Pirmadienis, Gruo 09th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI - 4. KOVŲ VERPETAI

4. KOVŲ VERPETAI

Pradžia. Pietvakariuose buvo trys vietos, iš kurių Ordinas pradėjo užkariavimus. Pirmoji vieta – būsimosios Torunės apylinkės prie Vyslos, Kulmo žemė – tai pirmasis mūšio laukas, ir čia Ordinas laimėjo. Kitą mūšį Ordinas parinko ten, kur Vysla skyla į atšakas. Ir galiausiai pabandė iš Aistmarių įlankos įsitvirtinti rytinėje pakrantėje. Ordinas žengė į žemyną iš vandenų. Labai apgalvotai.

Ginti savo tėviškės pakilo tik tų vietų gyventojai. Pavojaus didumo visa tauta dar nepajuto. Tartum užsisapnavę aisčiai nepamatė, kokia ateina neganda, nuo kurios gintis reikės šimtmečius.

Šiaurėje klostėsi kiek kitaip. Iš pradžių ten irgi gynėsi tik užpultieji. Bet netrukus čia atskubėjo aisčių tautų šerdies, lietuvių, karinės pajėgos. Ir 1235 metų rugsėjo 22 prie Bauskės puolančiam Kalavijuočių ordinui buvo suduotas lemtingas smūgis. Dėl to 1237m. kalavijuočiai prisijungė prie Vokiečių ordino, kuris šiaurėje, Livonijoje, paskyrė krašto magistrą, ir tokiu būdu aisčiai dabar galėjo būti puolami jungtinių pajėgų iš šiaurės ir vakarų.

Tuo tarpu ir vakaruose atskirų sričių gyventojai vienijosi gynybai ir sėkmingai gynėsi. Tada 1236m. Ordinui į pagalbą atvyko markgrafas Heinrichas von Meissenas, pirmas iš vokiečių kunigaikščių. Tačiau prūsai kovėsi toliau. Prie Aistmarių įlankos jie apsupo vokiečių užimtą Baigą. Naują pagalbą pasiuntė Braunšveigo hercogas Otonas Vaikelis (Otto das Kind), Henriko Liūto (Heinrich der Löwe) vaikaitis. Per išdavystę apsupėjai buvo apgauti ir visi išžudyti.

Pagaliau Ordinui pavyko į savo valdžią paimti visas sritis palei Vyslą į šiaurę nuo Dravantos žiočių iki Aistmarių, o į rytus iki Alnos. Šias sritis imta vadinti bendru Prūsijos vardu. Bet reikia atkreipti dėmesį, kad tas pavadinimas apėmė sritis tik į vakarus nuo Alnos iki Vyslos ir Aistmarių.

Iš čia Ordinas bandė užkariauti sritis į šiaurę nuo Priegliaus žiočių. Bet sembai narsiai gynėsi. Jiems į pagalbą atskubėjo taip pat lietuviai – iš Žemaitijos (žemaičiai, kuršiai) ir iš Aukštaitijos (Lohmeyer, Rytų ir Vakarų Prūsijos istorija, p. 114).

Tada vėl sukilo pietinių sričių gyventojai. Netrukus (1242m.) jie pasiekė lemtingą pergalę prieš Ordiną. Jo valdžia krašte sunyko ir išsilaikė tik vakarinėje pakrantėje – Baigoje, Elbinge, Torunėje, Kulme ir Redene.

Dar kartą Ordinui atvyko pagalba iš „krikščioniškųjų“ Vakarų. Ir vėl palūžo prūsų karinė galia. 1249 metų vasario 7d. Christburge jiems padiktuotos pasidavimo sąlygos. O prūsai buvo priversti jas priimti.

Tolesnis puolimas. 1249 metų rudenį Ordinas jau drįso traukti toliau į rytus, į Varmę ir Notangą. Lohmeyeris savo Istorijos p 106 sako: „Po gausių deginimų, niokojimų, plėšimų jau norėta grįžti. Tačiau Ordino kariuomenė 1249 metų lapkričio 29 buvo užpulta ir beveik visai sunaikinta“.

Vėl atėjo krikščioniškų Vakarų pagalba. Bandyta iš šiaurės, nuo Kuršo, užimti visą Baltijos pakrantę ir įsitvirtinti ties Kuršmarių sąsiauriu, bet įtvirtinimai 1251m. sembų ir lietuvių buvo puolami (Lohmeyer, p.114). Tačiau Ordinui atvyko tiek daug paspirties, kad 1253m. jis vėl tapo Prūsijos valdovu.

Po ilgų kruvinų grumtynių, tačiau „be ryškesnių karo žygdarbių“, Semba vis dėlto buvo užkariauta. Beveik be kovos pasidavė menkai gyvenama Galindos sritis pietuose.

Visos aisčių gentys pajuto didėjantį pavojų. Lietuviai prie Priegliaus, ties Alnos žiotimis, pastatė Vėluvos pilį (Lohmeyer, p.118). Tačiau ten paskirtasis vadas Tirska greit ją atidavė Ordinui.

Tuo tarpu Lietuvos kunigaikštis Mindaugas (slavų vadinamas Mindog arba Mindove) bandė sujungti gynybai visų aisčių jėgas. Juk anuo laiku, be Vokiečių ordino ir Livonijos riterių, baltams iš pietų dar grėsė ir Haličo kunigaikštis Danielius.

Mindaugas bandė tų pavojų išvengti, pasiskelbdamas norįs su visom aisčių gentimis priimti krikščionybę, iš tikrųjų – tik krikščionių vardą. Livonijos krašto magistras tarpininkavo derybose. Taigi 1253 metais Mindaugas su žmona Morta ir daugybe lietuvių didikų buvo pakrikštyti. Popiežius Inocentas IV įsakė Kulmo vyskupui Mindaugą karūnuoti ir paėmė Lietuvos karalystę į savo globą. Buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija.

Vokiečių ordinas prašė karalių padovanoti į rytus nuo užgrobtųjų sričių esančias Skalvos ir Nadruvos sritis. Ir Mindaugas sutiko. (Toeppen, Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija, p. 35.) Tačiau Livonijos magistras norėjo turėti visą pajūrį iki pat Kuršių marių. Mindaugas ir jį perleisti sutiko. Bet žemaičiai pasipriešino. Livonijos riteriai statėsi tvirtoves. Žemaičiai jas užpuolė. Iš Livonijos atžygiavo didelė kariuomenė jų vaduoti. Tačiau 1260 metų liepos 13 d. prie Durbės ji buvo žemaičių visai sumušta.

Šioje kovoje kuršių sritis turėjo Ordinui pristatyti karių ir, kaip ištikimybės garantą, duoti moterų ir vaikų. Kuršiai pareikalavo, kad Ordinas, jei laimėtų, vaikus ir moteris jiems grąžintų. Tačiau šis reikalavimas buvo atmestas. Tada kuršiai pasitraukė iš mūšio lauko. Lohmeyeris tai vadina „neapkenčiamų valdovų išdavimu“ (p. 126.).

Kovų sunuožmėjimas vakaruose. Ordino pralaimėjimas prie Durbės padrąsino nugalėtuosius prūsus iš naujo kilti į kovą prieš vokiečių riterius. Sembų vadu stojo Glandas, notangų – Herkus Mantas, varmių – Glapas, pagudėnų – Auktuma, vėliau Linkas, bartų – Divonė. Tai buvo 1260 metų vasarą.

Tų pačių metų rudenį prasidėjo karo veiksmai. 1261m. sausio 22 d. prūsai nugalėjo riterių kariuomenę prie Pakarvių Notangoje. Po šio mūšio buvo sudegintas į nelaisvę paimtas riteris Hirtzhalsas von Liebenzellis, keliskart iš eilės kritus burtams jo nenaudai.

Nors pasisekdavo ir riteriams kartais laimėti, kaip, pvz., 1262 metų sausio 22 prie Kalijų netoli Karaliaučiaus, tačiau 1263m. birželio 13 d. prūsai vėl iškovojo visišką pergalę prie Lobau, į pietus nuo Dravantos ežero. Lietuviai suteikė pagalbą puldami Vėluvos pilį. Ir vėl Ordino pajėgos buvo atblokštos atgal į vakarines pilis – Karaliaučių, Baigą, Elbingą ir kt.

Tačiau pačiu sunkiausiu Vokiečių ordinui laiku buvo klastingai nužudytas karalius Mindaugas. Sakoma, kad vienas giminaitis iš pavydo pakėlė prieš jį durklą. Nors skubėjo naujasis valdovas Trainutis su kariuomene prūsams padėti, bet Lietuvoje kilęs pilietinis karas jį privertė grįžti. Ir taip vakarinės sritys buvo paliktos pačios vienos prieš Vokiečių ordiną.

Atsiliepdami į popiežiaus bules, kuriomis visas pasaulis buvo raginamas į kovą prieš pagonis, traukė kunigaikščiai iš Vokietijos ir Bohemijos su ištisomis kariuomenėmis. Bohemijos karaliui Otokarui popiežius leido užsikariauti lietuvių žemes. Bet iš to nieko neišėjo. Vis dėlto sunku apie tų laikų įvykius ką nors smulkiau sužinoti, kaip Lohmeyeris p.137 sako.

Vokiečių ordinas stengėsi apsisaugoti nuo paramos, ateinančios prūsams iš rytinių sričių ligi pat Lietuvos, pirmiausia statydamas sustiprinimus. Bet jau ir prūsai (lietuviai), lygiai kaip ir Ordinas, vartojo svaidomąsias mašinas priešų tvirtovėms griauti. Karyba dabar jau buvo kitokia.

Grumtynės truko 10 metų, nors Ordinui ir buvo teikiama didelė pagalba. Ir vis tiek, kad nugalėtų, Ordinas turėjo griebtis ypatingų priemonių. Jis suprato, jog nugalėti pavyktų tik išžudžius priešininko vadus. Dabar kiekviename mūšyje buvo taikomasi į juos. Ir taip jie visi žuvo. Per „gudrybę“ į riterių rankas pateko Herkus Mantas ir Glapas. Riteriai nepasigėdijo jų nužudyti kuo neriteriškiausiu būdu.

Tuo tarpu Konradas von Tierbergas parklupdė Pagudę, „nuo vieno krašto ligi kito nusiaubdamas plėšimu ir gaisrais, vyrus žudydamas, moteris ir vaikus išsivarydamas“  (Lohmeyer, p.   140). Tuo pat laiku ir brolis (!) Volradas Wunderlichas-Mirabilis įvykdo savo šiurpųjį darbą.

Kadangi jau ir šiaurinių sričių gyventojai, žiemgaliai ir kuršiai, buvo riteriams pasidavę, tai ir dabartinės Prūsijos gynėjai liko visiškoje Ordino valdžioje. Bet jie taip narsiai buvo kovęsi, kad vos keletas vyrų teliko. „Tuo būdu senieji gyventojai vietomis buvo visai išnaikinti“ (Lohmeyer, p.141).

Kova dėl mūsų tėviškės. Vokiečių ordinas nepaliaujamai veržėsi į rytus užkariauti daugiau žemių. Pirmiausia, ką jis puolė, buvo Skalvos sritis abiejose Nemuno žemupio pusėse ir Nadruva, esanti Priegliaus ištakose, taigi mūsų tėvynė, o į pietryčius – Sūduva.

1274 m. jis patraukė palei Prieglių aukštyn. Dabar Ordinas stengėsi taip tvarkytis, kad išvengtų ateityje kovų. Pirmiausia reikėjo sugriauti kilmingųjų pilis ir juos pačius išnaikinti. Ir iš apgyventų vietų liko vien griuvėsiai Relovė, Katovė, Otolikai (Otolichien), Kamenisvikė ir kt. It didžiuliai kapų kauburiai iki pat mūsų laikų dunkso prie Ungurupės, Romintos, Pisos ir Įsros seni piliakalniai. Pirmiausia buvo sudegintos didesnės gyvenvietės, o paskui ir vienkiemiai. Gyventojai traukėsi į rytus, kiek dar jų buvo nežuvusių nuo riterių kardo ginant savo tėviškę ar nepasislėpusių sunkiai prieinamose vietose. Kiti tuo tarpu atsidūrė toliau vakaruose ir ėmė kurtis jau Ordino valdomam krašte.

Apie tas kovas Ordino kronikininkas sako, kad „būtų pernelyg šlykštu ir sunku visas smulkmenas išpasakoti“. Atrodo, kad užkariauti sričių, esančių atokiau nuo upių, neketinta (Lohmeyer, p. 143). Ši pastaba svarbi. Išvarius gyventojus, tos vietos vėliau vadintos dykra (von Baren, Das Schloss Insterburg – „Įsruties pilis“, p. 4).

Prie Nemuno Ordinas atvyko užkariauti S k a 1 v o s . Ragainės pilis pietiniame Nemuno krante ir Ramigės šiauriniame buvo užimtos ir sugriautos.

Skalviai gynėsi kiek galėdami. Jie buvo užpuolę Ordiną net prie Labguvos. Skalvių kunigaikštis Sareika, kurio pilis buvo prie Jūros upės, netoli Lauksargių, o gal dabartinių Šreitlaukių (lietuviai dar ir šiandien sako „Šareiklaukai"), puolė netgi Klaipėdos pilį. Bet jis pateko į nelaisvę, ir jo laukė, kaip nesunku suprasti, mirtis. Tada krito kitos skalvių pilys: prie Šešupės (greičiausiai Sasovė, Sasava ar Sasrava) ir Tilželės, toliau prie Jūros, Šyšos ir prie Atmatos žiočių. Dabar jau skalviai pasidavė ir priėmė krikščioniškus vardus.

Net a u k š t a i č i ų ir sūduvių, vadovaujamų Skomanto (Skomand), pagalba – jie puolė pietines Ordino žemes – nebepakeitė mūsų tėvynės likimo. Ji pateko į Ordino valdžią. Tačiau dar ilgai jis čia ne per tvirčiausiai laikėsi.

Ordinui ir toliau nebuvo ramybės. Pagudėnai ir bartai 1277 metais dar kartą pasiryžo ir atnaujino kovas. Pradžioje jiems dar ir sekėsi. Tačiau vėliau jie buvo Konrado von Tierbergo nugalėti ir „turėjo iškęsti žiaurų kerštą“.

Ordinas prasibrauna iki Nemuno vidurupio. Greit Ordinas atsigręžė į pietryčius, į Sūduvos sritį. Čia jis kovojo 5 metus. „Kariaujama buvo itin nuožmiai“. Nuolatos gindamiesi nuo puldinėjančių slavų, sūduviai įgijo karinio patyrimo. Kad sėkmingiau galėtų atsilaikyti prieš Ordiną, jie patys prasiskverbė net į Sembą. Jiems padėti atskubėjo ir lietuviai. Dar 1283 metais Sembą jie buvo pasiekę per Kuršių neriją (Lohmeyer, p. 150).

Galiausiai sūduvių jėgos išseko. Didysis jų karžygys Skomantas pasitraukė atgal į rytus. Kitas kunigaikštis, Kantgirdis, su daugeliu tėvynainių pasidavė Ordinui. Tas juos nuvedė į Sembą ir apgyvendino. „Taip šis kraštas iki šių dienų liko tuščias ir negyvenamas“, 1326 metais rašė apie Sūduvą vienas Ordino kronikininkų. Tačiau tikrai žmonių ten dar gyventa.

Tokiu būdu Ordinas atsidūrė jau prie Nemuno vidurupio. Tačiau jis ir šiame krašte nebandė įsitvirtinti. Tai nepaneigiamas įrodymas, kad Ordinas nebuvo tikras, jog šį kraštą galės pasilaikyti sau.

Kad sūduvius nugalėjus 1283 metais karas prieš prūsus jau būtų baigęsis, kaip dažnai sakoma, anaiptol ne tiesa. Ištisinės Prūsijos, kuri rytuose baigtųsi Sūduvos sritimi, niekad nebuvo. Prūsijos vardu Ordinas tada vadino vien vakarines sritis. Ir tik ilgainiui šis vardas buvo pradėtas taikyti sritims toliau į rytus. Apie 1283 metus tegalima tiek pasakyti, kad tada Ordino kalavijas jau buvo pasiekęs Nemuno vidurupį. Tačiau karas anaiptol dar nebuvo baigtas.

Dar 1284 metų pradžioje Konradas von Tierbergas surengė Nemuno ledu žygį toli į rytus, sugriovė vieną pilį, nusiaubė apylinkes ir skubėjo atgal, kol netikėtai užpultieji nesusibūrė atsikirsti (Lohmeyer, p. 150).

1284 metų vasarą tas pats krašto magistras įsibrovė į pietinę Lietuvą ir sudegino Gardiną (vokiečių tada vadintą Garten, o slavų dar ir šiandien — Grodno). Paskui Ordinas buvo nužygiavęs ir į Žemaitiją.

Taigi lietuviai buvo priversti sutelkti visas jėgas gynybai. Jie stengėsi apsiginkluoti ne menkiau kaip Ordinas ir už jo žygius į jų kraštą atsikeršyti panašiais išpuoliais į Ordino valdas. Vedami valdovo Vytenio, jie pasiekė Sembą, Notangą, net ir Kulmo žemę.

Tai paskatino ir nugalėtuosius. Apie 1290 metus prieš Ordiną vėl pradėjo kariauti pagudėnai. Kur kas geriau pasirengę, 1295 metais prieš Ordiną pakėlė ginklus ir notangai. Greit įsiliepsnojo kovos ir Semboje. Čia sembų neapykanta daugiausia nukrypo į dvasininkus, bažnyčias ir krikščioniškas šventenybes.

Tai buvo penkta „ataka“. Tik ir dabar vėl nebuvo laiku susiderinta su lietuviais (Lohmeyer, p. 153). Kaip ir seniau, prūsai per daug pasikliovė savo jėgomis. Todėl nepavyko ir šis mėginimas.

Keliai į aisčių žemės širdį. Dabar Ordinas vėl galėjo veiksmingiau veržtis į rytus. Jis tai darė dviem keliais. Vienas vedė iš Varmės į pietryčius, Gardino link. Kitas buvo vandens kelias Nemunu iki tos vietos, kur baigiasi Nemuno tėkmė iš pietų į šiaurę ir pastatyta lietuvių tvirtovė Kaunas.

Įvairių kronikininkų teiginys, pradedant Petru Dusburgiečiu (apie 1325m.), kad „1283 metais prasidėjęs karas prieš galingą, atkaklią ir karingą tautą, gyvenusią Lietuvoje", esmingai tikslintinas. Tai anaiptol nebuvo naujas karas, o tik 1230 metais pradėto tęsinys.

Lietuviai, keletą metų kentę Ordino puldinėjimus į tolimesnes vietoves, 1311 metais į juos atsakė įsibraudami į Sembą ir Notangą. Tuoj po to Ordinas surengė naują žygį į Lietuvą. L i e t u v i ų kunigaikštis Vytenis nužygiavo tada su stipresne armija į Varmę, bet 1311m. balandžio 7d. prie Voplaukių, netoli šiandieninio Rastenburgo, buvo sumuštas, nors pradžioje jam ir sekėsi.

Dabar Ordinas pervasar įvykdė du žygius į Žemaitiją ir vieną į pietų Lietuvą. Kitais metais jis vėl pakartojo Lietuvos puldinėjimus. Tačiau nuo 1311 iki 1324 metų jam tepavyko sugriauti vieną lietuvių pilį.

1314m. Ordinas, vadovaujant maršalui Heinrichui von Plotzkei, įsibrovė toli už Gardino iki lietuvių pilies Naugarduko (vokiškai Klein-Neugarten, slaviškai Novogrodek). Ir ši pilis krito. Tačiau begrįžtančią Ordino kariuomenę išmušė lietuvių karo vadas Dovydas, Gardino pilies komendantas.

1315 metų vasarą 1 i e t u vi a i nužygiavo ligi pat Ragainės ir sunaikino Skalvos pilį, kuri buvo Ordino pastatyta. Dovydas surengė antpuolį į šiaurę prieš tenykštes Ordino pajėgas ir net pasiekė Revelio vyskupiją.

Tuo tarpu Klaipėdos pilis ir jos apylinkės, buvusios pavaldžios Livonijos magistrui, perėjo Ordino žinion. 1323m. lietuviai surengė galingą antpuolį prieš šią pilį ir ją s u g r i o v ė. 1323m. rugsėjo mėnesį lietuviai pasiekė net Dravantą. Atrodo, jie vis karščiau puoselėjo viltį išginti Vokiečių ordiną iš šio krašto.

Vokiečiai šaukiasi lietuvių pagalbos. Šiaurėje, Rygos mieste, tarp Ordino ir arkivyskupo, kurį rėmė vokiečių pirkliai, kilo ginčas, nes Ordinas nesilaikė kalavijuočių su Rygos vyskupu kadaise sudarytų sutarčių. Ir dabar Rygos arkivyskupas šaukėsi lietuvių pagalbos Arkivyskupas dar apskundė Vokiečių ordiną popiežiui. Ordinas esąs sužlugdęs Lietuvos bažnytinę provinciją ir dar kitaip prasikaltęs.

Su dar skaudesniais nusiskundimais 1323 metų vasarą į popiežių ir visą krikščioniją kreipėsi Lietuvos valdovas Gediminas, duodamas įvairių pažadų: įsileisti į savo šalį krikščionis pirklius bei amatininkus, leisti pranciškonams ir dominikonams taikiai krikštyti tautą bei statyti bažnyčias. To nepaisydamas, Ordinas 1324 metų pavasarį, kaip ir anksčiau, įsiveržė į Lietuvą. Bet popiežius Jonas XXII toliau kariauti uždraudė. Karo veiksmai trumpam buvo nutraukti.

Tačiau nuo 1327 metų O r d i n a s vėl ėmė puldinėti Žemaitiją ir pietinę Lietuvą. Prie tų žygių 1329m. prisidėjo kai kurie Vakarų Europos kunigaikščiai su savo kariuomenėm. Žemaitija turėjo visai atsidurti Ordino valdžioje.

Tuo tarpu lietuviams atsirado kovos prieš Ordiną bendrininkų. Į Kulmo žemę įsibrovė lenkai, ir didysis magistras, „nusiaubęs Žemaitiją“, turėjo skubiai grįžti atgal.

1330 metų rudenį lenkai ir vengrai žadėjo kartu su lietuviais traukti prieš Ordiną. Bet tiktai Lietuvos kunigaikštis Gediminas sutartu laiku atvyko į numatytąją vietą. Veltui pralaukęs sąjungininkų, grįžo atgal.

Rygos miestas vėl šaukėsi pagalbos. Nors Gediminas viename mūšyje ir buvo nugalėjęs tenykščius Ordino riterius, bet, vos jam pasitraukus, šie užėmė miestą ir prieš arkivyskupo valią jame įsitvirtino.

1330m. spalio 18 d. Klaipėdoje Ordino brolis Johannas von Enndorfas nužudė didįjį magistrą Wernerį von Orselną. Bet ir toks įvykis nepadarė įtakos Ordino karams. Jis ir toliau puldinėjo Lietuvą. Net, pasak Vygando Marburgiečio, antpuoliai darėsi reguliaresni.

Didvyriška lietuvių gynyba. 1336 metų žiemą naujas didysis magistras, lydimas daugybės Vokietijos didikų, patraukė su gausia kariuomene palei Nemuną iki tos vietos, kur anksčiau trumpą laiką stovėjo Ordino pilis Christmemelis ir kur dabar jau savo pilyje gynėsi lietuviai. Matydami, kad pilies nebeišlaikys, lietuviai ją uždegė patys ir su moterimis bei vaikais susidegino. „Grįžo krikščionys namo, varginami ne tiek grobio, kiek žaizdų“.

1337 metų pradžioje Ordinas leidosi į naują žygį aukštyn panemuniais ligi Dubysos žiočių. – Lietuviai atsakomųjų antpuolių nedarė. Su Livonijos riteriais jie net buvo pasirašę 10 metų taikos sutartį. Paskui jie vėl stojo gintis nuo Ordino. Tačiau valdovo Gedimino mirtis 1342 metais labai susilpnino jų galią. O aplinkui buvo įnirtingi priešai ir labai nepatikimi   draugai   — lenkai (Lohmeyer, p. 296).

Tačiau Gedimino du sūnūs, Algirdas ir Kęstutis, buvo tėvo verti įpėdiniai. Algirdas, vyresnysis, valdė rytinę, Kęstutis – vakarinę Lietuvą. Prieš juos vėl patraukė palei Nemuną aukštyn didelė kryžiuočių kariuomenė su daug kunigaikščių, tačiau skubiai grįžo atgal, pasklidus gandams, kad Algirdas ir Kęstutis įsibrovę į Sembą. Tuo tarpu Algirdas patraukė į šiaurę. Ten, vokiečių „sunkiai prispausti“, bruzdėjo vietos gyventojai, latviai, kuršiai, lyviai ir kt. Lietuviai jiems suteikė pagalbą. Nepaisant to, Ordino galybė čia vis augo. Jis užgrobė didesnę dalį Estijos ir pagal susitarimą su Danija gavo iš jos šiaurinę Estiją su Reveliu.

Tik 1346m. Algirdas ir Kęstutis jau galėjo pasipriešinti Ordino išpuoliams. Jie pasiekė Rastenburgo apylinkes ir tada įsiveržė net į Sembą. Apie 1346 metų Kalėdas didysis magistras surinko gausią kariuomenę, kokių 40 000 vyrų, į žygį prieš Lietuvą. Tačiau dėl nežinomų priežasčių žygis neįvyko.

Greit po to, 1347 metų pradžioje, Algirdas ir Kęstutis nužygiavo iš pietų iki Girdavos ir Frydlando Notangoje, o tų pačių metų rudenį – iki Ragainės, o per Graudas, girią prie Įsros tarp Priegliaus ir Nemuno, – iki Įsruties ir Vėluvos. Šią pilį jie sugriovė ir plėšė apylinkes Alnos žemupyje.

1348 metų pradžioje didysis komtūras Winrichas von Kniprodė įžengė į Lietuvos gilumą. Algirdas ir Kęstutis greit surinko kariuomenę. Riteriai skubiai atsitraukė atgal. Tačiau 1348m. vasario 2d. prie Strebės įvyko mūšis, kuriame Lietuvos kariuomenė buvo sumušta. Dabar riteriai tais pačiais metais į Ž e m a i t i j ą surengė   dar   4   puolimus.

Po kelerių metų pertraukos prasidėjo Vokiečių ordino smarkesnis veržimasis į rytus. Nuo 1351 metų Winrichas von Kniprodė tapo didžiuoju magistru ir siekė naujų užkariavimų, dėl kurių tiek metų dėta pastangų, bet vis nesėkmingai. U ž t a t jis įsakė žygius į   Lietuvą   atnaujinti   ir   padažninti.

Lietuviai negalėjo pakankamai smarkiai gintis. Tada jie turėjo atsilaikyti dar ir prieš rusus, totorius ir netgi prieš lenkus (Lohmeyer, p.270). Tačiau kai 1352 metų žiemą Winrichas von Kniprodė buvo įžygiavęs į Žemaitiją ir dėl prasidėjusio atlydžio turėjo grįžti, Algirdas ir Kęstutis jį persekiojo iki pat Sembos.

Norėdami apsisaugoti nuo nuolatinių puolimų, Lietuvos valdovai prašė Vokietijos imperatorių Karolį IV Niurnberge sutaikyti  juos   su   O r d i n u . Jie priimsią krikščionybę.

Pasak Hermano Vartbergės kronikos, jie iškėlę krikšto sąlygą – reikalavę sienos su Ordinu vakaruose palei Alną ir Deimeną, o šiaurėje – Dauguvos upe (Toeppen, Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija, p. 104, pst.). Sąlyga buvo atmesta, atkrito ir pažadas.

Puldinėti Ordinas nesiliovė. Ypatingai veiklus čia buvo naujasis Ordino maršalas Hennigas Schindekopfas. Lietuviai į šiuos išpuolius atsakė sudegindami Klaipėdą, sugriaudami Johanisburgą ir   Ekersbergą.

Kęstutis 1354 metų pavasarį, nukritęs nuo arklio, buvo paimtas į nelaisvę, bet greit iš Marienburgo pabėgo. Per savo drąsumą jis į nelaisvę pakliuvo dar kartą, bet ir vėl greitai pabėgo.

1362 metų kovo mėnesį didysis magistras pasiekė Kauną, apsupo ir sugriovė pilį. Tada ten galėjo žūti apie 3000 lietuvių. Nestatydamas savo pilies, didysis magistras grįžo atgal. Lietuviai tuo tarpu pasistatė naują pilį. Tačiau kaip ir kitas, pasroviui nuo jos esančias lietuvių panemunės pilis, 1363 metais Hennigas Schindekopfas sugriovė.

1364 metais Winrichas von Kniprodė įsibrovė į neginamą Žemaitiją. Jis ją „peržygiavo ir nusiaubė“ (Lohmeyer, p. 277) ir sumušė lietuvių kariuomenę. Taigi antpuoliai vis kartojosi. Užpuolikai visada buvo riteriai. 1365 metais Winrichas net priėjo Vilnių, Lietuvos sostinę.

Pagaliau Algirdas ir Kęstutis nusprendė su gerai ginkluotomis pajėgomis sumušti Ordiną. Šis pasirodė greitesnis ir 1370 metų pradžioje įprastiniu būdu įsibrovė į Lietuvą. Tačiau grįžtantį jį ėmė lietuviai persekioti. Per marias jie pasiekė net Sembą. Ten 1370 metų vasario 17 d. prie Rūdavos įvyko mūšis, kurį, nors nesėkmingai pradėjęs, laimėjo Ordinas.

Vėl Lietuva buvo bejėgė prieš jo antpuolius, nors Kęstutis atsakydamas įsibraudavo ir į Ordino žemes. 1375 metais Ordinas su didesne kariuomene pasiekė Trakus (slavų vadinamus Troki), kunigaikščio Kęstučio buveinę. Bet apsuptis nebuvo sėkminga. Riteriai turėjo tenkintis apgrobę apylinkes.

1376 metų rugpjūčio mėnesį Kęstutis sėkmingai puolė Mintaują, paskui Duobelę, o paskui du kartus nužygiavo į Ordino žemes iki Vėluvos. Riteriai 1377 metais vėl atėjo ligi Trakų ir Vilniaus, kurio dalį sudegino.

1377 metų rudenį jie su 30 000 kariuomenės patraukė į Lietuvą ir pasiekė Dubysą, nusiaubė kraštą, būriais žudė gyventojus (Fr. Boldt, Der Deutsche Orderi und Litauen – „Vokiečių ordinas ir Lietuva“, p. 27) ir, Austrijos hercogą Albrechtą III įšventinę į riterius, grįžo atgal. Taip pasakoja Petras Zuchenvirtas.

Taip kovų sėkmė svyravo tai į vieną, tai į kitą pusę. Ordinui nepavyko užgrobti daugiau, nei jis turėjo 1283 metais. O Lietuvos valdovai irgi negalėjo nieko atsiimti. Net atrodė, kad jų gynybinė galia silpsta. Jie visą dėmesį nukreipė į rytus.

Akivaizdus Ordino pranašumas. 1377 metais mirė Algirdas. Kęstutis, narsusis, riteriškasis didvyris, paseno. Vis dėlto į vokiečių riterių užpuolimus dar atsikirto 1378 ir 1379 metais. Bet vis dažniau jis stengėsi derybomis pasiekti taiką su Ordinu. Tačiau 1379 metais lietuvių būrys dar kartą sudegino Klaipėdą (Fr. Boldt, p. 83).

1379 metų rugsėjo mėnesį Trakuose buvo sudaryta sutartis. Ji buvo keistoka. Pietų Lietuvos atskiros sritys turėjo būti neliečiamos, lietuviai gavo teisę vadinamojoje dykroje, taigi mūsų tėvynėje, medžioti, žvejoti ir bitininkauti. Tuo tarpu Žemaitija tebeturėjo likti karo sritimi: Ordinas troško ją užsikariauti.

Tad 1381 metais riteriai puolė Žemaitiją iš šiaurės ir iš pietų vienu laiku. Jie pirmą kartą panaudojo bombardas ir akmenų svaidykles Žemaitijos pilims daužyti. Užtat 1382 metais Kęstutis nužygiavo į Prūsus ir tokiomis pat bombardomis apšaudė Vėluvą (dr. G. Bujack, p. 6).

Tuo tarpu Lietuvoje kilo tarpusavio nesutarimai dėl aukščiausios valdžios. Mirusiojo Algirdo sūnus Jogaila (slaviškai Jagietio), gimęs iš motinos rusės, stengėsi vietoje savo dėdės tapti visos Lietuvos valdovu. Ordinas jo pastangas rėmė (Toeppen, p. 114). Dėl per didelio patiklumo Kęstutis su savo sūnumi Vytautu pateko į Jogailos rankas ir buvo nužudytas. Vytautas, padedamas žmonos ir tarnaitės, kuri už tai atidavė gyvybę, pabėgo iš kalėjimo ir atsidūrė kaip pabėgėlis pas savo svainį, Mozūrų hercogą. Atrodė, dabar Ordinui atsirado visos galimybės tolesniems užkariavimams. Jo galybė nebuvo pažeista, tuo tarpu Lietuva atrodė beveik visai žlugusi.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI