Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 14. KULTŪRŲ PALYGINIMAS

14. KULTŪRŲ PALYGINIMAS

 Mintis, kad esą tautų be kultūros, apskritai paėmus, yra klaidinga. Kiekviena tauta kuria kultūrą. Gyvendama bei reikšdamasi ji ir daugina kultūrą. Jau tuo, kad yra ir išsilaiko, tauta įrodo savo kultūrą. Jei tauta silpnėja be išorinės griaunančios įtakos, iš karto pasirodo kultūros stoka.

Reiktų įsisąmoninti, kad kiekviena tauta turi savitą kultūrą, kokios neturi ir negali turėti jokia kita tauta. Kai kurių tautų kultūra yra svetimųjų užslopinta, o kai kurių – žymiai pranašesnė. Nereta tauta neturi to, kuo kita taip nepaprastai didžiuojasi, užtat joje yra kai kas, ko jokia kita tauta   negali   sau   prisiskirti.

Pasididžiuodami vokiečiai šiandien rodo į kryžiuočių pilis, tai esąs „vokiečių darbas". Ir tikrai tos pilys rodo buvus didelę galią. Iš baltų pilių likę tik žemės pylimai mūsų tėviškėje arba griuvėsiai Lietuvoje ir Latvijoje. Taip pat nuo Ordino laikų tebepuikuoja puošnios bažnyčios, kaip nenuginčijamos didžiulio veržlumo liudytojos.

Lietuvoje irgi yra visai panašių, pastatytų lietuvių. Ir meistrai atvykdavo čia iš labai toli, lygiai kaip ir pas Ordino riterius. Pilis ir bažnyčias statyti germanai išmoko iš romanų. Tačiau dėmesio vertas jų ryžtingumas ir mokėjimas įgyvendinti sumanymą.

Visai kas kita yra vokiečių valstybinė santvarka. Ordino valstybė anais laikais buvo geriausiai sutvarkyta iš visų Europos valstybių. – Tuo tarpu baltai, atrodo, nežinojo, ką reiškia sutelkti savo tautines pajėgas į valstybę. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad baltų tautos šerdis, lietuviai, vis dėlto įstengė per trumpą laiką sukurti valstybę ir sutelkti gynybą, o Ordino valstybė, priešingai, ž 1 u g o. Ir šita tauta buvo susidūrusi ne vien su Vokiečių ordinu: beveik visa Europa, save vadinanti krikščioniška, patraukė į tolimą baltų šalį nuotykių ieškoti.

Valstybė, kokią ją ir šiandien pažįstame, yra siekimo valdyti padarinys. Ir dėl to beveik visados – prievartos ir priespaudos vaisius. Baltams tai buvo svetima. Jie visa savo esybe brangino natūralų augimą, natūralią plėtotę, kreipiamą vieno kraujo, vienos tautos gyvenimo nuostatos.

Tik kaimynų, o ypač iš toli atvykusių vokiečių puldinėjimai pažadino aisčiuose siekimą valdyti. Bet jiems to reikėjo ne visuomeninei santvarkai sukurti, o sutelkti pajėgas .gynybai.

Kaip greit tai jiems pavyko, šalia kitų liudija ir to meto vokiečių kronikininkas Vygandas Marburgietis. Jis pasakoja, kad lietuviai tik vieneriais metais vėliau nei riteriai, būtent 1382 metais, karyboje ėmė naudoti paraku užtaisomas patrankas. Toliau jis teigia, jog „dykroje“ (Wildnis; Taip tais laikais vadinta neapgyvendinti patys rytiniai Rytprūsiai ir Suvalkija. (Vert.))  arba prie jos esančioms savo pilims apsaugoti lietuviai, visai taip kaip riteriai, įrengė plačiai išskleistas užtvaras (Hag-ne, Gehege, Schlage; Vidurio vokiečių aukštaičių tarmės žodžiai, reiškią fortifikacijos įrenginius.  (Vert.)).

Taigi vokiečių kultūros pranašumas prieš baltiškąją nebuvo absoliutus. Dar kitaip šios abi kultūros vertintinos atsižvelgus į pačių tautų gyvenimą.

Pavyzdžiui, iki Ordino skverbimosi Prūsuose visai nebuvo elgetų, tuo tarpu Vokietijoje ir visoje Europoje jie traukdavo ištisais būriais. Be to, tenai būta daugybė dalykų, rodančių visuotinai žemą dorovę.

Dr. th. Josephas Rinkas savo knygoje „Krikščioniškos meilės darbai Ordino žemėje iki 1525m.“ (Die christliche Liebestatigkeit im Ordenslande bis 1525) p.109 rašo, kad XIV amžiuje senojoje Vokietijoje keliaujančių rylininkių ir arfininkių, fokusininkių ir šokėjų sparčiai daugėjo, kartu didėjo nedorovingumas bei ištvirkimas. Tokių žmonių esą atkildavę ir į Ordino žemes ir ten išplatinę daug blogybių.

Toliau, p. 84, sakoma: „Per Ordino riterius, per visokius atvykėlius išplito raupsai... Ši liga ten atsirado su pirmaisiais Ordino atvykimo metais. Neturinčių pastogės raupsuotųjų būriai klajojo elgetaudami po visą kraštą“. Anksčiau viso šito Baltuose nebuvo. Ir kitų sunkių ligų čia nežinota. Dabar jos nepaprastai išplito.

Tiesa, vokiečiai ėmėsi šių nelaimingųjų krikščioniškos globos. Tačiau tai, kad jų prisirado, kad ši nelaimė tapo į Prūsiją atnešta, rodo, kokios būta vokiečių kultūros. Mūsų tėvynėje tokios bėdos nebuvo. Tai reikėtų paaiškinti. Juk užkrato plitimas tėra padarinys. Matyt, prūsų gyvenimo būdas buvo išmintingas. Atitinkama turėjo būti ir visuomeninė santvarka.

Pagalvokime jau vien apie tai, kad smuklės, karčemos, taigi nuolatinės gėrimo vietos, mūsų tėvynėj atsirado kartu su vokiečių riterių Ordinu. Aišku, tolimoms kelionėms reikėjo nakvynės namų. Bet nebūtinai vien smuklių. Baltai, be abejo, irgi keldavo puotas. Tačiau tik kokiomis nors progomis. O smuklės buvo tiktai svaiginimosi vietos, be to, įsteigtos pasipelnyti.

Vakarų Europos ir aisčių kultūrų skirtingumas aiškiausiai pasirodė per 200 metų žiaurios kovos, kada aisčių tautos šerdis, lietuviai, turėjo atsilaikyti prieš vokiečius, besiveržiančius iš šiaurės ir iš vakarų.

Ir čia keisčiausia, kad net šiuolaikiniuose rašiniuose apie tas kovas minimi lietuvių žiaurumai – Vokiečių ordino riterių žiaurumai atsiradę neva dėl jų.

Pabandykime visai išsiaiškinti. Kalavijuočiai, vėliau Livonijos magistras ir Vokiečių ordinas, vienas iš šiaurės, kitas iš vakarų, veržėsi į baltų žemes. Šie, ypač lietuviai, gynėsi. Puldinėjimai truko beveik 200 metų. Kaip tai turėjo veikti puolamuosius?

Juk ne lietuviai traukė į tolimą vokiečių kraštą plėšti ir grobti. Anaiptol – tai jie buvo puldinėjami. Tai aiškiausias faktas, kurio niekas negali užginčyti. Čia yra šio klausimo pagrindinė ašis, nuo kurios nereikėtų nukrypti ir pabrėžti žiaurumus kaip nekultūringumo įrodymą.

Skaudu, kai tie Ordino įsibrovimai vertinami kaip d i d vyri š k i žygiai, o lietuvių gynyba – beveik kaip n e ž m o n i š k a s nusikaltimas. Ir tai būdinga ne tik anuometiniam, bet ir šiandieniniam nusiteikimui, nes čia pateikiamas naujųjų laikų vokiečių atsiliepimas.

Bet visada reikia atsiminti, kad baltai vien tiktai gynėsi. Jų nepaprastai taikingas būdas, apie kurį nuo senovės rašyta, nuolatos buvo matomas, tiesą mylintys tebemato jį ir šiandien.

Tačiau vokiečių kronikininkų ir mokslininkų raštuose viskas atrodo kitaip. Netgi sakoma, kad Ordinas, užkariavęs kraštą tarp Vyslos ir Alnos, rytuose „įsteigė“ dykrą. Jos tikslas esąs užkariautąjį kraštą ginti nuo stabmeldžių, todėl, matyt, žiaurių ir baisių, lietuvių puolimų. Ordinas čia tik pakartojo seną dalyką. Cezaris savo „Galų karo“ VI knygoje rašė apie germanus: „Didžiausia atskiroms tautoms garbė buvo turėti aplink savo teritoriją plačias dykumas ir tyrlaukius“.

Verta dar pacituoti, ką dr. G. Bujackas savo veikale „Vokiečių ordino karo žygiai prieš lietuvius XIV amžiuje“ (Die litauischen Kriegsreisen des Deutschen Ordenim 14. Jahrhundert) p. 2 sako: „Palei visą rytinę Ordino žemių sieną tęsėsi vienos dienos kelionės pločio miškai su raistais ir upokšniais... Prūsų   p u s ė j e buvo tik žvejų kaimeliai ir bartininkai, o 1 i e t u v i ų pusėje buvo daug g y v e n a m ų j ų vietų ir dvarų“. Taigi anksčiau gana tirštai gyvenamas, dvarais nusėtas kraštas Ordino buvo nuniokotas. Tai kas kėsinosi brautis į kaimyninį kraštą, lietuviai ar Ordinas? P. 13 sakoma: „Su dėkingumu Prūsijoje buvo pripažinta, kad riterių antpuoliais į lietuvių kraštą tebuvo (!) siekiama žiauriesiems kaimynams užbėgti už akių, kad jie nenusiaubtų tėvynės (kieno?), nes, nežiūrint visų apsaugos priemonių, lietuviai Prūsijos nepagailėjo“.

Tuo tarpu p. 8 sakoma: „Dar prieš Winricho laikus Ragainės komtūras įvykdė dvi keliones per žiemą (t.y. žygius į rytinius kraštus) su tokia kariuomene (būtent su keliais šimtais vyrų be Ordino apdaro). Minėtajam magistrui atėjus į valdžią, tokių žygių buvo rengiama daugiau, ne tik žiemą, bet ir v a s a r ą . Bent vieną kartą čia prie sienos pasirodydavo pats maršalas. Susirinkimo vieta buvo Ragainė. Vienos tokios kariuomenės dydis buvo nuo 10 000 iki 40 000 vyrų“.

P. 9: „Netikėtas užpuolimas turėjo būti sėkmingas, priešams (taigi lietuviams) dar nesuspėjus išsivaryti gyvulių ir patiems į miškus pabėgti... Po pirmo pavykusio žygio į priešo žemę buvo išskleistos vėliavos, įvyko karinis pasitarimas ir pasidalyta į tris ar keturias dalis pasiplėšti“.

P. 10: „Ne tiesiuose keliuose, o netikėčiausiose atšakose, kur krašto gyventojai užpuolimo visai nelaukė, nuošalumose, kur šie jautėsi tikrai saugūs, – staiga pasirodydavo šarvuotos riterių pajėgos. Į brūzgynus, į kokias priebėgas, kur lietuviai su savo gyvuliais ir kitu turtu būdavo susislėpę, jie atsekdavo paskui čiabūvį, kuris prievarta turėjo būti už vadovą. Tiktai geraisiais keliais riteriai traukdavo į susirinkimo vietas arba namo į Prūsus, nes jie bijojo netekti savo grobio. Itin didelis tų grobimų laimikis buvo arkliai, kurių kartais šimtus atsivarydavo, paimdavo ištisas kaimenes (!); taip pat ir dėl raguočių, skaičiuojamų kapomis, apsimokėdavo dažnas karo žygis“.

„Tačiau ne vien tik pasiplėšimai buvo vokiečių karo žygių tikslas, bet ir priešo tvirtovių puolimas, ir savų pilių priešo žemėje statymas sutvirtinti savo veiksmų linijai ir užimti strategiškai svarbias vietas“.

Galiausiai apsvarstykime, ką dr. G.Bujackas savo veikalo p. 18 sako: ,,Winricho von Kniprodės valdymo laikotarpiu, tai buvo 28 karo ir 3 taikos metai, lietuviai per 14 metų puolė Prūsiją 24 kartus".

Tai iš tikrųjų baisu. Bet pasiklauskime, kiek kartų per tą patį laiką buvo Ordino broliai įsiveržę į Lietuvą. Pagal paminėtąjį Winricho von Kniprodės įsakymą tai vykdavo daugiau nei triskart per metus, taigi per 28 karo metus – 84-150 ir gal dar daugiau kartų. Ką tada bereiškia tie 24 lietuvių antpuoliai, net ne kas metai po vieną?..

Gal dabar geriau suprantami būtų ir lietuvių įvykdyti žiaurumai – ne kaip požymis žemos kultūros, šiurkštumo ir barbariškumo, o kaip skaudžiausiai sužeistos tautos sielos pasireiškimas.

Tada buvo žiaurūs laikai, girdime sakant. Užtat nedera anuos įvykius vertinti pagal mūsų dorovės supratimą. Galima su tuo sutikti. Tačiau tada mūsų laikų dorovės supratimas neturi leisti, kad visa kaltė dėl ano meto baisybių būtų suverčiama baltams ir kad jie būtų vaizduojami neturį kultūros. Galbūt geriau suprasti padėtų žvilgsnis į kovojančiųjų psichiką.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.