Pirmadienis, Gruo 09th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI - 5. UŽKARIAUTŲJŲ SRIČIŲ STIPRINIMAS

5. UŽKARIAUTŲJŲ SRIČIŲ STIPRINIMAS

Tai vyko visur planingai. Grobikiškas karas buvo gerai apgalvotas. Galimas dalykas, buvo teisingai įvertinta ir priešininko gynybinis pajėgumas, ištvermė bei narsumas. Dėl to tuojau buvo statoma pilis, kur tik koks aistiškų žemių plotas būdavo iš senųjų šeimininkų atplėšiamas.

Pilis buvo ta vieta, į kurią telkiamos ginkluotos pajėgos, iš kur su jomis būdavo einama į grobikiškus žygius ir kur galima parbėgti pasislėpti, kai vėl sukyla pavergtieji.

Pirmosios vokiečių pilys imtos statyti šiaurėje, prie Rygos įlankos, paskui vis toliau į krašto gilumą. Laikui bėgant, taip atsirado Ryga, Ikškilė, Kuoknesė, Altuona, Bauskė, Mintauja, Piltenė, Goldinga, Durbė, Grobekas, Duobelė ir 1305m. Dauguvos Žiotys (Dūna-münde), pilis, pastatyta vietoje buvusio vienuolyno.

Panašiu būdu vokiečių Kryžiuočių ordinas steigė savo pilis ir vakaruose. Pirmiausia reikėjo įsitvirtinti užimtose vietose. Taip buvo 1231m. pastatyta Torunės pilis, 1232 m. Marienverderis, netoli marių 1237m. Elbingas, prie pat marių, prūsų pilies Baigos vietoje, 1237m. buvo pastatyta Lencenburgo pilis.

Iš Torunės puldinėta Kulmo žemės. Neilgai trukus ir ten buvo užimtos ar naujai pastatytos pilys, pavyzdžiui: 1231 metais Kulmas, 1234m. Redenas ir t.t. – šis kraštas, anksčiau priklausęs vienam lenkų hercogui ir vėliau užimtas prūsų, nuo tol visada buvo Ordino valdžioje.

Nuo Vyslos ir marių Ordinas vis skverbėsi į rytus. Užkariautos žemės ruožtas tarp Priegliaus žiočių prie marių ir palei Vyslą iki Dravantos žiočių nuolat platėjo.

Jei Ordinas būdavo priverstas trauktis, tai vakarinėse pilyse vėl sutvirtėdavo. Vandens keliais visada buvo galima susilaukti paramos. Jei dabar Ordinas nugalėdavo, rytuose vėl statėsi naujas pilis. Taip atsirado Kroicburgas, Bartenšteinas, Reselis. Maždaug per 20 metų Ordinas nuėjo ligi Alnos. Čia jis irgi pradėjo nuo pilių statymo. Taip buvo įkurti Heilsbergas, Alenšeinas, Hohenšteinas, Neidenburgas. Pilys, kuo labiau į rytus ar pietus, tuo naujesnės (dr. C. Krollmann, Os-preussens Burgen – „Rytų Prūsijos pilys“, p. 11).

Šitos pilys ne visados buvo ilgalaikės. Dažnokai jos būdavo išgriaunamos. Pilys, dabar tebesančios, beveik visos pastatytos vėliau. Pilių amžius paprastai skaičiuojamas nuo pirmojo įkūrimo.

Kai Sembos gyventojai buvo priversti pasiduoti, 1253 metais buvo įkurta stipriausia pilis – Karaliaučius. Metais anksčiau, 1252, riteriai iš Ordino šiaurės pastatė Klaipėdos pilį, o 1259 metais jie net įkūrė pilį prie Nemuno ir pavadino St. Georgsburgu. Bet greit ji buvo lietuvių sugriauta. Tačiau ir šiandien lietuvių Jurbarkas tebeturi jos vardą. Vokiečių ordinas 1265 metais pastatė Tepliuvą, vėliau Labguvą ir užvaldė Vėluvą.

Visose šiose vietose anksčiau stovėjo baltų (prūsų, lietuvių) valdovų pilys. Vėluva, kaip pasakojama, buvo įkurta lietuvių, padedant skalviams ir nadruviams, o vėliau nesugriauta perėjo į Ordino rankas. Šis ją perstatė pagal savo poreikius. Bet dažniausiai Ordinas savo pilis statėsi sugriautųjų tvirtovių vietoje.

Taip ilgainiui atsirado šiame krašte didesnis Ordino pilių kiekis. Pačiuose rytuose jos buvo išdėstytos beveik tiksliai pagal meridianą iš šiaurės į pietus — tai Ragainė, iš pradžių buvusi gynybinė pilis, pastatyta 1289 metais vietoje sugriautos, toliau Įsrutis, pastatyta 1337m., 1365m. lietuvių sudeginta, 1398m. vėl atstatyta; 1305 metais pastatytas Nordenburgas, 1312m. – Ungura, 1263m. — Johanisburgas.

Tuo pačiu tarpu, 1280 metais, buvo baigiamas statyti Marienburgas prie Nogato. 1309m. jis tapo didžiojo magistro buveine ir buvo gražiausia pilis Ordino žemėje ir viena gražiausių visoje Europoje. Be to, ji buvo ir stipriausia Ordino tvirtovė. Tarytum simbolis nuo pilies pagrindinio pastato atsiskiria į rytų pusę atkreipta koplyčia. Jos rytinėje sienoje stovi milžiniška Mergelės Marijos statula, žiūrinti į rytus. Keistas sumanymas! Į priekį iškelta skaisčiausios Mergelės figūra, o už jos rinkosi mirtį nešančios Kalavijo pajėgos.

Per rytinę pilių grandinę Ordinas stengėsi prasiskverbti išilgai Nemuno. Ir tuojau pradėjo įsitvirtinti statydamas pilis. Taigi 1313 metais aukščiau gynybinės Ragainės pilies buvo pastatyta Christmemelio pilis. Ji netrukus buvo sugriauta, kaip kad Skalvos pilis ir gynybinė Ragainės pilis; pastarosios niekad nebebuvo atstatytos. Tačiau bene per 1000m į vakarus Ordinas įkūrė naują pilį; ir pavadinta Ragaine, ji buvo vėl sugriauta, bet pagaliau 1403 metais užbaigta ir beveik visa išliko iki mūsų dienų. Tačiau šiandien tai – įsidėmėtina! – teismo įstaiga ir kalėjimas sunkiems nusikaltėliams, kaip kad ir Įsrutis. Nenoromis palygini anų ir šių laikų jų įnamius.

Nemuno žemupyje, už Ragainės, šiaurinių žemių užkariavimo įtvirtinimui atsirado dar šios pilys: Kaustritten, Tilžė, Spitrė ir 1360 metais Ventė, dažniausiai vis sugriautų pilių vietoje arba netoli jų.

Norėdamas įsibrauti toliau į rytus ir užimti kraštą, 1337 metais Ordinas Nemuno saloje, priešais Dubysos žiotis, pastatė pilį, kuriai jis, kaip ir savo sostinei, davė Marienburgo vardą. Bet greit pamatė, jog, būdama taip giliai Lietuvoje, ji neišsilaikys. Taip ir atsitiko. Neilgai trukus lietuviai ją sugriovė.

Tuo tarpu Ordinas pastatė prie Nemuno kitą pilį pavandeniui nuo šios. Hercogo Henriko Bavaro garbei ji buvo pavadinta Bayerburgu. Kai Winrichui von Kniprodei 1362 metais pavyko sugriauti lietuvių pilį Kauną, toje vietoje jis vėliau pastatydino Ordino pilį, o šią sugriovus, 1369 metais vėl naują pilį – Gotesverderį, kurį ištiko toks pat likimas. Taip tęsėsi ilgus metus. Dėl to didysis magistras Konradas Zollneris von Rotensteinas 1394 metais viename laiške skundžiasi: „Kas liks iš mūsų pavaldinių ir paties Ordino, jei visi veiksmai prieš Lietuvą ir toliau taip brangiai atsieis. Dabar aš įkūriau Lietuvos žemėje pilį, kuriai reikia 60 000 žmonių ir 80 000 arklių“.

Į šiaurę nuo Nemuno žemupio, labiau į krašto gilumą, Ordinas vien griovė lietuvių pilis, o savų nestatė. Taigi iš pilių aiškiai matyti, kiek toli kraštą Ordinas iš tikrųjų valdė. Labai įsidėmėtina, kad tik 1403 metais užbaigtoji Ragainės pilis išliko, vadinasi, netgi Ragainė puldinėjimų neišvengė.

Nors šiandien kai kurie autoriai teigia Ordiną užkariavus visą kraštą ligi Nemuno vidurupio, Ordino pilių statyba tai paneigia. Niekad šiose vietose Ordinas neviešpatavo. Nė karto jis nė nebandė statytis pilių labai šiam reikalui tinkamuose Šešupės krantuose. Jam buvo visai aišku, kad negalės jų savo rankose išlaikyti. Taigi jis nebuvo šių žemių šeimininkas. Jo valdų rytinė riba ėjo tarp Ragainės ir Johanisburgo pilių, o šiaurinė – Ragainė -Tilžė-Ventė- Klaipėda. Sutartyse numatytos sienos, kurias mini dažnas veikalas, iš tikrųjų nelabai ką  reiškė.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI