Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI - 11. ORDINO LIKIMO PAGRĮSTUMAS

11. ORDINO LIKIMO PAGRĮSTUMAS

Čia reikėtų atsiriboti nuo Ordino išorinio iškilimo ir žlugimo. Daugeliui išorė yra viskas. Jie, pavyzdžiui, kalba apie kokio nors žmogaus iškilimą, jeigu jis įstengė sukaupti dideles materialines gėrybes. Turtas daugeliui yra iškilumo matas. O reikėtų tuo matu laikyti žmogaus sugebėjimus.

Bet ir tai nėra teisingiausias vertės matas. Iš tikrųjų žmogus ima kilti ugdydamas vis tobulesnį žmoniškumą. O smukti ima, jeigu jo žmoniškumas vis labiau blėsta ir visoje jo gyvensenoje nusveria žemosios prigimties nedoros jėgos. Tai sveiko proto sprendimas, kad tada yra nuopuolis.

Ne vien atskiras žmogus, bet ir didelė bendrija, net visa tauta gali patirti tokį nuopuolį ir žlugti. Kvailumas priežastį mato išorinėse aplinkybėse. Tik realios, gyvybingos dvasinės vertybės, būtent kuo aukštesnis žmoniškumas, užtikrina visos tautos patvarumą ir kilimą. O šių vertybių sumenkėjimas neišvengiamai tautą   žlugdo.

Bet dvasinės vertybės juk nepasveriamos. Jos gali ir nepastebimai egzistuoti, kol galiausiai pajuntama jų reikšmė. Šimtus metų trunkanti evoliucija nepaprastai tiksliai atskleidžia tautos vidinę būklę, tautos brandą ar nebrandumą.

Taip buvo ir su Vokiečių ordinu. Jo istorija rodo, kaip vis stipriau ėmė reikštis tai, kas galiausiai nulėmė jo žlugimą. Nors pradžioje Ordinas gal ir turėjo gryno, kilnaus žmoniškumo,  tačiau per ištisus du šimtus metų karų tai neišvengiamai seko ir g a 1 i a u s i a i beveik išblėso.

Bet tas žmoniškumas abejotinas atrodo nuo pat O r d i n o veiklos pradžios aisčių žemėje. Tai matyti, pvz., kai prūsai buvo apgulę Baigos pilį. Tada Ordino broliai sugebėjo vieną „atverstą“ prūsą prikalbėti, kad išduotų savo tautiečius. Jo vardas buvo Pomandė (Pomanta). Tada pavyko apsupus netikėtai užklupti ir išžudyti   visus   iki   vieno.

Smerktiniausia visame šiame įvykyje pasinaudojimas naujakrikštu kaip išdaviku. Kitas atvejis yra jau minėta brolio(!) Volrado Wunderlicho klasta ir žiaurumas Lencenburge porai dešimtmečių praėjus. Reikia suprasti, kad žiaurumas ir prievarta taip nepažeidžia paties asmens žmoniškumo esmės, kaip kad klasta, išdavystė ir kurstymas apgauti ar išduoti.

Tačiau Ordinas per visą savo istoriją naudojo šiuos dalykus. Nuolatos jis vertė prūsus bei lietuvius išduoti savo tautiečius, net kovoti prieš juos. Atrodo, jis nė nelaikė tokių veiksmų negarbingais. O šiandien? Šiandien turėtume būti pažengę toliau. Juk tik tie žmonės patikimi, kurie įstengia būti teisingi.

Dar yra rašoma, kad Ordinas, ypač vėlesniais laikais, vietos gyventojus sukurstydavęs ar priversdavęs rodyti kelią žygiuose prieš jų tautiečius. Jie vadinosi vedliai. Aišku, kartais jie tarnaudavo ir savo noru, net yra buvę – tarnauja čia Livonijos ordino broliams, čia – Vokiečių ordinui Prūsuose. Bet kai šios abi kariuomenės karo žygiuose Lietuvoje susitikdavo, „tai toks žvalgas būdavo nukertamas“ (dr. G. Bujack, p. 5).

Karui ilgėjant, stiprėjo ir kariaujančių šiurkštumas bei žiaurumas. Apie tai kalba visi anų laikų autoriai ir tie, kurie jais remiasi. Tebus paminėti Lohmeyeris, p.219, 239, ir Fr.Boldtas, p.31, 101. Vis dažniau pasitaiko posakių „žmonių medžioklės“, „pagonių medžioklės“. Galima įsivaizduoti, kas tuo pasakoma. Kariaujančių riterių žmoniškumo spindesys vis blėso. Suvešėjo žemosios jėgos.

Šie vidiniai reiškiniai tiesiog simboliškai pasirodydavo ir išorėje. Į Ordiną veržėsi vis daugiau žmonių, nebejaučiančių jokio religingumo. Didžiojo magistro Wernerio von Orselno žūtis 1330 metais nuo Ordino brolio (!) iš Klaipėdos pilies Johanno von Enndorfo rankos primena voties pratrūkimą. O votys juk yra tikri ženklai, kad serga visas organizmas. „Tokių nesutramdomų vyrukų pasitaikydavo Ordine“, sako Lohmeyeris savo veikalo p.239.

Prisimintinas čia dar kartą ir anas įvykis, kai riteriai nužudė nelaisvėn paimtą lietuvių kariuomenės vadą, nors Ordino maršalas jam buvo garantavęs gyvybę.

1374 metais Didįjį ketvirtadienį Marienburge Ordino riteris grafas von Nassau kunigą, dalijantį riteriams komuniją, nustūmė nuo altoriaus ir kojomis sutrypė taurę su ostijomis. Aišku, jis laikytinas pamišėliu. Tačiau ar visas Ordino elgesys buvo sveiko žmoniškumo valdomas? Troškimas valdyti ir pajungti galiausiai virto tikru troškimu naikinti.

Kitaip ir negalėjo būti, nes riterių kariuomenės didžiąją dalį juk ir sudarė nuotykių ieškotojai. O Lietuvoje gi buvo galima deginti, plėšti, žudyti kiek tik širdis geidžia. „Daugelis piligrimų, vykusių į Lietuvą, turėjo anaiptol ne tauriausių paskatų“ (Lohmeyer, p.300).

Kai pažiūri į tuos visos „krikščioniškosios“ Europos žygius ir į tai, kas jų metu Lietuvoje buvo daroma, kai pagalvoji,  kad žmonės ir iš aristokratijos luomų, iki kunigaikščių ir karalių, tuose žygiuose dalyvavo, tai turi sutikti, kad Europa tada buvo tiesiog apimta ligos, kuri didžiausiais žiaurumais išsiliejo ant aisčių branduolio – lietuvių.

Ir galiausiai – Ordinas vis labiau ėmė naudotis samdiniais, pradėjęs tai daryti nuo 1387 metų. O šie neabejotinai buvo menkesnio žmoniškumo negu kad riteriai. Taigi nebus perdėtas anas pasakymas, jog prieš Lietuvą suplūdo „krikščioniškosios Europos atmatos“.

Greta šitų žmonių, kartu su jais reikėjo ir to krašto gyventojams eiti į karą. Sunkiai įsivaizduojama, kad jie, kaip ir riteriai, dar nepraradę žmogaus vertės ir garbės supratimo, būtų galėję tai ilgai išlaikyti. Jie turėjo paskęsti šitame nedorybių sraute.

Tai buvo suprasta netgi anuomet. Šių karų žiaurumo nėra ko teisinti anų laikų šiurkštumu. Ordino k a r a s prieš Lietuvą ir tada jau buvo smerkiamas. Buvo rašoma: „Joks protingas žmogus negalėtų suprasti, ko anie ponai ir riteriai šitais brangiai atsieinančiais žygiais siekė. Jie pasinerdavo į lengvabūdišką, nedorovingą gyvenimą“ (Lohmeyer, p.300). Poetas Heinrichas der Teichneris tuos žygius irgi smerkia, bet tik dėl to, kad jie, trumpai trukdami, tiek daug kainavę (dr. G.Bujack, p.20).

Nesibaigiantis karas veikė žmones, darė žiauresnius. Visa riterių dora ir kilnumas neišvengiamai turėjo prapulti. Pagalvokime tik apie riterių skaistybės įžadą  – ar jis neatrodo kaip pasityčiojimas, kai atsirado tiek daug nemoterystėje gimusių vaikų, kad ir Ragainės pilyje. Šis vidinis žmogiškųjų vertybių žlugimas tegalėjo turėti vienokius padarinius – paties Ordino žlugimą. Taip, visi tamsieji, slogieji reiškiniai Ordino valstybėje galiausiai kildintini iš ano vidinio jo nuosmukio.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI