Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 12. KULTŪROS PUOSELĖJIMAS

12. KULTŪROS PUOSELĖJIMAS 

Kad baltų, arba aisčių, tauta turėjo atskirą kultūros puoselėtojų luomą, irgi mažai abejotina, kaip kad neabejojama keltų druidų buvimu. Negausūs rašytiniai liudijimai apie tai, ypač nuo viduramžių, tiktai dar sykį atskleidžia, kaip stengtasi nuneigti visa, kas aisčiuose buvo vertinga.

O tačiau vertybių būta. Visa, kas bus dar apie žmoniškumo pobūdį pasakyta, tai rodo. Tačiau ir svarstymų išvados patvirtina jų tikrumą.

Tautos kultūringumas aiškiausiai atsiveria jos gyvenimo turiniu bei verte ir tuo, kas sudaro jos dvasinį pasaulį. Jo pilnatvė ir giedrumas yra tautos atskiro nario gyvenimo jausenos pagrindas. Tuo paremtas ir visas gyvenimo būdas bei laikysena.

Tas dvasinis pasaulis susidaro ne iš kokio mokymo galbūt dar negausių apraiškų, o tiesioginiu gyvos, dvasinės esmės reiškimusi. Taipgi tautos sąmonės gilėjimas, sąmoningumo išaugimas nepasidaro per porą šimtmečių: tam reikalingi tūkstančiai, jeigu ne šimtai tūkstančių metų.

Kad imta dažniau kalbėti apie menką aisčių dvasingumą, apie šiurkštų jų būdą, tą lengvai galima paaiškinti išankstiniu nusistatymu. Bet reikia dar turėti galvoje ir tai, kad žmogaus priklausymo kuriai nors tautybei reikšmę ne taip jau lengva suvokti.

Pasaulyje, gyvenime glūdintį turinį bei vertybes kiekvienas žmogus priima priklausomai nuo tautybės, jos sąlygotu sąmonės pobūdžiu. Jos regėjimo laukas ir įžvalgos skvarbumas yra tik tam tikro dydžio. Todėl ji įstengia aprėpti ir suvokti tik tam tikrą turinį.

Toliau reikia atsižvelgti, kad tas regėjimo laukas ir įžvalga kinta, o kartu kinta ir suvokiamas pasaulio, sąmonės turinys. O nuo to priklauso vertybių įgijimas ar praradimas, kultūros kilimas ar smukimas.

Čia svarbūs du dalykai. Kiekvienas tautos narys turi suprasti savo tautos dvasinio pasaulio reikšmę savo paties gyvenimo taurinimui ir turi jo siekti. Antra, tautoje turi rastis žmonių, kurių darbas yra rūpinimasis kultūra. Šie abu dalykai baltų tautoje buvo. Tai patvirtina ir rezultatas.

Šiuos senovės baltų kultūros sergėtojus įvardijantys žodžiai yra kuo bjauriausiai nužeminti. Dar šiandien šie žodžiai lietuviui užgaulūs, lyg jiems koks prakeikimas būtų prilipęs. Tačiau kalbos mokslas parodo jų senąją kilnią reikšmę. Įsidėmėtina, kad šių kultūros sergėtojus reiškiančių žodžių yra tiek vyrams, tiek moterims įvardinti.

Bendriausias jų pavadinimas buvo žodis žynys, „žinantysis“, žynė „žinančioji“. Kitas žodis – raganius, moteris – ragana, kurio reikšmė nelengvai nusakoma – gal „aiškeriagys–, „aiškiaregė“ arba, teisingiau, „magas“, „magė“. Panašus ir tik moterišką giminę beturintis žodis vydraga „geroji magė“.

Iš kulto tarnų pavadinimų tebėra išlikę vaidilutas, moteris – vaidilutė, prūsų tarme – vaidelotė. Šis žodis, kilęs iš žodžio vaidinti — „surengti vaidinimą, sukelti viziją“, žymi maginę veiklą. Panašiai reiškia ir per Christburgo sutartį mus pasiekę mažai žinomi pavadinimai ligašonai ir tulisonai. Šiais vardais vadintieji greičiausiai buvo kokių ceremonijų atlikėjai. „O lyga, lyga!“ – šaukta saulei patekant, taip pat ir prie mirusio. Šis šūksnis yra dar išlikęs kai kuriose dainose.

Aukščiau visų šių kultūros globėjų buvo krivė. Šaknį kr, kurią matome lotynų kalbos žodyje creare, indų — karma, turi ir lietuvių kalbos žodis kurti. Be to, jis vartojamas ir „uždegti ugnį– reikšme. Ir taip aiškėja ryšys tarp krivės veiklos ir ugnies panaudojimo kulte. Krivė dar vadinasi ir kūrėjas arba net kūrėjų kūrėjas.

Aisčių mąstymui artima dar gilesnė samprata, kurią greičiausiai galėtume sieti su buvusiu ugnies garbinimu. Visa gyvastis, visokia sąmonė, visa dvasios bei valios jėga buvo ir tebėra suvokiama kaip ugnis. Tokiu būdu krivė savo tautoje buvo tų galių žadintojas ir kūrėjas.

Ugnis, glūdinti šių kultūros puoselėtojų esybėje, turėjo veikti kitus per asmeninį santykį. Dėl to nebūta jokio surašyto mokymo, o gyvenimo ir dvasios brandos pažinimas. Apie keltų druidus Cezaris yra sakęs, kad jiems uždrausta raštu savo mokslą išdėstyti; galėjo kažkas panašaus būti ir čia.

Tiek aisčiuose, tiek keltuose gyvavo mokymas apie žmogaus esybės nemirtingumą, atgimimą žemiškam gyvenimui ir daugelį kitų dalykų. Pastarieji, norėdami ką pareikšti, vartojo graikiškus rašmenis, o aisčiai turėjo savo runas – priminimo ženklus ir simbolius.

Kad krikščioniškieji grobikai suprato žynius, vaidilutes esant baltų tautos dvasinės kultūros skelbėjus bei sergėtojus, matyti iš akivaizdžių pastangų juos išnaikinti. Kuriuos tik galėjo pasiekti, tuos ir nužudė.

Vokiečių mokslininkas dr. P. Tschackertas savo knygoje „Dokumentai reformacijos istorijai“ (Urkunden-buch zur Reformationsgeschichte) p. 11 rašo, kad „vokiečių riterių Ordinas kiek galėdamas išnaikino vaidelotus, o atversti jų į krikščionybę neįstengė“.

Kas vėliau buvo pasakojama apie vaidelotus, apie prietaringas aukojimo ceremonijas, – iš tikrųjų tai buvo apie jų pasekėjus, kurie nebesugebėjo būti kultūros puoselėtojai. Taip ir užgeso šios tautos dvasinis gyvenimas, ir jos dvasios pasaulis vėlesnėms kartoms tapo visai nebeįžvelgiamas.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.