Penktadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI - 7. KOVŲ ŠLOVĖ

7. KOVŲ ŠLOVĖ

„Prūsų vardas, perėjęs iš nugalėtųjų nugalėtojams, ilgainiui tapo didelės šlovės įsikūnijimu“, – taip skaitome dr. W.Piersono „Elektrono“ p.74. Atrodo, kad prūsų vardas jau ir anksčiau buvo šlovingas. Kovoti prieš prūsus ar lietuvius buvo laikoma didžiausia garbe. Į šias kovas vykdavo kunigaikščiai iš Vokietijos, vėliau ir iš visos Europos.

Kai 1236 metais, grobikiškam karui dar tik prasidėjus, Ordinas atsidūrė pavojuje, pirmas iš kunigaikščių atskubėjo jam padėti markgrafas Heinrichas von Meissenas, 1240 pasirodė Braunšveigo hercogas Otonas Vaikelis (Otto das Kind), Henriko Liūto vaikaitis, ir net su labai stipria kariauna.

Ir kai dar kartą vėliau, 1249 metais, Ordino kariuomenė buvo prūsų sumušta, atskubėjo Brandenburgo markgrafas, Merseburgo vyskupas ir kiti su stipriomis karo pajėgomis. Narsiųjų sembų nukariauti Otokaras, Bohemijos ir Moravijos karalius, slavų genties valdovas, nusiuntė didelę kariuomenę į Prūsus ir pats nuvyko dviem savaitėms.

Visi šie kunigaikščiai, ypač Otokaras, galėjo čia vykti pirmiausia ne dėl karinės šlovės, o dėl religinių nuostatų. Jie buvo kupini tikėjimo arba, tikriau pasakius, pilni prietaro, kad padarys Dievui malonų darbą. Otokaras tikriausiai norėjo įtraukti dar popiežių ir bažnyčią.

Po prūsų dar vieno bandymo atgauti laisvę 1261 metais, vėl čia atvyko daug kunigaikščių, būtent: 1264-1265 metais hercogas Albrechtas iš Braunšveigo, landgrafas Albertas Išsigimėlis iš Tiuringijos, 1266 – markgrafas Otonas III iš Brandenburgo ir 1267 metais, jau antrą kartą, Bohemijos karalius Otokaras. Juk popiežius savo Kryžiaus bulėmis paragino visą pasaulį į kovą prieš pagonis ir leido Bohemijos karaliui užsikariauti „lietuvių ir sūduvių kraštą“. 1272 metais atvyko dar markgrafas Dietrichas von Meissenas. Tada vis labiau ėmė aiškėti, kad šiems vyrams buvo vien garbės dalykas dalyvauti tose kovose.

Žinoma, jiems visiems šį tą reiškė galėjimas pasisakyti kovojus krikščionių religijos garbei. Bet juk kovojant atsižvelgiama ir į priešą, ir tuo šlovingesnė kova, kuo narsesnis priešas. Kad prūsai tokie, be abejo, pastebėta dar po pirmųjų kovų. O jų, kaip didvyrių, šlovė nepaliaujamai augo.

Tuo ir tegalima paaiškinti, kodėl užkariautojai pasipuošė nugalėtųjų vardu. Vargu ar pasaulio istorijoje kada nors taip buvo įvykę. Anglai, užėmę Britaniją, pavadino ją savo vardu; frankai, atėję į Galiją, ėmė ją vadinti Frankų imperija. Į šiaurės Prancūziją įsiveržus normanams, dar iki šiandien ji vadinama Normandija. Tai niekur negirdėta, kaip vokiečių riteriai kad pasivadino. Taigi prūsų vardas buvo šlovės apgaubtas.

Kad vėliau kunigaikščiai į Prūsus traukė ne iš religinių paskatų, rodo jų būdas. Bohemijos karalius Jonas žinomas kaip didelis avantiūristas. Jis buvo nuvykęs į Prūsus 1329, 1337 ir 1344 metais, šį kartą su Vengrų karaliumi Liudviku.

Greit pasirodė kunigaikščių ir iš platesnės Europos – 1346 metais ne vien iš Vokietijos, bet ir iš Prancūzijos bei Anglijos. Nemunu aukštyn plaukė 610 laivų su 30 000 kariuomenės. 1377 metais atvyko Austrijos hercogas Albrechtas su 62 riteriais ir 2000 ginklanešių.

Baigiantis XIV amžiui, atvykėlių iš toli vis daugėja. Kariauti prieš Lietuvą atvyko iš Olandijos grafas Wilhelmas IV, paskui – iš Bohemijos karaliaus Jono sūnus, būsimasis Vokietijos imperatorius Karolis IV. Abu buvo karšti lošėjai ir dėl to lošimo dažnai kariuomenėje aštriai susikirsdavo. Dar buvo atvykę grafas Gūntheris von Schwarzburgas vėliau būsimojo imperatoriaus Ruprechto von Pfalco tėvas. Iš Habsburgų pasirodė minėtasis hercogas Albrechtas, tada iš Austrijos Leopoldas, „riterijos puošmena“, kuris krito mūšyje prie Sempacho. Iš A n g 1 i j o s buvo atvykęs grafas Derby, vėliau tapęs Anglijos karaliumi Henriku IV, iš Viurtembergo – grafas Eberhardas IV, iš M e i se n o – Frydrichas Kovingasis.

Kad ši Ordinui teikiama pagalba buvo nemenka, matyti kad ir iš to, jog, pvz., Vengrų karalius Liudvikas pasirodė su 2000 žirgų, anglų grafui persikelti iš Anglijos reikėjo 240 laivų.

Ir Burgundijos hercogas Pilypas Narsusis minimas tarp teikusių Ordinui pagalbą. Bet pats jis nebuvo nuvykęs. Tik 1394 metais jis Ordinui nusiuntė 200 Genujos šaulių ir, svarbiausia, – už pinigus.

Ordinui reikėjo šios pagalbos. Priešininkai, tai yra lietuviai, kariniu pajėgumu jiems nenusileido. Didysis magistras Conradas Zollneris pats vaizduoja viename laiške lietuvių karines pajėgas kaip lygiavertes su Ordino (dr. G. Bujack, p. 16).

Taigi vien nuotykių troškimas, nors ir stipriausias, negalėjo būti pagrindinė paskata dalyvauti šituose karuose. Lietuvoje vis dažniau kildavo ginčas tarp Ordino svečių iš Anglijos ir iš Vokietijos dėl garbės nešti Ordino Šv. Jurgio vėliavą.

Matyt, karo dalyviai vienodai manė, kad kariauti Lietuvoje yra itin šlovinga. Net labai žymūs kunigaikščiai puoselėdavo tokią svajonę: Lietuvoje būti įšventintiems į riterius.

Ypač Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui laikyta didele garbe Lietuvoje gauti riterio šventimus. Kunigaikščio Kęstučio narsumas tiesiog viliojo žygiui į Lietuvą (Lohmeyer, p.276). Lietuva tikrai buvo tapusi didvyrių žeme, čia pagarsėjęs kaip didvyris būdavo regimas visoje Europoje.

Dr.G.Bujackas savo veikalo p.25 rašo: „Visi svetimšaliai buvo pagerbiami susodinant prie garbės stalo ir suteikiant riterio šventimus Lietuvos žemėje“. Petras Zuchenvirtas savo akimis Lietuvoje matė, kaip 81 vyrą iš karto įšventino į riterius.

Kokia garbinga buvo laikoma ši pagrindinė baltų tauta, rodo dar vienas savotiškas dalykas. Svetimšaliai kunigaikščiai labai noriai parsigabendavo iš Lietuvos berniukų. Šie turėję kunigaikščių dvaruose pridėti jiems garbės. Tai primena senovės romėnus. Bet reikia pridurti, kad kalbamieji kunigaikščiai savo triumfo eisenai ėmė ne bet kokį priešą, o garbingiausią.

Kaipgi tie išvežtieji berniukai ten, svetimoje šaly, gyveno? Tikriausiai jie dvaruose buvo pažais ar turėjo kokią kitą neprastą vietą. Paprastai dailus šių jaunų žmonių stotas galėjo teikti jiems pranašumo. Ir jų vardai, nors ilgą laiką atrodantys svetimi, galėjo būti laikomi įdomiais ir net gražiais.

Karaliaučiuje buvo tam tikri užeigos namai, kuriuose šie berniukai buvo laikomi, kol į savo tėviškes vyks būsimieji jų šeimininkai (dr.G.Bujack, p.21). Lietuvių kunigaikščio sūnus, vardu Vaidotas, gyveno Vokietijos imperatoriaus dvare. 1365 metais jis buvo Sembos vyskupo pakrikštytas ir pavadintas Henriku. Imperatoriaus dvare jį vadino lietuvių karaliumi Henriku.

Neabejotina, kad prūsų ir lietuvių didvyriškumas visoje Europoje kėlė nuostabą. Jeigu Ordino svečiams Lietuvoje ir netekdavo susikauti, tai bent jau įsišventinti į riterius kiekvienas troško. Rašoma, kad Austrijos hercogas Albrechtas, 1377 metais atvykęs į Lietuvą, riterio įšventinimus gavo, kai buvo sudegintas pirmas kaimas ir išžudyti jo gyventojai (Lohmeyer, p.294, ir Fr.Boldt, p.27).

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI