aisčių pasiuntinius ir gintaro dovaną Teodorikui.

Devintame amžiuje aisčius greta slavų mini frankas Einhardtas Karolio Didžiojo gyvenimo aprašyme.

Plačiau apie šią tautą pasakoja (apie 870m.) anglosaksų jūrininkas Wulfstanas. Jo karalius Alfredas Didysis paskelbia šias žinias didesniame veikale.

Vokiečių imperatoriaus Otono Didžiojo laikais (apie 965m.) Ispanijos žydas Ibrahimas ibn Jakubas keliavo per Vokietiją į rytus; jis pasakoja apie slavų ir kitų tautų gyvenamus kraštus. Jo teigiama, kad į rytus nuo lenkų karaliaus Misiko valstybės gyvena rusai, o šiauriau brūsų tauta, turinti savitą kalbą.

Apie senuosius mūsų tėvynės gyventojus dar rašo Adomas Bremenietis „Hamburgo bažnyčių istorijoje“ (1073m.), o XII šimtmety – kronikininkas H e 1 m o 1 d a s .

Daug žinių apie senovės laikų šalį Baltijos rytinėje pakrantėje rasime danų ir švedų užrašuose.

Greta šių turime ir žinių, kurios pateiktos rytinių ir pietinių kaimynų. Apie 1100m. Kijevo vienuolis Nestoras plačiai aprašo rusų ir lietuvių santykius.

Vėliau žinių apie baltų kraštą ir jo gyventojus vis gausėja. Daugiausia rašo vokiečiai ir lenkai. Jų pranešimų pasidaro apstu, kai XII amžiuje lenkai ima labiau puldinėti šį kraštą ir kai XIII amžiuje vokiečių riterių Ordinas pradeda prieš šią šalį ilgą karą.

Iš lenkų kronikininkų minėtini Kadlubekas, vėliau Dlugošas. Vokiečių Ordino pusėje matome Petrą Dusburgietį, Vygandą Marburgietį, Petrą Zuchenvirtą, Joną Posilgietį ir kitus.

Ilgoje virtinėje žinių nuo seniausių laikų iki netolimos praeities matyti keistas dalykas.

Iš pradžių šis kraštas ir jo gyventojai buvo vis giriami ir beveik nieko peiktino apie juos nebuvo pasakyta. Viskas pasikeitė, kai ėmė rodytis krikščionybės skelbėjai ir prasidėjo lenkų bei vokiečių puolimai. Tiek lenkų, tiek ir vokiečių pranešimuose ši sena tauta nušviečiama kuo nepalankiausia šviesa, lyg tuo būtų įgyjama teisė ją pavergti arba net sunaikinti.

Vėliau vokiečiai pateikia vis daugiau rimtų žinių, ne vien tokių, kur draugėn suplakti įmanomi ir neįmanomi dalykai.

Po Didžiojo karo baltų kraštas ir jo gyventojai (jo tautos) vėl tapo išskirtiniu vokiečių ir lenkų dėmesio objektu. Vėl atsimenamos senosios žinios ir kalbos tyrinėjimo duomenys. Pasitelkiamos ir senkapių radinių teikiamos išvados. Jos atskirų autorių savaip suprantamos. Tačiau juo labiau tolstama nuo Didžiojo karo, juo daugiau dalykiškumo randasi vokiečių tyrinėjimuose ir svarstymuose.

Vis dėlto tebelieka labai keistų dalykų. Tebus tik viena pastebėta, kad beveik visur apie įvairias germaniškas tautas kalbama kaip apie bendro germaniškumo ir germanų kultūros atstovus, tuo tarpu senojo aisčių krašto, mažytės apygardos, gyventojai pristatomi kaip kažkokie kitoki. Beveik visuose veikaluose aiškiai jaučiamas kažkoks neblėstantis priešiškumas šiai senai tautai.


3. SENIEJI KRAŠTO IR GYVENTOJŲ VARDAI

Klasikinėje senovėje mūsų protėviai turėjo atrodyti labai ypatingi. Jau vien elektronas dėl savo pritraukiamosios galios buvo paslaptingas. O jis buvo gaunamas iš mūsų protėvių. Visos žinios apie juos miglotos, nelabai tikėtinos. Net jų vardas nėra aiškus.

Graikas Herodotas tautą, gyvenusią mūsų šiaurėje, vadino g e 1 o n a i s . Bet nėra visai aišku, ar ši tauta tikrai buvo aisčių protėviai. Tik pats vardas iš tolo primena galindus arba lietuvišką žodį galiūnai.

Vėlesnės žinios jau visai aiškiai rodo, kad senųjų tautų turėta ypatingų interesų mūsų tėvynėje ir kad dar prieš tūkstantį ir gal daugiau metų ji joms turėjo būti žinoma.

Romėnas Plinijus visai aiškiai kalba apie didelę gintaro salą B a 1t i a arba B a 1 c i a šiaurės rytuose, kurią galima pasiekti tam tikru keliu – o jis galėjo vesti tik į šiandieninius Rytprūsius arba tiesiog į Sembą. Pavadinimą B a 1t i a Plinijus, matyt, išveda iš Pitėjo pavartoto Basilia ar Balisia. O kas šiuo vardu vadinama, neaišku.

Tacitas mūsų krašto gyventojus vadina a e s t i e r. Šį pavadinimą vartojo ir gotas Jordanas, ir romėnas Kasiodoras, gotų karaliaus Teodoriko valstybininkas.

Greta šito vardo iškyla dar ir kitas. Gotai mūsų tėvynės gyventojus vadinę a i s t e n (dr. W. Gaerte, Rytprūsių proistorė, p. 204). Šis vardas esąs kilęs iš gotiško žodžio aistan — „ko nors bijoti, ko paisyti, ką vertinti“. Anglosaksas Wulfstanas mini estus (aesten). Tai galėjo reikšti rytiečius.

Galima būtų spėti, kad visi trys tarpusavy panašūs vardai yra kilę iš vieno, iš aisčiai, kad šis vardas vartotas pačios tautos ir yra seniausias.

Bizantijos istorikas Zosimas apie 470m. po Kr. praneša, kad 386 metais kažkokia šiaurės tauta norėjusi pereiti Dunojų žemupyje, bet romėnų buvo atblokšta. Barbarai, šitą tautą pažįstantys, ją pavadinę protingoji. Labai panašus yra lietuviškas žodis protingi.

Ibrahimo ibn Jakubo pavartotas žodis b r ū s tikriausiai yra tas pats žinomasis prūsų vardas. Viename popiežiaus Jono XV (989 – 996m.) laikų dokumente Pruzze ir R u z z e paminėti kaip Lenkijos kaimyniniai kraštai.

Nuo tų laikų prūsų vardas įvairiuose Vakarų Europos raštuose ima rodytis vis dažniau. Tačiau parašymas Pruzze yra šio žodžio neteisingo tarimo priežastis. Teisingai būtų taip, kaip parašyta šioje lygoje.

Iš paminėtų šaltinių matyti, kad prūsų vardu vadinti ne tik šiandieninių Rytprūsių, bet viso krašto tarp Vyslos žemupio ir Dauguvos gyventojai.

Adomas Bremenietis rytinės Baltijos pakrantės gyventojus ir gyventojus ryčiau Vyslos žemupio vadina gutais irgutonais, bet taip pat ir s e m b a i s , arba prūsais.

Rusų kronikininkas Nestoras visus gutus vadina prūsų vardu {Prusi: dr. W. Pierson, Elektron, p. 97). Jis, tiesa, mini ir lietuvius, lamatus, kuršius. Bet atrodo, kad pavadinimas prūsai taikytinas visiems šitiems gyventojams.

Panašiai ir danų užrašuose iš karaliaus Valdemaro IV laikų (apie 1230): Lietuva, Lamata, Kuršiai ir Žiemgaliai vadinami bendru Prūsų vardu (Toeppen, Historisch—comparative Geographie von Preussen – „Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija“, p. 35). Tokia pačia reikšme šį vardą danai vartoja ir dažniau. Bet kartais juo vadinama ir visai nedidelė teritorija. Taigi prūsų vardo vartosena senovėje buvo labai nepastovi.

Toeppenas minėtoje knygoje (p. 36) tiesiog sako: ..Mes suprantame, kad Prūsų vardas platesne prasme, taip pat ir teisiškai, buvo taikomas visiems pagoniškiems kraštams, kuriuos Vokiečių ordinas stengėsi užgrobti ir apkrikštyti“.

Rytų Europoje dažnesnis buvo lietuvių vardas. Ir laikui bėgant jis greičiausiai įgavo bendresnę reikšmę, nors pradžioje buvo suprantamas siauriau.

Ką žodis prūsai reiškia, šiandien jau galima gana tvirtai teigti. Jis kildintinas iš tos pačios šaknies, kaip ir lietuvių kalbos žodis prusti – prūsta – prūso – „tapti protingesniam, supratingesniam, šviestis, ugdytis“. Lietuviškai šis pavadinimas yra lygiai toks pat, kaip ir prūsiškai: prūsas, daugiskaita prūsai. Taip jis vartojamas ir vokiečių mokslininkų, kaip dr. W.Ziesemerio, dr. W.Gaerte's ir kitų. Juk prūsų kalba yra ta pati lietuvių kalba.

Prūsų vardą, vedant iš porusų (Porussen), kildinti iš rusų, kaip kartais dar atsitinka, yra klaida. Pirmą kartą b o r u s u s mini XVI amžiuje Erasmas Stella, kuris gal turėjo galvoje Ptolemėjo boruskus (K. Lohmeyer, Geschichte Ost- und Westpreussens – „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorija“, p.14).

Dr. W.Piersonas mano, kad prūsų vardas pirmiau buvo taikomas aukštesniam luomui, o paskui juo imta vadinti visa tauta. Taip tikrai galėjo būti.

Pavadinimo lietuvis šaknis tikriausiai yra lit-, ta pati, kurią turi vokiečių žodis Leute ir rusų liūdi – „žmonės“. Panašiai juk yra atsiradęs ir vokiečių vardas — Deutschen — iš šaknies teut-, kurią lietuvių kalboje matome žodyje tauta.

Abejotina, ar Pitėjo, Plinijaus ir po jų vartotais vardais gutonai, gutai vadinti gotai. Juk gotų negausiai ir tik laikinai gyventa palei mūsų krašto vakarinę sieną. Be to, lietuviai vartoja žodį gudai pavadinti vienai giminei, kadaise iš jų susidariusiai. Ir šis žodis drąsiai kildintinas iš lietuviško gusti – gunda –gudo „tapti sumaniam“.

Reikia dar pabrėžti, kad visais senaisiais vardais, kaip aisčiai, prūsai, gudai, reiškiamas vertinimas ir kad šiuos vardus tautoms pirmiausia skyrė jų kaimynai.

Mokslas jau seniai šį kraštą vadina baltų arba aisčių kraštu, gyventojus – baltais arba aisčiais ir skiria nuo germanų, slavų bei kitų tautų.

Politinio gyvenimo raidoje (ypač po 1422m.) prūsų vardas suvokietintai – Preussen – bebuvo taikomas vakarinei baltų krašto ir tautos daliai, o lietuvių vardu pradėta vadinti baltų, arba aisčių, tautos pagrindą; greta jo ir latvių vardas darėsi vis reikšmingesnis. Įsidėmėtina, kad lietuvių vardu pavadinti ir rytų bei šiaurės Prūsijos g y ve n t o j ai. Kiti vardai – kuršiai, sembai ir t.t., po truputį pasitraukė iš vartosenos. Sakoma, kad šitos tautos išmirusios, bet tai neįsivaizduojama. Jos tik lygiai su visais vadinasi bendru vardu.

Galiausiai paminėtinas dar toks ypatingas dalykas. Po Prūsijos užkariavimo patys vokiečiai ėmė vadintis prūsų vardu. Ir galbūt dar nuostabiau, kad naujaisiais laikais vokiečiai, atsikėlę į baltų kraštą, net baltų vardą sau prisitaikė. Reikia tik atsiminti, kad vokiečiai ilgą laiką su baltų tauta kariavo ir iš dalies ją pavergė. O tada vokiečiai patys pasivadino vardu tų, kuriuos užkariavo. Paprastai nugalėtojai nugalėtiesiems primeta savo vardą.


4. BALTŲ KRAŠTO PUOLIMAS 

Nuo seniausių laikų čia traukdavo taikingi svetimšaliai, o jau viduramžiais viskas pasikeitė. Tada prasidėjo baltų giminės nukariavimas. Ji turėjo gintis. Užtat šio laikotarpio senkapiuose pagausėja ginklų, kurių senaisiais laikais tiek nebuvo.

Kaip sala jūroje – taip šis kraštas skyrėsi nuo kaimyninių kraštų. Šie jau buvo „krikščioniški“ arba ketino tokie tapti. O baltų kraštas tebesilaikė savo senosios religijos.

Dabar iš visų pusių bangos plakė jos krantus. Tiesa, iš šiaurės ir iš šiaurės vakarų riedėjo į ją ir tikros Baltijos bangos. Bet jos atnešdavo narsių, karingų, grobio trokštančių jūrininkų laivus.

Juk ne dėl senovinių prekių, – gintaro ir brangių kailių, arklių ir grūdų, kilo karas. O atvykėliai čia traukė su geriausiais savo meto ginklais. Gal juos čia vedė nuotykių troškimas. Bet tada šis kraštas turėjo garsėti kaip vieta, kur galima patirti nuotykių. Mažų mažiausiai jis, kaip ir senovėje, tebeviliojo paslaptingumu, pasakiškumu.

Taigi šiaurinėse bei vakarinėse pakrantėse pasirodė vyrai iš šiaurės, tai yra: gotai, anglosaksai, vikingai, danai, švedai.

Gotai, traukiantys palei Vyslą į pietryčius, jau seniai šios upės žemupy įsirengdavo laikinas stovyklas. Viena iš jų, įkurta palei šiandieninį Drūsens ežerą, buvo vadinama Truso. Vėliau, jau iš ten pasitraukę, kaip yra paminėta, vadovaujami Ermanaricho, jie bandė iš pietų puldami šį kraštą nukariauti. Bet vėl tai buvo tik klajoklių puolimas prieš sėslią tautą ir vaisių nedavė.

Šiame krašte neužsibūdavo nė vikingai, danai ar kiti. Danų karalius Knutas Didysis apie 1020m. laimėjo mūšį Semboje. Bet jau po 50 metų Danų karalius Svenas pripažįsta: „Sembai (tos srities gyventojai) nepakenčia jokių ponų“.

Aisčiai (baltai) išstumdavo atgal į jūrą įsibrovėlius iš šiaurės, net jeigu jie kurį laiką čia ir būdavo pabuvę, net ir įsikūrę. Lygiai taip pat aisčiai įstengdavo apginti savo kraštą ir prie Vyslos. Tačiau kitaip buvo rytuose ir pietuose, kur čia pat prasidėjo kitų genčių gyvenamos žemės. Po kelių antplūdžių iš rytų įsibrovė ir įsitvirtino rusai, pietuose – lenkai, ir galiausiai iš pietvakarių – dar kitos slavų giminės.

Ilgainiui rusams pavyko užimti ištisus šio krašto plotus. Didelė sritis liko jiems visam laikui. Tai liudija toli rytuose apie Minską išlikusios lietuvių kalbos salelės.

Krašto vidurys, atrodo, ginklo jėga puolančių svetimųjų niekad nebuvo pasiektas. Karai siautėjo tik pasieniais.

Kad aisčiai buvo atstumti į vakarus, mažai tikėtina. Jie čia tikrai gyveno nuo seniausių laikų, tik gal ne per gausiai. Tačiau, norėdami veiksmingiau gintis ar dėl kurių kitų priežasčių, matyt, galėjo ilgainiui tirščiau apsigyventi.

Apskritai baltai vis dar įstengdavo apsiginti nuo rusų, kaip ir nuo kitokių užpuolikų. Sėkmingiausiai jie gynėsi nuo lenkų ir kitų jiems giminingų slavų. Taip, pastariesiems jie tapo netgi pavojingi. Todėl lenkai sau į pagalbą pasitelkė naują galybę – vokiečius, kurie su neregėtu įkarščiu puolė nukariauti aisčių tautos ir ne vien sau, bet ir slavams praskynė kelią į baltų kraštą bei tautą.

Tas pats pasikartojo ir šiais laikais. Kadaise tai vyko su šūkiu ,,už krikščionybę prieš pagonybę“, nors karas yra didžiausia krikščionybės priešybė. Šiais laikais nebėra tokių aiškių šūkių, tačiau iš kiekvieno išpuolio gana aiškiai galima numanyti – esą tai „už kultūrą prieš nekultūringumą“. Tik ir vėl – išpuoliai prieš aisčių tautą yra aiškiausia kultūros priešybė.

Taip baltų kraštas nuo seniausių laikų vis puolamas. Ir kas šiuos puolimus giliau apsvarsto, vargiai randa kokį paaiškinimą. Baltų kraštas neturi iškasenų ar kitokių turtų kaip kad kitos šalys. O vis tiek veržiasi į šį kraštą kaip jūrų bangos svetimos tautos su savo užmačiom. Čia tartum kokia mįslė. Gal dar ir šiandien visai Europai aisčių kraštas ir tauta tebėra senovės slėpinys. 


5. SENASIS KRAŠTAS – SAVITA SRITIS

Tiesiog stebėtina, kad baltai, nors ilgai puldinėjami, niekad nebuvo svetimų tautų visiškai užtvindyti. Juk, neminint pajūrio, jie niekur neturėjo tikrų sienų, aiškiai atskiriančių nuo kaimyninių kraštų rytus ir pietus.

Visas baltų kraštas tik šiame šimtmetyje ilgesniam laikui pateko į svetimą valdžią, nors jo vakarai dar viduramžiais buvo atkirsti, o pats krašto branduolys po truputį pasidavė svetimoms įtakoms. Tačiau po Pasaulinio karo šis kraštas, nors pirmiausia darsyk apkarpytas, vėl pasirodė kaip savita sritis.

Jis toks ir pačios gamtos sukurtas. Iš esmės jis apima Nemuno (vok. Memel) baseiną. Prasideda jo ištakų aukštumomis ties 25 meridianu rytuose ir į šiaurę nuo 53 paralelės ir palengva leidžiasi į šiaurės vakarus link jūros. O visa sritis ryčiau ir piečiau nuo šio krašto yra Dniepro ir jo dešiniojo intako Pripetės savaip suformuota. Rytuose iš Valdajaus aukštumų atitekanti Dauguva prie jo jungiasi su savo upyno plotu, tuo tarpu Vysla vakaruose su savo žemėmis nuo jo traukiasi.

Tarp Nemuno ir Vyslos iš pietų teka Prieglius, rinkdamas ištakinius vandenis iš upelių rytuose ir vieno didesnio intako; jis nepastebimai atskiria savo sritis nuo Nemuno žemių. O jis pats juk yra Nemuno žemupio dalis. Savo žiočių rankomis jis laiko jūron įterpęs gabalą sausumos – Sembą.

Iš jūros žiūrint, ji atrodo iškilus lyg kokia sala. Ir nejučiomis klausia savęs laivu plaukiantis keleivis, ar tik ne Sembą turėjo galvoje senasis Pitėjas prieš 2200 metų, kalbėdamas apie Abalus salą.

Panašiai kaip tarp Priegliaus rankų, tik nepalyginamai didesnio ploto, išsikišus į jūrą sausuma yra tarp Nemuno ir Dauguvos.

Kaip tylus didžiosios sąsajos patvirtinimas yra baltiškas šiaurėje palei Dauguvos žemupį tekančios Nemunėlio upės vardas; susiliejusi su Mūša, ji įteka į Rygos įlanką. Vokiečiai ir šią upelę vadina Memeliu. O piečiau kairiosios Nemuno žiočių atšakos Nemunynas sujungia visą pluoštą upelių ir juos nuveda į Kuršių marias. Senuose žemėlapiuose jis vadinamas ir Memelinu.

Kadaise buvęs ledyno užklotas jūros dugnas, šis kraštas visur tebeturi šių žymių. Jo visi vandenys suplaukia jūron šiaurės vakaruose, o iš ten vėl lietaus lašais išpurškiami po visą kraštą. Aukštumos, iškilusios iš plačių lygumų, tebesapnuoja jūrą, kurios galia kadaise jas supylė. Ežerėliai ir didesni ežerai vėjui pučiant tyliai kartoja senovės jūros ošimą.

Molynais ir smėlynais, juodžemio plotais ir pelkėmis pamargintas visas šis švelniai kalvotas kraštas.

Ir visur rasi akmens luitų, kartais net milžiniškų, susmegusių į žemę. Kiekvienam juos matančiam jie primena didžiąsias Skandinavijos kalnų uolas, nuo kurių juos atplėšė neapsakoma galybė ir čia išsvaidė.

Pagal krašto ypatumus susidariusios elektromagnetinės žemės jėgos su oro ir saulės jėgomis, pakylančios viršum žemės bei virš jūros šiaurės vakaruose, taip pat ir su jūros jėgomis tarpusavy veikia vienos kitas. Suprantama, tos jėgos turi įtakos visam gyvajam pasauliui.

Šiame krašte kadaise klestėjo ypatingai turtinga augmenija. Tankūs ir platūs miškai jį dengė. Juose rado prieglobstį gausios ir retos gyvūnų rūšys. Šitoje gamtoje gyveno žmonės, aisčiai, taip artimai su ja susiję, kaip gal nebūta niekur kitur Europoje. O vis tiek jie pasirodė esą nuovokiausios būtybės.

Bet gal kaip tik dėl to šis kraštas viduramžių tautų buvo laikomas pagonišku, o jos pačios, kaip krikščioniškos, tarėsi esančios nepalyginamai pranašesnės, bet it netekusios nuovokos vykdė beprotiškus žygius.

Tuo tarpu baltų krašte tebėra išskirtinė savita gamta, saviti žmonės ir savita kultūra. O didžiausias savitumas čia neabejotinai yra natūralumas ir visuotinis gyvenimo sąryšingumas.


6. AISČIAI (BALTAI) TARP KITŲ TAUTŲ

Ir čia jie užima ypatingą vietą. Ryškiausiai tai rodo jų kalba. Paprastai aisčiai įterpiami tarp germanų ir slavų. Bet giliau patyrinėjus jų kalbą, paaiškėja ir kai kas kita.

 Indogermaniškos tautos per tūkstančius metų yra daugiau ar mažiau nutolusios nuo bendrų savo ištakų. Aisčiai, kurių branduolys yra lietuviai, savo kalboje ir būde tebeturi labai aiškias senovės arijų žymes. O slavai, taip pat ir germanai, dėl savo klajonių bei maišymosi su kitomis tautomis yra daug senojo ariškumo nustoję.

Kad daugelis sanskrito, graikų, lotynų, gotų, senovės aukštaičių vokiečių ir lietuvių žodžių garsais ir reikšme yra artimi, pirmiausia rodo ne tai, kad jos buvo kaimynės, o tai, kad jos visos yra artimos protautei. Taigi įprastinį požiūrį, jog lietuvių ir slavų kalbos artimai giminiškos, tuo remiantis reikėtų patikslinti.

Suprantama, per pastarąjį tūkstantmetį ir aisčiai bent kiek pasikeitė. Istoriniais viduramžiais jie tebebuvo viena tauta su bendra kalba, nors ir įvairiomis tarmėmis: sembų, notangų, nadruvių, sūduvių, kuršių, lietuvių ir t.t. Bet apie visus kartu paėmus pasakytina, jog jie kalbėjo ta pačia kalba, kaip kad šlezvigiečiai ir tiroliečiai, holšteiniečiai ir bavarai kalba vokiškai, nors mažiau išsilavinę žmonės ne visados gali gerai vieni kitus suprasti.

Ir niekas nė nemano šias vokiečių kalbos tarmes dėl jų skirtybių skelbti atskiromis kalbomis, kai tuo tarpu keisčiausiai tą bandoma dažnai daryti su lietuvių, sūduvių, kuršių, sembų ir kt. tarmėmis.

Nuo viduramžių baltų kalbinis vientisumas labai nukentėjo. Atsirado naujų skirtumų tarp tarmių, padidėjo tie patys. Ypač pakraščiuose, atviruose svetimoms įtakoms, atsirado ryškių pakitimų.

Šiaurėje į tautą įsiliejo daug germaniško, suomiško ir galiausiai slaviško kraujo. Ir išsivystė naujo, savito būdo ir kalbos gentis – latviai.

Vakaruose tenykštė tautos šaka Vokiečių ordino buvo iš dalies sunaikinta, o likučiai pradėjo kalbėti vokiškai. Senosios Prūsijos pietuose prūsai, vokiečiai ir lenkai sumišo ir gyvena šiandien mozūrų vardu. Tačiau slaviškasis (lenkiškasis) elementas juose bene bus ryškiausias.

Toliau į pietus, taip pat ir į rytus baltų gyvensena ir kalba patyrė daug slaviškos įtakos. Tokiu būdu jie prarado didelę savo gyvybinių galių dalį.

Nebeminint aptartųjų praradimų, tautos branduolys suskilo į tris dalis. Vakaruose prūsai grūmėsi už savarankiškumą ir išnyko kaip tauta. Šiaurėje išsirutuliojo latvių tautybė. Kaip tikroji aisčių tauta liko ta jos dalis, kuri šiandien vadinama lietuviais.

Iš pastarųjų labiausiai pirmykščius bruožus išsaugoję tie, kurie gyvena kiek žemiau Nemuno vidurupio. Likimas lėmė šiandien čia iškilti naujam kultūros židiniui. Lietuvio vardas pasidarė dar reikšmingesnis vokiečiams ėmus garsiau prūsų vardu vadintis.


7. SENASIS BALTŲ KRAŠTAS KAIP KULTŪROS SALA 

Tikrai kalčiausias buvo nepaprastasis gintaras, kad šis kraštas tapo senovės tautų minimas. Tačiau senosios žinios leidžia ir ką kita patirti. Kultūra aisčių krašte taip pat turėjo būti išskirtinė, aukštesnė negu aplinkinių tautų.

Pirmiausia – baltai, arba aisčiai, kaip jie senovės pranešimuose vadinami, jau seniai buvo sėslūs žemdirbiai, kai kitos tautos, įskaitant ir germaniškąsias, tebeklajojo ir tik retkarčiais, kaip, sakykim, gotai, tai šen, tai ten ilgiau apsistodavo.

Romėnas Tacitas aiškiai pasako, kad aisčiai javus ir kitus laukų vaisius stropiau augina negu tingūs germanai. Jis patvirtina tai, ką Cezaris savo veikalo ,,Apie Galų karų“ VI knygoje sako apie germanus. Ten taip yra pasakyta: „Žemdirbystė germanams antraeilis dalykas. Visas jų gyvenimas – medžioklė ir karas“.

Tuo tarpu aisčiai jau tada pragyveno iš produktyvaus darbo, javų, maistingųjų augalų auginimo. Greičiausiai jie buvo seniausia Šiaurės Europos tauta, užsiimanti tokia veikla. Tai rodo didelė pirmykščių žodžių gausa lietuvių kalboje. Pvz., arti, arklas (lotyniškai arat-riim), akėtios (lot. occa, akėti — occare), arklys, kaip traukiamoji jėga ariant. Atskiros arklo rūšys yra žagrė, stugutė ir t. t.

Įsidėmėtina, kad Baltuose gyvenvietės visur pavadintos pagal jų savininką, parodant, „kad žemės sklypo šeimininkas yra jį įgijęs nuosavybėn visam laikui“. Taip rašo ir vokiečių mokslininkas Julijus Lippertas knygoje „Europos kultūringųjų tautų, lietuvių, vokiečių, slavų ir kt. religijos“ (Die Religionen der europai-schen Kulturvolker, der Litauer, Deutschen, Slawen usw.). Apie vokiečius ten p. 24 taip sakoma: „Vokiečių vietovardžiai beveik išimtinai yra topinio pobūdžio. Atvykėlis, mažiau pastovus palyginti su amžinu žemės sklypu, atsiduria antrame plane, nuo jo gaudamas vardą“.

Betarpiškus ryšius baltai turėjo su suomių gimine, gyvenančia šiauriau jų. Dėl abiejų tautų sąveikos radosi ir abipusių skolinių. Tai buvo dar prieš mūsų erą. Suomių mokslininkai nurodo, kad kai kurių javų ir padargų (muzikos instrumentų) pavadinimai dar tada suomių yra perimti iš lietuvių kalbos.

Vokiečių mokslininkas Hackmannas savo veikale ,,Senasis geležies amžius Suomijoje“ {Die altere Eisenzeit in Finnland, 1905m.) pabrėžia, kad baltai suomiams turėjo skatinančios kultūrinės įtakos. Taigi baltai čia, šiaurėje, gyvenančioms tautoms jau prieš 2000 metų turėjo tokią reikšmę.

Gyvi santykiai susiklostė tarp aisčių ir Skandinavijos tautų, kurioms jie yra ir giminingi. Iš šio bendravimo abi pusės patyrė tik pažangių paskatų.

Pagaliau yra paliudytas ir aukštas tų praeities laikų aisčių dvasinis bei moralinis lygis. Įvairūs senovės rašytojai, kaip, pvz., romėnas Plinijus, teigia, jog aisčiai artimesnių ir tolimesnių kaimynų buvo laikomi religijos skleidėjais. „Iš pasaulio pakraščių, — taip sakoma tose žiniose, — atvyksta ten žmonės išgirsti orakulo sprendimų, ypač barbarai ir graikai“. Tą patį nurodo ir W. Piersonas savo veikale „Elektron“ (p. 85, 105 ir kt.).

Įvairiausiais laikais aisčiai daugelį kartų buvo giriami už taikingumą. Tą darė dar gotas Jordanas, jis taip ir pasakė, kad aisčiai esantys labai taikingi žmonės. Tokią pat nuomonę reiškia įvairūs kronikininkai iki pat XII šimtmečio vidurio.

Anglosaksas Wulfstanas giria visą jų kultūrą. Adomas Bremenietis tuo tarpu rašo: „Tai yra labai humaniški žmonės, ištiesiantys pagalbos ranką patyrusiems laivo katastrofą ar piratų persekiojamiems. Aukso ir sidabro jie nevertina. Apskritai apie tos tautos papročius būtų galima daug ko pagirtino pasakyti, jeigu tik ji turėtų krikščionių tikėjimą. Krikščionių jie nesišalina, tik neleidžia prie šventųjų giraičių“.

Čia paminėtas elgesys su išmestaisiais į krantą išaukština aisčius tarp kitų pajūrio gyventojų. Visur kitur buvo įprasta nukentėjusių turtą pasigrobti, o juos pačius net nužudyti. Baltai tuo tarpu elgėsi visai kitaip. Užtat ir Helmoldas savo „Slavų kronikoje“ (Chrome Slavorum) kalba apie baltų taikingumą: jam jie esą žmoniškiausi žmonės (homines humanissimi).

Taigi aisčių kultūra senovėje buvo giriama. Iki XII šimtmečio nėra nė vienos žinutės, kuri kaip nors prasčiau apie šią tautą atsilieptų. Ji buvo aukštai iškilusi   tarp   kitų   tautų.

Viskas pasikeitė XIII amžiuje, kai pradėta bandyti užgrobti tą kraštą. Tada jau imta rašyti „krikščioniškai“. Dabar ši nekrikščioniška tauta parodoma kiek galint nepalankesnėje šviesoje. Žinių apie baltų žemą dvasinį ir moralinį lygį vis gausėja. Tai labai svarbu pastebėti vertinant pačias žinias.

Tačiau ir tada tebebuvo ši tauta moralinėje aukštumoje. Vien tai, kaip ji elgėsi su krikščionių pasiuntiniais, tą rodo. Dr. Williamas Piersonas savo veikale „Elektron“, p. 81, sako: „Pradžioje prūsai rodė didelį pakantumą. Vargiai krikščionių dvasininkija ir vyriausybė tuo laiku būtų leidusi stabmeldžių dvasininkui, pradžioje tik įspėtam, arba ir be įspėjimo, toli po kraštą keliauti“. Pakantumas visados yra tikras gebėjimo gerbti kitą ir mokėjimo tvardytis, taigi aukštos asmeninės kultūros, ženklas. Toliau rasime daugiau to įrodymų.


8. GYVENIMO SĄLYGOS SENOVĖJE 

Ar jos tikrai buvo labai kuklios? Paprastai sakoma, kad senaisiais laikais žmonės daugiausia maitinęsi iš medžioklės ir žvejybos laimikio. Tai negali būti tiesa. Kur maisto pakankamai tiekdavo augmenija, ten jai buvo pirmenybė, o mėsa valgyta tik tam tikromis progomis, galbūt per religines šventes.

Jau dėl to, kad baltai iš senovės vertėsi žemdirbyste, maistą jie turėjo tiektis pagrindinai iš augmenijos. Bet ir miškai tiekė daug maisto. Juk germanai ąžuolų ir bukų vaisius valgė. Tuo labiau jie turėjo būti valgomi baltų krašte, kur ąžuolų ypatingai buvo gausu.

Pirmiausia, čia ligi šių dienų noriai tebevalgomi riešutai ir medus. Lazdynų buvo ir dar tebėra ten didelė daugybė. Archeologų radiniai akivaizdžiai rodo riešutus gausiai vartojus. Ir bitininkystės kažin koks būdas žmonių žinotas nuo seniausių laikų. Kas išmano modernų maitinimosi mokslą, šiuos du maisto produktus labai vertina. Jie sveikatai daug naudingesni negu vadinamojo kulinarijos meno kepiniai.

Iš naminių gyvulių labiausiai buvo vertinamas arklys, ir pirmiausia kaip darbinis gyvulys. Tai irgi rodo, jog vyraujantis maistas buvo žemės kultūrų derlius. Be to, arklys tarnavo ir susisiekimui, kaip jojamasis gyvulys.

Iš senovės šis kraštas buvo garsus arklininkyste. Arklių gausa visą laiką turėjo būti didelė. Užtat anuomet Vokiečių ordino karo žygių ypač vertintas grobis ir buvo arkliai. Galvijų ūkis buvo kiek menkesnis. Bet ir jis negalėjo būti visai bevertis.

Apdarui galėjo būti vartojama audiniai bei kailiai. Audinių pasitiekti senovėje tikriausiai mokėta. Žemdirbiai turėjo tai išmanyti. Kad jie kiaunių kailiukus keisdavo į audinius, kaip minėjo Adomas Bremenietis, to dar nenuneigia. Tarp įkapių labai dažnai atkasama įvairiausių audinių. Negali jie visi būti atvežtiniai.

Dėl medžio gausos būstai, natūralu, buvo statomi mediniai. Baltai išvystė savą statybos būdą. Kai kurie žodžiai – lietuvių butas, gotų bauan „kame gyventi", lietuvių stogas, graikų stegos „stogas“, lotynų tectum „stogas – rodo, kad namai statytasi dar bendros protautės laikais. Taigi negalima sakyti, kad aisčiai buvo namų statybos pradininkai. Bet taip pat neįmanomas dalykas, kad sėsli baltų tauta namų statybos būtų išmokusi iš aplink klajojančių atėjūnų. Pastariesiems ji galėjo tik pavyzdį rodyti.

Namų papuošimai visokiais pjaustiniais, vartojamais dar ir šiandien, turi labai seno palikimo žymių. Šių pjaustinių simbolika suprantama dar ir šiandien. Senovės laikais jie galbūt turėjo maginę reikšmę.

Namų statybos iš molio nežinota. „Vidurio Vokietijoje paplitusi molio statyba Prūsijoj susidūrė su klimatiniais sunkumais. Lietuvoje statyta vien iš medžio“, – sakoma G.Schmollerio ir M.Seringo „Moksliniuose valstybės ir socialiniuose tyrimuose“ (Staats- und sozialwissenschaftliche Forschungen), 3 sąs., p. 285, kalbant apie vokiečių atsikėlimą į Prūsus Ordino vykdomų šio krašto užkariavimų metu. Bet taip, aišku, būta tik ankstesniais laikais.

Gyventa dažniausiai atskirai šeimomis. „Senovės prūsai gyveno tvirtose sodybose, daugiau vienkiemiuose negu uždaruose kaimuose“ (G. Aubin, Zur Geschichte der gutsherrlich-bauerlichen Verhdltnisse in Ostpreus-sen – „Dvarų ir ūkininkų santykių Rytprūsiuose istorija“, p. 4).

Kaimų būta retai, ir daugiausia pasienio srityse, ypač vakaruose ir pietuose. Matyt, dėl priešiškų kaimynų antpuolių grėsmės. Prisimintina akstinas miestų statybai Vokietijoje X amžiuje. Tačiau didesnių gyvenviečių pasitaikydavę ir prie upių. Matyt, tam būta įvairiausių priežasčių.

Iš vienkiemių vėliau darėsi kaimai. Tai matyti iš to, jog kaimai dažniausiai pavadinti asmenvardžiais. Taigi kaimas senovėje buvo vienos šeimos tėvonija. Pvz., kur gyveno Mantvydas, tas ūkis vadinosi Mantvydai, suvokietinus – Mantwyden; kaip ir lietuviškai, tai daugiskaitos forma.

Panašios kilmės yra pavadinimai, kurie baigiasi -kiemen (-kehmen). Kiemas reiškia sodybą ir skirtinas nuo kaimot – sodžiaus. Per neišmanymą tie žodžiai laikomi vienas lietuvišku, antras prūsišku. Bet žodžio kaimas taip pat neįmanoma iš lietuvių kalbos išmesti, kaip ir žodžio kaimynas.

Didesnių gyvenviečių pavadinimai baigiasi -ėnas, -ėnai, vokiškai jie keistai rašomi ,,-onen". Kaukėnai (vokiškai Kaukehmen) reiškia gyvenančius prie Kaukės, Stalupėnai — prie Stalupės ir t.t.

A. Bezzenbergerio, M. Toeppeno ir kitų požiūris į vietovardžių rodomas etnines ribas greičiausiai koreguotinas šiuo būdu. Vietos, kurių pavadinimai baigiasi -kaim arba -keim, esančios į vakarus nuo Alnos ir Deimenos, bus kaimai, o į rytus nuo tų upių — senoviniai vienkiemiai.

Turtingieji baltai (prūsai, lietuviai) statėsi sau ir pilis. Jie puikiai mokėjo joms „parinkti strateginiu ir fortifikaciniu atžvilgiu tinkamas vietas“ (dr. K. Loh-meyer, Rytų ir Vakarų Prūsijos istorija, p. 46). Didikų buveines gyrė dar Wulfstanas.

Gerovė šiame sename krašte tikrai turėjo klestėti. Archeologiniai radiniai Linkūnuose prie Tilžės ir Unguros apylinkėse byloja buvus tiesiog nepaprastą turtingumą. Be to, šitie radiniai rodo palyginti gausų gyventojų skaičių. Gyventa ir Nemuno žiočių plote, ir palei pat marias. Ten irgi rasta seniausių laikų kapinynų. Vėliau šios vietos, matyt, suslūgo, tad dėl potvynių, kurių ir šiandien būna, tapo nebegyvenamos.

Senovės baltų krašte, kaip ir senovės Vokietijoj, miestų nebūta.

Savo kasdienėms reikmėms, darbams senovės baltai, aišku, turėjo ir tinkamus padargus. Tam tikrais sumetimais tvirtinama, kad jie buvę įsivežtiniai. Bet negali būti abejonės, jog baltai patys juos pasitiekdavo. Medžio darbai, puodininkystė, kalvystė, metalo liejyba tikrai iš senovės jau buvo praktikuojama. Moterys mokėjo verpti, austi, megzti. Lietuvių audinių savitumas, siuvinėjimų ir mezginių raštai rodo šią kultūrą buvus dar nuo kadaise ugdytą.

Nėra nė kalbos, kad tai galėtų būti iš kitur perimta. Panašių dalykų tikrai yra ir skandinavuose, bet jokiu būdu ne tų pačių. Visas rankų darbo gaminių atlikimo būdas liudija aisčių kultūrą. Tvirtinimas, kad ji tuojau ėmė smukti, kai tik germanų įtaka baigėsi, kas esą matyti iš randamų įkapių, atrodo perdėtas.

Gyvenimas atskirose sodybose reikalavo visus namų padargus kiek įmanoma gamintis patiems. Gebėjimas tai daryti neabejotinai yra atsineštas dar iš bendros indoeuropiečių prosenovės. Tai rodo tų pačių daiktų vienodi pavadinimai atskirose kalbose.


9. SENOVĖS BALTŲ ARTIMUMAS GAMTAI 

Gyvenimas vienkiemiuose sąlygojo labai ypatingą pasaulėjautą. Kad žmogus yra šiek tiek pakylėtas iš gamtos, buvo savaime aišku. Ir dar turėjo atrodyti, kad šis buvimas aukščiau pagrįstas žmogaus savitumu. Taip aisčiams iš gyvenimo būdo išaugo artimumas gamtai ir, kita vertus, aiškus savo žmogiškumo supratimas. Abiejų šių dalykų, kaip iš visų žinių aiškiai matyti, buvo vienodai paisoma.

Pirmasis reiškėsi požiūriu į dirbamus laukus, naminius gyvulius, o aiškiausiai – požiūriu į mišką. Baltai rūpinosi ne vien savo būstu ir jo aplinka, laukais, o ir visa tėviškės gamta. O tai pirmiausia buvo suprantama kaip miškas, visas jo gyvenimas, miško bendrija.

Rūpinimasis gamta kilo visai iš kitokios gyvenimo ir pasaulio jausenos negu kad mūsų laikų. Užtat šis dalykas daugeliui mūsų dienų žmonių atrodo toks abejotinas. Iš savo naivumo jie mano, jog mūsų laikai yra nepalyginamai pranašesni už ankstesniuosius ir kad anos tautos, kaip, pavyzdžiui, baltai, buvusios, taip sakant, nekultūringos. Kai kuriais požiūriais tai būtų teisinga, bet su išlygom. Aisčių kultūra buvo visai   kito   pobūdžio.

Šių dienų kultūra įvairių rašytojų vadinama miesto kultūra. O tai reiškia susvetimėjusią gamtai kultūrą. Ji sąlygoja labai negilų pasaulio suvokimą, nežiūrint vis didėjančio gamtos išnaudojimo. Trūksta gamtos gelmenų įžvalgos ir aiškaus žmogiškojo dvasingumo supratimo.

Visi senieji šaltiniai nurodo aisčius (prūsus, lietuvius) rūpinusis miškais, jų žvėrimis. Tik tas rūpinimasis buvo kitoks, negu kad šiandien suprantama. Miškai su žvėrimis, apskritai visa, kas gyva, buvo šventa. Tai reiškia, kad miško gyvūnija tada buvo jauki, nelyginant nacionaliniame parke Šiaurės Amerikoje. Viskas buvo nuosavybė Pasaulio Tvėrėjo, kuris žmogų sukūrė jos vyriausiu globėju, bet drauge ir įpareigojo. Ypatingesnieji žmonės buvo jo rinktiniai tarnai.

Miškas su viskuo, kas tik jame yra, jiems buvo bendrija, kurioje visi vieni kitiems tarnauja. Mintis, kad į mišką žiūrėtina kaip į visos tautos prieglobstį bei gynėją, buvo gyva anais laikais tarp visų baltų, tokia ji liko ir ligi šių dienų. Kiekvienam lietuviui miškas, kaip ir kadaise, tebėra tėviškės dvelksmas. Kai Pasaulinio karo metu Lietuvos miškai buvo negailestingai iškirsti, lietuviams tai buvo tikras tautinis praradimas.

Dar stipresnis šis bendrumo pajautimas buvo senovėje. Užtat ir minimi šventieji prūsų miškai. Užtat dar ir pastaraisiais laikais Lietuvoje būta retų žvėrių, ir ne vien todėl, kad buvo didelių girių, o todėl, kad lietuviai žvėrį pagarboje laikė ir be reikalo neatimdavo gyvybės, kaip kad daro kiti. Ir šiandien lietuviai dar neturi polinkio taip sau nusiskinti gėlę, nusilaužti krūmo ar medžio šakelę ir numesti.

Gamtos moksluose taip pat šiandien vis labiau įsigali mintis, kad miškas yra bendrija ir kad ta bendrija reikalinga globos. Prisimintini jau vien vokiečių mokslininko Raoulio France darbai.

Visuotinai tikima, kad baltų krašte (Prūsijoj) buvęs šventas miškas, Romovė (lietuviškai Romuva), „ramybės vieta“. Tačiau faktas, kad negalima tikrai nustatyti, kur jis buvo, verčia suklusti.

Petras Dusburgietis, Ordino kronikininkas, dar galėdamas turėti pakankamos informacijos, apie 1325m. teigė, kad Romuvos reikią ieškoti Priegliaus ir jo intakų santakos vietose. Kiti mano ją buvus Semboje, kiti – Kuršių nerijoj, dar kiti – ant Rambyno, Palangoj ir t.t.

Visa tai aiškintina tuo, kad kiekvienas miškas buvo šventa tėviškės vieta. Žinoma, ypatinga reikšmė teikta tam miškui, kuriame buvo vyriausio tautiškojo savitumo sergėtojo būstas ir šventovė.


10. VISUOMENINIS GYVENIMAS 

Senieji šaltiniai nieko tikro apie jį nepasako. Tačiau savaime suprantama, kad ir čia, kaip visur, būta atskirų luomų. Bet visai galimas daiktas, kad aukštuomenė ir prastuomenė buvo skiriama visai kitu atžvilgiu, ne dėl materialaus turto. Prisimintina šen ten šmėkštelėjusi Adomo Bremeniečio pastaba, kad turtas jiems nedaug reiškiąs.

Karalių anais laikais, kol krašto dar nepuolė karinės jėgos, mini tik legenda. O kad būta valdovų įvairiose vietovėse, yra paliudyta daugiau. Taipgi yra neabejotinų žinių, jog visa tauta buvo vadovaujama vieno dvasinio autoriteto. Taigi visi aisčiai buvo net tam tikras visetas.

Atrodo, kad žmonių santykiai šiame senovės krašte visur apskritai ir buvo anų tvarkomi. Išminčiui, garbiam asmeniui buvo paklūstama. Valdovai nebuvo laikomi turintys tam galios. Ir šiandien lietuviškai dvasininkas vadinamas kunigu — „valdovu“, o pasauliečiams vartojamas nelietuviškas žodis ponas. Tik latviai savo pagarbiuoju kungs vadina ir pasauliečius.

Labai buvo gerbiama ir moteris. Šeimoje dažnai senelė vadovaudavo apeigoms prie židinio, atlikdavo religinius aktus. Moteris buvo namų siela.

Vėlesni šaltiniai kalba, kad Baltuose būta pusiau laisvų žmonių ir vergų. Dėl to dažnai apie šią tautą kalbama menkinamai. O visai be reikalo. Prūsijoje dar XIX a. tebebuvo baudžiava. Bet ir vokiečių kunigaikščiai (pvz., Heseno, Viurtembergo) dar XVIII amžiuje (Schillerio laikais) vokiečius vyrus, kaip karius, tūkstančiais parduodavo į užsienį.

Visuomeninis gyvenimas senovės Baltuose turėjo būti ypatingai sveikas. Jau vien elgimasis su išsigelbėjusiais sudužus laivui tai rodo. Užtat Baltuose vargiai būta vagių. O kad plėšikų būtų buvę, visai neįmanoma.

Kad ten nebuvo elgetų, liudija Petras Dusburgietis ir vėlesni kronikininkai. Minėtame veikale „Moksliniai valstybės ir socialiniai tyrimai“ šis dalykas išsamiai aptariamas.

Nebuvo krašte ir smuklių bei karčemų. Kiekvienas keleivis rasdavo malonų prieglobstį bet kuriuose namuose. Pavaišinti svetimą buvo toks pat žmoniškumo reikalavimas, kaip ir šelpti vargšus. Taip pat įsidėmėtina, kad senovės laikais nepripažinta jokių atskiro žmogaus nuosavybės teisių į pačios gamtos teikiamas gėrybes (J. Lippert, Europos... religijos, p. 29).

Vėlesniais laikais skelbta, kad tarp prūsų ir kitų baltų labai išplitęs lėbavimas, kad dažnai nusižengiama bendrabūviui, net atsitinką nežmoniškų dalykų. Bet taip negalėjo būti. Tikrai, pasitaikydavo, kad kartais, tam tikromis progomis, pernelyg prisivalgoma ir pasigeriama. Galėjo įvykti ir piktadarysčių. Bet svetimšaliai ir šiaip atkreipdavo dėmesį į baltų santūrumą, ir to paisyta visur, o prie valgymo ar išgėrimo – ypač. Be to, žmonės, kurių gyvenimas artimas gamtai, nėra linkę į nesaikingumus. Jie būdingi tik išsigimstančios kultūros tautų žmonėms, kurie susigrūdę gyvena miestuose. Miestai atitraukia žmones nuo gamtos, neleisdami išlaikyti ryšio su ja. Taip atsiranda įtampa tarp malonumų siekimo ir gyvenimo poreikių, kurios negali būti, kai žmogus artimas gamtai.

Šis artimumas sukelia ypatingą bendrumo suvokimą, kurio įtvirtinimui pokylius rengti nebūtina. Artimumas gamtai padeda atsirasti gilesnei gyvenimo pajautai, iš kurios anas bendrumas skleidžiasi savaime.

Gyvenimas vienkiemiais sąlygojo, kad tautos bendruomeniškumas per atskirą asmenį stipriau nesireiškė. Bet vis dėlto tas buvo ugdoma. Tai rodo padavimai ir pasakos, sekamos visos tautos, ir dainos, kurias ji dainavo. Išmanantys asmenys skleidė jas iš sodybos į sodybą, kur jos buvo žmonių atminty išlaikomos.

Žmonių susižinojimui rašto, kokį šiandien turime, tada nevartota. Tam tikri ženklai, išpjaustyti medyje, iškalti akmenyje, išmušti arba išlieti metale, įausti audinyje, tik palengvindavo ką atsiminti. Dar ir šiandien juostų figūros lietuviškai vadinamos raštais, ir jomis gali būti išreikšta sutikimas, pritarimas arba neigimas, atstūmimas.

Šitie ženklai ganėtinai primena senovės runas. Pasitaiko įvairių svastikos pavidalų. Ugnies runos irgi neretos. Tai nėra iš kur nors perimta. Tauta, kuri savo visuomeniniame gyvenime buvo taip išlaikiusi prosenovę, turėjo ir anuos ženklus perduoti naujoms kartoms. Ugnis juk turi ne vien praktinę reikšmę, bet ir religinę. Šeimos vienybę simbolizuoja namų židinio ugnis. Ir visi tautos nariai turėjo žinoti, kad ta pati gyvybės ugnelė kiekviename jų dega.


11. LYČIŲ SANTYKIAI 

Bet koks žmogaus visuomeninis gyvenimas prasideda nuo abiejų lyčių tarpusavio santykių. Jiems teikiama svarba niekad nebus per didelė. Šie santykiai kuria tautos patvarumo ir kultūros pagrindus. Jų taurėjimas arba prastėjimas visą tautą kelia ar smukdo. Šių santykių kitėjimas keičia ir visą kultūrą.

Jau gerai žinoma, kad niekas tautos sveikatos taip nesilpnina ar net nepakerta, kaip lytinio gyvenimo palaidumas. Iš to kyla bjauriausios suaugusiųjų ligos ir vaikų išsigimimai. Gamta tokiu būdu stengiasi drausminti. Neklusniuosius baudžia naikindama.

Visuotine nuomone, baltai buvę labai sveikatingi. Lyties ligų tarp jų visai nebūta. Jau vien šis dalykas kelia mintį, kad lytinis gyvenimas čia buvo tvarkingas. Cezaris ir apie germanus rašė, kad ilgai likti skaisčiam jų buvo laikoma siektinu dalyku, nes tai dar prideda ūgio ir raumenų jėgos; tuo labiau manytina, kad prūsų ir lietuvių požiūris į skaistumą buvo dar rimtesnis. Antraip jie nebūtų buvę tokie sveiki ir stiprūs.

Tiesa, vėlesnieji kronikininkai būtent apie prūsų lytinį gyvenimą prikalbėjo daug blogybių. Bet čia, be abejo, ir bus tas dalykas, kurį vokiečių mokslininkai, kaip Voigtas, Toeppenas, J. Lippertas, K. Lohmeyeris ir kiti, yra ne kartą pabrėžę – kad Ordino kronikininkai stengėsi nukariaujamiems nekrikščionims primesti kuo didžiausią doros stoką.

Prūsus smerkdami daugelis rėmėsi 1249m. Christburgo sutartimi. Joje prūsai buvo priversti iškilmingai pasižadėti vengti kraujomaišos, daugpatystės, stabų garbinimo ir t.t.

Bet lai bus priminta, kad Adomas Bremenietis tik truputį anksčiau apie germanus rašė: „Kiekvienas pagal savo išteklių dydį turi dvi arba tris žmonas vienu metu arba dar daugiau, o turtingieji ir kunigaikščiai – be skaičiaus“.

Toliau atsiminkime, kad dar šiandien, šimtus metų gyvuojant krikščionybei, vokiečių laikraščiai ne taip jau retai parašo apie kraujomaišos atvejus ir panašius dalykus.

Bet štai kas labai svarbu. Christburgo sutartis nugalėtiems prūsams buvo taip pat primesta, kaip ir vokiečiams po Pasaulinio karo, taiką sudarant, reikalavimas prisiimti vieniems patiems kaltę dėl to karo. Jei pirmąją sutartį laikome pagrįsta, tai reikėtų laikyti teisinga ir antrąją. Bet tam, kas žino, kokia buvo prieškario įvykių raida, tai visai nepriimtina.

Tarkime, kad jei Pasaulinio karo laimėtojai būtų norėję priversti, kad vokiečiai pripažintų savo moralinį nuosmukį, argi jie nebūtų iškėlę ir panaudoję tokių žiaurių atsitikimų, kaip Denkės, Harmanno? Ar tada pasaulis irgi taip lengvai būtų vertinęs vokiečių kultūros lygį pagal tuos atskirus įvykius?

Bet koks vertimas ką nors pripažinti kaip tik yra dingstis manyti visai priešingai. Argi nebuvo Prancūzijoje tokio Landru, Anglijoj – skerdiko Jacko? Ir šie reiškiniai priklauso tartum aukštos kultūros laikams.

Iš viso to darytina išvada, kad prievartinis pripažinimas Christburgo sutarty nieko neįrodo. Jeigu jau paliudytasis prūsų sveikatingumas yra jų sveiko santuokinio gyvenimo įrodymas, tai yra ir dar vienas aiškus įrodymas, jog net būta aukšto abiejų lyčių santykių   dorovingumo.

Reikia tik pagalvoti: iš didžiulės vokiečių tautos drąsiausieji nuotykių ieškotojai traukė prieš mažutę aisčių tautą. Toliau norėčiau priminti, kad iš visos save krikščioniška vadinančios Europos, nuo paprastų riterių iki kunigaikščių ir karalių, visi supuolė niokoti aisčių (prūsų, lietuvių). Ir vis dėlto šie įstengė, nors labai nukraujavę, atsilaikyti beveik per 200 metų trunkantį karą ir net pagaliau laimėti.

Tai turėjo būti tokie didvyriai, kokių vargiai kada mažoje tautoje buvo pasirodę. Jie turėjo būti gimę ypatingai aukšto dorovingumo šeimose. Taip sako ir vokiečių mokslininkas K. Lohmeyeris savo „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijoje“, p. 49, jog prūsų ir lietuvių šeimos gyvenimas turėjo būti labai aukšto lygio, kad „galėjo išugdyti tokius didvyrius, kurie dar ir šiandien verti pasigėrėjimo“.

Taip buvo viduramžiais. Apie ankstesnius laikus galima, sekant vokiečių mokslininkais, kaip, pvz., daktaru W.Gaerte, teigti tą pat, ką patvirtina ir kalba: „Atskira šeima susidariusi vienpatystės pagrindu“. Greta namų šeimininko buvo lygiateisė su juo šeimininkė. Pirmasis lietuviškai buvo ir tebėra vadinamas patis — „sutuoktinis vyras“, „viešpats“, o pastaroji – pati:– „sutuoktinė žmona“, „viešpatė“. Šie žodžiai rodo visišką jų lygiavertiškumą. Nespręskime, ar tikrai prosenovės indoeuropiečiai nežinojo, kas yra santuoka, kaip dr. Gaerte mano. Tačiau esant vienpatystei turėjo būti ir santuoka, ir būti pastovi.

Moters lygiavertiškumo pripažinimą savotiškai liudija ir tai, kad vyriškiui pavadinti lietuvių kalba turi žodį žmogus, o moteriškei — žmona. Toliau: lietuvių kalba turi tuos pačius žodžius pavadinti giminėms – tėvo broliams bei seserims ir motinos broliams bei seserims.

Iš viso to galima spręsti, kad lyčių santykiai rėmėsi viens kito žmogiškumo gerbimu. O tai – tvirčiausias šeimos ir tautos pagrindas tiek biologiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu.

Kad šeima turėjo būti vertinama, rodytų ir pavardžių buvimas. Jos vartotos ir senaisiais laikais (dr. Reinh. Trautmann, Die altpreussischen Per-sonennamen – „Senovės prūsų asmenvardžiai“, p. 162).


12. KULTŪROS PUOSELĖJIMAS 

Kad baltų, arba aisčių, tauta turėjo atskirą kultūros puoselėtojų luomą, irgi mažai abejotina, kaip kad neabejojama keltų druidų buvimu. Negausūs rašytiniai liudijimai apie tai, ypač nuo viduramžių, tiktai dar sykį atskleidžia, kaip stengtasi nuneigti visa, kas aisčiuose buvo vertinga.

O tačiau vertybių būta. Visa, kas bus dar apie žmoniškumo pobūdį pasakyta, tai rodo. Tačiau ir svarstymų išvados patvirtina jų tikrumą.

Tautos kultūringumas aiškiausiai atsiveria jos gyvenimo turiniu bei verte ir tuo, kas sudaro jos dvasinį pasaulį. Jo pilnatvė ir giedrumas yra tautos atskiro nario gyvenimo jausenos pagrindas. Tuo paremtas ir visas gyvenimo būdas bei laikysena.

Tas dvasinis pasaulis susidaro ne iš kokio mokymo galbūt dar negausių apraiškų, o tiesioginiu gyvos, dvasinės esmės reiškimusi. Taipgi tautos sąmonės gilėjimas, sąmoningumo išaugimas nepasidaro per porą šimtmečių: tam reikalingi tūkstančiai, jeigu ne šimtai tūkstančių metų.

Kad imta dažniau kalbėti apie menką aisčių dvasingumą, apie šiurkštų jų būdą, tą lengvai galima paaiškinti išankstiniu nusistatymu. Bet reikia dar turėti galvoje ir tai, kad žmogaus priklausymo kuriai nors tautybei reikšmę ne taip jau lengva suvokti.

Pasaulyje, gyvenime glūdintį turinį bei vertybes kiekvienas žmogus priima priklausomai nuo tautybės, jos sąlygotu sąmonės pobūdžiu. Jos regėjimo laukas ir įžvalgos skvarbumas yra tik tam tikro dydžio. Todėl ji įstengia aprėpti ir suvokti tik tam tikrą turinį.

Toliau reikia atsižvelgti, kad tas regėjimo laukas ir įžvalga kinta, o kartu kinta ir suvokiamas pasaulio, sąmonės turinys. O nuo to priklauso vertybių įgijimas ar praradimas, kultūros kilimas ar smukimas.

Čia svarbūs du dalykai. Kiekvienas tautos narys turi suprasti savo tautos dvasinio pasaulio reikšmę savo paties gyvenimo taurinimui ir turi jo siekti. Antra, tautoje turi rastis žmonių, kurių darbas yra rūpinimasis kultūra. Šie abu dalykai baltų tautoje buvo. Tai patvirtina ir rezultatas.

Šiuos senovės baltų kultūros sergėtojus įvardijantys žodžiai yra kuo bjauriausiai nužeminti. Dar šiandien šie žodžiai lietuviui užgaulūs, lyg jiems koks prakeikimas būtų prilipęs. Tačiau kalbos mokslas parodo jų senąją kilnią reikšmę. Įsidėmėtina, kad šių kultūros sergėtojus reiškiančių žodžių yra tiek vyrams, tiek moterims įvardinti.

Bendriausias jų pavadinimas buvo žodis žynys, „žinantysis“, žynė „žinančioji“. Kitas žodis – raganius, moteris – ragana, kurio reikšmė nelengvai nusakoma – gal „aiškeriagys–, „aiškiaregė“ arba, teisingiau, „magas“, „magė“. Panašus ir tik moterišką giminę beturintis žodis vydraga „geroji magė“.

Iš kulto tarnų pavadinimų tebėra išlikę vaidilutas, moteris – vaidilutė, prūsų tarme – vaidelotė. Šis žodis, kilęs iš žodžio vaidinti — „surengti vaidinimą, sukelti viziją“, žymi maginę veiklą. Panašiai reiškia ir per Christburgo sutartį mus pasiekę mažai žinomi pavadinimai ligašonai ir tulisonai. Šiais vardais vadintieji greičiausiai buvo kokių ceremonijų atlikėjai. „O lyga, lyga!“ – šaukta saulei patekant, taip pat ir prie mirusio. Šis šūksnis yra dar išlikęs kai kuriose dainose.

Aukščiau visų šių kultūros globėjų buvo krivė. Šaknį kr, kurią matome lotynų kalbos žodyje creare, indų — karma, turi ir lietuvių kalbos žodis kurti. Be to, jis vartojamas ir „uždegti ugnį– reikšme. Ir taip aiškėja ryšys tarp krivės veiklos ir ugnies panaudojimo kulte. Krivė dar vadinasi ir kūrėjas arba net kūrėjų kūrėjas.

Aisčių mąstymui artima dar gilesnė samprata, kurią greičiausiai galėtume sieti su buvusiu ugnies garbinimu. Visa gyvastis, visokia sąmonė, visa dvasios bei valios jėga buvo ir tebėra suvokiama kaip ugnis. Tokiu būdu krivė savo tautoje buvo tų galių žadintojas ir kūrėjas.

Ugnis, glūdinti šių kultūros puoselėtojų esybėje, turėjo veikti kitus per asmeninį santykį. Dėl to nebūta jokio surašyto mokymo, o gyvenimo ir dvasios brandos pažinimas. Apie keltų druidus Cezaris yra sakęs, kad jiems uždrausta raštu savo mokslą išdėstyti; galėjo kažkas panašaus būti ir čia.

Tiek aisčiuose, tiek keltuose gyvavo mokymas apie žmogaus esybės nemirtingumą, atgimimą žemiškam gyvenimui ir daugelį kitų dalykų. Pastarieji, norėdami ką pareikšti, vartojo graikiškus rašmenis, o aisčiai turėjo savo runas – priminimo ženklus ir simbolius.

Kad krikščioniškieji grobikai suprato žynius, vaidilutes esant baltų tautos dvasinės kultūros skelbėjus bei sergėtojus, matyti iš akivaizdžių pastangų juos išnaikinti. Kuriuos tik galėjo pasiekti, tuos ir nužudė.

Vokiečių mokslininkas dr. P. Tschackertas savo knygoje „Dokumentai reformacijos istorijai“ (Urkunden-buch zur Reformationsgeschichte) p. 11 rašo, kad „vokiečių riterių Ordinas kiek galėdamas išnaikino vaidelotus, o atversti jų į krikščionybę neįstengė“.

Kas vėliau buvo pasakojama apie vaidelotus, apie prietaringas aukojimo ceremonijas, – iš tikrųjų tai buvo apie jų pasekėjus, kurie nebesugebėjo būti kultūros puoselėtojai. Taip ir užgeso šios tautos dvasinis gyvenimas, ir jos dvasios pasaulis vėlesnėms kartoms tapo visai nebeįžvelgiamas.


13. AISČIŲ (BALTŲ) NUOSTATOS IR PASAULĖŽIŪRA

 Mūsų laikų kultūra, remdamasi jutiminio pasaulio pažinimu, gyvenimiškąsias nuostatas pakėlė iki pasaulėžiūros. Ligi šiol ji kaip pasaulio, visos būties turinį tepripažino vien juntamąją materiją. Visa kita, kas pojūčiams tiesiogiai nepasiekiama, būtent: gyvybė, psichika, mentalumas, sielos, dvasios gyvenimas, buvo aiškinama kaip antrinis dalykas šalia medžiagos, susidarą iš jos kažkokiu stebuklu. Netgi – kad būtis ir esanti vien materialumas.

Tik pastaraisiais laikais aiškiau prasiskina kelią pripažinimas, kad bet kokio pavidalo medžiaga yra vien raidos forma, išraiška slaptingų giliųjų būties dalykų, patiriamų jautimu (vidiniu pojūčiu), ne juslėmis, taigi kad būties, arba pasaulio, turinį išplečia paslėptoji, vidinė būties pusė ir kad ten taip pat ieškotina būties turinio.

Aisčių nuostata jutiminį pasaulį tikriausiai pripažino tik dalimi viso pasaulio. Panašiai kaip ir kitos senųjų kultūrų tautos. Šita samprata šiandien dažniausiai laikoma vien gamtos sudvasinimu. Bet tai nesusipratimas.

Baltai (prūsai-lietuviai) amžinai besikeičiančiame jutiminiame pasaulyje greičiau jau įžvelgė tikrojo, daugialypio būties turinio išraišką. Iš čia jų dėmesys ir pagarba kiekvieno padaro gyvybei. Iš čia ir kai kada aukojamos gyvosios aukos numalšinti naikinančiajai visagalybei ir prisišaukti kuriančiosioms galioms. Iš čia galiausiai ir polinkis visuose reiškiniuose matyti slėpinį, kai tuo tarpu šių dienų žmogus mano ir elektrą esant visai suprantamu dalyku, nors didis mokslininkas fizikas, paklaustas, kas gi pagaliau ji esanti, pajuntąs tik didžio slėpinio šiurpą.

Taip ir gyveno prūsai bei lietuviai, nuolat jausdami, kad visa, kas tik yra, – slėpininga. Jie stengėsi palaikyti gyvą suvokimą, kad nepaprasta visa, kas yra pasaulyje, o dar labiau – p a t i būtis. Šiandieninė kultūra, priešingai, stengiasi šį suvokimą visai užslopinti, tartum nuo to galėtų egzistuojąs slėpiningumas išnykti.

Baltai, pavyzdžiui, laikė, jog audra bei perkūnija yra ne tik įtampos gamtoje išlydis, bet ir nesuprantamų būties dalykų reiškimasis. O kad jie manę tai esant personifikuotas būtybes, įsivaizduojamas ar suprantamas kaip dievai, – čia kronikininkų, turinčių tam tikrą nusistatymą, išradimas, tai jau seniai pripažinta. Iki pat XII amžiaus joks pranešimas nepamini nė vienos aisčių dievybės.

Baltai turėjo visai kitokį suvokimą, kuris įgalino dvasingiau suprasti būtį, negu tai įmanoma šiandieniniam kultūringajam pasauliui. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad lietuviai žinojo, jog paukščiai skrisdami laikosi Pieno Kelio, nes jie tą žvaigždyną vadina Paukščių Taku. Bet dar yra žinoma, kad lietuviams paukštis yra sielos, dvasinių dalykų simbolis, tai rodo ir daugelis antkapinių paminklų. O jei prisiminsime lietuvius tikėjus, jog kiekvieno žmogaus „aš“ priklauso nuo žvaigždės (dvasinės), tai anas žvaigždyno pavadinimas bus suprastinąs ir kaip vėlių kelias.

Labai reikšminga baltų pasaulėžiūrai manymas, kad žmogus, kaip dvasinė būtybė, nedingsta kūnui išnykus. Kaip iš Wulfstano pranešimų paaiškėja ir kaip teigia vokiečių mokslininkai, pvz., J.Lippertas, K.Lohmeyeris ir kiti, baltai žmogų laikė nemaria, tikriau pasakius, amžina būtybe, pakartotinai įgaunančia kūnišką pavidalą, taigi žemėje gyvenančia daugiau kartų ir pagal tai, kaip gyvena, sau ruošiančia ateities egzistenciją.

Mintį, kad žmogus yra ilgalaikis, simboliškai patvirtina aisčių laidojimo būdas. Jie stengėsi lavoną kuo ilgiau apsaugoti nuo gedimo. Šiam tikslui jie darydavo dirbtinį šaltį, kaip stebėdamasis pasakoja Wulfstanas. Į kapą jie dėdavę įvairius mirusiam priklausiusius daiktus visai panašiai, kaip darydavo senovės egiptiečiai, ir, matyt, su ta pačia mintimi: ne todėl, kad mirusysis kitame pasaulyje jais naudotųsi – ir anos kultūros žmonės nebuvo tokie kvaili, – bet kad jie, taip pat kaip ir jo darbai, jam priklauso nelyginant likimas ir kad niekas kitas jų nenuniekintų.

Toks pasaulio ir gyvenimo suvokimas, jau beveik prilygstantis pasaulėžiūrai, kai kam gali atrodyti pernelyg gilus, kad aisčiai bemaž prieš 1000 metų tai būtų įstengę. Bet tai ne kas kita, o tik natūraliausias mąstymas, būdingas ir šiandieniniams aisčiams, kuris taip smarkiai skiriasi nuo kai kurių kitų tautų sukaustyto, painaus mąstymo.

Žmonės prieš šimtus ir tūkstančius metų anaiptol nebuvo didesni kvailiai nei šiandien. Priešingai! Naivu yra manyti juos buvus naivius. Suvokimo pobūdis žmoguje šimtus metų nesikeičia. Tačiau kūniškosios substancijos pakitimas dėl labai pakitusios mitybos ir kitokio gyvenimo būdo tikrai įmanomas. Tai turi įtakos ir pasaulėjautai.

Kai kurie lenkų ir vokiečių mokslininkai net stebėtinai nenuovokiai aisčiams (prūsams, lietuviams) primeta visai materialistinį būties aiškinimą. Tačiau materialistinis galvojimo būdas yra išaugusio sąvokinio intelektualizmo padarinys, kai susilpnėja gebėjimas patirti.

Įsidėmėtina dar ir tai, kad aisčių, kaip ir persų, skaičius 9 nuo prosenovės ligi šių dienų laikomas šventu. Visuose Vakarų kraštuose šventas skaičius yra 7. Pastaroji pažiūra yra vėlesnė ir sietina su semitų įtaka.


14. KULTŪRŲ PALYGINIMAS

 Mintis, kad esą tautų be kultūros, apskritai paėmus, yra klaidinga. Kiekviena tauta kuria kultūrą. Gyvendama bei reikšdamasi ji ir daugina kultūrą. Jau tuo, kad yra ir išsilaiko, tauta įrodo savo kultūrą. Jei tauta silpnėja be išorinės griaunančios įtakos, iš karto pasirodo kultūros stoka.

Reiktų įsisąmoninti, kad kiekviena tauta turi savitą kultūrą, kokios neturi ir negali turėti jokia kita tauta. Kai kurių tautų kultūra yra svetimųjų užslopinta, o kai kurių – žymiai pranašesnė. Nereta tauta neturi to, kuo kita taip nepaprastai didžiuojasi, užtat joje yra kai kas, ko jokia kita tauta   negali   sau   prisiskirti.

Pasididžiuodami vokiečiai šiandien rodo į kryžiuočių pilis, tai esąs „vokiečių darbas". Ir tikrai tos pilys rodo buvus didelę galią. Iš baltų pilių likę tik žemės pylimai mūsų tėviškėje arba griuvėsiai Lietuvoje ir Latvijoje. Taip pat nuo Ordino laikų tebepuikuoja puošnios bažnyčios, kaip nenuginčijamos didžiulio veržlumo liudytojos.

Lietuvoje irgi yra visai panašių, pastatytų lietuvių. Ir meistrai atvykdavo čia iš labai toli, lygiai kaip ir pas Ordino riterius. Pilis ir bažnyčias statyti germanai išmoko iš romanų. Tačiau dėmesio vertas jų ryžtingumas ir mokėjimas įgyvendinti sumanymą.

Visai kas kita yra vokiečių valstybinė santvarka. Ordino valstybė anais laikais buvo geriausiai sutvarkyta iš visų Europos valstybių. – Tuo tarpu baltai, atrodo, nežinojo, ką reiškia sutelkti savo tautines pajėgas į valstybę. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad baltų tautos šerdis, lietuviai, vis dėlto įstengė per trumpą laiką sukurti valstybę ir sutelkti gynybą, o Ordino valstybė, priešingai, ž 1 u g o. Ir šita tauta buvo susidūrusi ne vien su Vokiečių ordinu: beveik visa Europa, save vadinanti krikščioniška, patraukė į tolimą baltų šalį nuotykių ieškoti.

Valstybė, kokią ją ir šiandien pažįstame, yra siekimo valdyti padarinys. Ir dėl to beveik visados – prievartos ir priespaudos vaisius. Baltams tai buvo svetima. Jie visa savo esybe brangino natūralų augimą, natūralią plėtotę, kreipiamą vieno kraujo, vienos tautos gyvenimo nuostatos.

Tik kaimynų, o ypač iš toli atvykusių vokiečių puldinėjimai pažadino aisčiuose siekimą valdyti. Bet jiems to reikėjo ne visuomeninei santvarkai sukurti, o sutelkti pajėgas .gynybai.

Kaip greit tai jiems pavyko, šalia kitų liudija ir to meto vokiečių kronikininkas Vygandas Marburgietis. Jis pasakoja, kad lietuviai tik vieneriais metais vėliau nei riteriai, būtent 1382 metais, karyboje ėmė naudoti paraku užtaisomas patrankas. Toliau jis teigia, jog „dykroje“ (Wildnis; Taip tais laikais vadinta neapgyvendinti patys rytiniai Rytprūsiai ir Suvalkija. (Vert.))  arba prie jos esančioms savo pilims apsaugoti lietuviai, visai taip kaip riteriai, įrengė plačiai išskleistas užtvaras (Hag-ne, Gehege, Schlage; Vidurio vokiečių aukštaičių tarmės žodžiai, reiškią fortifikacijos įrenginius.  (Vert.)).

Taigi vokiečių kultūros pranašumas prieš baltiškąją nebuvo absoliutus. Dar kitaip šios abi kultūros vertintinos atsižvelgus į pačių tautų gyvenimą.

Pavyzdžiui, iki Ordino skverbimosi Prūsuose visai nebuvo elgetų, tuo tarpu Vokietijoje ir visoje Europoje jie traukdavo ištisais būriais. Be to, tenai būta daugybė dalykų, rodančių visuotinai žemą dorovę.

Dr. th. Josephas Rinkas savo knygoje „Krikščioniškos meilės darbai Ordino žemėje iki 1525m.“ (Die christliche Liebestatigkeit im Ordenslande bis 1525) p.109 rašo, kad XIV amžiuje senojoje Vokietijoje keliaujančių rylininkių ir arfininkių, fokusininkių ir šokėjų sparčiai daugėjo, kartu didėjo nedorovingumas bei ištvirkimas. Tokių žmonių esą atkildavę ir į Ordino žemes ir ten išplatinę daug blogybių.

Toliau, p. 84, sakoma: „Per Ordino riterius, per visokius atvykėlius išplito raupsai... Ši liga ten atsirado su pirmaisiais Ordino atvykimo metais. Neturinčių pastogės raupsuotųjų būriai klajojo elgetaudami po visą kraštą“. Anksčiau viso šito Baltuose nebuvo. Ir kitų sunkių ligų čia nežinota. Dabar jos nepaprastai išplito.

Tiesa, vokiečiai ėmėsi šių nelaimingųjų krikščioniškos globos. Tačiau tai, kad jų prisirado, kad ši nelaimė tapo į Prūsiją atnešta, rodo, kokios būta vokiečių kultūros. Mūsų tėvynėje tokios bėdos nebuvo. Tai reikėtų paaiškinti. Juk užkrato plitimas tėra padarinys. Matyt, prūsų gyvenimo būdas buvo išmintingas. Atitinkama turėjo būti ir visuomeninė santvarka.

Pagalvokime jau vien apie tai, kad smuklės, karčemos, taigi nuolatinės gėrimo vietos, mūsų tėvynėj atsirado kartu su vokiečių riterių Ordinu. Aišku, tolimoms kelionėms reikėjo nakvynės namų. Bet nebūtinai vien smuklių. Baltai, be abejo, irgi keldavo puotas. Tačiau tik kokiomis nors progomis. O smuklės buvo tiktai svaiginimosi vietos, be to, įsteigtos pasipelnyti.

Vakarų Europos ir aisčių kultūrų skirtingumas aiškiausiai pasirodė per 200 metų žiaurios kovos, kada aisčių tautos šerdis, lietuviai, turėjo atsilaikyti prieš vokiečius, besiveržiančius iš šiaurės ir iš vakarų.

Ir čia keisčiausia, kad net šiuolaikiniuose rašiniuose apie tas kovas minimi lietuvių žiaurumai – Vokiečių ordino riterių žiaurumai atsiradę neva dėl jų.

Pabandykime visai išsiaiškinti. Kalavijuočiai, vėliau Livonijos magistras ir Vokiečių ordinas, vienas iš šiaurės, kitas iš vakarų, veržėsi į baltų žemes. Šie, ypač lietuviai, gynėsi. Puldinėjimai truko beveik 200 metų. Kaip tai turėjo veikti puolamuosius?

Juk ne lietuviai traukė į tolimą vokiečių kraštą plėšti ir grobti. Anaiptol – tai jie buvo puldinėjami. Tai aiškiausias faktas, kurio niekas negali užginčyti. Čia yra šio klausimo pagrindinė ašis, nuo kurios nereikėtų nukrypti ir pabrėžti žiaurumus kaip nekultūringumo įrodymą.

Skaudu, kai tie Ordino įsibrovimai vertinami kaip d i d vyri š k i žygiai, o lietuvių gynyba – beveik kaip n e ž m o n i š k a s nusikaltimas. Ir tai būdinga ne tik anuometiniam, bet ir šiandieniniam nusiteikimui, nes čia pateikiamas naujųjų laikų vokiečių atsiliepimas.

Bet visada reikia atsiminti, kad baltai vien tiktai gynėsi. Jų nepaprastai taikingas būdas, apie kurį nuo senovės rašyta, nuolatos buvo matomas, tiesą mylintys tebemato jį ir šiandien.

Tačiau vokiečių kronikininkų ir mokslininkų raštuose viskas atrodo kitaip. Netgi sakoma, kad Ordinas, užkariavęs kraštą tarp Vyslos ir Alnos, rytuose „įsteigė“ dykrą. Jos tikslas esąs užkariautąjį kraštą ginti nuo stabmeldžių, todėl, matyt, žiaurių ir baisių, lietuvių puolimų. Ordinas čia tik pakartojo seną dalyką. Cezaris savo „Galų karo“ VI knygoje rašė apie germanus: „Didžiausia atskiroms tautoms garbė buvo turėti aplink savo teritoriją plačias dykumas ir tyrlaukius“.

Verta dar pacituoti, ką dr. G. Bujackas savo veikale „Vokiečių ordino karo žygiai prieš lietuvius XIV amžiuje“ (Die litauischen Kriegsreisen des Deutschen Ordenim 14. Jahrhundert) p. 2 sako: „Palei visą rytinę Ordino žemių sieną tęsėsi vienos dienos kelionės pločio miškai su raistais ir upokšniais... Prūsų   p u s ė j e buvo tik žvejų kaimeliai ir bartininkai, o 1 i e t u v i ų pusėje buvo daug g y v e n a m ų j ų vietų ir dvarų“. Taigi anksčiau gana tirštai gyvenamas, dvarais nusėtas kraštas Ordino buvo nuniokotas. Tai kas kėsinosi brautis į kaimyninį kraštą, lietuviai ar Ordinas? P. 13 sakoma: „Su dėkingumu Prūsijoje buvo pripažinta, kad riterių antpuoliais į lietuvių kraštą tebuvo (!) siekiama žiauriesiems kaimynams užbėgti už akių, kad jie nenusiaubtų tėvynės (kieno?), nes, nežiūrint visų apsaugos priemonių, lietuviai Prūsijos nepagailėjo“.

Tuo tarpu p. 8 sakoma: „Dar prieš Winricho laikus Ragainės komtūras įvykdė dvi keliones per žiemą (t.y. žygius į rytinius kraštus) su tokia kariuomene (būtent su keliais šimtais vyrų be Ordino apdaro). Minėtajam magistrui atėjus į valdžią, tokių žygių buvo rengiama daugiau, ne tik žiemą, bet ir v a s a r ą . Bent vieną kartą čia prie sienos pasirodydavo pats maršalas. Susirinkimo vieta buvo Ragainė. Vienos tokios kariuomenės dydis buvo nuo 10 000 iki 40 000 vyrų“.

P. 9: „Netikėtas užpuolimas turėjo būti sėkmingas, priešams (taigi lietuviams) dar nesuspėjus išsivaryti gyvulių ir patiems į miškus pabėgti... Po pirmo pavykusio žygio į priešo žemę buvo išskleistos vėliavos, įvyko karinis pasitarimas ir pasidalyta į tris ar keturias dalis pasiplėšti“.

P. 10: „Ne tiesiuose keliuose, o netikėčiausiose atšakose, kur krašto gyventojai užpuolimo visai nelaukė, nuošalumose, kur šie jautėsi tikrai saugūs, – staiga pasirodydavo šarvuotos riterių pajėgos. Į brūzgynus, į kokias priebėgas, kur lietuviai su savo gyvuliais ir kitu turtu būdavo susislėpę, jie atsekdavo paskui čiabūvį, kuris prievarta turėjo būti už vadovą. Tiktai geraisiais keliais riteriai traukdavo į susirinkimo vietas arba namo į Prūsus, nes jie bijojo netekti savo grobio. Itin didelis tų grobimų laimikis buvo arkliai, kurių kartais šimtus atsivarydavo, paimdavo ištisas kaimenes (!); taip pat ir dėl raguočių, skaičiuojamų kapomis, apsimokėdavo dažnas karo žygis“.

„Tačiau ne vien tik pasiplėšimai buvo vokiečių karo žygių tikslas, bet ir priešo tvirtovių puolimas, ir savų pilių priešo žemėje statymas sutvirtinti savo veiksmų linijai ir užimti strategiškai svarbias vietas“.

Galiausiai apsvarstykime, ką dr. G.Bujackas savo veikalo p. 18 sako: ,,Winricho von Kniprodės valdymo laikotarpiu, tai buvo 28 karo ir 3 taikos metai, lietuviai per 14 metų puolė Prūsiją 24 kartus".

Tai iš tikrųjų baisu. Bet pasiklauskime, kiek kartų per tą patį laiką buvo Ordino broliai įsiveržę į Lietuvą. Pagal paminėtąjį Winricho von Kniprodės įsakymą tai vykdavo daugiau nei triskart per metus, taigi per 28 karo metus – 84-150 ir gal dar daugiau kartų. Ką tada bereiškia tie 24 lietuvių antpuoliai, net ne kas metai po vieną?..

Gal dabar geriau suprantami būtų ir lietuvių įvykdyti žiaurumai – ne kaip požymis žemos kultūros, šiurkštumo ir barbariškumo, o kaip skaudžiausiai sužeistos tautos sielos pasireiškimas.

Tada buvo žiaurūs laikai, girdime sakant. Užtat nedera anuos įvykius vertinti pagal mūsų dorovės supratimą. Galima su tuo sutikti. Tačiau tada mūsų laikų dorovės supratimas neturi leisti, kad visa kaltė dėl ano meto baisybių būtų suverčiama baltams ir kad jie būtų vaizduojami neturį kultūros. Galbūt geriau suprasti padėtų žvilgsnis į kovojančiųjų psichiką.


15. KRIKŠČIONIŲ IR PAGONIŲ ŽMONIŠKUMAS ŠIAME SENOVĖS KRAŠTE 

Kaip jau minėta, iš seno aisčiai buvo giriami už didelį žmoniškumą. Tačiau ryškiausiai jis pasirodo Vokiečių ordino riterių grobuoniškųjų puolimų metu. Apie aisčių pakantumą krikščionybės skelbėjams jau kalbėta. Ramus stebėjimas to, ką svetimieji atnešė, prūsams buvo natūralu. Tai ar čia kultūringumas, ar nekultūringumas? Turėtų gi būti aišku, kad kito nuomonės ir savitumo gerbimas yra tikrai kultūringo žmogaus požymis.

Tiesa, 1261m. prūsai sudegino kilmingą riterį Hirtzhalsą von Liebenzellį. Bet reikėtų atsiminti, kad Vokiečių ordinas Prūsijoj buvo siautėjęs daugiau nei 30 metų. Kaip prūsai turėjo būti ateivių įpykdyti! O vis tiek jie klauso Herkaus Montės, kuris nori išgelbėti šio riterio gyvybę. Jie vis meta ir meta burtus. Ir tris kartus jie iškrinta Hirtzhalsui. Pagaliau jis pats leidžiasi sudeginamas. Aišku, poelgis žiaurus. Bet kaip santūriai tai padaryta! Ir padaryta tikintis tokiu būdu apsiginti nuo priešų savo laisvę, savo gyvenimą, būdą ir kultūrą.

Reikia suprasti, kad čia kalbama apie žūtbūtinę kovą prieš smurtaujančius svetimšalius įsibrovėlius. O tačiau patys kariai leidžiasi įkalbami tris kartus mesti burtus! Ar gali būti aiškesnis jų kilnumo liudijimas?

Dabar paskaitykime, ką patys vokiečiai apie tolesnes kovas rašo. Pavyzdžiui, A.Thomaso knygoje „Lietuva pagal kelių aprašymus“ (Litauen nach den Wege-berichten), t.y. Ordino darytus aprašymus, sakoma: „Ordino karai su lietuviais buvo vyrų žudymas, vaikų ir moterų grobimas į nelaisvę, pasėlių naikinimas, kaimų ir vienkiemių deginimas“.

Dr. G.Bujackas savo veikalo p.6 rašo: „Užpultieji dažnai patirdavo baisių žiaurumų: pasitaikydavo, kad išžudomi visi, neatsižvelgiant nei į amžių, nei į lytį“. Panašiai teigia ir kiti vokiečių mokslininkai, kaip Voigtas, Toeppenas. Tai atviri vokiečių žodžiai. Jie rodo drąsą pasakyti tiesą, net ir nemaloniausią. Todėl jie labai gerbtini.

O dabar apie lietuvių laikyseną, kovoms ir žiaurumams tęsiantis daugiau nei šimtą metų. Dr. G.Bujackas savo knygos p.17 papasakoja tokį dalyką: „Kai Kynstutis (Lietuvos valdovas Kęstutis) užėmė ir sudegino Ekertsbergę, o įgulą paėmė į nelaisvę, Lietuvos kariai reikalavo viršininką (vokiečių pilies komendantą) gyvą sudeginti, nes jis jiems tiek skriaudų buvo pridaręs. Bet Kęstutis neleido jiems patenkinti keršto troškimo“.

Tai įvertindamas dr. G.Bujackas sako, kad „lietuviai pasielgė kilniai". Bet šis poelgis nusipelno daug aukštesnio įvertinimo. Lietuvos valdovo elgesys buvo neabejotinai tauraus žmoniškumo išraiška. O tai nebūna atsitiktinis dalykas, juo labiau žemos kultūros žmonėse. Jis kyla tik iš tautos visuotinės doros.

Tiesa, šis „kilnumas“ vis dėlto galėjo būti atskiras atsitikimas. Tačiau tam prieštarauja faktas, jog lietuvių kariai tikrai gerbė savo vado gerą valią. Taigi jie įstengė vado sprendimą pripažinti garbingu ir v e r t i n t i.

Anų begalinių kovų istorija dar ne kartą mini įvykius, panašius į šį, kai Kęstutis išlaikė pilies gynėjui duotąjį žodį dovanoti jam gyvybę.

Paminėsime priešingą įvykį, atsitikusį anksčiau, apie kurį pasakoja tas pats vokietis, dr. G.Bujackas, savo veikalo p.15:

„Viena lietuvių sargybinių pilių prie Nemuno išsilygo (!) iš maršalo (Ordino) pilies pasidavimą atidėti kelioms dienoms, kad sutartis galėtų būti patvirtinta toli esančio didžiojo mistro. Bet terminui pasibaigus, pilies (lietuvių) įgula tamsoje iš pilies pasitraukė. Vokiečių kariuomenė savo įtūžį dėl apgaulės numalšino užimdama kitą pilį. Šios pilies vadas Gaistutis, pasiduodamas maršalui, užtikrinamas, kad jam dovanojama gyvybė. Būrys, gabendamas jį pas didįjį mistrą, užmuša (t.y., kareivių būrys užmuša belaisvį. – Vds.) Šio (didžiojo mistro), taip pat ir maršalo apmaudas didžiulis, bet jie neišdrįsta kareivių nei nubausti, net nei ištardyti“.

Tokia tai dvasia viešpatavo Ordino kariuomenėje jo aukščiausios galybės laikais, valdant garsiausiam didžiajam mistrui. Suprantama, kad dėl apgaulės kariuomenė niršta. Aukščiausio rango vado duoto žodžio visai nepaisoma. Riteriai nužudo beginklį. O šlovingasis didysis mistras nedrįsta dėl to nė piršto pakrutinti.

Dr. G.Bujackas, teisybė, sako, kad šis nepaklusnumo atvejis buvęs vienintelis. Bet kad jis galėjo įvykti, rodo tenykštę tvarką. Apie jų karių drausmę reikėtų ne kartą kalbėti.

Kokia priešybė lietuvių kariuomenė ir jos vadas! Jiems juk buvo žinomas minėtas įvykis. Betgi vadas parodo savo žmogiškąjį orumą. O lietuvių kariuomenė palaiko savo valdovą. Nejučiomis prisimeni Tacito žodžius {Germania, p.44) apie „paklusnumą karaliams“. Tačiau vokiečių mokslininkų jie taikomi gotams. O šis paklusnumas dar neseniai tebebuvo būdingas lietuvių bruožas. Tai turėjo būti suprasta ir teisingai įvertinta. Bet ar taip daroma?

Tas pats dr. G.Bujackas minėtajame veikale dar kalba apie Lietuvos valdovo Kęstučio „niekingą grobuoniškumą“.

Kęstutis nuvyko į Ragainę derybų. Jis prajojo su savo būriu pro Riterburgą ties Įsros žiotimis. Išsigandę riteriai greit pakėlė nuleidžiamuosius tiltus. Kęstutis pasiėmė iš aptvarų arklius ir „savo palydovus padarė raitus“. O nuvykęs į Ragainę, į pastabą dėl atsivarytų arklių atsakė: „Taip, laikai keičiasi“.

Tai čia tas „niekingas grobuoniškumas“. Prisiminkime, kaip Ordino riteriai „šimtus arklių iš Lietuvos išsivarydavo“, kaip „paimdavo ištisas kaimenes“, ir tada bus galima suprasti Kęstutį, susigrąžinusį savo pačių žirgus. Kad jis „savo palydovus padarė raitus“, yra tikra nesąmonė: jie visi neabejotinai ten raiti nujojo.

Pagaliau lai bus priminta tai, ką Vygandas Marburgietis gana smulkiai papasakoja. Kunigaikščiai paprastai su didelėm palydom atvykdavo į Vokiečių ordiną kovoti prieš lietuvius, tuo tarpu kunigaikštis Ysenburgas prisistatė tik su dviem samdytais kariais ir su vienu didiku bei tarnais. Iš Vokietijos jis laivu nuplaukė į Rygą, o iš čia norėjo per Lietuvą pasiekti Vokiečių ordiną. Didelėm pastangom jis nusigavo iki Vilniaus. Iš vietos, kurioje apsistojo, jis nusiuntė pasiuntinį į miestą prašyti patikimos palydos per Lietuvą. Prašymas buvo atmestas. Tada kunigaikštis Ysenburgas dar kartą siuntė pasiuntinį pas lietuvių kunigaikštį ir skurdžioj trobelėj baimingai laukė su savo bendrakeleiviais atsakymo. Sugrįžęs pasiuntinys pranešė, ką Lietuvos kunigaikštis pasakęs: mes lietuviams padarę daug blogo, tačiau šiuo kartu jis suteiksiąs patikimą palydą. Tada kunigaikštis Ysenburgas su bendrakeleiviais išvyko į Vilnių ir, vaišingai priimtas, išbuvo ten net 8 dienas. O tada jau galėjo traukti į Ordiną. Ar jis prieš lietuvius kariavo, Vygandas nutyli. Tačiau lietuvių kunigaikščio poelgio kilnumo negalėjo nepripažinti.

Toks kaip šis kunigaikščio Ysenburgo žygis į Lietuvą pasikartojo per Pasaulinį karą. Tiktai dabar jis atvyko remiamas didelės vokiečių kariuomenės. Tačiau ir jis pagaliau tylomis pranyko iš šio krašto.


16. AISČIŲ (BALTŲ) RELIGIJA 

Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija. Baltams – anų laikų aisčiams – ši tiesa ne mažiau galioja dar ir šiandien. Atsiminkime, kad senovėje aisčiai buvo artimesnių ir tolimesnių kaimynų laikomi tiesiog religijos skleidėjais. Tačiau į religiją nedera žiūrėti kaip į kokį mokslą, kurį galima perteikti ir kitiems.

Pirmas dalykas – aisčių religija buvo prosenovinė. Tai reiškia, kad religija čia buvo „tautos visuminės dvasios objektyvus atvaizdas“ (dr. R. Eisleris, Filosofijos sąvokų žodynas). Taip suprasta religija irgi turi didelę reikšmę visam žmonių gyvenimui. Pagal religiją jie formuoja savo gyvenseną. Todėl visoms aisčių giminėms aukščiausias autoritetas buvo išmintingasis religijos skelbėjas. Tai buvo kunigaikštis tikrąja šio žodžio prasme. Tik vėliau dėl laiko reikalavimų atsirado ir pasaulietinės valdžios kunigaikščiai.

Vadinamosios krikščioniškos tautos, kurios iš visų pusių stojo nukariauti baltų, religiją buvo priėmusios. Tokia religija negalėjo turėti jų gyvenimui tiek pat reikšmės kaip prosenovinė. Tuo galima paaiškinti žiojėjančią prarają tarp krikščionybės dvasios ir karo tariamai jos labui, tarp visuotinio užpuolikų žiaurumo ir daug tyresnio baltų žmoniškumo.

Tiesa, mažai ką tikra galima apie baltų religiją pasakyti, matyt, todėl, kad jos nesuprasta. Neabejotina tik tai, kad visose jų religinėse šventėse svarbiausias dalykas buvo amžinoji ugnis, kaip ir vedų ugnies kulte. Vokiečių mokslininkas J.Lippertas savo veikale „Europos kultūringųjų tautų religija“ (Die Religion der europaischen Kulturvolker) teigia, kad lietuvių religija buvusi „sielos kultas, paprasčiausia jo forma“. XVIa. kronikininkas Simonas Grunau jiems priskiria aibę dievų. Tačiau joks istorinis šaltinis nuo IX iki XII amžiaus to visai nemini (K. Lohmeyer, p. 31).

Lenkų mokslininkai Mierzyriskis „Romovėje“ ir „Lietuvos mitologijos paminkluose“ (Mithologiae lithuanicae monumentą) ir Alexanderis Brūckneris „Senovės Lietuvoje“ (Starožytna Litwa) teigia, kad lietuviai dievų visai neturėję, nes jie neturėję jokios dvasinės kultūros. Greičiausiai šitiems mokslininkams akyse stovėjo tie prasimanyti laiptai, kurių žemiausioje pakopoje yra fetišizmas ir kurie per totemizmą, animizmą, gamtos garbinimą, tikėjimą dievais nuvedantys Dievo garbinimą.

Tačiau žiūrėdami, kaip šiandien kinta įvairių religijos formų vertinimai, pastebėsime, kad ir mūsų minimoje srityje bent kiek prabrėškę. Fetišai, dievų atvaizdai ir panašūs dalykai netgi tariamai visai nekultūringose tautose laikytini neabejotinai religiniais simboliais. (Prisimintina kad ir Colino Rosso pažiūra.)

Religija būtų geriau suprasta jos ieškant aukštesnėje dvasinėje plotmėje. R e 1 i g i j a , matyt, yra atsiradusi kartu su savimone. Jeigu atsiranda būtybė, turinti būties suvokimą ir iš jos kylančią savimonę, savo „aš“ suvokimą, tokia būtybė turi ir religiją. Suvokdama pati save, ji pajunta priklausanti didžiajam Visetui. Tačiau kaip slėpiningas jai jos pačios buvimas, toks pat didis slėpinys jai yra tai, kam ji jaučiasi priklausanti.

Didysis Slėpinys jos nesuvokiamas, tačiau jis joje glūdi, yra čia pat aplinkui, viršum jos, bet vis dėlto ne proto plotmėje. Tačiau ji pati yra iš to Slėpinio atėjusi į suprantamą pasaulį.

Kartu su savimone gimsta ir religija. Kitaip negali būti. Todėl kiekvienas žmogus iš esmės religingas, nors jis ją ir neigtų. Neigimas yra tik didžiausio religijos nesupratimo padarinys.

Savimonės stiprumas taip pat nevienodas. Kai kurių žmonių ji vos prabrėškus, lygintina su būsimo padaro gemalu. Kitų ji kaip rytmečio aušra, dar kitų – kaip šviesi diena, o nedaugelio – kaip skaisti saulė.

Priklausomai nuo asmens savimonės skirtingumo žmogus nevienodai jaučia savo priklausomumą Didžiajam Slėpiniui, savo ryšį su juo, tai yra – su religija. Žmogus su vos brėkštančia savimone Didįjį Slėpinį jaučia kaip kažką slogu, grėsminga. Kiekviename neįprastame dalyke jis mato jo pasireiškimą ir bando per jį užmegzti ryšį su Slėpiniu. (Plg. Zscharnak, Religion in Geschichte und Gegenwart, Band I, Erscheinungswelt – „Religija istorijoj ir dabartyje“, t. I, sk. „Reiškinių pasaulis“.) Kiti remiasi gamtos reiškiniais arba ta gyvenimo puse, kuri kyla iš jų. Veiklesni žmonės susikuria sau atvaizdus, kad patvirtintų savo priklausomumą Didžiajam Slėpiniui. Dar kiti, kurie išsiugdę gilesnį mąstymą, stengiasi Didįjį Slėpinį išreikšti teiginiais ir sąvokomis.

Su šia raida nuo brėkštančios į šviesesnę savimonę būties slėpinys tolydžio atsitraukia. Daugeliui vadinamųjų kultūringų žmonių atrodo būtyje išvis nesant jokio slėpinio. Tokie žmonės dažniausiai sakosi esą nereligingi arba net ateistai.

Tartum tai būtų įmanoma! Juk niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno egzistencijos galios nėra tame, ką jis pats apie save žino.

Pakopoje, kurioje savimonė kildinasi iš mąstymo, išsivysto dievotyros mokslas su teizmo, deizmo, panteizmo, monoteizmo, henoteizmo ir kt. sąvokomis.

Išoriškosios krikščionybės šioje pakopoje triumfuoja dualizmas – Dievo ir velnio, kuriančiosios ir griaunančiosios jėgos. Ir keistas dalykas – daugelis giriasi išpažįsta tikrąjį tikėjimą, nors jie, būdami griovėjai, visai yra susivieniję su velniu. Ir tai dažnai pasitaiko. Geriausias to įrodymas yra čia nagrinėjama mūsų istorija.

Šitoje gilesnio mąstymo pakopoje ims painiotis religija su religijos mokymu, o šis – su pasaulėžiūros ir moralės mokslais, net ir praktinio elgesio taisyklėmis.

Tiesa, visados būna žmonių, turinčių aiškų būties suvokimą, kuris padeda gyvai patirti Didįjį Slėpinį. Šie žmonės mato ir žmogaus būties kelią. Iš individualios sąmonės jis veda per didesnį sąmoningumą į kosminę ir visa apimančią sąmonę.

Didysis Slėpinys yra tai, ko niekas negali išvengti. Bet kiekvienas gali jį pasiekti savo būdu.

Tautą, suprantama, sudaro žmonės su nevienoda būties samprata. Užtat, sakykim, net ir kiekvienoje save krikščioniška vadinančioje tautoje būna visokiausių žmonių: fetišų garbintojų, totemistų, animistų, dievų garbintojų ir t.t. Tačiau pastebėtina, kad vadinamųjų nekultūringų tautų fetišistai Didįjį Slėpinį jaučia kur kas labiau. (Paskaitykime Coliną Rossą.)

Daugelis Europos kultūringojo pasaulio žmonių garbina savo susikurtą įvaizdį, įsigalėjusį jų kasdieninėje sąmonėje. Todėl teisūs tie, kurie teigia, kad tai Dievas. Goethe išmintį pasakė tardamas: „Koks žmogus, toks ir jo Dievas. Dėl to Dievas taip dažnai išjuokiamas...“

Tarp senovės baltų, aišku, irgi buvo įvairiausios savimonės žmonių. Tačiau religinį bendrumą sudarė visų vienoda vidinė nuostata. Priklausymas Didžiajam Slėpiniui buvo visos tautos suprantamas kaip priklausymas dvasiniam pradui. Kaip teigia H. von Glasenapp, atvykėliai arijai į Indiją nunešė abstraktų monoteizmą. Toks turėtų būti priskiriamas ir aisčiams. Tačiau kad baltai nesipriešindami klausėsi krikščionybės skelbimo, ką liudija daugelis kronikininkų, rodo jų tam tikrą dvasinę nuostatą religijos atžvilgiu.

Prūsų priešiškumas sukilo tik tada, kai jau buvo akivaizdu, jog norima juos pavergti. Čeko Vaitiekaus, tai yra vyskupo Adalberto, nužudymas istorijos aiškinamas kaip asmeniškas vieno prūso kerštas. Taigi apie jo kankinystę nereikėtų šnekėti.

Baltai vėl pasirodo pasirengę krikščionių mokymą nuoširdžiai priimti. Jie krikštijasi, stato vienuolynus ir bažnyčias, bet pamatę, kad krikščionių elgesys priešingas jų mokymui, nuo visko atsimeta.

Aisčiai tikrai neturėjo bažnyčių. Bet ir ne jie vieni. Graikas Herodotas kalba apie Zaratustros pasekėjus, kurie paniekinę kulto reikalams žmonių rankomis statytas šventyklas. Religines šventes jie švęsdavę vietose, kurios atrodė pačios gamtos tam skirtos. Taip elgėsi ir aisčiai. Ugnis taip pat ir tiems, ir tiems buvo šventas simbolis.

Tacitas ir apie germanus rašo, kad jų įsitikinimu taip pat tik miškai ir gojeliai esą tinkama vieta dangiškų dalykų garbinimui.

Ypatingai aiškiai baltų tautos religinį sąmoningumą atskleidžia Lietuvos valdovas Gediminas (1316 – 1341), kaip išdėsto Schiemannas veikale „Rusija, Lenkija, Livonija–, I, p. 227 (Russland, Polen un Livland).

Popiežiaus pasiuntiniai Gedimino dvare ėmė ruoštis jį krikštyti, nes matė, su kokiu dėmesiu jis sutiko krikščioniškąjį mokymą. Tai išvydęs, Gediminas tarė: „Jei kada nors ketinau tapti krikščionimi, tepakrikštija mane velnias. Krikščionys lai garbina Dievą savo papročiu, rusai – pagal savo apeigas, lenkai – irgi pagal savo, o mes Dievą garbiname savo papročiu. Ir visi turime vieną Dievą. Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip kryžiuočiai?*“( * Lietuviškai interpretuojant Gedimino žodžius naudotasi leid.: Gedimino laiškai. V.,   1966, p.   127-129.  (Red.)

Toks atsiliepimas apie Didįjį Slėpinį, apie Dievą, ir toks tikslus religijos nereikšmingumo daugeliui krikščionių, o ypač Ordino broliams, įvertinimas yra didžiai svarbus liudijimas. Toks jis atsirado ne atsitiktinai, o iš visos tautos kultūrinio gyvenimo visumos.

Ypač įsidėmėtinas šis atsiliepimas dėl to, kad jis ištartas tokiu laiku, kai krikščioniškuose Vakaruose vienas po kito užsiliepsnodavo laužai krikščionybės klaidatikiams.

Nors baltuose ir galėjo būti fetišistų, totemistų, animistų ir dievų garbintojų, ko dar ir šiandien pasitaiko tarp krikščionių, vis tiek j u o s e buvo galima ir ana šviesi įžvalga į religijos dalykus. Visuose krikščioniškuose Vakaruose ji kėlė didelę nuostabą. Jie dar nebuvo subrendę   tokiai   esmingai   sampratai.

Kažką panašaus matome ir vėlesnių Lietuvos valdovų elgesy. Vytautas, taikydamasis prie sąjungininkų, pakeitė savo krikščionišką vardą, nes gerai žinojo, kaip mažai gyvenime tai turi reikšmės. Tuo tarpu religija jam tikrai buvo gyvas ryšys su Didžiuoju Slėpiniu. Kad jis religiškai būtų buvęs abejingas, psichologiniu atžvilgiu neįmanomas dalykas. Jis juk sūnus Birutės, buvusios vaidilutės, lietuviškosios vestalės, per visą amžių neatsisakiusios savo tautinės religijos.

Jeigu dar ir šiandien sakoma, kad baltams būdingas gyvas r e l i g i n g u m a s , kad jie aiškiai jaučiasi priklausą Didžiajam Slėpiniui, visa tai reikia vertinti kaip padarinį tūkstančius metų trukusios raidos, ugdžiusios aiškesnį būties suvokimą.

Tai, kad deramu religingumu vadinama, kai nustatytų ceremonijų laikomasi nesuvokiant jų prasmės, sąmonės gebėjimą tik drumsčia, o ne skaidrina. Kiekviena tauta savo sąmoningumą labiau išugdo, jei ji religiją išgyvena. Ir ta religija turi būti paveldėta, tačiau, priimant naujus mokymus ir kulto formas, ugdoma toliau.

Ir galiausiai kiekviena tauta yra žmonijos sąnarys, atsiradęs Kūrėjo valia. Kiek sąmoningai tauta joje gyvena, kuria savo kultūrą, tokiu mastu ji brandina daugiau tyriausio žmoniškumo. 

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.