Šeštadienis, Gruo 07th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI - 6. NAUSĖDIJOS KALAVIJO APSAUGOJ

6. NAUSĖDIJOS KALAVIJO APSAUGOJ

Į Prūsiją vokiečiai atvyko kitokia tvarka nei į šiaurines aisčių sritis. Ten pirmiausia pasirodė pirkliai, paskui dvasininkai su kryžiuočiais, o tada riteriai. Vokiečių ūkininkų neatvykdavo. Prūsijoj pirmiausia pasirodė riteriai, juos atsekė pirkliai, tada žemvaldžiai ir galiausiai vokiečiai ūkininkai.

Vieni riteriai be jų nebūtų išlaikę krašto savo valdžioje. Taip jau yra, kad žemė pasidaro ne valdančiojo nuosavybė, o to, kuris ją dirba. Užtat ir Ordinas stengėsi rasti tokių vokiečių, kurie galėtų tai daryti.

Tačiau vokietis ūkininkas negalėjo čia būti, kol verpetuoja karai. Tai labiau įmanoma pirkliui. Jis iš pašaukimo yra tarpininkas ir nepririštas prie žemės sklypo. Pirklys atvyksta ir apsigyvena prie pat pilies. Iš čia jis patraukia į šalies gilumą ir vėl grįžta prie pilies mūrų. Iškilus pavojui, jis gali bėgti į pilį.

Ilgainiui susiformavo pirklių bendrijos gyvenvietės, turinčios ypatingų teisių. Iš jų išaugo miestai, patys apsisaugantys mūro siena.

Taip atsirado miestai: Torunė 1232 metais, Kulmas 1232, Marienverderis 1233, Liubeko pirklių 1237 metais įkurtas Elbingas, Diršau 1252 metais, Libau apie 1270 metus, Schonsee 1278 metais, Graudencas 1291, Strassburgas 1298, Marienburgas 1276, Ryzenburgas 1276, Braunsbergas 1279, Karaliaučiaus Senamiestis 1255, Frauenburgas 1287, Christburgas 1288, Žuvininkai 1299, Zalfeldas ir Vokiečių Ylava 1305, Heilsbergas 1308 ir t.t. Reikia manyti, kad anksčiau šiose vietose buvo gyvenama prūsų.

Kur pilys buvo pastatytos toliau į rytus, ten irgi kūrėsi miestai. Į rytus nuo Alnos pilių ir miestų buvo vos keletas. O dar toliau į rytus esantieji miestai įsikūrė tik XIV amžiuje, tai Ungura (1336), Įsrutis (1336), Lotzenas (1337), Johanisburgas (1344), Passenheimas (1386).

Tarp miesto sienų gyvenantys naudojosi aplinkiniais laukais (Gustav Aubin, Dvarų ir ūkininkų santykių Rytprūsiuose istorija, p. 10). Žemės darbus daugiausia nudirbdavo patys miestiečiai, bet darbų mastas nebuvo didelis. Laukų apdirbimu ilgainiui ėmė rūpintis jau kiti žmonės. Su Ordino broliais atvykdavo ir kitų riterių luomo ponų, panorusių naujame krašte apsigyventi. Ordinas jiems paskyrė apibrėžtus žemės sklypus kaip savarankiškas ūkio valdas, suteikė žemvaldžių teises ir aukščiausią riterišką valdžią (G. Aubin, p. 11-12).

Be šitų dvarų centrų, Ordinas įsteigė ir tokių, kur valdė jo paskirti valdininkai. „Žemvaldystė atsirado laisva krašto valdžios valia“ (G. Aubin, p. 12). Taigi iš pat pradžių dvarai buvo dvejopi: vieni priklausė patiems žemvaldžiams, kiti – krašto valdytojui.

Tokie dvarų centrai pradžioje buvo steigiami tik pilių kaimynystėje. Dėl to dvarų toliau į rytus atsirasdavo tik tada, kai ten būdavo pastatomos pilys. Užtat rytuose ilgą laiką dvarų nebuvo. Net pats Ordinas Klaipėdos ir Ragainės apylinkėse iki XV amžiaus neturėjo jokio dvaro ar palivarko. Tik Labguvoje buvo žirgynas, be to, Labguvoje ir Ragainėje – po galvijų ūkį (M. Toeppen, Typographisch-statistische Mitteilungen — „Tipografinės ir statistinės žinios“).

Kilmingų kolonistų atvykimas, prasidėjęs kartu su užkariavimais ir tolydžio su jais gausėjantis, apie XIIIa. pabaigą pradėjo slūgti. Tai buvo kilmingi asmenys, atvykę iš Meiseno, Magdeburgo, Liubeko apylinkių, iš Žemutinės Saksonijos ir Silezijos.

Šių ponų dvaruose beveik be išimties dirbo pavergtieji vietos gyventojai (G. Aubin, p.95). Suprantama, šie asmenys būdavo atsigabenę ir savo tarnų. O netrukus ėmė iš Vokietijos atvykti žmonių, ten neturėjusių jokios nuosavybės, į tolimus kraštus atvestų kelionių pomėgio. Jie parsisamdė šiems ponams darbininkais.

Kai tik kuri nors krašto dalis būdavo baigta užkariauti, jos valdymą pasiskirstydavo Ordinas su Bažnyčia. Pirmoji vyskupijos valda buvo Varmė. Ją kolonizavo pati Bažnyčia. Apgyvendinant pirmenybė buvo kilmingiesiems. Jų plūdimas į čia truko ligi pat XVII amžiaus (dr. W.Ziesemer, Die ostpreussische Mundarten — „Rytprūsių tarmės“, p.103).

Kai vakarinėse Prūsijos srityse, prie Vyslos ir prie Aistmarių, „nebeliko žmonių ir įsigalėjo ramybė, ten ėmė keltis ir vokiečių ūkininkų. Ilgainiui jie sudarė pagrindinę gyventojų dalį“ (dr. W. Ziesemer, p.101).

Iš kur jie atvyko, galima tik spėlioti. Atvykdami jie tikėjosi kažko ypatingo, greičiausiai ne ūkininkavimo. Neabejotinai jie norėjo čia patirti visai ko kito negu savo namuose. Jie irgi apsigyvendavo palei pilis ir prie miestų ir gavo palyginti daug laisvės bei plačią savivaldą (dr. W.Ziesemer, p.102).

Pradžioje atsikėlė jų nedaug. Didesnis antplūdis prasidėjo po 1280 metų, kai Ordino valdžia vakaruose atrodė jau tokia stipri, kad likusieji prūsai nebegalėjo jai rimčiau grėsti. Taigi XIV amžius yra daugiausia valstiečių kūrimosi laikotarpis (G. Aubin, p.15).

Stebėtinai greit krašte kilo vokiečių kaimai. Apie 1325m. jų jau buvo n u o Vyslos ir Aistmarių iki pat Alnos. Toliau į rytus buvo kuriamasi labai lėtai. Nadruvoje pirmieji vokiečių valstiečiai pasirodė tik 1437 metais (G. Aubin, p.17).

Ten tebegyveno vietos žmonės, kaip ir Skalvoje, daugiausia vienkiemiais. Dėl antpuolių jų buvo labai sumažėję. Kai kurie autoriai net teigia, kad jie buvę visai išnaikinti. Tai vargiai įmanoma, nes kaip tą padarysi. Be to, iš pavienių gyventojų Ordinui nebūtų grėsęs nė pavojus.

Kad sritys į rytus nuo Alnos ir Deimenos buvo vadinamos dykra, pirmiausia reiškia tai, jog č i a negyveno vokiečiai. Užtat vienas kronikininkas rašo, kad dykra prasidedanti prie Elbingo. Tada čia tikrai nebuvo vokiečių kolonistų. Jeigu kartais teigiama, kad Ordinas tą dykrą „įsteigęs“ kaip apsaugą nuo rytinių kaimynų, tą reikia mokėti suprasti. Ordino paskirtis juk buvo kovoti rytuose prieš pagonis. Tai reiškė daugiau negu vien gynybą. Ir kol rytuose nebuvo tikros sienos, tol  v a d i n a m o j i dykra, buvo niekieno žemė, karo laukas. Dėl šios priežasties čia nieko nebuvo daroma. Vokiečiai čia visai nesikurdavo. Jų tam nebūtų ir užtekę.

Viskas labai pasikeitė, 1422 metais pasirašius taikos sutartį tarp Vytauto ir Ordino. Šita sutartimi buvo nustatyta aiški siena. Ir kadangi Ordinas nebeturėjo jėgų Lietuvą puldinėti, tos sienos jau reikėjo paisyti. Dabar dykra per trumpą laiką pavirto puikiai įdirbtais laukais. Čia gyvenantieji ir sugrįžę į savo gimtąsias vietas galėjo karų nebekliudomi ramiai savo žemėje dirbti.

Ordinas ir čia pristeigė savo dvarų. Juose turėjo dirbti vietos lietuviai (skalviai, nadruviai) valstiečiai, sugrįžusieji ir atsikeliantys iš Lietuvos. Pagaliau dvarus buvo gavę ir vienas kitas vokietis iš kilmingos šeimos, jiems valstiečiai irgi turėjo atlikti prievoles.

Tuo pačiu laiku, taigi po 1400 metų, pirmieji vokiečių valstiečiai atvyko į Sembą. Iki tol ten gyveno tik sembai, sūduviai ir lietuviai (August von Kotzebue, Preussens altere Geschichte – „Senoji Prūsijos istorija“, II, p.99).

Pagal pateikiamus duomenis, dr.J.Rinko knygos „Krikščioniškos meilės darbai Ordino žemėje“ (Die christliche Liebestatigkeit in Ordenslande, p.93), iki 1400 metų Ordino žemėse 1200 kvadratinių mylių plote buvo 55 mūrinėmis sienomis apvesti, gerai įtvirtinti miestai, 48 Ordino pilys, 100 riterių pilaičių, kai kurios gerai sustiprintos, 700 bažnytkaimių, 2000 laisvųjų kiemų, turinčių nuo 2 iki 10 hufų* (* Hufa – žemės ploto vienetas, nuo 7 iki 15 ha. {Vert.}), ir 18 368 valstiečių kiemai. Dr.W.Ziesemeris savo veikalo p.107 rašo, kad kol buvo atviros šiaurinės ir rytinės sienos, Ordinas įkūrė 1400 kaimų.

Būtinai paminėtina dar tai, kad baigiantis XIV amžiui net samdytiems kariams ir jų vadams buvo atlyginta žeme (G. Aubin, p.107). Šie žmonės buvo labai savotiški. Dauguma vokiečių atvyko į aisčių kraštą iš pomėgio keliauti ir ieškodami nuotykių, tuo tarpu kareiviai ir jų vadai – akivaizdžiai tik dėl karo žygių. Tai buvo atšiaurūs, gal net ir žiaurūs žmonės. Ordino žemių gyventojams tuo jie suteikė naujų bruožų (G.Aubin, p.101, ir W. Ziesemer, p.17).

Galiausiai dar labai svarbu pažymėti, kad per Ordino žygius iš Lietuvos atsivaryti lietuviai vakarinėse Ordino srityse buvo verčiami darbininkais. Taip buvo apie XIV amžiaus vidurį, kai Ordinui trūko darbo jėgos ir nebe visus užpultųjų Lietuvos vietų gyventojus išžudydavo. Šie lietuviai dažnai apsigyvendavo dykose apylinkėse arba tarp senųjų vietos gyventojų. Tai rodo ir lietuviški vietovardžiai net Rytprūsių vakaruose, kaip, pvz., Tollaukiai (dabar Tollack) Alenšteino apskrity, Spitlėnai Prūsų Ylavos apskr., Bardėnai, Kalviai, Kloniai, Laukas, Rasėdai, Šventeiniai, Varguliai, Vilkai ir t.t. Aukštutinėje Prūsijoje.

Dažnai minima, kad Ordinas parsivarydavo vienu kartu iki 1000, o retkarčiais ir 2000 lietuvių belaisvių (Voigt, Prūsijos istorija, VI, p.11; dr. G.Bujack, p.17, Fr. Boldt, p.30, 33, 45 ir kt.). Per atsakomuosius žygius Lietuvos valdovai iš Ordino žemių tuos gyventojus vėl parsigabendavo atgal ir leisdavo įsikurti (dr. G. Bujack, p.17).

Per Ordino antpuolius Skalvos ir Nadruvos gyventojai bėgdavo, ir tikriausiai gausiai. Greičiausiai jie grįždavo kiekviena proga atgal, karų metu vėl bėgdavo į rytus arba ir į vakarus, jei tik pats Ordinas jų ten nenuvarydavo. Netrukus po 1300m. Ordino žemėse buvo minimi lietuviai valstiečiai, (Voigt, Prūsijos istorija, IV, p.31). Winrichas von Kniprodė 1360m. išleido įsaką,  kuriose prekyvietėse galima sembams, notangams ir lietuviams pardavinėti savo ūkio gaminius (Hennenberger, Erklarung der preussischen grosseren Landtafel – „Prūsijos didžiųjų žemėlapių aiškinimai“, 1595, p.170).

Iš viso to matyti, kad Ordino žemėje greta notangų, sembų, varmių būta ir lietuvių. Bet reikia pastebėti, kad lietuvių vardas tada buvo vartojamas tam tikros srities gyventojams pavadinti, o ne kaip prūsų priešprieša, kaip kad yra šiandien. Vėliau lietuvių atsiranda ir miestuose, kai kur net ir gausiai, pvz., Karaliaučiuje.

Senieji kaimo gyventojai dažnai turėdavo savo ūkius užleisti atvykėliams vokiečiams, o patys keltis kur nors kitur. Į jų prieraišumą tėviškei Ordinas visai neatsižvelgė. Jis pats tokio jausmo nepažino. Ir kitokiais būdais buvo perkeldinami gyventojai. Statydamas savo pilis Ordinas labai dažnai versdavo tūkstančius žmonių keltis iš vakarų pakraščio į tolimiausius rytus. Kai kurie ir likdavo naujoje vietoje gyventi.

Per 200 metų Ordino karų vakaruose gyventojų labai pagausėjo, o rytai visą laiką buvo rečiau gyvenami (G. Aubin, p.106). Pagal gyventojus, kurie visi imti vadinti lietuvių – pagrindinės aisčių genties – vardu, ir mūsų tėvynė gavo vardą.

Lietuviai čia gyveno vien savo tarpe. Išskyrus riterius bei dvasininkus pilyse, valdininkus retuose Ordino dvaruose, kelis žemvaldžius su tarnais, mūsų tėvynėje tais laikais vokiečių daugiau nebuvo, taigi senieji vietos žmonės, atlikę prievoles, galėjo gyventi kaip jiems įprasta.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI