Pirmadienis, Rugs 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI - 10. JUODAS MIRTIES ŠEŠĖLIS VIRŠ ORDINO ŽEMIŲ

10. JUODAS MIRTIES ŠEŠĖLIS VIRŠ ORDINO ŽEMIŲ

Per daug jau paprasta Ordino žlugimą aiškinti išorinėmis priežastimis, pirmiausia – priešininko persvara. Vien to negana. Reikia ieškoti esmingesnių priežasčių. Tik vienas žvilgsnis į Ordino žemių gyvenimo skaudžiąsias puses kelia daug minčių.

Savo „Prūsijos istorijos“ II dalyje, p.293, Johannesas Voigtas rašo, kaip Ordinas stengėsi nukariautuose kraštuose gydyti karo žaizdas, kaip atsidėjęs rūpinęsis nugalėtaisiais ir naujakrikštais, kaip paslaugiai ir gailestingai savo ligoninėse slaugęs vargšus ir sergančius prūsus, globojęs našles ir našlaičius, kurių vyrai ar tėvai buvo karuose žuvę.

Tačiau Ordinas nedaug šviesos atnešė į    šį    kraštą.    Paskui    jį    neatstodamas slinko juodas šešėlis. Žinios per visus anuos šimtmečius mini baisias ligas, siautusias tada krašte. Aišku, ligų būta čia ir anksčiau, bet apie kai kurias, pačias baisiąsias, aiškiai pasakyta, kad jos atsirado kartu su riteriais.

Dr.Josepho Rinko knygos „Krikščioniškos meilės darbai Ordino žemėse“ p.84 sakoma, kad raupsai Prūsijoje daug vėliau pasirodę nei kituose krikščioniškuose kraštuose, nes ši šalis tik XIII amžiuje ėmė artimiau bendrauti su Vakarų pasauliu.

„Per Ordino karius, – ten sakoma, – per atvykėlius išplito raupsai. Liga atsirado pirmaisiais metais nuo Ordino atvykimo“.

Tiesa, Ordinas stengėsi raupsuotuosius atskirti. Daugelyje miestų jis įrengė jiems ligonines ir prieglaudas, tačiau ,,po kraštą klajojo būriai neturinčių pastogės raupsuotųjų“.

O jei krikščioniškuose Vakaruose siausdavo didelės epidemijos, jos kartu su kareiviais ateidavo ir į Prūsiją. Jau 1237 metais čia siautė maras. „Jis palietė daugiausia naujakrikštus“. Čia yra apie ką pamąstyti.

Ypatingai baisus buvo 1313 metų maras. Juodoji mirtis vaikščiojo po Ordino žemę nuo 1348 iki 1353 metų. Tik per vienerius metus Dancige mirė 13 000, Torunėje daugiau kaip 4000, Elbinge apie 6000, Karaliaučiuje apie 8000 miestiečių ir 117 Ordino brolių, iš viso apie 50 000 žmonių.

1360 ir 1361 metais vėl kilo maras. Marienburge mirė 2500, Elbinge 13 000 žmonių. Vėl ėmė siausti maras 1372-1375 metais. 1384-1385 metais kraštą apėmė į marą panaši epidemija. 1398 metais maras nusinešė 80 Ordino brolių.

Kažkokia epideminė liga siautė 1404 metais. 1405 metais maru mirė ,,daug vaikų, mergaičių, senių“! Taip pat maru 1416 metais mirė Kulmo vyskupas, Sembos vyskupas, didysis komtūras Friedrichas von Zollernas, garderobininkas Otto von Eilenburgas ir 86 Ordino broliai.

1427 metais maru mirė jau 183 Ordino broliai, 3 vyskupai, 560 kanauninkų bei kunigų, per 38 000 miestiečių ir valstiečių, per 25 000 tarnų bei tarnaičių, apie 18 000 vaikų, iš viso 81 746 žmonės.

Vėliau, apie 1450 ir 1454 metus, vėl būta maro epidemijų Dancige. Vasarą ten mirę apie 20 000 žmonių. 1472 metais pasirodė ir sifilis.

Šie skaičiai atrodo pernelyg dideli. Tačiau tokie pateikiami, ir turėtų bent kiek atitikti tikrovę.

Ordino higienos sąlygos bei apsisaugojimo būdai pagal tuos laikus buvo nepaprastai geri. Kiekvienu maro pasireiškimu turėjo būti pranešta gydytojui, ir tas imdavosi reikiamų priemonių.

Kai kam gal šis ligų gausumas neatrodys kuo nors ypatingas. Kai toks žmonių antplūdis iš visų pasaulio kraštų, tai gal ir yra kone natūralus reiškinys. Tačiau jis rodo buvus tam tikrą gyvenimo būdą ir ypatingas gyvenimo aplinkybes.

Jos turėjo būti sunkesnės nei kur kitur Europoje. Tuo buvo kalti čia į vieną, čia į kitą pusę traukiantys gausūs avantiūristai. Palyginus su gyvenimu iki atvykstant Ordinui, šie užgriuvę apverktini įvykiai buvo tikriausia juoda neganda.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI