Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant. - 8. GYVENIMO SĄLYGOS SENOVĖJE

8. GYVENIMO SĄLYGOS SENOVĖJE 

Ar jos tikrai buvo labai kuklios? Paprastai sakoma, kad senaisiais laikais žmonės daugiausia maitinęsi iš medžioklės ir žvejybos laimikio. Tai negali būti tiesa. Kur maisto pakankamai tiekdavo augmenija, ten jai buvo pirmenybė, o mėsa valgyta tik tam tikromis progomis, galbūt per religines šventes.

Jau dėl to, kad baltai iš senovės vertėsi žemdirbyste, maistą jie turėjo tiektis pagrindinai iš augmenijos. Bet ir miškai tiekė daug maisto. Juk germanai ąžuolų ir bukų vaisius valgė. Tuo labiau jie turėjo būti valgomi baltų krašte, kur ąžuolų ypatingai buvo gausu.

Pirmiausia, čia ligi šių dienų noriai tebevalgomi riešutai ir medus. Lazdynų buvo ir dar tebėra ten didelė daugybė. Archeologų radiniai akivaizdžiai rodo riešutus gausiai vartojus. Ir bitininkystės kažin koks būdas žmonių žinotas nuo seniausių laikų. Kas išmano modernų maitinimosi mokslą, šiuos du maisto produktus labai vertina. Jie sveikatai daug naudingesni negu vadinamojo kulinarijos meno kepiniai.

Iš naminių gyvulių labiausiai buvo vertinamas arklys, ir pirmiausia kaip darbinis gyvulys. Tai irgi rodo, jog vyraujantis maistas buvo žemės kultūrų derlius. Be to, arklys tarnavo ir susisiekimui, kaip jojamasis gyvulys.

Iš senovės šis kraštas buvo garsus arklininkyste. Arklių gausa visą laiką turėjo būti didelė. Užtat anuomet Vokiečių ordino karo žygių ypač vertintas grobis ir buvo arkliai. Galvijų ūkis buvo kiek menkesnis. Bet ir jis negalėjo būti visai bevertis.

Apdarui galėjo būti vartojama audiniai bei kailiai. Audinių pasitiekti senovėje tikriausiai mokėta. Žemdirbiai turėjo tai išmanyti. Kad jie kiaunių kailiukus keisdavo į audinius, kaip minėjo Adomas Bremenietis, to dar nenuneigia. Tarp įkapių labai dažnai atkasama įvairiausių audinių. Negali jie visi būti atvežtiniai.

Dėl medžio gausos būstai, natūralu, buvo statomi mediniai. Baltai išvystė savą statybos būdą. Kai kurie žodžiai – lietuvių butas, gotų bauan „kame gyventi", lietuvių stogas, graikų stegos „stogas“, lotynų tectum „stogas – rodo, kad namai statytasi dar bendros protautės laikais. Taigi negalima sakyti, kad aisčiai buvo namų statybos pradininkai. Bet taip pat neįmanomas dalykas, kad sėsli baltų tauta namų statybos būtų išmokusi iš aplink klajojančių atėjūnų. Pastariesiems ji galėjo tik pavyzdį rodyti.

Namų papuošimai visokiais pjaustiniais, vartojamais dar ir šiandien, turi labai seno palikimo žymių. Šių pjaustinių simbolika suprantama dar ir šiandien. Senovės laikais jie galbūt turėjo maginę reikšmę.

Namų statybos iš molio nežinota. „Vidurio Vokietijoje paplitusi molio statyba Prūsijoj susidūrė su klimatiniais sunkumais. Lietuvoje statyta vien iš medžio“, – sakoma G.Schmollerio ir M.Seringo „Moksliniuose valstybės ir socialiniuose tyrimuose“ (Staats- und sozialwissenschaftliche Forschungen), 3 sąs., p. 285, kalbant apie vokiečių atsikėlimą į Prūsus Ordino vykdomų šio krašto užkariavimų metu. Bet taip, aišku, būta tik ankstesniais laikais.

Gyventa dažniausiai atskirai šeimomis. „Senovės prūsai gyveno tvirtose sodybose, daugiau vienkiemiuose negu uždaruose kaimuose“ (G. Aubin, Zur Geschichte der gutsherrlich-bauerlichen Verhdltnisse in Ostpreus-sen – „Dvarų ir ūkininkų santykių Rytprūsiuose istorija“, p. 4).

Kaimų būta retai, ir daugiausia pasienio srityse, ypač vakaruose ir pietuose. Matyt, dėl priešiškų kaimynų antpuolių grėsmės. Prisimintina akstinas miestų statybai Vokietijoje X amžiuje. Tačiau didesnių gyvenviečių pasitaikydavę ir prie upių. Matyt, tam būta įvairiausių priežasčių.

Iš vienkiemių vėliau darėsi kaimai. Tai matyti iš to, jog kaimai dažniausiai pavadinti asmenvardžiais. Taigi kaimas senovėje buvo vienos šeimos tėvonija. Pvz., kur gyveno Mantvydas, tas ūkis vadinosi Mantvydai, suvokietinus – Mantwyden; kaip ir lietuviškai, tai daugiskaitos forma.

Panašios kilmės yra pavadinimai, kurie baigiasi -kiemen (-kehmen). Kiemas reiškia sodybą ir skirtinas nuo kaimot – sodžiaus. Per neišmanymą tie žodžiai laikomi vienas lietuvišku, antras prūsišku. Bet žodžio kaimas taip pat neįmanoma iš lietuvių kalbos išmesti, kaip ir žodžio kaimynas.

Didesnių gyvenviečių pavadinimai baigiasi -ėnas, -ėnai, vokiškai jie keistai rašomi ,,-onen". Kaukėnai (vokiškai Kaukehmen) reiškia gyvenančius prie Kaukės, Stalupėnai — prie Stalupės ir t.t.

A. Bezzenbergerio, M. Toeppeno ir kitų požiūris į vietovardžių rodomas etnines ribas greičiausiai koreguotinas šiuo būdu. Vietos, kurių pavadinimai baigiasi -kaim arba -keim, esančios į vakarus nuo Alnos ir Deimenos, bus kaimai, o į rytus nuo tų upių — senoviniai vienkiemiai.

Turtingieji baltai (prūsai, lietuviai) statėsi sau ir pilis. Jie puikiai mokėjo joms „parinkti strateginiu ir fortifikaciniu atžvilgiu tinkamas vietas“ (dr. K. Loh-meyer, Rytų ir Vakarų Prūsijos istorija, p. 46). Didikų buveines gyrė dar Wulfstanas.

Gerovė šiame sename krašte tikrai turėjo klestėti. Archeologiniai radiniai Linkūnuose prie Tilžės ir Unguros apylinkėse byloja buvus tiesiog nepaprastą turtingumą. Be to, šitie radiniai rodo palyginti gausų gyventojų skaičių. Gyventa ir Nemuno žiočių plote, ir palei pat marias. Ten irgi rasta seniausių laikų kapinynų. Vėliau šios vietos, matyt, suslūgo, tad dėl potvynių, kurių ir šiandien būna, tapo nebegyvenamos.

Senovės baltų krašte, kaip ir senovės Vokietijoj, miestų nebūta.

Savo kasdienėms reikmėms, darbams senovės baltai, aišku, turėjo ir tinkamus padargus. Tam tikrais sumetimais tvirtinama, kad jie buvę įsivežtiniai. Bet negali būti abejonės, jog baltai patys juos pasitiekdavo. Medžio darbai, puodininkystė, kalvystė, metalo liejyba tikrai iš senovės jau buvo praktikuojama. Moterys mokėjo verpti, austi, megzti. Lietuvių audinių savitumas, siuvinėjimų ir mezginių raštai rodo šią kultūrą buvus dar nuo kadaise ugdytą.

Nėra nė kalbos, kad tai galėtų būti iš kitur perimta. Panašių dalykų tikrai yra ir skandinavuose, bet jokiu būdu ne tų pačių. Visas rankų darbo gaminių atlikimo būdas liudija aisčių kultūrą. Tvirtinimas, kad ji tuojau ėmė smukti, kai tik germanų įtaka baigėsi, kas esą matyti iš randamų įkapių, atrodo perdėtas.

Gyvenimas atskirose sodybose reikalavo visus namų padargus kiek įmanoma gamintis patiems. Gebėjimas tai daryti neabejotinai yra atsineštas dar iš bendros indoeuropiečių prosenovės. Tai rodo tų pačių daiktų vienodi pavadinimai atskirose kalbose.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.