Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 7. SENASIS BALTŲ KRAŠTAS KAIP KULTŪROS SALA

7. SENASIS BALTŲ KRAŠTAS KAIP KULTŪROS SALA 

Tikrai kalčiausias buvo nepaprastasis gintaras, kad šis kraštas tapo senovės tautų minimas. Tačiau senosios žinios leidžia ir ką kita patirti. Kultūra aisčių krašte taip pat turėjo būti išskirtinė, aukštesnė negu aplinkinių tautų.

Pirmiausia – baltai, arba aisčiai, kaip jie senovės pranešimuose vadinami, jau seniai buvo sėslūs žemdirbiai, kai kitos tautos, įskaitant ir germaniškąsias, tebeklajojo ir tik retkarčiais, kaip, sakykim, gotai, tai šen, tai ten ilgiau apsistodavo.

Romėnas Tacitas aiškiai pasako, kad aisčiai javus ir kitus laukų vaisius stropiau augina negu tingūs germanai. Jis patvirtina tai, ką Cezaris savo veikalo ,,Apie Galų karų“ VI knygoje sako apie germanus. Ten taip yra pasakyta: „Žemdirbystė germanams antraeilis dalykas. Visas jų gyvenimas – medžioklė ir karas“.

Tuo tarpu aisčiai jau tada pragyveno iš produktyvaus darbo, javų, maistingųjų augalų auginimo. Greičiausiai jie buvo seniausia Šiaurės Europos tauta, užsiimanti tokia veikla. Tai rodo didelė pirmykščių žodžių gausa lietuvių kalboje. Pvz., arti, arklas (lotyniškai arat-riim), akėtios (lot. occa, akėti — occare), arklys, kaip traukiamoji jėga ariant. Atskiros arklo rūšys yra žagrė, stugutė ir t. t.

Įsidėmėtina, kad Baltuose gyvenvietės visur pavadintos pagal jų savininką, parodant, „kad žemės sklypo šeimininkas yra jį įgijęs nuosavybėn visam laikui“. Taip rašo ir vokiečių mokslininkas Julijus Lippertas knygoje „Europos kultūringųjų tautų, lietuvių, vokiečių, slavų ir kt. religijos“ (Die Religionen der europai-schen Kulturvolker, der Litauer, Deutschen, Slawen usw.). Apie vokiečius ten p. 24 taip sakoma: „Vokiečių vietovardžiai beveik išimtinai yra topinio pobūdžio. Atvykėlis, mažiau pastovus palyginti su amžinu žemės sklypu, atsiduria antrame plane, nuo jo gaudamas vardą“.

Betarpiškus ryšius baltai turėjo su suomių gimine, gyvenančia šiauriau jų. Dėl abiejų tautų sąveikos radosi ir abipusių skolinių. Tai buvo dar prieš mūsų erą. Suomių mokslininkai nurodo, kad kai kurių javų ir padargų (muzikos instrumentų) pavadinimai dar tada suomių yra perimti iš lietuvių kalbos.

Vokiečių mokslininkas Hackmannas savo veikale ,,Senasis geležies amžius Suomijoje“ {Die altere Eisenzeit in Finnland, 1905m.) pabrėžia, kad baltai suomiams turėjo skatinančios kultūrinės įtakos. Taigi baltai čia, šiaurėje, gyvenančioms tautoms jau prieš 2000 metų turėjo tokią reikšmę.

Gyvi santykiai susiklostė tarp aisčių ir Skandinavijos tautų, kurioms jie yra ir giminingi. Iš šio bendravimo abi pusės patyrė tik pažangių paskatų.

Pagaliau yra paliudytas ir aukštas tų praeities laikų aisčių dvasinis bei moralinis lygis. Įvairūs senovės rašytojai, kaip, pvz., romėnas Plinijus, teigia, jog aisčiai artimesnių ir tolimesnių kaimynų buvo laikomi religijos skleidėjais. „Iš pasaulio pakraščių, — taip sakoma tose žiniose, — atvyksta ten žmonės išgirsti orakulo sprendimų, ypač barbarai ir graikai“. Tą patį nurodo ir W. Piersonas savo veikale „Elektron“ (p. 85, 105 ir kt.).

Įvairiausiais laikais aisčiai daugelį kartų buvo giriami už taikingumą. Tą darė dar gotas Jordanas, jis taip ir pasakė, kad aisčiai esantys labai taikingi žmonės. Tokią pat nuomonę reiškia įvairūs kronikininkai iki pat XII šimtmečio vidurio.

Anglosaksas Wulfstanas giria visą jų kultūrą. Adomas Bremenietis tuo tarpu rašo: „Tai yra labai humaniški žmonės, ištiesiantys pagalbos ranką patyrusiems laivo katastrofą ar piratų persekiojamiems. Aukso ir sidabro jie nevertina. Apskritai apie tos tautos papročius būtų galima daug ko pagirtino pasakyti, jeigu tik ji turėtų krikščionių tikėjimą. Krikščionių jie nesišalina, tik neleidžia prie šventųjų giraičių“.

Čia paminėtas elgesys su išmestaisiais į krantą išaukština aisčius tarp kitų pajūrio gyventojų. Visur kitur buvo įprasta nukentėjusių turtą pasigrobti, o juos pačius net nužudyti. Baltai tuo tarpu elgėsi visai kitaip. Užtat ir Helmoldas savo „Slavų kronikoje“ (Chrome Slavorum) kalba apie baltų taikingumą: jam jie esą žmoniškiausi žmonės (homines humanissimi).

Taigi aisčių kultūra senovėje buvo giriama. Iki XII šimtmečio nėra nė vienos žinutės, kuri kaip nors prasčiau apie šią tautą atsilieptų. Ji buvo aukštai iškilusi   tarp   kitų   tautų.

Viskas pasikeitė XIII amžiuje, kai pradėta bandyti užgrobti tą kraštą. Tada jau imta rašyti „krikščioniškai“. Dabar ši nekrikščioniška tauta parodoma kiek galint nepalankesnėje šviesoje. Žinių apie baltų žemą dvasinį ir moralinį lygį vis gausėja. Tai labai svarbu pastebėti vertinant pačias žinias.

Tačiau ir tada tebebuvo ši tauta moralinėje aukštumoje. Vien tai, kaip ji elgėsi su krikščionių pasiuntiniais, tą rodo. Dr. Williamas Piersonas savo veikale „Elektron“, p. 81, sako: „Pradžioje prūsai rodė didelį pakantumą. Vargiai krikščionių dvasininkija ir vyriausybė tuo laiku būtų leidusi stabmeldžių dvasininkui, pradžioje tik įspėtam, arba ir be įspėjimo, toli po kraštą keliauti“. Pakantumas visados yra tikras gebėjimo gerbti kitą ir mokėjimo tvardytis, taigi aukštos asmeninės kultūros, ženklas. Toliau rasime daugiau to įrodymų.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.