Pirmadienis, Rugs 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 6. AISČIAI (BALTAI) TARP KITŲ TAUTŲ

6. AISČIAI (BALTAI) TARP KITŲ TAUTŲ

Ir čia jie užima ypatingą vietą. Ryškiausiai tai rodo jų kalba. Paprastai aisčiai įterpiami tarp germanų ir slavų. Bet giliau patyrinėjus jų kalbą, paaiškėja ir kai kas kita.

 Indogermaniškos tautos per tūkstančius metų yra daugiau ar mažiau nutolusios nuo bendrų savo ištakų. Aisčiai, kurių branduolys yra lietuviai, savo kalboje ir būde tebeturi labai aiškias senovės arijų žymes. O slavai, taip pat ir germanai, dėl savo klajonių bei maišymosi su kitomis tautomis yra daug senojo ariškumo nustoję.

Kad daugelis sanskrito, graikų, lotynų, gotų, senovės aukštaičių vokiečių ir lietuvių žodžių garsais ir reikšme yra artimi, pirmiausia rodo ne tai, kad jos buvo kaimynės, o tai, kad jos visos yra artimos protautei. Taigi įprastinį požiūrį, jog lietuvių ir slavų kalbos artimai giminiškos, tuo remiantis reikėtų patikslinti.

Suprantama, per pastarąjį tūkstantmetį ir aisčiai bent kiek pasikeitė. Istoriniais viduramžiais jie tebebuvo viena tauta su bendra kalba, nors ir įvairiomis tarmėmis: sembų, notangų, nadruvių, sūduvių, kuršių, lietuvių ir t.t. Bet apie visus kartu paėmus pasakytina, jog jie kalbėjo ta pačia kalba, kaip kad šlezvigiečiai ir tiroliečiai, holšteiniečiai ir bavarai kalba vokiškai, nors mažiau išsilavinę žmonės ne visados gali gerai vieni kitus suprasti.

Ir niekas nė nemano šias vokiečių kalbos tarmes dėl jų skirtybių skelbti atskiromis kalbomis, kai tuo tarpu keisčiausiai tą bandoma dažnai daryti su lietuvių, sūduvių, kuršių, sembų ir kt. tarmėmis.

Nuo viduramžių baltų kalbinis vientisumas labai nukentėjo. Atsirado naujų skirtumų tarp tarmių, padidėjo tie patys. Ypač pakraščiuose, atviruose svetimoms įtakoms, atsirado ryškių pakitimų.

Šiaurėje į tautą įsiliejo daug germaniško, suomiško ir galiausiai slaviško kraujo. Ir išsivystė naujo, savito būdo ir kalbos gentis – latviai.

Vakaruose tenykštė tautos šaka Vokiečių ordino buvo iš dalies sunaikinta, o likučiai pradėjo kalbėti vokiškai. Senosios Prūsijos pietuose prūsai, vokiečiai ir lenkai sumišo ir gyvena šiandien mozūrų vardu. Tačiau slaviškasis (lenkiškasis) elementas juose bene bus ryškiausias.

Toliau į pietus, taip pat ir į rytus baltų gyvensena ir kalba patyrė daug slaviškos įtakos. Tokiu būdu jie prarado didelę savo gyvybinių galių dalį.

Nebeminint aptartųjų praradimų, tautos branduolys suskilo į tris dalis. Vakaruose prūsai grūmėsi už savarankiškumą ir išnyko kaip tauta. Šiaurėje išsirutuliojo latvių tautybė. Kaip tikroji aisčių tauta liko ta jos dalis, kuri šiandien vadinama lietuviais.

Iš pastarųjų labiausiai pirmykščius bruožus išsaugoję tie, kurie gyvena kiek žemiau Nemuno vidurupio. Likimas lėmė šiandien čia iškilti naujam kultūros židiniui. Lietuvio vardas pasidarė dar reikšmingesnis vokiečiams ėmus garsiau prūsų vardu vadintis.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.