Pirmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI - 8. SKATINAMOSIOS GALIOS

8. SKATINAMOSIOS GALIOS

Religinių sąjūdžių laikai visados suteikia žmonėms didesnį jėgų antplūdį. Tačiau dažnai tos veikliosios jėgos labai prieštaringos. Pakilusi saulė šviečia ne vien naudingiesiems augalams, bet ir nuodingiesiems.

Dr.G.Bujackas minėtame veikale, p.2, kalba apie šventumo aplinką, kurioje gyvenę kovotojai (kryžiuočiai) prieš pagonis (prūsus ir lietuvius). Kas pažįsta Ordino įžadus ir žino, kokios Ordino brolių pareigos, koks jų gyvenimo būdas, pamaldumas, kiek kulto apeigų – ypač prieš peržengiant aisčių žemės sieną, tas tikrai bus linkęs sutikti, kad religija buvo skatinamoji galia Vokiečių ordino kovoje prieš aisčius.

Bet tada tuoj kyla klausimas, kokia galia palaikė besiginančius aisčius (prūsus, lietuvius). Iš paviršiaus atrodytų, kad taip pat    –   jų   religija.

Jeigu aisčiai būtų jos atsisakę, tai ir karo prieš juos Priežasties būtų nebelikę. Tuo tarpu jie gynėsi su negirdėta narsa ir beveik neišsenkančia ištverme ir atsilaikė kone prieš visą vadinamąją krikščioniją.

Tai ar ne taip pat religija juos sustiprino? Tiktai ne religija, kaip skelbiamas mokymas, kaip tam tikrų apeigų visuma. Greičiau tai – pirmapradė gyvenimo jausena, kuri juos kėlė ir įkvėpė gintis ir net savo gyvybę aukoti. Tą įstengia tik religija, kaip vienovės su prakilnia Kūrėjo valia suvokimas.

Tada kyla ir dar vienas klausimas: ar ir vokiečių puolamosios galios buvo tokios pat dvasingos ir gilios, ar jie taip pat buvo įsisąmoninę, kas iš tikrųjų dedasi? Į tai istorija duoda aiškų atsakymą.

Prieš puldamas baltų žemes, Vokiečių ordino didysis magistras Hermanas Zalca ilgose d e r y b o s e užsitikrino iš imperatoriaus, „krikščionijos pasaulietinės galvos“, kad visas jo nukariautas kraštas prie Baltijos krantų būsiąs jo nuosavybė, bent jau nuo lenkų nepriklausomas (Lohmeyer, p. 76). Iš popiežiaus jis išsiprašė nedaug, nes šis naujakrikštus šiaurėje, Livonijoje ir Prūsijoje, paėmė į savo globą ir reikalavo jiems   palikti   laisvę.

Taigi iš pat pradžių, Vokiečių ordinui tik žengiant į baltų žemes, jų skatinamoji galia pasirodė esanti siekimas valdyti. „Jie norėjo viešpatauti, o ne Kristaus mokymą skelbti. Nėra jokio ženklo, kad jie būtų bent bandę platinti mokslą to, kurio paveikslą savo herbe turėjo“. Taip rašo Augustas von Kotzebue savo veikale „Senoji Prūsijos istorija“, I, p. 150.

Nebe pirmą kartą ginantis nuo svetimšalių įsibrovėlių, ėmė palengva aiškėti, ko Ordino riteriai griebdavosi per savo antpuolius. Jie rodydavo vis didesnę neapykantą už laisvę kovojantiems prūsams ir galiausiai tapo jų mirtinais priešais.

Labai keista, bet dar ir šiandien vokiečių istorijos knygose pasitaiko samprotavimų, kuriais norima įteigti didvyriškas prūsų grumtynes buvus piktavališkas, net nusikalstamas. O juk tai buvo ne kas kita, kaip pasipriešinimas smurtui. Taigi Ordino skatinamąja galia greitai tapo siekimas valdyti.

Slogią nuotaiką kelia Ordino kronikininkų Petro Dusburgiečio, Vygando Marburgiečio ir Petro Zuchenvirto XIVa., Jono Posilgiečio XVa. ir kitų aprašymai, kai jie pasakoja apie nuolatinius gaisrus, siaubimus ir plėšimus, vykdytus Ordino kariuomenės, kai jie rašo, kad buvo žudoma ligi paskutinio žmogaus neatsižvelgiant nei į amžių, nei į lytį. Taip būta tūkstančius kartų. O laikui bėgant įsibrovėlių užkariautojų žiaurumas dar didėjo.

Kur tik galėta, griebtasi klastos. Volrado Wunderlicho šiurpus pasielgimas – tai tik vienas labai ryškus pavyzdys. Siekimas valdyti akivaizdžiai virto troškimu naikinti. Jis tuo labiau reiškėsi, kuo toliau į rytus Ordinas brovėsi.

Tačiau būtų neteisinga tokį Vokiečių ordino elgesį laikyti, kaip kartais pasitaiko, tiesiog vokiečių palinkimu į pikta, vokiečių bruožu. Tai kyla n e iš tautos savitumo, o randasi iš žemutinio lygmens kosminės galios, kai tik žmogus ima ją garbinti kaip kokią dievybę. Taip randasi troškimas valdyti, taip jis perauga į prievartos troškimą ir galiausiai – į troškimą naikinti. O tada jau geros visos priemonės, kurios padeda pasiekti tikslą.

Taip jau būna, kad germanus greičiau apima troškimas valdyti, juo labiau vokiečius, kurių nepaleidžia sunki žemės trauka. Tai aiškėja ir iš Vygando Marburgiečio pasakojimų (pagal dr.G.Bujacką, p.6): „Užpultieji dažnai patirdavo baisių žiaurumų, nieko nebuvo pasigailima, jokios lyties“. Arba, kaip rašo von Barenas „Įsruties pilyje“, p.10: „1372 metais riteriai naktį užpuolė 4 lietuvių kaimus; ir visus miegančius išžudė, didelius ir mažus, jaunus ir senus, ir grįžo atgal“.

„Kartais vykdavo ir bendri karo veiksmai su Livonijos magistru. Degančių Lietuvos kaimų pašvaistės buvo įprastinis ženklas, kuriuo viena kariuomenė pranešdavo kitai, jog artinasi. Paprastai Livonijos kariuomenės pasirinkdavo siaubti arčiau Baltijos jūros esančias sritis, o prūsų (Vokiečių ordino) kariuomenės – sritis palei Nemuną ir jo intakus“ (dr. G.Bujack, p.12).

Ir Petras Zuchenvirtas, kuris 1377 metų rudenį į Lietuvą lydėjo Austrijos hercogą Albrechtą, smulkiai išdėsto, kaip per 8 dienas buvo siaubiamos vietovės abiejose Dubysos pusėse ir būriais žudomi gyventojai. Tada buvę atplaukę 600 laivų su 30 000 (!) kariuomenės (Fritz Boldt, Daktaro disertacija, p.27).

1379 metų vasario mėnesį Livonijos magistras užpuolė Žemaitiją ties Minijos aukštupiu, ir neliko užpultuose kaimuose nesunaikinto nė vieno namo (Fr. Boldt, p.33). Beveik tuo pačiu laiku buvo užpulta centrinė Lietuva – keturiose vietose, ir niokojama su dar didesniu įnirtimu negu paprastai (Fr. Boldt, p.33). Taigi juo toliau Ordinas veržiasi į rytus, juo žiauriau jis kariauja. Voigtas, t.VI, p.3, kalba apie vieną antpuolį Žemaitijoje 1393 metais: „Keletą dienų buvo ugnimi ir kardu žiauriai kariauta, žudyta ir plėšikauta“ ir t.t.

Tuo tarpu prūsai ir lietuviai elgėsi kur kas santūriau. Nors jie buvo puolamieji. Bene apie Winricho von Kniprodės laikus pasakyta: „Vis labiau ir   labiau   dabar   įsigali   paprotys   riteriškai elgtis ir su pagonimis“ (Lohmeyer p.273), tačiau šis pasakymas atrodo labai keistas. 1352 metų žiemą vieno lietuvių būrio vadas buvo prigirdytas Deimenoje, ir maršalas Hennigas Schindekopfas nusiuntė jo lavoną į Lietuvą. Tai bent riteriškumas!

Visai kas kita, kai rašoma, jog užėmus vieną lietuvių pilį jos įgula nebebuvo išžudyta (Lohmeyer, p.277). Taigi anksčiau vis būdavo išžudoma. Minėtasis vokiečių mokslininkas tęsia: „Žmoniškumo ir švelnesnių papročių, kurių anksčiau karuose su pagonimis beveik nebūta, ima ir čia daugiau rastis... Riteriai ir svečiai pradeda ir su pagonimis elgtis kaip su   žmonėmis“.

Ir vis tiek netrukus Hennigas Schindekopfas sudegino lietuvių pilį su 100 lietuvių, nes jie nenorėję pasiduoti. Taigi nebūta daug to žmoniškumo, kaip gal kam atrodytų. Tie lietuviai gal verčiau žuvo ugnyje negu nuo riterių rankos.

Tokie didvyriai, kokie buvo minėtieji lietuviai, tikrai kitaip elgėsi su savo belaisviais. Ir labai galimas dalykas, kad toks lietuvių elgesys buvo paskata Ordino broliams riteriškiau elgtis. Belaisvių lietuviai nežudė, išskyrus nebent atvejus, kai bausdavo už žiaurumą. Jie ketino į nelaisvę paimtus riterius išsikeisti į belaisvius lietuvius. Ir visa tai esmingai veikė Ordiną. Iš čia tas jo „riteriškumas ir žmoniškumas", netgi tokiu laiku, kai Ordino kariuomenės žiaurumas, kaip tai vėliau paaiškės, buvo dar sustiprėjęs.

Dr. G.Bujackas savo veikalo p.5 sako: „Bet Lietuvos bajorų ir didžiųjų kunigaikščių atžvilgiu riteriai visados pasirodydavo riteriškai. Jau vien dėl paimtųjų į nelaisvę Ordino brolių iškeitimo   laikytasi šios taisyklės“. Taigi lietuvių jie nebežudydavo. O tada kyla klausimas: kodėl gi riteriai iš pat pradžių taip nesielgė? Matyt, to jiems reikėjo išmokti iš lietuvių.

Taigi aiškiai matyti, kokios visai skirtingos buvo abiejų pusių skatinamosios galios. Ir kiekvienas, ramiai pasvarstęs, negalės nepripažinti puolamųjų prakilnumo, kurio Ordino broliai visai neturėjo. Prūsai ir lietuviai savo gynybinėse kovose neabejotinai buvo palaikomi tauriausių galių bei paskatų. Tai buvo ryžtingi kovotojai už aukščiausias gyvenimo vertybes, už savo laisvę, žmogiškąjį orumą, už savo kultūrą, taigi už tikrąjį žmoniškumą ir dėl to net pasiaukojantys.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI