Pirmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI - 9. LŪŽTANTIS KALAVIJAS

9. LŪŽTANTIS KALAVIJAS

Lietuvos silpnumas. Su Lietuvos valdovų ir gynėjų, narsiųjų didvyrių Algirdo ir Kęstučio mirtimi atrodė prasidėsiąs Ordinui palankus posūkis. Jau remdamas Jogailą prieš jo dėdę Kęstutį, Ordinas įsikišo į Lietuvos likimą. Atrodė, jo įtaka ims didėti. Dėl tolesnių užkariavimų nebebuvo abejonių.

Tačiau Ordinas šia linkme nepažengė į priekį nė žingsnio. Net ir mažesniųjų Lietuvos vietų gyventojai Ordinui užpuolus gindavosi, ir gana sėkmingai. Tada Ordinas pamėgino kitais būdais artintis prie savo tikslo. 1382 metų spalio 31d. jam pavyko pasiekti, kad Jogaila atiduotų Žemaitiją iki pat Dubysos.

Nors Vytautas, pabėgęs iš kalėjimo, buvo visai bejėgis, tačiau Jogailai jis atrodė pavojingiausias priešas. Be to, ir  Ordinas negalėjo pakęsti Lietuvos stiprėjimo.

Todėl jis mielai priglaudė nuo Jogailos bėgantį Vytautą. Žemaičiai, tiesa, siūlė jam paramą prieš Jogailą, tačiau Ordinas užbėgo už akių. Jis pasiekė, kad Vytautas jam perleistų visą Žemaitiją iki Nevėžio ir pažadėtų, kad visos žemės, kurias jis atgaus Lietuvoje, taps Ordino lenu. O tada padėjo Vytautui kovoti dėl tėvo palikimo. Taip, Ordinas pats 1383 metais paskelbė   Jogailai   karą ir įsibrovė į Lietuvą.

Dabar Jogaila stengėsi su Vytautu susitaikyti. Vytautas perėjo į pusbrolio pusę. Vokiečių istorinėse knygose tai bus pažymėta kaip pirmas Ordino išdavimas. Bet Vytautas tik tą patį padarė, ką jau anksčiau buvo padaręs Ordinas, kai jis J o g a i 1 ą  parėmė prieš Kęstutį, o paskui vėl Vytautą prieš   Jogailą. Argi tai ne išdavystės?

Vytautas siekė vieno aiškaus tikslo. Pirmiausia jis norėjo įgyti daugiau savarankiškumo kovoje prieš Ordiną. Dėl to su pusbroliu Jogaila išgriovė įvairius Ordino statinius palei Nemuną. Tada Ordinas, suprantama, vėl pradėjo karą. 1385 metų rudenį jis su daugeliu „svečių" iš Europos  įžygiavo į Lietuvą.

Norėdamas visą Lietuvos galybę suimti į savo rankas, Vytautas stengėsi nenusileisti Jogailai. Todėl pirmiausia jis kurstė Jogailą tapti Lenkijos karaliumi. Tai įvyko 1386 metais. Jogaila Krokuvoje apsikrikštijo, susituokė su jauna Lenkijos karaliene Jadvyga ir tapo Lenkijos karaliumi. Tačiau drauge jis tebebuvo ir Lietuvos valdovas.

Tokiu būdu Ordino politinė padėtis vėl pasidarė nebe itin palanki. Tačiau tuo tarpu Ordinas ir Lenkija ilgesniam laikui sudarė taikos sutartį. Lietuvą su Lenkija siejo tiktai Jogailos asmuo, o Lietuvoje jam atstovauti buvo paliktas brolis. Taigi Ordinas ir toliau galėjo prieš Lietuvą kariauti.

Tuo tarpu Jogaila su Jadvyga, daugeliu vyskupų ir vienuolių atvyko į Lietuvą dar kartą pagonių krikštyti. Tokiu būdu Ordinui būtų atimta dingstis kariauti, nes jis esą kariaująs tik dėl pagonių krikšto. Bet Jogailos ir Jadvygos pastangos pasiekti Lietuvai taiką buvo bevaisės. Ordinas neatsisakė savo karo žygių į Lietuvą. Jis net sutelkė didesnę kariuomenę – 1387 metais pirmą kartą prisiverbavo samdinių. Kaip tik tuo laiku vėl atvyko daug svečių iš tolesnių Europos vietų, atvyko net kilmingų asmenų iš Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos; iš Anglijos – būsimasis karalius Henrikas IV, tuomet dar grafas Derby.

Vytautas iš Jogailos nepasiekė, ko norėjęs. Jis turėjo pasitenkinti nedidele sritimi pietuose. Lietuvai apginti jis nieko negalėjo padaryti. Ir 1388 metų rudenį Ordinas įsiveržė į Žemaitiją ir nepaprastai ją nusiaubė. Lenkams ėmus protestuoti, 1389 metais Neidenburge pradėtos derybos, kuriose Ordinas savo pretenzijas į Lietuvą grindė Lietuvos karaliaus Mindaugo dovanojimo raštais.

Ordinui buvo labai paranku, kad Vytautas ieško jo paramos prieš savo pusbrolį. Vytautas netgi dalyvavo 1390 metų pavasarį viename Ordino žygyje prieš Lietuvą. Turėta net pabūklų ir anglų lankininkų. Du mėnesius Ordinas šeimininkavo Lietuvoje.

1391 metais naujas didysis magistras Konradas Valenrodas irgi sudarė su Lenkijos karaliumi Jogaila ilgalaikę taikos sutartį. Tačiau dar tų pačių metų rudenį, spiriamas atvykėlių svečių, Ordinas vėl patraukė į Lietuvą. Buvo sugriauta nemažai lietuvių pilių ir pastatyta keletas naujų Ordino pilių ir jos perduotos Vytautui. Taip buvo padaryta pradžia jo viešpatavimui visoje Lietuvoje. Tačiau Vytautas tebebuvo nuo Ordino priklausomas.

Lenkų karaliaus nesutarimai su Ordinu dėl vienos srities prie Dravantos žiočių ir Jogailos brolių nesugebėjimas įsitvirtinti Lietuvoje trukdė Jogailai griebtis kokių nors priemonių prieš Vytautą. Užtat Vytautas pabandė išsivaduoti nuo Ordino. Jis kreipėsi į Jogailą pritarimo jo viešpatavimui Lietuvoje. Ritersverderio pilyje netoli Kauno Vytautas suėmė vokiečių riterius bei svečius; svečius paleido namo, o pats susitarė su Jogaila dėl Lietuvos valdymo.

Lietuvos galybės iškilimas. Taip 1392 metais Vytautas savo tikslą pasiekė. Dabar jis valdė visą Lietuvą ir tas Rusijos sritis, kurios buvo įėjusios į jo protėvių valstybę. Laikui bėgant, šias sritis jis dar padidino, ir jau galėjo vadintis didžiausios Rytų Europos valstybės valdovu. Priklausomybė nuo Jogailos, Lenkų karaliaus, jo pusbrolio, nedaug ką tereiškė. Iš tikrųjų jis buvo stipresnis ir savarankiškesnis, nes Jogaila Lenkijoje priklausė nuo didikų. Vytauto valstybė buvo triskart didesnė už Lenkiją.

Dabar Vytautui reikėjo Vokiečių ordiną padaryti nebepavojingą ir visai išsilaisvinti iš Lenkų priklausomybės. Visus likusius metus Vytautas siekė tik šių tikslų. Ordinas gerai žinojo, kad ne Lenkija, o Lietuva, Vytautas, gali perlaužti jo kalaviją.

Taigi Ordinas savo nelaimei toliau tęsė karus prieš Lietuvą. Garsieji karo žygiai dalyvaujant ir svetimšaliams vykdyti dar atkakliau nei anksčiau. Šimte kelių aprašymų buvo tiksliai nurodytos šių žygių kryptys.

1392 ir 1393 metais Ordino broliai įsiveržė į pietų Lietuvą, į Gardino apylinkes; 1394 metais naujas didysis magistras Konradas Jungingenas su daugybe svečių surengė didelį žygį į Lietuvos gilumą.

Tuo tarpu Vytautas ėmė energingai veikti pietryčiuose ir rytuose. Šiaurėje jo pagalbos prieš riterius šaukėsi kanauninkai. Vytauto ir Jogailos prašymu Ordinui skersai kelio stojo tik vokiečių imperatorius Vaclovas, uždrausdamas jam karo žygius į dabar jau krikščionišką Lietuvą. Tik tas draudimas buvo   visai   neveiksmingas.

Kai Vytautas, kaip Jogailos vasalas, dėl duoklės mokėjimo susikivirčijo su Lenkija, jis pats pradėjo derybas su didžiuoju magistru. 1398 metais juodu susitiko Nemuno saloje tarp Dubysos ir Nevėžio žiočių* (* Vadinamajame Salyne,  prie dabartines Kulautuvos.  (Vert.)) ir susitarė dėl tarpusavio pagalbos. Žemaitija dabar galutinai turėjo priklausyti Ordinui ir, be to, visas plotas į vakarus nuo linijos, jungiančios susitikimo salą – pietų kryptimi – su Neta, Bebro intaku aukštupyje. Dabar Ordinas stengėsi Žemaitiją iš tikrųjų pajungti. Žemaičių didikai leidosi Marienburge pakrikštijami. Tuo tarpu Vytautas panemuniais statėsi pilis ir ginklavosi dideliam karo žygiui prieš totorius, tikruosius Rusijos valdovus.

1399 metais prie Vorsklos, toli Rusijos pietuose, dėl per didelio pasitikėjimo savimi Vytautas visai pralaimėjo mūšį su totoriais. Dabar jam reikėjo lenkų pagalbos. Netrukus mirė Lenkų karalienė Jadvyga.  Dabar reikėjo Jogailos padėtį Lenkijoj sutvirtinti ir taip apsaugoti Lietuvą (A.Voldemaras, Vytautas Didysis. – Jaunoji Lietuva, Nr.6). Dėl to 1401 metais Vilniuje sudaryta Lietuvos ir Lenkijos sutartis, kuria numatoma abiejų kraštų unija.

Ordino karai prieš Lietuvą dabar darėsi dar smarkesni. 1402 metais jis Lietuvą puolė keletą kartų. Lietuviai surengė atsakomuosius žygius. Pirmiausia jie šiaurės rytuose užgrobė Daugpilį, tada sugriovė keletą Ordino pilių prie Nemuno, sudegino Klaipėdą ir susigrąžino beveik visą Žemaitiją.

Vėl pradėta derėtis. Nutarta ginklų nepakelti ligi 1404m. Sekminių. Tada Ordinas vėl pradėjo karo žygius į Lietuvą. Bet 1405 metų žygiai jau buvo paskutiniai. Įvairiais būdais Ordinas bandė susigrąžinti Žemaitiją, sulaikė visus jam duotus įkaitus ir net paėmė naujų. Ir tuo vėl įpykdė žemaičius.

Ordinui iškilęs pavojus. Dėl įvairių pasienio vietų, o ypač dėl 1402 metais Ordino įsigyto Naujosios Markos, Lenkai rodė nepasitenkinimą. Naujas didysis magistras Ulrichas Jungingenas (1407) norėjo tęsti derybas. 1408 metais jis su Jogaila svečiavosi Kaune pas Vytautą. Vytautas palaikė Jogailą. Tada didysis komtūras įsakė visam Ordino valdomam kraštui ginkluotis.

Įtampa dar padidėjo, kai žemaičiai vieni patys pabandė Ordiną išvyti ir net įsibrovė į Ordino žemes, o Ordinas 1408 metais prie Ragainės paėmė 20 laivų, kuriais iš Lenkijos į Lietuvą buvo gabenami javai.

Tada Vytautas ryžosi tokiam dideliam žygiui prieš Ordiną, kad šis daugiau nebegalėtų jam kenkti. Naugarduke jis susitarė su Jogaila dėl bendrų veiksmų ir Pagaliau dėl lemiamo smūgio.

Greit lenkai pradėjo karo veiksmus prieš Ordiną Naujojoje Markoje ir Pomerėliuose. O 1409 metų vasarą Ordiną puolė žemaičiai. Didysis magistras suprato pavojų ir norėjo derėtis. Tačiau susitarti nepavykus, jis ryžosi karui. 1409 metų rugpjūty į Krokuvą buvo išsiųstas pranešimas, jog skelbiamas   karas   Lenkijai.

Nė viena pusė nebuvo pakankamai apsiginklavusi. Tačiau Ordinas Lenkiją puolė. Bet iš Žemaitijos jis buvo išvytas. Taip lietuviai Ordino žeme nužygiavo ligi Nadruvos. Vytautas, matyt, viskam buvo pasirengęs.

Bohemijos karalius Vaclovas dar ragino taikytis. Tad 1409 metų spalyje buvo sudarytos 9 mėnesių paliaubos, ligi 1410 metų birželio 23 d. B e t Lietuvai ši   sutartis   negaliojo.

Ir Lenkai, ir Ordinas ieškojo sąjungininkų. Bohemijos karalius Vaclovas bandė tiksliau nustatyti Ordino, Lenkijos ir Lietuvos teritorijų ribas. Vengrijos karalius žadėjo padėti Ordinui. Šis dar verbavo samdinių būrius. Mozūrai palaikė Lenkiją.

Per 1410 metų Jonines vėl prasidėjo karas. Iš Silezijos, Meiseno, Lausitzo, Tiuringijos, Frankų, Bohemijos patraukė daugybė samdinių pulkų į Prūsiją, Ordinui į talką. Algų  knygoje  yra daug kilmingų giminių vardų. Tačiau ne visi šie būriai atvyko laiku. Iš kunigaikščių pasirodė tik hercogas Konradas von Oelsas ir Kazimieras, Štetino hercogo sūnus, bet jie irgi buvo samdyti.

Visi Ordino žemių karo prievolininkai buvo pašaukti, parūpinta sunkiųjų pabūklų. Visi pasienio įtvirtinimai nuo Klaipėdos ligi Naujosios Markos buvo paruošti karui.  Ir  tada pakilo  didysis magistras su gausia kariuomene į pietus, prieš Lenkiją. Kariuomenių susirėmimo vieta dar nebuvo žinoma.

Vytautas ir Jogaila surinko kur kas didesnę kariuomenę. Ypač Vytautas rūpinosi suduoti lemiamą smūgį. Jogaila traukė iš pietų, Vytautas iš rytų palei Narvą. Jis savo armijoje, be lietuvių, turėjo rusų ir totorių.

Vengrijos karalius Zigmantas dar norėjo tarpininkauti. Bet kai Jogaila atsisakė, paskelbė jam karą. Tik Jogaila to visai nepaisė. Liepos 9 d. peržengė Ordino sieną ir traukė siaubdamas kraštą palei Dravantą aukštyn. L i e t u v o s kariuomenė žygiavo jam priešais.

Lemiamoji kova. Liepos 15 dieną jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė jau stovėjo tarp Gilijos ir Hohenšteino priešais Ordino kariauną.

Ordino kariuomenės žygis į čia buvo sunkus, per audrą, ji neturėjo nakties poilsio. Bet Vytauto ir Jogailos kariuomenės irgi žygiavo per sodrų lietų. Dabar jos rikiavosi mūšiui.

Vytautas greit pasiruošė ir ragino Jogailą paskubėti. Šis delsė. Pagaliau pasiruošė kovai ir jis, sėdo ant žirgo ir apžvelgė slėnį tarp dviejų priešiškų armijų.

Didysis magistras nekantraudamas pasiuntė Jogailai bei Vytautui du kardus – iššūkį tuojau pradėti mūšį. Kardus jie priėmė, ir Vytautas puolė Ordino kariuomenę su karo šūkiu „Vilnius“. Lenkų šūkis buvo „Krokuva“.

Ordino kariuomenė atsakė dideliu smūgiu. Lietuviai dėjosi bėgą, juos persekiojo dalis Ordino kariuomenės, tuo tarpu kita dalis puolė lenkus. Sustojusi glaudžiomis gretomis ir tada beveik neįveikiama Ordino kariuomenė buvo perskirta. Vytautas čia panaudojo dažną totorių kovos būdą. Dabar jis puolė Ordiną iš naujo ir apsupo jo kairįjį sparną. Kulmo diduomenės vėliavnešys Mikelis von Renys puolė bėgti. Tačiau centre didysis magistras ir jo riteriai tikrai žūtbūtinai kovojo su lenkais. Vytautas puolė Ordino pajėgų branduolį. Ir didysis magistras su narsiausiais riteriais krito. Tada bėgo jau ir kiti. Vytautas savo strategija   pasiekė   visišką   pergalę.

Ordino kariuomenė buvo sumušta. Jo kalavijas sulaužytas. Baigėsi didžiausias mūšis per visus viduramžius. Kovos lauke kritusiųjų buvo tiek daug kaip tikriausiai jokiame kitame tų laikų mūšyje. Mūsų dienomis pateikiami kuklūs kariuomenių dydžio ir kritusiųjų skaičiai vargu ar teisingi. Ankstesniuose mūšiuose nurodoma buvus daugiau kovojančių. O čia gi būta lemtingos kovos. Ir ji įvyko. Vytautas savo tikslą   prieš   Ordiną   pasiekė.

Dvi dienas nugalėtojai pasiliko prie žuvusiųjų. Didžiojo magistro kūnas buvo su pagarba pašarvotas ir pasiųstas į Marienburgą.

Ordinas netenka visos savo galybės. Šio mūšio baigties pasekmės buvo milžiniškos. Kaimų ir miestų gyventojai vijo riterių įgulas iš pilių ir reiškė ištikimybę Lenkų karaliui. Kartais riteriai savo valia atiduodavo pilis. Iš pasienio pilių tik Dancigo liko Ordinui ištikima. Dar Torunė ilgai spyriojosi prieš pasiduodama. Tačiau šalies didikai ir vyskupai tuoj pat pasidavė Lenkų karaliui.

Vienas Ordino kronikininkas rašė: „Tokios didžios neištikimybės ir tokio greito persimetimo nebuvo girdėta jokioje šalyje“.

Jogaila nuo liepos 18 iki 23 dienos traukė per Prūsiją iki Marienburgo su mintimi, kad vienu kirčiu yra užkariavęs visą kraštą. Miestams jis suteikė visas jų pageidaujamas teises.

Per 14 dienų beveik visa Ordino žemė tapo Jogailai pavaldi. Toks buvo stiprus netikėto pralaimėjimo poveikis. O juk Ordino valstybė buvo laikoma geriausiai tvarkoma visoje Europoje.

Buvo atstovaujamas kiekvienas luomas. Apie kumščio teisę, kuri galiojo Vokietijoje, čia, O r d i n o žemėje, niekas nebuvo girdėjęs. Galėjai pasigesti tik artimesnių santykių tarp svetimšalių riterių ir vietos gyventojų. Arčiau įsižiūrėjus matei dažnai prasiveržiantį polinkį smurtauti, kaip Ordinui įprasta. „Tebetęsiama agresyvi Ordino politika prieš Lietuvą ir buvo visų pastarojo laiko karų   priežastis" (Lohmeyer, p.373).

Kai Jogaila pasirodė prie Marienburgo, tas jau buvo puikiausiai pasiruošęs gintis. Tuo pasirūpino Heinrichas von Plauenas, Šveco komtūras ir būsimasis didysis magistras. Tačiau jis bandė derėtis. Jogaila derybas atmetė, reikalaudamas pasiduoti.

Tuo tarpu artinosi iš vakarų samdytoji kariuomenė, o iš šiaurės – Livonijos ordino maršalas. Pietuose į Lenkiją įsiveržė Vengrų karalius Zigmantas. O svarbiausia buvo Lietuvos valdovo Vytauto pasielgimas: jis paliko Lenkų karalių   vieną   ir   patraukė   namo.

Tai buvo, aišku, gerai apgalvota. Ordino galybė palaužta. Lietuvai jis nebebuvo Pavojingas. Bet nereikėjo ir Lenkijai leisti per daug įsigalėti. Taigi Jogailai nebeliko nieko kito, kaip nutraukti Marienburgo apsiaustį ir grįžti galiausiai į Lenkiją, ypač kad jo kariuomenėje prasidėjo maras. Ir per trumpą laiką visos Ordino užkariautos žemės vėl sugrįžo į Ordino valdžią.

Naujas Ordino didysis magistras Heinrichas von Plauenas bandė sudaryti taiką. Tam jį spaudė užsienio svečiai. Ir jo paties gynybinės pajėgos bei ištekliai buvo labai sumenkę. Taigi 1411 metų vasario 1 d. Torunėje sudaryta taika tarp Jogailos, Vytauto ir Mozūrų bei Slupsko kunigaikščių iš vienos pusės ir didžiojo magistro bei Livonijos ordino riterių iš kitos. Lenkijos naudai Ordinas atsisakė ginčijamų Dobrynės žemių pietuose ir Žemaitijos šiaurėje, be to, sumokėjo vaduotpinigius už belaisvius.

Tarpininkaujant Vengrijos karaliui, 1413 metais Vytautui buvo pripažinta visa Žemaitija, dešinysis Nemuno krantas ir Klaipėda. Ordinas vis dėlto stengėsi dar ką nors sau laimėti. Jogaila irgi nebuvo visai patenkintas. Dėl to 1419 metais jis vėl šaukėsi imperatoriaus sprendimo. Bet tam pasipriešino Vytautas (Baczynski, Kodeks diplomatyczny Litwy, p.237).

Įvyko ilgos derybos. Pagaliau 1422 metais Melno sutartimi buvo nustatytos rytinės ir šiaurinės Ordino sienos; jos tokios ir liko iki 1919 metų. Ordino žemės beveik nė nesumažėjo.

Tačiau greit visa tai pasikeitė. 1430 metais Vytautui mirus, visai kitokia tapo ir politinė Ordino padėtis Lenkijos atžvilgiu. Prūsijos sąjunga, 1407 metais sudaryta krašto kilmingųjų teisėms ginti nuo Ordino, 1435 metais pasiūlė karaliui Kazimierui, vėl susijungusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovui, valdyti ir Prūsiją. Taigi Ordinas įgijo priešą ir savo viduje (Toeppen, p.110).

1454–1466 metais vėl buvo kilęs tarp Ordino ir Lenkijos karas. Jo pabaiga – antroji Torunės taikos sutartis.   Ordinas    neteko     plačių    savo   krašto   sričių. Ir likusias jis valdė kaip Lenkijos-Lietuvos lėną. Tik po 200 metų jam pavyko didžiojo Brandenburgo kurfiursto politikos dėka su švedų pagalba atsikratyti Lenkijos viršenybės.

Ordino savarankiškumo praradimas turėjo nepaprastai didelę reikšmę ir Lietuvai. Nebelikus atsvaros Lenkijos galybei – Prūsijos, Lietuva pateko į vis didesnę Lenkų įtaką, ir 1569 metais, nors ir stipriai priešindamasi, buvo priversta pasirašyti Liublino uniją su Lenkija ir tapo Lenkų valstybės dalimi. Vėliau ją ištiko Lenkijos likimas – ji kartu   su   Lenkija   žlugo.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI