Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI - 12. ORDINAS, KULTŪROS ATNEŠĖJAS

12. ORDINAS, KULTŪROS ATNEŠĖJAS IR SKLEIDĖJAS

Taip daug kalbama ir rašoma apie Vokiečių ordiną, kaip atnešusį ir skleidusį kultūrą mūsų tėvynėje, jog kažin ar bereikia plačiau apie tai kalbėti.

Per visą 100 metų nuo Ordino įžengimo į Prūsiją Ordino valstybė buvo laikoma viena geriausiai sutvarkytų Europoje. Tai buvo organizmas, kurio visi nariai tikslingai dirbo. Žmonių tarpusavio santykiai, žmogaus su visuomene, su valstybe, valstybės su piliečiais – viskas gana tiksliai buvo nustatyta, visi tarpusavio veiksmai suderinti, pasirūpinta teisėtvarka, atskiro žmogaus apsauga, bent jau atsikėlusiais vokiečiais, vyko keitimasis gaminiais ne tik krašto viduje, bet ir su užsieniu, pvz., Ordinas varė net valstybei naudingą prekybą krašto brangenybe – gintaru; trumpai: Ordino žemėse žmonių gyvenimo visumą buvo aprėpusi pranaši   tvarkančioji   galia.

Ir tai neabejotinai yra kultūra. Tokios tvarkos, kokia buvo sukurta, anksčiau čia nebuvo buvę. Taigi Ordino nariai neišvengiamai turėjo būti kultūringi. Jų Ordinas su jame veikiančiomis jėgomis buvo visos valstybės gyvenimo šerdis. Jis buvo tam tikros kultūros nešėjas.

Bet kad ir anksčiau mūsų krašte kultūros būta, rodo ir tai, kas lig šiol buvo kalbėta. Pranešimai svetimųjų, kurie per šimtmečius buvo krašte lankęsi, aiškiai liudija ten gyvavus kultūrą, tačiau visai kitokio pobūdžio.

Taigi Ordinas į kraštą ne tiesiog atnešė kultūrą, o – kitokią kultūrą. Tai atrodo buvusi apgalvotos tvarkos, proto kultūra. Ir kai mąstome apie Ordino veiklą skatinusias jėgas, apie jo tikslus, kai žvelgiame į tai, kas ligi mūsų laikų išliko kaip anos kultūros paminklai, – į tvirtus pilių mūrus, aukštyn kylančius milžiniškus tvirtovių bokštus, tada pasidaro aišku, kad Ordinas buvo jėgos kultūros ir materialinių siekių nešėjas.

Bet kultūrą suprantame kaip gyvenimo visumos ugdymą, kaip kylančių, kunkuliuojančių jėgų įvairovės palaikymą. Tačiau tam prieštarauja bet kokia jėgos kultūra, nes ji a t s i d e d a tik savo pačios u g d y m u i. Todėl buvo nustumti į šalį visi švietimo bei kiti kultūros klausimai. Jaunimo mokymo, kaip visuomeninės institucijos, nebuvo (dr. P.Tschackert, Dokumentai reformacijos istorijai, p.9). Taigi Ordinas skleidė labai ribotą, vienpusę kultūrą, jis teskatino žemesniąsias jėgas, nors ir skelbėsi ginąs prakilnųjį žmoniškumą.

Prisiminkime vien tai, kokios ligos, visokiausios negandos kartu su Ordinu į šį kraštą atėjo, ir jis daugiau nebeatrodys tiktai kultūros nešėjas. O jei dar pagalvosime, kaip mažai žmoniškumo būdavo parodoma net Ordino broliams, tai šis teigimas bus tik svaresnis.

Vokiečių mokslininkas dr.W.Piersonas savo „Prūsijos istorijoje“ sako: „Po Hermano Zalcos ir Hermano Balko mirties (1236m.) į naujakrikštus (prūsus) buvo žiūrima nebe su išmintingu atlaidumu, o beveik (!) kaip į vergus. Ir dėl to, kai tik 1260 metais prie Durbės Ordinas patyrė didelį pralaimėjimą, visą kraštą kaip ugnis apėmė sukilimas“.

Taigi Ordinas neįstengė nugalėtųjų palenkti į savo pusę. Kiekviena kultūra, ypač jei ji aukštesnė, visada sužadina dėmesį ir patraukia į save. Taigi Ordino kultūra nebuvo aukštesnė. A.Thomas savo veikale „Lietuva pagal kelių aprašymus“ teigia: „Tų laikų karų... buvo toks principas, kad nugalėtojui viskas priklauso, viskas leista, ypač kariaujant prieš pagonis. Taigi ir Ordino karai su lietuviais buvo vyrų žudymas, moterų ir vaikų grobimas į nelaisvę, pasėlių naikinimas, kaimų ir vienkiemių deginimas“. – „Antpuolis (Ordino) buvo toks staigus, kad beveik nebuvo įmanoma apsiginklavusiems vyrams susirinkti gynybai“ ir t.t.

Kaip iš karo įvykių matyti, Ordino broliai kovodami dažniausiai nerodė jokio žmoniškumo arba tik labai menkai. Ir vis tiek šitie žmonės pretenduoja būti kultūros nešėjais. Palaidumas, nepaklusnumo ir net maištavimo atvejai Ordino viduje aiškiai liudija, kad siekimas valdyti teįgalino sutramdyti žemesniąsias jėgas, bet labai abejotina, ar jis galėjo tarnauti išminčiai ir gėriui.

Dr.J.Rinkas smulkiai aprašinėja labdaringą veiklą Ordino žemėse, pirmiausia labdaros įstaigas, visą gyventojams teiktą rūpybą. Bet niekur nematyti nė užuominos, kad būtų stengtasi pašalinti visų tų vargų priežastis. Būta visai taip, kaip kad šiandien, kai statomos prieglaudos girtuokliams, beprotnamiai, kalėjimai ir t.t. ir nieko nedaroma tų žmonių nelaimių priežastims pašalinti. Sakykim, girtavimui. Naivu manyti, kad girtavimas neišvengiama blogybė.

Ordino broliams kaip tik ir trūko tos aukštesnės kultūros, kurios poveikis žmogaus gyvenimą daro gražesnį ir vaisingesnį.  Taigi    Ordino    broliai nebuvo jokie kultūros nešėjai gilesne prasme. Nors kai kurių riterių turėta nesąmoningo kilnumo, apskritai jie buvo šiurkštūs žmonės. Jau pagrindinės Ordino žygių prasmės supratimas rodo labai žemo lygio mąstyseną, „imperatorius ir popiežius padovanojo Ordinui visas pagonių žemes, jeigu jis jas užkariaus“ (dr. W.Pierson). Taigi jie puoselėjo iliuziją, kad turės jas savo valioje. Tuo tarpu baltai (prūsai, lietuviai) apie tai manė visiškai kitaip. O ar jų požiūris nebuvo teisingesnis, sveikesnis? Ar nebuvo jame daugiau aiškumo, taigi ir kultūros? Visas Ordino žygių sumanymas buvo nekultūros pasireiškimas.

Tai bus dar akivaizdžiau, jei savęs paklausime, ar galima į Ordino brolius žiūrėti kaip į kultūros skleidėjus, kad ir nedideliu, jų savotišką kultūrą atitinkančiu mastu.

Tad ką gi jie suteikė mūsų tėvynės gyventojams? Priespaudą, teisingiau – vergovę, arba mirtį. O k u 1 t ū r a , nuolat tai kartojame, skatina gyvenimą, skatina raidą. Kur šito nėra, nėra ir kultūros. Antraip net plėšikų gauja galėtų būti vadinama kultūros skleidėja. Juk ten irgi yra savo vertybių: šaunaus narsumo, suktumo, gudraus klastingumo, ištvermės sunkumuose, tarpusavio draugiškumo ir t.t.

Įsivaizduokime, kaip ten buvo. Į kraštą atvyksta svetimi, tvirtai nusiteikę valdyti. O kai tam nepasiduodama, vietos žmonės turi gintis, ir jų dauguma išžudoma, kiti paverčiami vergais. Savo žmogiškąjį orumą jie matė laisvėje ir nepriklausomybėje. Tai buvo kultūra. Ir ją Ordinas sunaikino.

Reikėtų suprasti, kad neįmanoma niekam atnešti kultūros tartum kokio apdaro, kuriuo kitas galėtų apsivilkti. Kultūra yra gyvosios kūrybos sritis. Gyvenimo raida, žmoniškumo išsiskleidimas ir skaistus, vešlus jo sužydėjimas   –    štai   kas   yra   kultūra.

Dėl to ten yra kultūra, kur kasdienis gyvenimas skatinamas augti ir tas augimas puoselėjamas. Kai siekiama daugiau vertės, kokybės, o ne gausos, kiekybės.

Tuo tarpu Ordino broliai mūsų krašto gyvenimą beveik sugriovė. Vadai ir tėvynės gynėjai buvo sunaikinti pirmiausia, o paskui ir senovinės išminties skleidėjai. Dr. P.Tschakertas veikale „Dokumentai reformacijos istorijai“, p.11, teigia, kad Ordinas pagal savo išgales išnaikinęs prūsų vaidilas, o atversti jų neįstengęs.

Betgi galėjo Ordino broliai sudaryti sąlygas sklisti kultūrai tarp gyvų išlikusių. Tačiau dr. W.Piersonas „Prūsijos istorijos“ p.92 sako: „Vienintelė, bet labai tamsi Ordino valdymo dėmė buvo skriauda, kurią Ordinas darė visiškai nesirūpindamas prūsiškai kalbančių savo valdinių dvasiniais interesais. Tėviškai jis   rūpinosi   tik   vokiečiais" (t.y. ateiviais).

Riteriai net nuosekliai siekė visiško prūsų tautos išnaikinimo. Jie uždraudė dirbantiems pas vokiečius šeimininkus kalbėtis prūsiškai; jie neparuošė liaudžiai nė vieno prūsiškai mokančio dvasininko. – Jiems nerūpėjo, kad jų valdiniai tik vadinosi krikščionys, o dažniau slapta tebesilaikė senosios pagonybės. Tokiu būdu ir dvasinėje srity vokiečiai ateiviai turėjo aiškią pirmenybę, o prūsiškumas nyko (dr. W. Pierson, p.92).

Taigi mūsų tėvynės senbuvių gyvensena, savitumas turėjo išnykti. Toks buvo Ordino brolių siekis. Jie buvo griovėjai, naikintojai. Kultūros nešėjais jų jokiu būdu negalima laikyti. Daugių daugiausia nebent galėtume pasakyti, kad jie savo pačių nusiaubtame, suniokotame krašte stengėsi palikti   savo   kultūros   ženklų.

Ir tuo labiau keista, kad tas pats dr. W.Piersonas savo veikale apie Ordiną kalba susižavėjimo kupinais žodžiais. P.87 jis giria jo žygius beveik kaip kilniausius žmonijos nuveiktus darbus.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI