4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

IV. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI      (p.251 –317)

1. VOKIEČIŲ ŽYGIO Į AISČIŲ KRAŠTĄ REIKŠMĖ

Vokiečiams atvykus į šį kraštą, prasidėjo neapsakomų nelaimių istorija. Kyla sunkus klausimas: „Kaipgi galėjo taip pasidaryti?“ Taigi kelias į čia jau praskintas, ir juo eita toliau ištisus 700 metų... Kas įvyko, to nebeištrinsi. Vokiečių žygis prieš aisčių tautą, prieš lietuvius, yra faktas ir lieka faktas toliau.

Galbūt reikėtų kalbėti apie lemtį. Visas gyvenimas nešamas didžiulės paslaptingos galios, o visi žmonių sprendimai tik iš jos gauna stiprybės. Nieko nebūna šiaip sau. Matyt, taip turėjo įvykti, kad čia įsibrovė vokiečiai. Žmogaus gyvenimas įgyja turinį ir vertę per atskirų žmonių ir ištisų tautų gyvenimo sąveiką. Tokiu būdu tautos tampa viena kitai reikšmingos, ir atsiranda tarpusavio bendravimas.

Iš rytų, pietų ir vakarų apsupti slavų, iš šiaurės būdami suomių kaimynystėje, aisčiai gyveno suvokdami savo nepriklausomo gyvenimo vertę. Amžinai neramūs lenkai nedaug teišjudino harmoningą lietuvių santūrumą. Dar menkiau tai galėjo įstengti rusiškos giminės, kurių savitumas nuo seno reiškėsi didžiausiomis priešybėmis.

Lietuviškas būdas bendravimui akis į akį reikalauja stiprios, giliai dvasiškai grįstos raiškos. Tik jinai padėtų atsiskleisti jo galioms nenutolstant nuo jutiminio pasaulio tikrovės. Ir, matyt, iš visų tautų tam geriausiai būtų tikusi vokiečių tauta.

Ji čia ir atplūdo – iš šiaurės per jūrą, iš vakarų per svetimą žemę, per svetimą tautą. Dažnai sakoma, kad daugelis tų vokiečių čia traukė su nuostata vykdyti žmonijos misiją. Vokiečių mokslininkai, rašą apie šį žygį, aiškiai tai pabrėžia.

Tačiau sunku su tuo be išlygų sutikti. Baigiantis XII amžiui aisčių krašto šiaurėje pirmiausia pasirodė pirkliai iš šiaurės Vokietijos, daugiausia iš Liubeko. Ir tik po jų atvyko dvasininkai ir kryžiuočiai (1200m.). Dvasininkai 1204m. subūrė iš kalavijuočių ginkluotas pajėgas ir pradėjo karus, ,,kad atvestų į krikščionybę vietines tautas“.

Kiti vokiečiai atvyko iš vakarų su visai aiškiai išreikšta pretenzija aisčiams atnešti aukštesnių, dvasinių vertybių, tai yra paruošti dirvą krikščionybei. Tiktai kad apie ją neturėta aiškesnio supratimo. Tikėjimas esant dvi galybes, Dievą ir velnią, esant Dievo ir velnio karalystę sudrumstė jų sąmonę it nuodingosios dujos, ir jie čia atvyko tarytum kokio svaigulio apimti.

Užtat vokiečių veikloje nuo pat pradžių pirmavo keistos jėgos, užuot tvarkę, statę ir ugdę, jie tapo griovėjais. Ir taip klostėsi įvykiai, priskirtini prie tokių, kurie žmonijos istorijoje minimi kaip skaudžiausi.

Dar ir šiandien kartais žmonijos siela paklausia, kada gi vokiečių tautos sąmonėje prabrėkš nuovoka, kokia yra esmingoji jos paskirtis, kada ji taps palaima ir toms tautoms, kurių materialinė galia pasauly nieko nereiškia.

Jokia tauta nepašaukta būti griovėja ir naikintoja. Žadinti, skatinti, globoti yra daug kilnesnis ir garbingesnis uždavinys. Ir juo tauta galingesnė, tuo daugiau iš jos laukiama. Galia įpareigoja. Jos paskirtis – teikti, padėti, tvarkyti. Tik išskirtiniu atveju galingasis gali būti įpareigotas sunaikinti.


2. ŠAUKIMAS Į ŽYGĮ PRŪSŲ ŽEMĖN

Šiandien gali atrodyti ypatingai keista, jog kaip tik lenkai atkakliai prašė vokiečių, kad tie atvyktų į aisčių kraštą, tiksliau – į mūsų tėvynę. Paprastai Vokiečių riterių ordino žygis į Prūsiją siejamas su įvairių ,,stabmeldžių krikštytojų“ iš Vokietijos, Bohemijos ar Pomeranijos nesėkmėmis. Taip neturėtų būti.

Slavų (lenkų, mozūrų) valdovai norėjo praturtėti baltų krašto pietvakarinėmis sritimis, prūsiškųjų atšakų tėvyne. Bet šių sričių žmonių asmeninė savigarba ir laisvės meilė buvo tokia stipri, kad jie apsigynė. Ir taip sėkmingai, kad ėmė kelti pavojų patiems užpuolikams.

Tada šie kreipėsi į Vokiečių ordiną. Slavų vargai rado atgarsį vokiečių širdyse. Ordinas atvyko. Tai buvo taiki brolija, susikūrusi krikščionybės lopšyje saugoti ir globoti žmonėms, iš naivaus pamaldumo keliaujantiems į Šventąją žemę. Tenai Vokiečių ordinas netrukus įsigijo ir dvarų. Daugiau dvarų jis įsisteigė Europos šalyse. Venecijoje buvo Ordino vyriausiojo, didžiojo magistro, būstinė.

Ordino brolių tikslas buvo siekti aukščiausių dorybių. Jų tarnyba turėjo būti atliekama su nepaprastu pasišventimu. Kas yra šviesiausia vokiečių tautoje, visa tai šie vyrai norėjo savo gyvenimu įtvirtinti.

Bet labai greit jie ėmėsi priespaudos, tai irgi yra vokiečių ypatumas. Į kvietimą traukti prieš prūsus didysis magistras atsiliepė ilgomis derybomis, kuriose dalyvavo ir popiežius bei imperatorius. Didysis magistras norėjo tapti prūsų ir to krašto valdovu. Prūsais tada vadintos visos baltų sritys. Popiežius ir imperatorius tai jam pažadėjo. Jie save laikė pasaulio viešpačiais, galinčiais kam nori dovanoti ištisus kraštus ir tautas kaip kokius daiktus. Amžina garbė aisčiams (prūsams, lietuviams), kad jie, turėdami žmogiškos savigarbos, klusniai nepasidavė. Tikriausiai jie nieko apie aną sandėrį nežinojo. Bet greit jį pajuto. Nebeliko jokios abejonės, kad atvykėliai pasiryžę valdyti, netgi ir naudodami prievartą.


3. KALAVIJAS PAKELTAS

Pirmiausia šį kalaviją, kaip jau sakyta, išvydo aisčiai apie 1200 metus šiaurėje, prie Rygos įlankos. Į kraštą jį atnešė kalavijuočiai. Neilgai trukus jis pasirodė ir prie Vyslos. Ir tapo tokiu simboliu, kokio nesitikėta.

Tai buvo 1228 metai, kai Vyslos kairiajame krante, prie šiandieninės Torunės, ėmė kartkartėmis rodytis vyrai, užsėdę ant žirgų ir žvilgčioja per upę į rytus. Baltas apsiaustas, ant kurio išsiuvinėtas juodas kryžius, gobė stotingas jų figūras. Tai turėjo būti aukštesnės valdžios pasiuntiniai.

Taip jie jodinėjo palei upę. Apsiaustui prasiskleidus, pasirodydavo šaltas plienas, kuriuo raitelis buvo šarvuotas. Retkarčiais kuris riterių stabtelėdavo, nukreipęs žvilgsnį į kraštą rytuose, ir stverdavosi už kairio šono. Ten buvo prisegtas kalavijas. Jis buvo skirtas kovoti, užkariauti.

Ir blykstelėjo tada, 1230 metais, iš po baltojo apsiausto su juodu kryžiumi aštraus kalavijo žaibas. Ir kirto tas žaibas į lankas, į miškus, į namus ir pilis, į Baltų krašto žmonių gyvenvietes. Ir degino, žudė, naikino.

Greitai nukrito nuo šių žmonių pečių ir baltasis apsiaustas su juodu kryžiumi. Nebepridengti pasirodė šalti šarvai ir nuogas kalavijas. Kita ranka svaidė padegamuosius fakelus. Ir palengva didžioji krašto dalis virto vienos tautos kapu. O šį kapą užgulė didelis tamsus juodo kryžiaus šešėlis.

Vokiečių ordinas užkariavo kraštą. Dažnai taip pasakoma, trumpai ir paprastai. Ir tai skamba beveik nekaltai. Bet kai pagalvoji, kad su riterių atvykimu prie Vyslos baltams prasidėjo beveik 200 metų nepertraukiamas karas, supranti, kad šis užkariavimas visai kitaip vertintinas.

Apie pirmuosius 50 šio karo metų vokiečių mokslininkas dr. W.Piersonas „Prūsijos istorijos“ (Preussische Geschichte) p.90 rašė: „Pusės šimtmečio kruvinas darbas buvo užbaigtas, virš pagonybės griuvėsių pergalingai visiems laikams iškilo kryžius“. Reikia įsigilinti į šių žodžių turinį. Jie parašyti mūsų laikų žmogaus. Gerai pagalvokime! Tik tada aiškiai pamatysime tiek anų laikų gūdumą, tiek nenuovokumą to, kuris galėjo šitaip pasakyti. Šiais žodžiais susiejama krikščionybė, „meilės religija“, su „pusės šimtmečio kruvinu darbu“. Taigi kaip seniau nepajėgta, taip ir dabar nepajėgiama suprasti, ką gi iš tikrųjų krikščionybė reiškia. Ir taip buvo padarytas „kruvinas darbas“.


4. KOVŲ VERPETAI

Pradžia. Pietvakariuose buvo trys vietos, iš kurių Ordinas pradėjo užkariavimus. Pirmoji vieta – būsimosios Torunės apylinkės prie Vyslos, Kulmo žemė – tai pirmasis mūšio laukas, ir čia Ordinas laimėjo. Kitą mūšį Ordinas parinko ten, kur Vysla skyla į atšakas. Ir galiausiai pabandė iš Aistmarių įlankos įsitvirtinti rytinėje pakrantėje. Ordinas žengė į žemyną iš vandenų. Labai apgalvotai.

Ginti savo tėviškės pakilo tik tų vietų gyventojai. Pavojaus didumo visa tauta dar nepajuto. Tartum užsisapnavę aisčiai nepamatė, kokia ateina neganda, nuo kurios gintis reikės šimtmečius.

Šiaurėje klostėsi kiek kitaip. Iš pradžių ten irgi gynėsi tik užpultieji. Bet netrukus čia atskubėjo aisčių tautų šerdies, lietuvių, karinės pajėgos. Ir 1235 metų rugsėjo 22 prie Bauskės puolančiam Kalavijuočių ordinui buvo suduotas lemtingas smūgis. Dėl to 1237m. kalavijuočiai prisijungė prie Vokiečių ordino, kuris šiaurėje, Livonijoje, paskyrė krašto magistrą, ir tokiu būdu aisčiai dabar galėjo būti puolami jungtinių pajėgų iš šiaurės ir vakarų.

Tuo tarpu ir vakaruose atskirų sričių gyventojai vienijosi gynybai ir sėkmingai gynėsi. Tada 1236m. Ordinui į pagalbą atvyko markgrafas Heinrichas von Meissenas, pirmas iš vokiečių kunigaikščių. Tačiau prūsai kovėsi toliau. Prie Aistmarių įlankos jie apsupo vokiečių užimtą Baigą. Naują pagalbą pasiuntė Braunšveigo hercogas Otonas Vaikelis (Otto das Kind), Henriko Liūto (Heinrich der Löwe) vaikaitis. Per išdavystę apsupėjai buvo apgauti ir visi išžudyti.

Pagaliau Ordinui pavyko į savo valdžią paimti visas sritis palei Vyslą į šiaurę nuo Dravantos žiočių iki Aistmarių, o į rytus iki Alnos. Šias sritis imta vadinti bendru Prūsijos vardu. Bet reikia atkreipti dėmesį, kad tas pavadinimas apėmė sritis tik į vakarus nuo Alnos iki Vyslos ir Aistmarių.

Iš čia Ordinas bandė užkariauti sritis į šiaurę nuo Priegliaus žiočių. Bet sembai narsiai gynėsi. Jiems į pagalbą atskubėjo taip pat lietuviai – iš Žemaitijos (žemaičiai, kuršiai) ir iš Aukštaitijos (Lohmeyer, Rytų ir Vakarų Prūsijos istorija, p. 114).

Tada vėl sukilo pietinių sričių gyventojai. Netrukus (1242m.) jie pasiekė lemtingą pergalę prieš Ordiną. Jo valdžia krašte sunyko ir išsilaikė tik vakarinėje pakrantėje – Baigoje, Elbinge, Torunėje, Kulme ir Redene.

Dar kartą Ordinui atvyko pagalba iš „krikščioniškųjų“ Vakarų. Ir vėl palūžo prūsų karinė galia. 1249 metų vasario 7d. Christburge jiems padiktuotos pasidavimo sąlygos. O prūsai buvo priversti jas priimti.

Tolesnis puolimas. 1249 metų rudenį Ordinas jau drįso traukti toliau į rytus, į Varmę ir Notangą. Lohmeyeris savo Istorijos p 106 sako: „Po gausių deginimų, niokojimų, plėšimų jau norėta grįžti. Tačiau Ordino kariuomenė 1249 metų lapkričio 29 buvo užpulta ir beveik visai sunaikinta“.

Vėl atėjo krikščioniškų Vakarų pagalba. Bandyta iš šiaurės, nuo Kuršo, užimti visą Baltijos pakrantę ir įsitvirtinti ties Kuršmarių sąsiauriu, bet įtvirtinimai 1251m. sembų ir lietuvių buvo puolami (Lohmeyer, p.114). Tačiau Ordinui atvyko tiek daug paspirties, kad 1253m. jis vėl tapo Prūsijos valdovu.

Po ilgų kruvinų grumtynių, tačiau „be ryškesnių karo žygdarbių“, Semba vis dėlto buvo užkariauta. Beveik be kovos pasidavė menkai gyvenama Galindos sritis pietuose.

Visos aisčių gentys pajuto didėjantį pavojų. Lietuviai prie Priegliaus, ties Alnos žiotimis, pastatė Vėluvos pilį (Lohmeyer, p.118). Tačiau ten paskirtasis vadas Tirska greit ją atidavė Ordinui.

Tuo tarpu Lietuvos kunigaikštis Mindaugas (slavų vadinamas Mindog arba Mindove) bandė sujungti gynybai visų aisčių jėgas. Juk anuo laiku, be Vokiečių ordino ir Livonijos riterių, baltams iš pietų dar grėsė ir Haličo kunigaikštis Danielius.

Mindaugas bandė tų pavojų išvengti, pasiskelbdamas norįs su visom aisčių gentimis priimti krikščionybę, iš tikrųjų – tik krikščionių vardą. Livonijos krašto magistras tarpininkavo derybose. Taigi 1253 metais Mindaugas su žmona Morta ir daugybe lietuvių didikų buvo pakrikštyti. Popiežius Inocentas IV įsakė Kulmo vyskupui Mindaugą karūnuoti ir paėmė Lietuvos karalystę į savo globą. Buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija.

Vokiečių ordinas prašė karalių padovanoti į rytus nuo užgrobtųjų sričių esančias Skalvos ir Nadruvos sritis. Ir Mindaugas sutiko. (Toeppen, Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija, p. 35.) Tačiau Livonijos magistras norėjo turėti visą pajūrį iki pat Kuršių marių. Mindaugas ir jį perleisti sutiko. Bet žemaičiai pasipriešino. Livonijos riteriai statėsi tvirtoves. Žemaičiai jas užpuolė. Iš Livonijos atžygiavo didelė kariuomenė jų vaduoti. Tačiau 1260 metų liepos 13 d. prie Durbės ji buvo žemaičių visai sumušta.

Šioje kovoje kuršių sritis turėjo Ordinui pristatyti karių ir, kaip ištikimybės garantą, duoti moterų ir vaikų. Kuršiai pareikalavo, kad Ordinas, jei laimėtų, vaikus ir moteris jiems grąžintų. Tačiau šis reikalavimas buvo atmestas. Tada kuršiai pasitraukė iš mūšio lauko. Lohmeyeris tai vadina „neapkenčiamų valdovų išdavimu“ (p. 126.).

Kovų sunuožmėjimas vakaruose. Ordino pralaimėjimas prie Durbės padrąsino nugalėtuosius prūsus iš naujo kilti į kovą prieš vokiečių riterius. Sembų vadu stojo Glandas, notangų – Herkus Mantas, varmių – Glapas, pagudėnų – Auktuma, vėliau Linkas, bartų – Divonė. Tai buvo 1260 metų vasarą.

Tų pačių metų rudenį prasidėjo karo veiksmai. 1261m. sausio 22 d. prūsai nugalėjo riterių kariuomenę prie Pakarvių Notangoje. Po šio mūšio buvo sudegintas į nelaisvę paimtas riteris Hirtzhalsas von Liebenzellis, keliskart iš eilės kritus burtams jo nenaudai.

Nors pasisekdavo ir riteriams kartais laimėti, kaip, pvz., 1262 metų sausio 22 prie Kalijų netoli Karaliaučiaus, tačiau 1263m. birželio 13 d. prūsai vėl iškovojo visišką pergalę prie Lobau, į pietus nuo Dravantos ežero. Lietuviai suteikė pagalbą puldami Vėluvos pilį. Ir vėl Ordino pajėgos buvo atblokštos atgal į vakarines pilis – Karaliaučių, Baigą, Elbingą ir kt.

Tačiau pačiu sunkiausiu Vokiečių ordinui laiku buvo klastingai nužudytas karalius Mindaugas. Sakoma, kad vienas giminaitis iš pavydo pakėlė prieš jį durklą. Nors skubėjo naujasis valdovas Trainutis su kariuomene prūsams padėti, bet Lietuvoje kilęs pilietinis karas jį privertė grįžti. Ir taip vakarinės sritys buvo paliktos pačios vienos prieš Vokiečių ordiną.

Atsiliepdami į popiežiaus bules, kuriomis visas pasaulis buvo raginamas į kovą prieš pagonis, traukė kunigaikščiai iš Vokietijos ir Bohemijos su ištisomis kariuomenėmis. Bohemijos karaliui Otokarui popiežius leido užsikariauti lietuvių žemes. Bet iš to nieko neišėjo. Vis dėlto sunku apie tų laikų įvykius ką nors smulkiau sužinoti, kaip Lohmeyeris p.137 sako.

Vokiečių ordinas stengėsi apsisaugoti nuo paramos, ateinančios prūsams iš rytinių sričių ligi pat Lietuvos, pirmiausia statydamas sustiprinimus. Bet jau ir prūsai (lietuviai), lygiai kaip ir Ordinas, vartojo svaidomąsias mašinas priešų tvirtovėms griauti. Karyba dabar jau buvo kitokia.

Grumtynės truko 10 metų, nors Ordinui ir buvo teikiama didelė pagalba. Ir vis tiek, kad nugalėtų, Ordinas turėjo griebtis ypatingų priemonių. Jis suprato, jog nugalėti pavyktų tik išžudžius priešininko vadus. Dabar kiekviename mūšyje buvo taikomasi į juos. Ir taip jie visi žuvo. Per „gudrybę“ į riterių rankas pateko Herkus Mantas ir Glapas. Riteriai nepasigėdijo jų nužudyti kuo neriteriškiausiu būdu.

Tuo tarpu Konradas von Tierbergas parklupdė Pagudę, „nuo vieno krašto ligi kito nusiaubdamas plėšimu ir gaisrais, vyrus žudydamas, moteris ir vaikus išsivarydamas“  (Lohmeyer, p.   140). Tuo pat laiku ir brolis (!) Volradas Wunderlichas-Mirabilis įvykdo savo šiurpųjį darbą.

Kadangi jau ir šiaurinių sričių gyventojai, žiemgaliai ir kuršiai, buvo riteriams pasidavę, tai ir dabartinės Prūsijos gynėjai liko visiškoje Ordino valdžioje. Bet jie taip narsiai buvo kovęsi, kad vos keletas vyrų teliko. „Tuo būdu senieji gyventojai vietomis buvo visai išnaikinti“ (Lohmeyer, p.141).

Kova dėl mūsų tėviškės. Vokiečių ordinas nepaliaujamai veržėsi į rytus užkariauti daugiau žemių. Pirmiausia, ką jis puolė, buvo Skalvos sritis abiejose Nemuno žemupio pusėse ir Nadruva, esanti Priegliaus ištakose, taigi mūsų tėvynė, o į pietryčius – Sūduva.

1274 m. jis patraukė palei Prieglių aukštyn. Dabar Ordinas stengėsi taip tvarkytis, kad išvengtų ateityje kovų. Pirmiausia reikėjo sugriauti kilmingųjų pilis ir juos pačius išnaikinti. Ir iš apgyventų vietų liko vien griuvėsiai Relovė, Katovė, Otolikai (Otolichien), Kamenisvikė ir kt. It didžiuliai kapų kauburiai iki pat mūsų laikų dunkso prie Ungurupės, Romintos, Pisos ir Įsros seni piliakalniai. Pirmiausia buvo sudegintos didesnės gyvenvietės, o paskui ir vienkiemiai. Gyventojai traukėsi į rytus, kiek dar jų buvo nežuvusių nuo riterių kardo ginant savo tėviškę ar nepasislėpusių sunkiai prieinamose vietose. Kiti tuo tarpu atsidūrė toliau vakaruose ir ėmė kurtis jau Ordino valdomam krašte.

Apie tas kovas Ordino kronikininkas sako, kad „būtų pernelyg šlykštu ir sunku visas smulkmenas išpasakoti“. Atrodo, kad užkariauti sričių, esančių atokiau nuo upių, neketinta (Lohmeyer, p. 143). Ši pastaba svarbi. Išvarius gyventojus, tos vietos vėliau vadintos dykra (von Baren, Das Schloss Insterburg – „Įsruties pilis“, p. 4).

Prie Nemuno Ordinas atvyko užkariauti S k a 1 v o s . Ragainės pilis pietiniame Nemuno krante ir Ramigės šiauriniame buvo užimtos ir sugriautos.

Skalviai gynėsi kiek galėdami. Jie buvo užpuolę Ordiną net prie Labguvos. Skalvių kunigaikštis Sareika, kurio pilis buvo prie Jūros upės, netoli Lauksargių, o gal dabartinių Šreitlaukių (lietuviai dar ir šiandien sako „Šareiklaukai"), puolė netgi Klaipėdos pilį. Bet jis pateko į nelaisvę, ir jo laukė, kaip nesunku suprasti, mirtis. Tada krito kitos skalvių pilys: prie Šešupės (greičiausiai Sasovė, Sasava ar Sasrava) ir Tilželės, toliau prie Jūros, Šyšos ir prie Atmatos žiočių. Dabar jau skalviai pasidavė ir priėmė krikščioniškus vardus.

Net a u k š t a i č i ų ir sūduvių, vadovaujamų Skomanto (Skomand), pagalba – jie puolė pietines Ordino žemes – nebepakeitė mūsų tėvynės likimo. Ji pateko į Ordino valdžią. Tačiau dar ilgai jis čia ne per tvirčiausiai laikėsi.

Ordinui ir toliau nebuvo ramybės. Pagudėnai ir bartai 1277 metais dar kartą pasiryžo ir atnaujino kovas. Pradžioje jiems dar ir sekėsi. Tačiau vėliau jie buvo Konrado von Tierbergo nugalėti ir „turėjo iškęsti žiaurų kerštą“.

Ordinas prasibrauna iki Nemuno vidurupio. Greit Ordinas atsigręžė į pietryčius, į Sūduvos sritį. Čia jis kovojo 5 metus. „Kariaujama buvo itin nuožmiai“. Nuolatos gindamiesi nuo puldinėjančių slavų, sūduviai įgijo karinio patyrimo. Kad sėkmingiau galėtų atsilaikyti prieš Ordiną, jie patys prasiskverbė net į Sembą. Jiems padėti atskubėjo ir lietuviai. Dar 1283 metais Sembą jie buvo pasiekę per Kuršių neriją (Lohmeyer, p. 150).

Galiausiai sūduvių jėgos išseko. Didysis jų karžygys Skomantas pasitraukė atgal į rytus. Kitas kunigaikštis, Kantgirdis, su daugeliu tėvynainių pasidavė Ordinui. Tas juos nuvedė į Sembą ir apgyvendino. „Taip šis kraštas iki šių dienų liko tuščias ir negyvenamas“, 1326 metais rašė apie Sūduvą vienas Ordino kronikininkų. Tačiau tikrai žmonių ten dar gyventa.

Tokiu būdu Ordinas atsidūrė jau prie Nemuno vidurupio. Tačiau jis ir šiame krašte nebandė įsitvirtinti. Tai nepaneigiamas įrodymas, kad Ordinas nebuvo tikras, jog šį kraštą galės pasilaikyti sau.

Kad sūduvius nugalėjus 1283 metais karas prieš prūsus jau būtų baigęsis, kaip dažnai sakoma, anaiptol ne tiesa. Ištisinės Prūsijos, kuri rytuose baigtųsi Sūduvos sritimi, niekad nebuvo. Prūsijos vardu Ordinas tada vadino vien vakarines sritis. Ir tik ilgainiui šis vardas buvo pradėtas taikyti sritims toliau į rytus. Apie 1283 metus tegalima tiek pasakyti, kad tada Ordino kalavijas jau buvo pasiekęs Nemuno vidurupį. Tačiau karas anaiptol dar nebuvo baigtas.

Dar 1284 metų pradžioje Konradas von Tierbergas surengė Nemuno ledu žygį toli į rytus, sugriovė vieną pilį, nusiaubė apylinkes ir skubėjo atgal, kol netikėtai užpultieji nesusibūrė atsikirsti (Lohmeyer, p. 150).

1284 metų vasarą tas pats krašto magistras įsibrovė į pietinę Lietuvą ir sudegino Gardiną (vokiečių tada vadintą Garten, o slavų dar ir šiandien — Grodno). Paskui Ordinas buvo nužygiavęs ir į Žemaitiją.

Taigi lietuviai buvo priversti sutelkti visas jėgas gynybai. Jie stengėsi apsiginkluoti ne menkiau kaip Ordinas ir už jo žygius į jų kraštą atsikeršyti panašiais išpuoliais į Ordino valdas. Vedami valdovo Vytenio, jie pasiekė Sembą, Notangą, net ir Kulmo žemę.

Tai paskatino ir nugalėtuosius. Apie 1290 metus prieš Ordiną vėl pradėjo kariauti pagudėnai. Kur kas geriau pasirengę, 1295 metais prieš Ordiną pakėlė ginklus ir notangai. Greit įsiliepsnojo kovos ir Semboje. Čia sembų neapykanta daugiausia nukrypo į dvasininkus, bažnyčias ir krikščioniškas šventenybes.

Tai buvo penkta „ataka“. Tik ir dabar vėl nebuvo laiku susiderinta su lietuviais (Lohmeyer, p. 153). Kaip ir seniau, prūsai per daug pasikliovė savo jėgomis. Todėl nepavyko ir šis mėginimas.

Keliai į aisčių žemės širdį. Dabar Ordinas vėl galėjo veiksmingiau veržtis į rytus. Jis tai darė dviem keliais. Vienas vedė iš Varmės į pietryčius, Gardino link. Kitas buvo vandens kelias Nemunu iki tos vietos, kur baigiasi Nemuno tėkmė iš pietų į šiaurę ir pastatyta lietuvių tvirtovė Kaunas.

Įvairių kronikininkų teiginys, pradedant Petru Dusburgiečiu (apie 1325m.), kad „1283 metais prasidėjęs karas prieš galingą, atkaklią ir karingą tautą, gyvenusią Lietuvoje", esmingai tikslintinas. Tai anaiptol nebuvo naujas karas, o tik 1230 metais pradėto tęsinys.

Lietuviai, keletą metų kentę Ordino puldinėjimus į tolimesnes vietoves, 1311 metais į juos atsakė įsibraudami į Sembą ir Notangą. Tuoj po to Ordinas surengė naują žygį į Lietuvą. L i e t u v i ų kunigaikštis Vytenis nužygiavo tada su stipresne armija į Varmę, bet 1311m. balandžio 7d. prie Voplaukių, netoli šiandieninio Rastenburgo, buvo sumuštas, nors pradžioje jam ir sekėsi.

Dabar Ordinas pervasar įvykdė du žygius į Žemaitiją ir vieną į pietų Lietuvą. Kitais metais jis vėl pakartojo Lietuvos puldinėjimus. Tačiau nuo 1311 iki 1324 metų jam tepavyko sugriauti vieną lietuvių pilį.

1314m. Ordinas, vadovaujant maršalui Heinrichui von Plotzkei, įsibrovė toli už Gardino iki lietuvių pilies Naugarduko (vokiškai Klein-Neugarten, slaviškai Novogrodek). Ir ši pilis krito. Tačiau begrįžtančią Ordino kariuomenę išmušė lietuvių karo vadas Dovydas, Gardino pilies komendantas.

1315 metų vasarą 1 i e t u vi a i nužygiavo ligi pat Ragainės ir sunaikino Skalvos pilį, kuri buvo Ordino pastatyta. Dovydas surengė antpuolį į šiaurę prieš tenykštes Ordino pajėgas ir net pasiekė Revelio vyskupiją.

Tuo tarpu Klaipėdos pilis ir jos apylinkės, buvusios pavaldžios Livonijos magistrui, perėjo Ordino žinion. 1323m. lietuviai surengė galingą antpuolį prieš šią pilį ir ją s u g r i o v ė. 1323m. rugsėjo mėnesį lietuviai pasiekė net Dravantą. Atrodo, jie vis karščiau puoselėjo viltį išginti Vokiečių ordiną iš šio krašto.

Vokiečiai šaukiasi lietuvių pagalbos. Šiaurėje, Rygos mieste, tarp Ordino ir arkivyskupo, kurį rėmė vokiečių pirkliai, kilo ginčas, nes Ordinas nesilaikė kalavijuočių su Rygos vyskupu kadaise sudarytų sutarčių. Ir dabar Rygos arkivyskupas šaukėsi lietuvių pagalbos Arkivyskupas dar apskundė Vokiečių ordiną popiežiui. Ordinas esąs sužlugdęs Lietuvos bažnytinę provinciją ir dar kitaip prasikaltęs.

Su dar skaudesniais nusiskundimais 1323 metų vasarą į popiežių ir visą krikščioniją kreipėsi Lietuvos valdovas Gediminas, duodamas įvairių pažadų: įsileisti į savo šalį krikščionis pirklius bei amatininkus, leisti pranciškonams ir dominikonams taikiai krikštyti tautą bei statyti bažnyčias. To nepaisydamas, Ordinas 1324 metų pavasarį, kaip ir anksčiau, įsiveržė į Lietuvą. Bet popiežius Jonas XXII toliau kariauti uždraudė. Karo veiksmai trumpam buvo nutraukti.

Tačiau nuo 1327 metų O r d i n a s vėl ėmė puldinėti Žemaitiją ir pietinę Lietuvą. Prie tų žygių 1329m. prisidėjo kai kurie Vakarų Europos kunigaikščiai su savo kariuomenėm. Žemaitija turėjo visai atsidurti Ordino valdžioje.

Tuo tarpu lietuviams atsirado kovos prieš Ordiną bendrininkų. Į Kulmo žemę įsibrovė lenkai, ir didysis magistras, „nusiaubęs Žemaitiją“, turėjo skubiai grįžti atgal.

1330 metų rudenį lenkai ir vengrai žadėjo kartu su lietuviais traukti prieš Ordiną. Bet tiktai Lietuvos kunigaikštis Gediminas sutartu laiku atvyko į numatytąją vietą. Veltui pralaukęs sąjungininkų, grįžo atgal.

Rygos miestas vėl šaukėsi pagalbos. Nors Gediminas viename mūšyje ir buvo nugalėjęs tenykščius Ordino riterius, bet, vos jam pasitraukus, šie užėmė miestą ir prieš arkivyskupo valią jame įsitvirtino.

1330m. spalio 18 d. Klaipėdoje Ordino brolis Johannas von Enndorfas nužudė didįjį magistrą Wernerį von Orselną. Bet ir toks įvykis nepadarė įtakos Ordino karams. Jis ir toliau puldinėjo Lietuvą. Net, pasak Vygando Marburgiečio, antpuoliai darėsi reguliaresni.

Didvyriška lietuvių gynyba. 1336 metų žiemą naujas didysis magistras, lydimas daugybės Vokietijos didikų, patraukė su gausia kariuomene palei Nemuną iki tos vietos, kur anksčiau trumpą laiką stovėjo Ordino pilis Christmemelis ir kur dabar jau savo pilyje gynėsi lietuviai. Matydami, kad pilies nebeišlaikys, lietuviai ją uždegė patys ir su moterimis bei vaikais susidegino. „Grįžo krikščionys namo, varginami ne tiek grobio, kiek žaizdų“.

1337 metų pradžioje Ordinas leidosi į naują žygį aukštyn panemuniais ligi Dubysos žiočių. – Lietuviai atsakomųjų antpuolių nedarė. Su Livonijos riteriais jie net buvo pasirašę 10 metų taikos sutartį. Paskui jie vėl stojo gintis nuo Ordino. Tačiau valdovo Gedimino mirtis 1342 metais labai susilpnino jų galią. O aplinkui buvo įnirtingi priešai ir labai nepatikimi   draugai   — lenkai (Lohmeyer, p. 296).

Tačiau Gedimino du sūnūs, Algirdas ir Kęstutis, buvo tėvo verti įpėdiniai. Algirdas, vyresnysis, valdė rytinę, Kęstutis – vakarinę Lietuvą. Prieš juos vėl patraukė palei Nemuną aukštyn didelė kryžiuočių kariuomenė su daug kunigaikščių, tačiau skubiai grįžo atgal, pasklidus gandams, kad Algirdas ir Kęstutis įsibrovę į Sembą. Tuo tarpu Algirdas patraukė į šiaurę. Ten, vokiečių „sunkiai prispausti“, bruzdėjo vietos gyventojai, latviai, kuršiai, lyviai ir kt. Lietuviai jiems suteikė pagalbą. Nepaisant to, Ordino galybė čia vis augo. Jis užgrobė didesnę dalį Estijos ir pagal susitarimą su Danija gavo iš jos šiaurinę Estiją su Reveliu.

Tik 1346m. Algirdas ir Kęstutis jau galėjo pasipriešinti Ordino išpuoliams. Jie pasiekė Rastenburgo apylinkes ir tada įsiveržė net į Sembą. Apie 1346 metų Kalėdas didysis magistras surinko gausią kariuomenę, kokių 40 000 vyrų, į žygį prieš Lietuvą. Tačiau dėl nežinomų priežasčių žygis neįvyko.

Greit po to, 1347 metų pradžioje, Algirdas ir Kęstutis nužygiavo iš pietų iki Girdavos ir Frydlando Notangoje, o tų pačių metų rudenį – iki Ragainės, o per Graudas, girią prie Įsros tarp Priegliaus ir Nemuno, – iki Įsruties ir Vėluvos. Šią pilį jie sugriovė ir plėšė apylinkes Alnos žemupyje.

1348 metų pradžioje didysis komtūras Winrichas von Kniprodė įžengė į Lietuvos gilumą. Algirdas ir Kęstutis greit surinko kariuomenę. Riteriai skubiai atsitraukė atgal. Tačiau 1348m. vasario 2d. prie Strebės įvyko mūšis, kuriame Lietuvos kariuomenė buvo sumušta. Dabar riteriai tais pačiais metais į Ž e m a i t i j ą surengė   dar   4   puolimus.

Po kelerių metų pertraukos prasidėjo Vokiečių ordino smarkesnis veržimasis į rytus. Nuo 1351 metų Winrichas von Kniprodė tapo didžiuoju magistru ir siekė naujų užkariavimų, dėl kurių tiek metų dėta pastangų, bet vis nesėkmingai. U ž t a t jis įsakė žygius į   Lietuvą   atnaujinti   ir   padažninti.

Lietuviai negalėjo pakankamai smarkiai gintis. Tada jie turėjo atsilaikyti dar ir prieš rusus, totorius ir netgi prieš lenkus (Lohmeyer, p.270). Tačiau kai 1352 metų žiemą Winrichas von Kniprodė buvo įžygiavęs į Žemaitiją ir dėl prasidėjusio atlydžio turėjo grįžti, Algirdas ir Kęstutis jį persekiojo iki pat Sembos.

Norėdami apsisaugoti nuo nuolatinių puolimų, Lietuvos valdovai prašė Vokietijos imperatorių Karolį IV Niurnberge sutaikyti  juos   su   O r d i n u . Jie priimsią krikščionybę.

Pasak Hermano Vartbergės kronikos, jie iškėlę krikšto sąlygą – reikalavę sienos su Ordinu vakaruose palei Alną ir Deimeną, o šiaurėje – Dauguvos upe (Toeppen, Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija, p. 104, pst.). Sąlyga buvo atmesta, atkrito ir pažadas.

Puldinėti Ordinas nesiliovė. Ypatingai veiklus čia buvo naujasis Ordino maršalas Hennigas Schindekopfas. Lietuviai į šiuos išpuolius atsakė sudegindami Klaipėdą, sugriaudami Johanisburgą ir   Ekersbergą.

Kęstutis 1354 metų pavasarį, nukritęs nuo arklio, buvo paimtas į nelaisvę, bet greit iš Marienburgo pabėgo. Per savo drąsumą jis į nelaisvę pakliuvo dar kartą, bet ir vėl greitai pabėgo.

1362 metų kovo mėnesį didysis magistras pasiekė Kauną, apsupo ir sugriovė pilį. Tada ten galėjo žūti apie 3000 lietuvių. Nestatydamas savo pilies, didysis magistras grįžo atgal. Lietuviai tuo tarpu pasistatė naują pilį. Tačiau kaip ir kitas, pasroviui nuo jos esančias lietuvių panemunės pilis, 1363 metais Hennigas Schindekopfas sugriovė.

1364 metais Winrichas von Kniprodė įsibrovė į neginamą Žemaitiją. Jis ją „peržygiavo ir nusiaubė“ (Lohmeyer, p. 277) ir sumušė lietuvių kariuomenę. Taigi antpuoliai vis kartojosi. Užpuolikai visada buvo riteriai. 1365 metais Winrichas net priėjo Vilnių, Lietuvos sostinę.

Pagaliau Algirdas ir Kęstutis nusprendė su gerai ginkluotomis pajėgomis sumušti Ordiną. Šis pasirodė greitesnis ir 1370 metų pradžioje įprastiniu būdu įsibrovė į Lietuvą. Tačiau grįžtantį jį ėmė lietuviai persekioti. Per marias jie pasiekė net Sembą. Ten 1370 metų vasario 17 d. prie Rūdavos įvyko mūšis, kurį, nors nesėkmingai pradėjęs, laimėjo Ordinas.

Vėl Lietuva buvo bejėgė prieš jo antpuolius, nors Kęstutis atsakydamas įsibraudavo ir į Ordino žemes. 1375 metais Ordinas su didesne kariuomene pasiekė Trakus (slavų vadinamus Troki), kunigaikščio Kęstučio buveinę. Bet apsuptis nebuvo sėkminga. Riteriai turėjo tenkintis apgrobę apylinkes.

1376 metų rugpjūčio mėnesį Kęstutis sėkmingai puolė Mintaują, paskui Duobelę, o paskui du kartus nužygiavo į Ordino žemes iki Vėluvos. Riteriai 1377 metais vėl atėjo ligi Trakų ir Vilniaus, kurio dalį sudegino.

1377 metų rudenį jie su 30 000 kariuomenės patraukė į Lietuvą ir pasiekė Dubysą, nusiaubė kraštą, būriais žudė gyventojus (Fr. Boldt, Der Deutsche Orderi und Litauen – „Vokiečių ordinas ir Lietuva“, p. 27) ir, Austrijos hercogą Albrechtą III įšventinę į riterius, grįžo atgal. Taip pasakoja Petras Zuchenvirtas.

Taip kovų sėkmė svyravo tai į vieną, tai į kitą pusę. Ordinui nepavyko užgrobti daugiau, nei jis turėjo 1283 metais. O Lietuvos valdovai irgi negalėjo nieko atsiimti. Net atrodė, kad jų gynybinė galia silpsta. Jie visą dėmesį nukreipė į rytus.

Akivaizdus Ordino pranašumas. 1377 metais mirė Algirdas. Kęstutis, narsusis, riteriškasis didvyris, paseno. Vis dėlto į vokiečių riterių užpuolimus dar atsikirto 1378 ir 1379 metais. Bet vis dažniau jis stengėsi derybomis pasiekti taiką su Ordinu. Tačiau 1379 metais lietuvių būrys dar kartą sudegino Klaipėdą (Fr. Boldt, p. 83).

1379 metų rugsėjo mėnesį Trakuose buvo sudaryta sutartis. Ji buvo keistoka. Pietų Lietuvos atskiros sritys turėjo būti neliečiamos, lietuviai gavo teisę vadinamojoje dykroje, taigi mūsų tėvynėje, medžioti, žvejoti ir bitininkauti. Tuo tarpu Žemaitija tebeturėjo likti karo sritimi: Ordinas troško ją užsikariauti.

Tad 1381 metais riteriai puolė Žemaitiją iš šiaurės ir iš pietų vienu laiku. Jie pirmą kartą panaudojo bombardas ir akmenų svaidykles Žemaitijos pilims daužyti. Užtat 1382 metais Kęstutis nužygiavo į Prūsus ir tokiomis pat bombardomis apšaudė Vėluvą (dr. G. Bujack, p. 6).

Tuo tarpu Lietuvoje kilo tarpusavio nesutarimai dėl aukščiausios valdžios. Mirusiojo Algirdo sūnus Jogaila (slaviškai Jagietio), gimęs iš motinos rusės, stengėsi vietoje savo dėdės tapti visos Lietuvos valdovu. Ordinas jo pastangas rėmė (Toeppen, p. 114). Dėl per didelio patiklumo Kęstutis su savo sūnumi Vytautu pateko į Jogailos rankas ir buvo nužudytas. Vytautas, padedamas žmonos ir tarnaitės, kuri už tai atidavė gyvybę, pabėgo iš kalėjimo ir atsidūrė kaip pabėgėlis pas savo svainį, Mozūrų hercogą. Atrodė, dabar Ordinui atsirado visos galimybės tolesniems užkariavimams. Jo galybė nebuvo pažeista, tuo tarpu Lietuva atrodė beveik visai žlugusi.


5. UŽKARIAUTŲJŲ SRIČIŲ STIPRINIMAS

Tai vyko visur planingai. Grobikiškas karas buvo gerai apgalvotas. Galimas dalykas, buvo teisingai įvertinta ir priešininko gynybinis pajėgumas, ištvermė bei narsumas. Dėl to tuojau buvo statoma pilis, kur tik koks aistiškų žemių plotas būdavo iš senųjų šeimininkų atplėšiamas.

Pilis buvo ta vieta, į kurią telkiamos ginkluotos pajėgos, iš kur su jomis būdavo einama į grobikiškus žygius ir kur galima parbėgti pasislėpti, kai vėl sukyla pavergtieji.

Pirmosios vokiečių pilys imtos statyti šiaurėje, prie Rygos įlankos, paskui vis toliau į krašto gilumą. Laikui bėgant, taip atsirado Ryga, Ikškilė, Kuoknesė, Altuona, Bauskė, Mintauja, Piltenė, Goldinga, Durbė, Grobekas, Duobelė ir 1305m. Dauguvos Žiotys (Dūna-münde), pilis, pastatyta vietoje buvusio vienuolyno.

Panašiu būdu vokiečių Kryžiuočių ordinas steigė savo pilis ir vakaruose. Pirmiausia reikėjo įsitvirtinti užimtose vietose. Taip buvo 1231m. pastatyta Torunės pilis, 1232 m. Marienverderis, netoli marių 1237m. Elbingas, prie pat marių, prūsų pilies Baigos vietoje, 1237m. buvo pastatyta Lencenburgo pilis.

Iš Torunės puldinėta Kulmo žemės. Neilgai trukus ir ten buvo užimtos ar naujai pastatytos pilys, pavyzdžiui: 1231 metais Kulmas, 1234m. Redenas ir t.t. – šis kraštas, anksčiau priklausęs vienam lenkų hercogui ir vėliau užimtas prūsų, nuo tol visada buvo Ordino valdžioje.

Nuo Vyslos ir marių Ordinas vis skverbėsi į rytus. Užkariautos žemės ruožtas tarp Priegliaus žiočių prie marių ir palei Vyslą iki Dravantos žiočių nuolat platėjo.

Jei Ordinas būdavo priverstas trauktis, tai vakarinėse pilyse vėl sutvirtėdavo. Vandens keliais visada buvo galima susilaukti paramos. Jei dabar Ordinas nugalėdavo, rytuose vėl statėsi naujas pilis. Taip atsirado Kroicburgas, Bartenšteinas, Reselis. Maždaug per 20 metų Ordinas nuėjo ligi Alnos. Čia jis irgi pradėjo nuo pilių statymo. Taip buvo įkurti Heilsbergas, Alenšeinas, Hohenšteinas, Neidenburgas. Pilys, kuo labiau į rytus ar pietus, tuo naujesnės (dr. C. Krollmann, Os-preussens Burgen – „Rytų Prūsijos pilys“, p. 11).

Šitos pilys ne visados buvo ilgalaikės. Dažnokai jos būdavo išgriaunamos. Pilys, dabar tebesančios, beveik visos pastatytos vėliau. Pilių amžius paprastai skaičiuojamas nuo pirmojo įkūrimo.

Kai Sembos gyventojai buvo priversti pasiduoti, 1253 metais buvo įkurta stipriausia pilis – Karaliaučius. Metais anksčiau, 1252, riteriai iš Ordino šiaurės pastatė Klaipėdos pilį, o 1259 metais jie net įkūrė pilį prie Nemuno ir pavadino St. Georgsburgu. Bet greit ji buvo lietuvių sugriauta. Tačiau ir šiandien lietuvių Jurbarkas tebeturi jos vardą. Vokiečių ordinas 1265 metais pastatė Tepliuvą, vėliau Labguvą ir užvaldė Vėluvą.

Visose šiose vietose anksčiau stovėjo baltų (prūsų, lietuvių) valdovų pilys. Vėluva, kaip pasakojama, buvo įkurta lietuvių, padedant skalviams ir nadruviams, o vėliau nesugriauta perėjo į Ordino rankas. Šis ją perstatė pagal savo poreikius. Bet dažniausiai Ordinas savo pilis statėsi sugriautųjų tvirtovių vietoje.

Taip ilgainiui atsirado šiame krašte didesnis Ordino pilių kiekis. Pačiuose rytuose jos buvo išdėstytos beveik tiksliai pagal meridianą iš šiaurės į pietus — tai Ragainė, iš pradžių buvusi gynybinė pilis, pastatyta 1289 metais vietoje sugriautos, toliau Įsrutis, pastatyta 1337m., 1365m. lietuvių sudeginta, 1398m. vėl atstatyta; 1305 metais pastatytas Nordenburgas, 1312m. – Ungura, 1263m. — Johanisburgas.

Tuo pačiu tarpu, 1280 metais, buvo baigiamas statyti Marienburgas prie Nogato. 1309m. jis tapo didžiojo magistro buveine ir buvo gražiausia pilis Ordino žemėje ir viena gražiausių visoje Europoje. Be to, ji buvo ir stipriausia Ordino tvirtovė. Tarytum simbolis nuo pilies pagrindinio pastato atsiskiria į rytų pusę atkreipta koplyčia. Jos rytinėje sienoje stovi milžiniška Mergelės Marijos statula, žiūrinti į rytus. Keistas sumanymas! Į priekį iškelta skaisčiausios Mergelės figūra, o už jos rinkosi mirtį nešančios Kalavijo pajėgos.

Per rytinę pilių grandinę Ordinas stengėsi prasiskverbti išilgai Nemuno. Ir tuojau pradėjo įsitvirtinti statydamas pilis. Taigi 1313 metais aukščiau gynybinės Ragainės pilies buvo pastatyta Christmemelio pilis. Ji netrukus buvo sugriauta, kaip kad Skalvos pilis ir gynybinė Ragainės pilis; pastarosios niekad nebebuvo atstatytos. Tačiau bene per 1000m į vakarus Ordinas įkūrė naują pilį; ir pavadinta Ragaine, ji buvo vėl sugriauta, bet pagaliau 1403 metais užbaigta ir beveik visa išliko iki mūsų dienų. Tačiau šiandien tai – įsidėmėtina! – teismo įstaiga ir kalėjimas sunkiems nusikaltėliams, kaip kad ir Įsrutis. Nenoromis palygini anų ir šių laikų jų įnamius.

Nemuno žemupyje, už Ragainės, šiaurinių žemių užkariavimo įtvirtinimui atsirado dar šios pilys: Kaustritten, Tilžė, Spitrė ir 1360 metais Ventė, dažniausiai vis sugriautų pilių vietoje arba netoli jų.

Norėdamas įsibrauti toliau į rytus ir užimti kraštą, 1337 metais Ordinas Nemuno saloje, priešais Dubysos žiotis, pastatė pilį, kuriai jis, kaip ir savo sostinei, davė Marienburgo vardą. Bet greit pamatė, jog, būdama taip giliai Lietuvoje, ji neišsilaikys. Taip ir atsitiko. Neilgai trukus lietuviai ją sugriovė.

Tuo tarpu Ordinas pastatė prie Nemuno kitą pilį pavandeniui nuo šios. Hercogo Henriko Bavaro garbei ji buvo pavadinta Bayerburgu. Kai Winrichui von Kniprodei 1362 metais pavyko sugriauti lietuvių pilį Kauną, toje vietoje jis vėliau pastatydino Ordino pilį, o šią sugriovus, 1369 metais vėl naują pilį – Gotesverderį, kurį ištiko toks pat likimas. Taip tęsėsi ilgus metus. Dėl to didysis magistras Konradas Zollneris von Rotensteinas 1394 metais viename laiške skundžiasi: „Kas liks iš mūsų pavaldinių ir paties Ordino, jei visi veiksmai prieš Lietuvą ir toliau taip brangiai atsieis. Dabar aš įkūriau Lietuvos žemėje pilį, kuriai reikia 60 000 žmonių ir 80 000 arklių“.

Į šiaurę nuo Nemuno žemupio, labiau į krašto gilumą, Ordinas vien griovė lietuvių pilis, o savų nestatė. Taigi iš pilių aiškiai matyti, kiek toli kraštą Ordinas iš tikrųjų valdė. Labai įsidėmėtina, kad tik 1403 metais užbaigtoji Ragainės pilis išliko, vadinasi, netgi Ragainė puldinėjimų neišvengė.

Nors šiandien kai kurie autoriai teigia Ordiną užkariavus visą kraštą ligi Nemuno vidurupio, Ordino pilių statyba tai paneigia. Niekad šiose vietose Ordinas neviešpatavo. Nė karto jis nė nebandė statytis pilių labai šiam reikalui tinkamuose Šešupės krantuose. Jam buvo visai aišku, kad negalės jų savo rankose išlaikyti. Taigi jis nebuvo šių žemių šeimininkas. Jo valdų rytinė riba ėjo tarp Ragainės ir Johanisburgo pilių, o šiaurinė – Ragainė -Tilžė-Ventė- Klaipėda. Sutartyse numatytos sienos, kurias mini dažnas veikalas, iš tikrųjų nelabai ką  reiškė.


6. NAUSĖDIJOS KALAVIJO APSAUGOJ

Į Prūsiją vokiečiai atvyko kitokia tvarka nei į šiaurines aisčių sritis. Ten pirmiausia pasirodė pirkliai, paskui dvasininkai su kryžiuočiais, o tada riteriai. Vokiečių ūkininkų neatvykdavo. Prūsijoj pirmiausia pasirodė riteriai, juos atsekė pirkliai, tada žemvaldžiai ir galiausiai vokiečiai ūkininkai.

Vieni riteriai be jų nebūtų išlaikę krašto savo valdžioje. Taip jau yra, kad žemė pasidaro ne valdančiojo nuosavybė, o to, kuris ją dirba. Užtat ir Ordinas stengėsi rasti tokių vokiečių, kurie galėtų tai daryti.

Tačiau vokietis ūkininkas negalėjo čia būti, kol verpetuoja karai. Tai labiau įmanoma pirkliui. Jis iš pašaukimo yra tarpininkas ir nepririštas prie žemės sklypo. Pirklys atvyksta ir apsigyvena prie pat pilies. Iš čia jis patraukia į šalies gilumą ir vėl grįžta prie pilies mūrų. Iškilus pavojui, jis gali bėgti į pilį.

Ilgainiui susiformavo pirklių bendrijos gyvenvietės, turinčios ypatingų teisių. Iš jų išaugo miestai, patys apsisaugantys mūro siena.

Taip atsirado miestai: Torunė 1232 metais, Kulmas 1232, Marienverderis 1233, Liubeko pirklių 1237 metais įkurtas Elbingas, Diršau 1252 metais, Libau apie 1270 metus, Schonsee 1278 metais, Graudencas 1291, Strassburgas 1298, Marienburgas 1276, Ryzenburgas 1276, Braunsbergas 1279, Karaliaučiaus Senamiestis 1255, Frauenburgas 1287, Christburgas 1288, Žuvininkai 1299, Zalfeldas ir Vokiečių Ylava 1305, Heilsbergas 1308 ir t.t. Reikia manyti, kad anksčiau šiose vietose buvo gyvenama prūsų.

Kur pilys buvo pastatytos toliau į rytus, ten irgi kūrėsi miestai. Į rytus nuo Alnos pilių ir miestų buvo vos keletas. O dar toliau į rytus esantieji miestai įsikūrė tik XIV amžiuje, tai Ungura (1336), Įsrutis (1336), Lotzenas (1337), Johanisburgas (1344), Passenheimas (1386).

Tarp miesto sienų gyvenantys naudojosi aplinkiniais laukais (Gustav Aubin, Dvarų ir ūkininkų santykių Rytprūsiuose istorija, p. 10). Žemės darbus daugiausia nudirbdavo patys miestiečiai, bet darbų mastas nebuvo didelis. Laukų apdirbimu ilgainiui ėmė rūpintis jau kiti žmonės. Su Ordino broliais atvykdavo ir kitų riterių luomo ponų, panorusių naujame krašte apsigyventi. Ordinas jiems paskyrė apibrėžtus žemės sklypus kaip savarankiškas ūkio valdas, suteikė žemvaldžių teises ir aukščiausią riterišką valdžią (G. Aubin, p. 11-12).

Be šitų dvarų centrų, Ordinas įsteigė ir tokių, kur valdė jo paskirti valdininkai. „Žemvaldystė atsirado laisva krašto valdžios valia“ (G. Aubin, p. 12). Taigi iš pat pradžių dvarai buvo dvejopi: vieni priklausė patiems žemvaldžiams, kiti – krašto valdytojui.

Tokie dvarų centrai pradžioje buvo steigiami tik pilių kaimynystėje. Dėl to dvarų toliau į rytus atsirasdavo tik tada, kai ten būdavo pastatomos pilys. Užtat rytuose ilgą laiką dvarų nebuvo. Net pats Ordinas Klaipėdos ir Ragainės apylinkėse iki XV amžiaus neturėjo jokio dvaro ar palivarko. Tik Labguvoje buvo žirgynas, be to, Labguvoje ir Ragainėje – po galvijų ūkį (M. Toeppen, Typographisch-statistische Mitteilungen — „Tipografinės ir statistinės žinios“).

Kilmingų kolonistų atvykimas, prasidėjęs kartu su užkariavimais ir tolydžio su jais gausėjantis, apie XIIIa. pabaigą pradėjo slūgti. Tai buvo kilmingi asmenys, atvykę iš Meiseno, Magdeburgo, Liubeko apylinkių, iš Žemutinės Saksonijos ir Silezijos.

Šių ponų dvaruose beveik be išimties dirbo pavergtieji vietos gyventojai (G. Aubin, p.95). Suprantama, šie asmenys būdavo atsigabenę ir savo tarnų. O netrukus ėmė iš Vokietijos atvykti žmonių, ten neturėjusių jokios nuosavybės, į tolimus kraštus atvestų kelionių pomėgio. Jie parsisamdė šiems ponams darbininkais.

Kai tik kuri nors krašto dalis būdavo baigta užkariauti, jos valdymą pasiskirstydavo Ordinas su Bažnyčia. Pirmoji vyskupijos valda buvo Varmė. Ją kolonizavo pati Bažnyčia. Apgyvendinant pirmenybė buvo kilmingiesiems. Jų plūdimas į čia truko ligi pat XVII amžiaus (dr. W.Ziesemer, Die ostpreussische Mundarten — „Rytprūsių tarmės“, p.103).

Kai vakarinėse Prūsijos srityse, prie Vyslos ir prie Aistmarių, „nebeliko žmonių ir įsigalėjo ramybė, ten ėmė keltis ir vokiečių ūkininkų. Ilgainiui jie sudarė pagrindinę gyventojų dalį“ (dr. W. Ziesemer, p.101).

Iš kur jie atvyko, galima tik spėlioti. Atvykdami jie tikėjosi kažko ypatingo, greičiausiai ne ūkininkavimo. Neabejotinai jie norėjo čia patirti visai ko kito negu savo namuose. Jie irgi apsigyvendavo palei pilis ir prie miestų ir gavo palyginti daug laisvės bei plačią savivaldą (dr. W.Ziesemer, p.102).

Pradžioje atsikėlė jų nedaug. Didesnis antplūdis prasidėjo po 1280 metų, kai Ordino valdžia vakaruose atrodė jau tokia stipri, kad likusieji prūsai nebegalėjo jai rimčiau grėsti. Taigi XIV amžius yra daugiausia valstiečių kūrimosi laikotarpis (G. Aubin, p.15).

Stebėtinai greit krašte kilo vokiečių kaimai. Apie 1325m. jų jau buvo n u o Vyslos ir Aistmarių iki pat Alnos. Toliau į rytus buvo kuriamasi labai lėtai. Nadruvoje pirmieji vokiečių valstiečiai pasirodė tik 1437 metais (G. Aubin, p.17).

Ten tebegyveno vietos žmonės, kaip ir Skalvoje, daugiausia vienkiemiais. Dėl antpuolių jų buvo labai sumažėję. Kai kurie autoriai net teigia, kad jie buvę visai išnaikinti. Tai vargiai įmanoma, nes kaip tą padarysi. Be to, iš pavienių gyventojų Ordinui nebūtų grėsęs nė pavojus.

Kad sritys į rytus nuo Alnos ir Deimenos buvo vadinamos dykra, pirmiausia reiškia tai, jog č i a negyveno vokiečiai. Užtat vienas kronikininkas rašo, kad dykra prasidedanti prie Elbingo. Tada čia tikrai nebuvo vokiečių kolonistų. Jeigu kartais teigiama, kad Ordinas tą dykrą „įsteigęs“ kaip apsaugą nuo rytinių kaimynų, tą reikia mokėti suprasti. Ordino paskirtis juk buvo kovoti rytuose prieš pagonis. Tai reiškė daugiau negu vien gynybą. Ir kol rytuose nebuvo tikros sienos, tol  v a d i n a m o j i dykra, buvo niekieno žemė, karo laukas. Dėl šios priežasties čia nieko nebuvo daroma. Vokiečiai čia visai nesikurdavo. Jų tam nebūtų ir užtekę.

Viskas labai pasikeitė, 1422 metais pasirašius taikos sutartį tarp Vytauto ir Ordino. Šita sutartimi buvo nustatyta aiški siena. Ir kadangi Ordinas nebeturėjo jėgų Lietuvą puldinėti, tos sienos jau reikėjo paisyti. Dabar dykra per trumpą laiką pavirto puikiai įdirbtais laukais. Čia gyvenantieji ir sugrįžę į savo gimtąsias vietas galėjo karų nebekliudomi ramiai savo žemėje dirbti.

Ordinas ir čia pristeigė savo dvarų. Juose turėjo dirbti vietos lietuviai (skalviai, nadruviai) valstiečiai, sugrįžusieji ir atsikeliantys iš Lietuvos. Pagaliau dvarus buvo gavę ir vienas kitas vokietis iš kilmingos šeimos, jiems valstiečiai irgi turėjo atlikti prievoles.

Tuo pačiu laiku, taigi po 1400 metų, pirmieji vokiečių valstiečiai atvyko į Sembą. Iki tol ten gyveno tik sembai, sūduviai ir lietuviai (August von Kotzebue, Preussens altere Geschichte – „Senoji Prūsijos istorija“, II, p.99).

Pagal pateikiamus duomenis, dr.J.Rinko knygos „Krikščioniškos meilės darbai Ordino žemėje“ (Die christliche Liebestatigkeit in Ordenslande, p.93), iki 1400 metų Ordino žemėse 1200 kvadratinių mylių plote buvo 55 mūrinėmis sienomis apvesti, gerai įtvirtinti miestai, 48 Ordino pilys, 100 riterių pilaičių, kai kurios gerai sustiprintos, 700 bažnytkaimių, 2000 laisvųjų kiemų, turinčių nuo 2 iki 10 hufų* (* Hufa – žemės ploto vienetas, nuo 7 iki 15 ha. {Vert.}), ir 18 368 valstiečių kiemai. Dr.W.Ziesemeris savo veikalo p.107 rašo, kad kol buvo atviros šiaurinės ir rytinės sienos, Ordinas įkūrė 1400 kaimų.

Būtinai paminėtina dar tai, kad baigiantis XIV amžiui net samdytiems kariams ir jų vadams buvo atlyginta žeme (G. Aubin, p.107). Šie žmonės buvo labai savotiški. Dauguma vokiečių atvyko į aisčių kraštą iš pomėgio keliauti ir ieškodami nuotykių, tuo tarpu kareiviai ir jų vadai – akivaizdžiai tik dėl karo žygių. Tai buvo atšiaurūs, gal net ir žiaurūs žmonės. Ordino žemių gyventojams tuo jie suteikė naujų bruožų (G.Aubin, p.101, ir W. Ziesemer, p.17).

Galiausiai dar labai svarbu pažymėti, kad per Ordino žygius iš Lietuvos atsivaryti lietuviai vakarinėse Ordino srityse buvo verčiami darbininkais. Taip buvo apie XIV amžiaus vidurį, kai Ordinui trūko darbo jėgos ir nebe visus užpultųjų Lietuvos vietų gyventojus išžudydavo. Šie lietuviai dažnai apsigyvendavo dykose apylinkėse arba tarp senųjų vietos gyventojų. Tai rodo ir lietuviški vietovardžiai net Rytprūsių vakaruose, kaip, pvz., Tollaukiai (dabar Tollack) Alenšteino apskrity, Spitlėnai Prūsų Ylavos apskr., Bardėnai, Kalviai, Kloniai, Laukas, Rasėdai, Šventeiniai, Varguliai, Vilkai ir t.t. Aukštutinėje Prūsijoje.

Dažnai minima, kad Ordinas parsivarydavo vienu kartu iki 1000, o retkarčiais ir 2000 lietuvių belaisvių (Voigt, Prūsijos istorija, VI, p.11; dr. G.Bujack, p.17, Fr. Boldt, p.30, 33, 45 ir kt.). Per atsakomuosius žygius Lietuvos valdovai iš Ordino žemių tuos gyventojus vėl parsigabendavo atgal ir leisdavo įsikurti (dr. G. Bujack, p.17).

Per Ordino antpuolius Skalvos ir Nadruvos gyventojai bėgdavo, ir tikriausiai gausiai. Greičiausiai jie grįždavo kiekviena proga atgal, karų metu vėl bėgdavo į rytus arba ir į vakarus, jei tik pats Ordinas jų ten nenuvarydavo. Netrukus po 1300m. Ordino žemėse buvo minimi lietuviai valstiečiai, (Voigt, Prūsijos istorija, IV, p.31). Winrichas von Kniprodė 1360m. išleido įsaką,  kuriose prekyvietėse galima sembams, notangams ir lietuviams pardavinėti savo ūkio gaminius (Hennenberger, Erklarung der preussischen grosseren Landtafel – „Prūsijos didžiųjų žemėlapių aiškinimai“, 1595, p.170).

Iš viso to matyti, kad Ordino žemėje greta notangų, sembų, varmių būta ir lietuvių. Bet reikia pastebėti, kad lietuvių vardas tada buvo vartojamas tam tikros srities gyventojams pavadinti, o ne kaip prūsų priešprieša, kaip kad yra šiandien. Vėliau lietuvių atsiranda ir miestuose, kai kur net ir gausiai, pvz., Karaliaučiuje.

Senieji kaimo gyventojai dažnai turėdavo savo ūkius užleisti atvykėliams vokiečiams, o patys keltis kur nors kitur. Į jų prieraišumą tėviškei Ordinas visai neatsižvelgė. Jis pats tokio jausmo nepažino. Ir kitokiais būdais buvo perkeldinami gyventojai. Statydamas savo pilis Ordinas labai dažnai versdavo tūkstančius žmonių keltis iš vakarų pakraščio į tolimiausius rytus. Kai kurie ir likdavo naujoje vietoje gyventi.

Per 200 metų Ordino karų vakaruose gyventojų labai pagausėjo, o rytai visą laiką buvo rečiau gyvenami (G. Aubin, p.106). Pagal gyventojus, kurie visi imti vadinti lietuvių – pagrindinės aisčių genties – vardu, ir mūsų tėvynė gavo vardą.

Lietuviai čia gyveno vien savo tarpe. Išskyrus riterius bei dvasininkus pilyse, valdininkus retuose Ordino dvaruose, kelis žemvaldžius su tarnais, mūsų tėvynėje tais laikais vokiečių daugiau nebuvo, taigi senieji vietos žmonės, atlikę prievoles, galėjo gyventi kaip jiems įprasta.


7. KOVŲ ŠLOVĖ

„Prūsų vardas, perėjęs iš nugalėtųjų nugalėtojams, ilgainiui tapo didelės šlovės įsikūnijimu“, – taip skaitome dr. W.Piersono „Elektrono“ p.74. Atrodo, kad prūsų vardas jau ir anksčiau buvo šlovingas. Kovoti prieš prūsus ar lietuvius buvo laikoma didžiausia garbe. Į šias kovas vykdavo kunigaikščiai iš Vokietijos, vėliau ir iš visos Europos.

Kai 1236 metais, grobikiškam karui dar tik prasidėjus, Ordinas atsidūrė pavojuje, pirmas iš kunigaikščių atskubėjo jam padėti markgrafas Heinrichas von Meissenas, 1240 pasirodė Braunšveigo hercogas Otonas Vaikelis (Otto das Kind), Henriko Liūto vaikaitis, ir net su labai stipria kariauna.

Ir kai dar kartą vėliau, 1249 metais, Ordino kariuomenė buvo prūsų sumušta, atskubėjo Brandenburgo markgrafas, Merseburgo vyskupas ir kiti su stipriomis karo pajėgomis. Narsiųjų sembų nukariauti Otokaras, Bohemijos ir Moravijos karalius, slavų genties valdovas, nusiuntė didelę kariuomenę į Prūsus ir pats nuvyko dviem savaitėms.

Visi šie kunigaikščiai, ypač Otokaras, galėjo čia vykti pirmiausia ne dėl karinės šlovės, o dėl religinių nuostatų. Jie buvo kupini tikėjimo arba, tikriau pasakius, pilni prietaro, kad padarys Dievui malonų darbą. Otokaras tikriausiai norėjo įtraukti dar popiežių ir bažnyčią.

Po prūsų dar vieno bandymo atgauti laisvę 1261 metais, vėl čia atvyko daug kunigaikščių, būtent: 1264-1265 metais hercogas Albrechtas iš Braunšveigo, landgrafas Albertas Išsigimėlis iš Tiuringijos, 1266 – markgrafas Otonas III iš Brandenburgo ir 1267 metais, jau antrą kartą, Bohemijos karalius Otokaras. Juk popiežius savo Kryžiaus bulėmis paragino visą pasaulį į kovą prieš pagonis ir leido Bohemijos karaliui užsikariauti „lietuvių ir sūduvių kraštą“. 1272 metais atvyko dar markgrafas Dietrichas von Meissenas. Tada vis labiau ėmė aiškėti, kad šiems vyrams buvo vien garbės dalykas dalyvauti tose kovose.

Žinoma, jiems visiems šį tą reiškė galėjimas pasisakyti kovojus krikščionių religijos garbei. Bet juk kovojant atsižvelgiama ir į priešą, ir tuo šlovingesnė kova, kuo narsesnis priešas. Kad prūsai tokie, be abejo, pastebėta dar po pirmųjų kovų. O jų, kaip didvyrių, šlovė nepaliaujamai augo.

Tuo ir tegalima paaiškinti, kodėl užkariautojai pasipuošė nugalėtųjų vardu. Vargu ar pasaulio istorijoje kada nors taip buvo įvykę. Anglai, užėmę Britaniją, pavadino ją savo vardu; frankai, atėję į Galiją, ėmė ją vadinti Frankų imperija. Į šiaurės Prancūziją įsiveržus normanams, dar iki šiandien ji vadinama Normandija. Tai niekur negirdėta, kaip vokiečių riteriai kad pasivadino. Taigi prūsų vardas buvo šlovės apgaubtas.

Kad vėliau kunigaikščiai į Prūsus traukė ne iš religinių paskatų, rodo jų būdas. Bohemijos karalius Jonas žinomas kaip didelis avantiūristas. Jis buvo nuvykęs į Prūsus 1329, 1337 ir 1344 metais, šį kartą su Vengrų karaliumi Liudviku.

Greit pasirodė kunigaikščių ir iš platesnės Europos – 1346 metais ne vien iš Vokietijos, bet ir iš Prancūzijos bei Anglijos. Nemunu aukštyn plaukė 610 laivų su 30 000 kariuomenės. 1377 metais atvyko Austrijos hercogas Albrechtas su 62 riteriais ir 2000 ginklanešių.

Baigiantis XIV amžiui, atvykėlių iš toli vis daugėja. Kariauti prieš Lietuvą atvyko iš Olandijos grafas Wilhelmas IV, paskui – iš Bohemijos karaliaus Jono sūnus, būsimasis Vokietijos imperatorius Karolis IV. Abu buvo karšti lošėjai ir dėl to lošimo dažnai kariuomenėje aštriai susikirsdavo. Dar buvo atvykę grafas Gūntheris von Schwarzburgas vėliau būsimojo imperatoriaus Ruprechto von Pfalco tėvas. Iš Habsburgų pasirodė minėtasis hercogas Albrechtas, tada iš Austrijos Leopoldas, „riterijos puošmena“, kuris krito mūšyje prie Sempacho. Iš A n g 1 i j o s buvo atvykęs grafas Derby, vėliau tapęs Anglijos karaliumi Henriku IV, iš Viurtembergo – grafas Eberhardas IV, iš M e i se n o – Frydrichas Kovingasis.

Kad ši Ordinui teikiama pagalba buvo nemenka, matyti kad ir iš to, jog, pvz., Vengrų karalius Liudvikas pasirodė su 2000 žirgų, anglų grafui persikelti iš Anglijos reikėjo 240 laivų.

Ir Burgundijos hercogas Pilypas Narsusis minimas tarp teikusių Ordinui pagalbą. Bet pats jis nebuvo nuvykęs. Tik 1394 metais jis Ordinui nusiuntė 200 Genujos šaulių ir, svarbiausia, – už pinigus.

Ordinui reikėjo šios pagalbos. Priešininkai, tai yra lietuviai, kariniu pajėgumu jiems nenusileido. Didysis magistras Conradas Zollneris pats vaizduoja viename laiške lietuvių karines pajėgas kaip lygiavertes su Ordino (dr. G. Bujack, p. 16).

Taigi vien nuotykių troškimas, nors ir stipriausias, negalėjo būti pagrindinė paskata dalyvauti šituose karuose. Lietuvoje vis dažniau kildavo ginčas tarp Ordino svečių iš Anglijos ir iš Vokietijos dėl garbės nešti Ordino Šv. Jurgio vėliavą.

Matyt, karo dalyviai vienodai manė, kad kariauti Lietuvoje yra itin šlovinga. Net labai žymūs kunigaikščiai puoselėdavo tokią svajonę: Lietuvoje būti įšventintiems į riterius.

Ypač Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui laikyta didele garbe Lietuvoje gauti riterio šventimus. Kunigaikščio Kęstučio narsumas tiesiog viliojo žygiui į Lietuvą (Lohmeyer, p.276). Lietuva tikrai buvo tapusi didvyrių žeme, čia pagarsėjęs kaip didvyris būdavo regimas visoje Europoje.

Dr.G.Bujackas savo veikalo p.25 rašo: „Visi svetimšaliai buvo pagerbiami susodinant prie garbės stalo ir suteikiant riterio šventimus Lietuvos žemėje“. Petras Zuchenvirtas savo akimis Lietuvoje matė, kaip 81 vyrą iš karto įšventino į riterius.

Kokia garbinga buvo laikoma ši pagrindinė baltų tauta, rodo dar vienas savotiškas dalykas. Svetimšaliai kunigaikščiai labai noriai parsigabendavo iš Lietuvos berniukų. Šie turėję kunigaikščių dvaruose pridėti jiems garbės. Tai primena senovės romėnus. Bet reikia pridurti, kad kalbamieji kunigaikščiai savo triumfo eisenai ėmė ne bet kokį priešą, o garbingiausią.

Kaipgi tie išvežtieji berniukai ten, svetimoje šaly, gyveno? Tikriausiai jie dvaruose buvo pažais ar turėjo kokią kitą neprastą vietą. Paprastai dailus šių jaunų žmonių stotas galėjo teikti jiems pranašumo. Ir jų vardai, nors ilgą laiką atrodantys svetimi, galėjo būti laikomi įdomiais ir net gražiais.

Karaliaučiuje buvo tam tikri užeigos namai, kuriuose šie berniukai buvo laikomi, kol į savo tėviškes vyks būsimieji jų šeimininkai (dr.G.Bujack, p.21). Lietuvių kunigaikščio sūnus, vardu Vaidotas, gyveno Vokietijos imperatoriaus dvare. 1365 metais jis buvo Sembos vyskupo pakrikštytas ir pavadintas Henriku. Imperatoriaus dvare jį vadino lietuvių karaliumi Henriku.

Neabejotina, kad prūsų ir lietuvių didvyriškumas visoje Europoje kėlė nuostabą. Jeigu Ordino svečiams Lietuvoje ir netekdavo susikauti, tai bent jau įsišventinti į riterius kiekvienas troško. Rašoma, kad Austrijos hercogas Albrechtas, 1377 metais atvykęs į Lietuvą, riterio įšventinimus gavo, kai buvo sudegintas pirmas kaimas ir išžudyti jo gyventojai (Lohmeyer, p.294, ir Fr.Boldt, p.27).


8. SKATINAMOSIOS GALIOS

Religinių sąjūdžių laikai visados suteikia žmonėms didesnį jėgų antplūdį. Tačiau dažnai tos veikliosios jėgos labai prieštaringos. Pakilusi saulė šviečia ne vien naudingiesiems augalams, bet ir nuodingiesiems.

Dr.G.Bujackas minėtame veikale, p.2, kalba apie šventumo aplinką, kurioje gyvenę kovotojai (kryžiuočiai) prieš pagonis (prūsus ir lietuvius). Kas pažįsta Ordino įžadus ir žino, kokios Ordino brolių pareigos, koks jų gyvenimo būdas, pamaldumas, kiek kulto apeigų – ypač prieš peržengiant aisčių žemės sieną, tas tikrai bus linkęs sutikti, kad religija buvo skatinamoji galia Vokiečių ordino kovoje prieš aisčius.

Bet tada tuoj kyla klausimas, kokia galia palaikė besiginančius aisčius (prūsus, lietuvius). Iš paviršiaus atrodytų, kad taip pat    –   jų   religija.

Jeigu aisčiai būtų jos atsisakę, tai ir karo prieš juos Priežasties būtų nebelikę. Tuo tarpu jie gynėsi su negirdėta narsa ir beveik neišsenkančia ištverme ir atsilaikė kone prieš visą vadinamąją krikščioniją.

Tai ar ne taip pat religija juos sustiprino? Tiktai ne religija, kaip skelbiamas mokymas, kaip tam tikrų apeigų visuma. Greičiau tai – pirmapradė gyvenimo jausena, kuri juos kėlė ir įkvėpė gintis ir net savo gyvybę aukoti. Tą įstengia tik religija, kaip vienovės su prakilnia Kūrėjo valia suvokimas.

Tada kyla ir dar vienas klausimas: ar ir vokiečių puolamosios galios buvo tokios pat dvasingos ir gilios, ar jie taip pat buvo įsisąmoninę, kas iš tikrųjų dedasi? Į tai istorija duoda aiškų atsakymą.

Prieš puldamas baltų žemes, Vokiečių ordino didysis magistras Hermanas Zalca ilgose d e r y b o s e užsitikrino iš imperatoriaus, „krikščionijos pasaulietinės galvos“, kad visas jo nukariautas kraštas prie Baltijos krantų būsiąs jo nuosavybė, bent jau nuo lenkų nepriklausomas (Lohmeyer, p. 76). Iš popiežiaus jis išsiprašė nedaug, nes šis naujakrikštus šiaurėje, Livonijoje ir Prūsijoje, paėmė į savo globą ir reikalavo jiems   palikti   laisvę.

Taigi iš pat pradžių, Vokiečių ordinui tik žengiant į baltų žemes, jų skatinamoji galia pasirodė esanti siekimas valdyti. „Jie norėjo viešpatauti, o ne Kristaus mokymą skelbti. Nėra jokio ženklo, kad jie būtų bent bandę platinti mokslą to, kurio paveikslą savo herbe turėjo“. Taip rašo Augustas von Kotzebue savo veikale „Senoji Prūsijos istorija“, I, p. 150.

Nebe pirmą kartą ginantis nuo svetimšalių įsibrovėlių, ėmė palengva aiškėti, ko Ordino riteriai griebdavosi per savo antpuolius. Jie rodydavo vis didesnę neapykantą už laisvę kovojantiems prūsams ir galiausiai tapo jų mirtinais priešais.

Labai keista, bet dar ir šiandien vokiečių istorijos knygose pasitaiko samprotavimų, kuriais norima įteigti didvyriškas prūsų grumtynes buvus piktavališkas, net nusikalstamas. O juk tai buvo ne kas kita, kaip pasipriešinimas smurtui. Taigi Ordino skatinamąja galia greitai tapo siekimas valdyti.

Slogią nuotaiką kelia Ordino kronikininkų Petro Dusburgiečio, Vygando Marburgiečio ir Petro Zuchenvirto XIVa., Jono Posilgiečio XVa. ir kitų aprašymai, kai jie pasakoja apie nuolatinius gaisrus, siaubimus ir plėšimus, vykdytus Ordino kariuomenės, kai jie rašo, kad buvo žudoma ligi paskutinio žmogaus neatsižvelgiant nei į amžių, nei į lytį. Taip būta tūkstančius kartų. O laikui bėgant įsibrovėlių užkariautojų žiaurumas dar didėjo.

Kur tik galėta, griebtasi klastos. Volrado Wunderlicho šiurpus pasielgimas – tai tik vienas labai ryškus pavyzdys. Siekimas valdyti akivaizdžiai virto troškimu naikinti. Jis tuo labiau reiškėsi, kuo toliau į rytus Ordinas brovėsi.

Tačiau būtų neteisinga tokį Vokiečių ordino elgesį laikyti, kaip kartais pasitaiko, tiesiog vokiečių palinkimu į pikta, vokiečių bruožu. Tai kyla n e iš tautos savitumo, o randasi iš žemutinio lygmens kosminės galios, kai tik žmogus ima ją garbinti kaip kokią dievybę. Taip randasi troškimas valdyti, taip jis perauga į prievartos troškimą ir galiausiai – į troškimą naikinti. O tada jau geros visos priemonės, kurios padeda pasiekti tikslą.

Taip jau būna, kad germanus greičiau apima troškimas valdyti, juo labiau vokiečius, kurių nepaleidžia sunki žemės trauka. Tai aiškėja ir iš Vygando Marburgiečio pasakojimų (pagal dr.G.Bujacką, p.6): „Užpultieji dažnai patirdavo baisių žiaurumų, nieko nebuvo pasigailima, jokios lyties“. Arba, kaip rašo von Barenas „Įsruties pilyje“, p.10: „1372 metais riteriai naktį užpuolė 4 lietuvių kaimus; ir visus miegančius išžudė, didelius ir mažus, jaunus ir senus, ir grįžo atgal“.

„Kartais vykdavo ir bendri karo veiksmai su Livonijos magistru. Degančių Lietuvos kaimų pašvaistės buvo įprastinis ženklas, kuriuo viena kariuomenė pranešdavo kitai, jog artinasi. Paprastai Livonijos kariuomenės pasirinkdavo siaubti arčiau Baltijos jūros esančias sritis, o prūsų (Vokiečių ordino) kariuomenės – sritis palei Nemuną ir jo intakus“ (dr. G.Bujack, p.12).

Ir Petras Zuchenvirtas, kuris 1377 metų rudenį į Lietuvą lydėjo Austrijos hercogą Albrechtą, smulkiai išdėsto, kaip per 8 dienas buvo siaubiamos vietovės abiejose Dubysos pusėse ir būriais žudomi gyventojai. Tada buvę atplaukę 600 laivų su 30 000 (!) kariuomenės (Fritz Boldt, Daktaro disertacija, p.27).

1379 metų vasario mėnesį Livonijos magistras užpuolė Žemaitiją ties Minijos aukštupiu, ir neliko užpultuose kaimuose nesunaikinto nė vieno namo (Fr. Boldt, p.33). Beveik tuo pačiu laiku buvo užpulta centrinė Lietuva – keturiose vietose, ir niokojama su dar didesniu įnirtimu negu paprastai (Fr. Boldt, p.33). Taigi juo toliau Ordinas veržiasi į rytus, juo žiauriau jis kariauja. Voigtas, t.VI, p.3, kalba apie vieną antpuolį Žemaitijoje 1393 metais: „Keletą dienų buvo ugnimi ir kardu žiauriai kariauta, žudyta ir plėšikauta“ ir t.t.

Tuo tarpu prūsai ir lietuviai elgėsi kur kas santūriau. Nors jie buvo puolamieji. Bene apie Winricho von Kniprodės laikus pasakyta: „Vis labiau ir   labiau   dabar   įsigali   paprotys   riteriškai elgtis ir su pagonimis“ (Lohmeyer p.273), tačiau šis pasakymas atrodo labai keistas. 1352 metų žiemą vieno lietuvių būrio vadas buvo prigirdytas Deimenoje, ir maršalas Hennigas Schindekopfas nusiuntė jo lavoną į Lietuvą. Tai bent riteriškumas!

Visai kas kita, kai rašoma, jog užėmus vieną lietuvių pilį jos įgula nebebuvo išžudyta (Lohmeyer, p.277). Taigi anksčiau vis būdavo išžudoma. Minėtasis vokiečių mokslininkas tęsia: „Žmoniškumo ir švelnesnių papročių, kurių anksčiau karuose su pagonimis beveik nebūta, ima ir čia daugiau rastis... Riteriai ir svečiai pradeda ir su pagonimis elgtis kaip su   žmonėmis“.

Ir vis tiek netrukus Hennigas Schindekopfas sudegino lietuvių pilį su 100 lietuvių, nes jie nenorėję pasiduoti. Taigi nebūta daug to žmoniškumo, kaip gal kam atrodytų. Tie lietuviai gal verčiau žuvo ugnyje negu nuo riterių rankos.

Tokie didvyriai, kokie buvo minėtieji lietuviai, tikrai kitaip elgėsi su savo belaisviais. Ir labai galimas dalykas, kad toks lietuvių elgesys buvo paskata Ordino broliams riteriškiau elgtis. Belaisvių lietuviai nežudė, išskyrus nebent atvejus, kai bausdavo už žiaurumą. Jie ketino į nelaisvę paimtus riterius išsikeisti į belaisvius lietuvius. Ir visa tai esmingai veikė Ordiną. Iš čia tas jo „riteriškumas ir žmoniškumas", netgi tokiu laiku, kai Ordino kariuomenės žiaurumas, kaip tai vėliau paaiškės, buvo dar sustiprėjęs.

Dr. G.Bujackas savo veikalo p.5 sako: „Bet Lietuvos bajorų ir didžiųjų kunigaikščių atžvilgiu riteriai visados pasirodydavo riteriškai. Jau vien dėl paimtųjų į nelaisvę Ordino brolių iškeitimo   laikytasi šios taisyklės“. Taigi lietuvių jie nebežudydavo. O tada kyla klausimas: kodėl gi riteriai iš pat pradžių taip nesielgė? Matyt, to jiems reikėjo išmokti iš lietuvių.

Taigi aiškiai matyti, kokios visai skirtingos buvo abiejų pusių skatinamosios galios. Ir kiekvienas, ramiai pasvarstęs, negalės nepripažinti puolamųjų prakilnumo, kurio Ordino broliai visai neturėjo. Prūsai ir lietuviai savo gynybinėse kovose neabejotinai buvo palaikomi tauriausių galių bei paskatų. Tai buvo ryžtingi kovotojai už aukščiausias gyvenimo vertybes, už savo laisvę, žmogiškąjį orumą, už savo kultūrą, taigi už tikrąjį žmoniškumą ir dėl to net pasiaukojantys.


9. LŪŽTANTIS KALAVIJAS

Lietuvos silpnumas. Su Lietuvos valdovų ir gynėjų, narsiųjų didvyrių Algirdo ir Kęstučio mirtimi atrodė prasidėsiąs Ordinui palankus posūkis. Jau remdamas Jogailą prieš jo dėdę Kęstutį, Ordinas įsikišo į Lietuvos likimą. Atrodė, jo įtaka ims didėti. Dėl tolesnių užkariavimų nebebuvo abejonių.

Tačiau Ordinas šia linkme nepažengė į priekį nė žingsnio. Net ir mažesniųjų Lietuvos vietų gyventojai Ordinui užpuolus gindavosi, ir gana sėkmingai. Tada Ordinas pamėgino kitais būdais artintis prie savo tikslo. 1382 metų spalio 31d. jam pavyko pasiekti, kad Jogaila atiduotų Žemaitiją iki pat Dubysos.

Nors Vytautas, pabėgęs iš kalėjimo, buvo visai bejėgis, tačiau Jogailai jis atrodė pavojingiausias priešas. Be to, ir  Ordinas negalėjo pakęsti Lietuvos stiprėjimo.

Todėl jis mielai priglaudė nuo Jogailos bėgantį Vytautą. Žemaičiai, tiesa, siūlė jam paramą prieš Jogailą, tačiau Ordinas užbėgo už akių. Jis pasiekė, kad Vytautas jam perleistų visą Žemaitiją iki Nevėžio ir pažadėtų, kad visos žemės, kurias jis atgaus Lietuvoje, taps Ordino lenu. O tada padėjo Vytautui kovoti dėl tėvo palikimo. Taip, Ordinas pats 1383 metais paskelbė   Jogailai   karą ir įsibrovė į Lietuvą.

Dabar Jogaila stengėsi su Vytautu susitaikyti. Vytautas perėjo į pusbrolio pusę. Vokiečių istorinėse knygose tai bus pažymėta kaip pirmas Ordino išdavimas. Bet Vytautas tik tą patį padarė, ką jau anksčiau buvo padaręs Ordinas, kai jis J o g a i 1 ą  parėmė prieš Kęstutį, o paskui vėl Vytautą prieš   Jogailą. Argi tai ne išdavystės?

Vytautas siekė vieno aiškaus tikslo. Pirmiausia jis norėjo įgyti daugiau savarankiškumo kovoje prieš Ordiną. Dėl to su pusbroliu Jogaila išgriovė įvairius Ordino statinius palei Nemuną. Tada Ordinas, suprantama, vėl pradėjo karą. 1385 metų rudenį jis su daugeliu „svečių" iš Europos  įžygiavo į Lietuvą.

Norėdamas visą Lietuvos galybę suimti į savo rankas, Vytautas stengėsi nenusileisti Jogailai. Todėl pirmiausia jis kurstė Jogailą tapti Lenkijos karaliumi. Tai įvyko 1386 metais. Jogaila Krokuvoje apsikrikštijo, susituokė su jauna Lenkijos karaliene Jadvyga ir tapo Lenkijos karaliumi. Tačiau drauge jis tebebuvo ir Lietuvos valdovas.

Tokiu būdu Ordino politinė padėtis vėl pasidarė nebe itin palanki. Tačiau tuo tarpu Ordinas ir Lenkija ilgesniam laikui sudarė taikos sutartį. Lietuvą su Lenkija siejo tiktai Jogailos asmuo, o Lietuvoje jam atstovauti buvo paliktas brolis. Taigi Ordinas ir toliau galėjo prieš Lietuvą kariauti.

Tuo tarpu Jogaila su Jadvyga, daugeliu vyskupų ir vienuolių atvyko į Lietuvą dar kartą pagonių krikštyti. Tokiu būdu Ordinui būtų atimta dingstis kariauti, nes jis esą kariaująs tik dėl pagonių krikšto. Bet Jogailos ir Jadvygos pastangos pasiekti Lietuvai taiką buvo bevaisės. Ordinas neatsisakė savo karo žygių į Lietuvą. Jis net sutelkė didesnę kariuomenę – 1387 metais pirmą kartą prisiverbavo samdinių. Kaip tik tuo laiku vėl atvyko daug svečių iš tolesnių Europos vietų, atvyko net kilmingų asmenų iš Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos; iš Anglijos – būsimasis karalius Henrikas IV, tuomet dar grafas Derby.

Vytautas iš Jogailos nepasiekė, ko norėjęs. Jis turėjo pasitenkinti nedidele sritimi pietuose. Lietuvai apginti jis nieko negalėjo padaryti. Ir 1388 metų rudenį Ordinas įsiveržė į Žemaitiją ir nepaprastai ją nusiaubė. Lenkams ėmus protestuoti, 1389 metais Neidenburge pradėtos derybos, kuriose Ordinas savo pretenzijas į Lietuvą grindė Lietuvos karaliaus Mindaugo dovanojimo raštais.

Ordinui buvo labai paranku, kad Vytautas ieško jo paramos prieš savo pusbrolį. Vytautas netgi dalyvavo 1390 metų pavasarį viename Ordino žygyje prieš Lietuvą. Turėta net pabūklų ir anglų lankininkų. Du mėnesius Ordinas šeimininkavo Lietuvoje.

1391 metais naujas didysis magistras Konradas Valenrodas irgi sudarė su Lenkijos karaliumi Jogaila ilgalaikę taikos sutartį. Tačiau dar tų pačių metų rudenį, spiriamas atvykėlių svečių, Ordinas vėl patraukė į Lietuvą. Buvo sugriauta nemažai lietuvių pilių ir pastatyta keletas naujų Ordino pilių ir jos perduotos Vytautui. Taip buvo padaryta pradžia jo viešpatavimui visoje Lietuvoje. Tačiau Vytautas tebebuvo nuo Ordino priklausomas.

Lenkų karaliaus nesutarimai su Ordinu dėl vienos srities prie Dravantos žiočių ir Jogailos brolių nesugebėjimas įsitvirtinti Lietuvoje trukdė Jogailai griebtis kokių nors priemonių prieš Vytautą. Užtat Vytautas pabandė išsivaduoti nuo Ordino. Jis kreipėsi į Jogailą pritarimo jo viešpatavimui Lietuvoje. Ritersverderio pilyje netoli Kauno Vytautas suėmė vokiečių riterius bei svečius; svečius paleido namo, o pats susitarė su Jogaila dėl Lietuvos valdymo.

Lietuvos galybės iškilimas. Taip 1392 metais Vytautas savo tikslą pasiekė. Dabar jis valdė visą Lietuvą ir tas Rusijos sritis, kurios buvo įėjusios į jo protėvių valstybę. Laikui bėgant, šias sritis jis dar padidino, ir jau galėjo vadintis didžiausios Rytų Europos valstybės valdovu. Priklausomybė nuo Jogailos, Lenkų karaliaus, jo pusbrolio, nedaug ką tereiškė. Iš tikrųjų jis buvo stipresnis ir savarankiškesnis, nes Jogaila Lenkijoje priklausė nuo didikų. Vytauto valstybė buvo triskart didesnė už Lenkiją.

Dabar Vytautui reikėjo Vokiečių ordiną padaryti nebepavojingą ir visai išsilaisvinti iš Lenkų priklausomybės. Visus likusius metus Vytautas siekė tik šių tikslų. Ordinas gerai žinojo, kad ne Lenkija, o Lietuva, Vytautas, gali perlaužti jo kalaviją.

Taigi Ordinas savo nelaimei toliau tęsė karus prieš Lietuvą. Garsieji karo žygiai dalyvaujant ir svetimšaliams vykdyti dar atkakliau nei anksčiau. Šimte kelių aprašymų buvo tiksliai nurodytos šių žygių kryptys.

1392 ir 1393 metais Ordino broliai įsiveržė į pietų Lietuvą, į Gardino apylinkes; 1394 metais naujas didysis magistras Konradas Jungingenas su daugybe svečių surengė didelį žygį į Lietuvos gilumą.

Tuo tarpu Vytautas ėmė energingai veikti pietryčiuose ir rytuose. Šiaurėje jo pagalbos prieš riterius šaukėsi kanauninkai. Vytauto ir Jogailos prašymu Ordinui skersai kelio stojo tik vokiečių imperatorius Vaclovas, uždrausdamas jam karo žygius į dabar jau krikščionišką Lietuvą. Tik tas draudimas buvo   visai   neveiksmingas.

Kai Vytautas, kaip Jogailos vasalas, dėl duoklės mokėjimo susikivirčijo su Lenkija, jis pats pradėjo derybas su didžiuoju magistru. 1398 metais juodu susitiko Nemuno saloje tarp Dubysos ir Nevėžio žiočių* (* Vadinamajame Salyne,  prie dabartines Kulautuvos.  (Vert.)) ir susitarė dėl tarpusavio pagalbos. Žemaitija dabar galutinai turėjo priklausyti Ordinui ir, be to, visas plotas į vakarus nuo linijos, jungiančios susitikimo salą – pietų kryptimi – su Neta, Bebro intaku aukštupyje. Dabar Ordinas stengėsi Žemaitiją iš tikrųjų pajungti. Žemaičių didikai leidosi Marienburge pakrikštijami. Tuo tarpu Vytautas panemuniais statėsi pilis ir ginklavosi dideliam karo žygiui prieš totorius, tikruosius Rusijos valdovus.

1399 metais prie Vorsklos, toli Rusijos pietuose, dėl per didelio pasitikėjimo savimi Vytautas visai pralaimėjo mūšį su totoriais. Dabar jam reikėjo lenkų pagalbos. Netrukus mirė Lenkų karalienė Jadvyga.  Dabar reikėjo Jogailos padėtį Lenkijoj sutvirtinti ir taip apsaugoti Lietuvą (A.Voldemaras, Vytautas Didysis. – Jaunoji Lietuva, Nr.6). Dėl to 1401 metais Vilniuje sudaryta Lietuvos ir Lenkijos sutartis, kuria numatoma abiejų kraštų unija.

Ordino karai prieš Lietuvą dabar darėsi dar smarkesni. 1402 metais jis Lietuvą puolė keletą kartų. Lietuviai surengė atsakomuosius žygius. Pirmiausia jie šiaurės rytuose užgrobė Daugpilį, tada sugriovė keletą Ordino pilių prie Nemuno, sudegino Klaipėdą ir susigrąžino beveik visą Žemaitiją.

Vėl pradėta derėtis. Nutarta ginklų nepakelti ligi 1404m. Sekminių. Tada Ordinas vėl pradėjo karo žygius į Lietuvą. Bet 1405 metų žygiai jau buvo paskutiniai. Įvairiais būdais Ordinas bandė susigrąžinti Žemaitiją, sulaikė visus jam duotus įkaitus ir net paėmė naujų. Ir tuo vėl įpykdė žemaičius.

Ordinui iškilęs pavojus. Dėl įvairių pasienio vietų, o ypač dėl 1402 metais Ordino įsigyto Naujosios Markos, Lenkai rodė nepasitenkinimą. Naujas didysis magistras Ulrichas Jungingenas (1407) norėjo tęsti derybas. 1408 metais jis su Jogaila svečiavosi Kaune pas Vytautą. Vytautas palaikė Jogailą. Tada didysis komtūras įsakė visam Ordino valdomam kraštui ginkluotis.

Įtampa dar padidėjo, kai žemaičiai vieni patys pabandė Ordiną išvyti ir net įsibrovė į Ordino žemes, o Ordinas 1408 metais prie Ragainės paėmė 20 laivų, kuriais iš Lenkijos į Lietuvą buvo gabenami javai.

Tada Vytautas ryžosi tokiam dideliam žygiui prieš Ordiną, kad šis daugiau nebegalėtų jam kenkti. Naugarduke jis susitarė su Jogaila dėl bendrų veiksmų ir Pagaliau dėl lemiamo smūgio.

Greit lenkai pradėjo karo veiksmus prieš Ordiną Naujojoje Markoje ir Pomerėliuose. O 1409 metų vasarą Ordiną puolė žemaičiai. Didysis magistras suprato pavojų ir norėjo derėtis. Tačiau susitarti nepavykus, jis ryžosi karui. 1409 metų rugpjūty į Krokuvą buvo išsiųstas pranešimas, jog skelbiamas   karas   Lenkijai.

Nė viena pusė nebuvo pakankamai apsiginklavusi. Tačiau Ordinas Lenkiją puolė. Bet iš Žemaitijos jis buvo išvytas. Taip lietuviai Ordino žeme nužygiavo ligi Nadruvos. Vytautas, matyt, viskam buvo pasirengęs.

Bohemijos karalius Vaclovas dar ragino taikytis. Tad 1409 metų spalyje buvo sudarytos 9 mėnesių paliaubos, ligi 1410 metų birželio 23 d. B e t Lietuvai ši   sutartis   negaliojo.

Ir Lenkai, ir Ordinas ieškojo sąjungininkų. Bohemijos karalius Vaclovas bandė tiksliau nustatyti Ordino, Lenkijos ir Lietuvos teritorijų ribas. Vengrijos karalius žadėjo padėti Ordinui. Šis dar verbavo samdinių būrius. Mozūrai palaikė Lenkiją.

Per 1410 metų Jonines vėl prasidėjo karas. Iš Silezijos, Meiseno, Lausitzo, Tiuringijos, Frankų, Bohemijos patraukė daugybė samdinių pulkų į Prūsiją, Ordinui į talką. Algų  knygoje  yra daug kilmingų giminių vardų. Tačiau ne visi šie būriai atvyko laiku. Iš kunigaikščių pasirodė tik hercogas Konradas von Oelsas ir Kazimieras, Štetino hercogo sūnus, bet jie irgi buvo samdyti.

Visi Ordino žemių karo prievolininkai buvo pašaukti, parūpinta sunkiųjų pabūklų. Visi pasienio įtvirtinimai nuo Klaipėdos ligi Naujosios Markos buvo paruošti karui.  Ir  tada pakilo  didysis magistras su gausia kariuomene į pietus, prieš Lenkiją. Kariuomenių susirėmimo vieta dar nebuvo žinoma.

Vytautas ir Jogaila surinko kur kas didesnę kariuomenę. Ypač Vytautas rūpinosi suduoti lemiamą smūgį. Jogaila traukė iš pietų, Vytautas iš rytų palei Narvą. Jis savo armijoje, be lietuvių, turėjo rusų ir totorių.

Vengrijos karalius Zigmantas dar norėjo tarpininkauti. Bet kai Jogaila atsisakė, paskelbė jam karą. Tik Jogaila to visai nepaisė. Liepos 9 d. peržengė Ordino sieną ir traukė siaubdamas kraštą palei Dravantą aukštyn. L i e t u v o s kariuomenė žygiavo jam priešais.

Lemiamoji kova. Liepos 15 dieną jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė jau stovėjo tarp Gilijos ir Hohenšteino priešais Ordino kariauną.

Ordino kariuomenės žygis į čia buvo sunkus, per audrą, ji neturėjo nakties poilsio. Bet Vytauto ir Jogailos kariuomenės irgi žygiavo per sodrų lietų. Dabar jos rikiavosi mūšiui.

Vytautas greit pasiruošė ir ragino Jogailą paskubėti. Šis delsė. Pagaliau pasiruošė kovai ir jis, sėdo ant žirgo ir apžvelgė slėnį tarp dviejų priešiškų armijų.

Didysis magistras nekantraudamas pasiuntė Jogailai bei Vytautui du kardus – iššūkį tuojau pradėti mūšį. Kardus jie priėmė, ir Vytautas puolė Ordino kariuomenę su karo šūkiu „Vilnius“. Lenkų šūkis buvo „Krokuva“.

Ordino kariuomenė atsakė dideliu smūgiu. Lietuviai dėjosi bėgą, juos persekiojo dalis Ordino kariuomenės, tuo tarpu kita dalis puolė lenkus. Sustojusi glaudžiomis gretomis ir tada beveik neįveikiama Ordino kariuomenė buvo perskirta. Vytautas čia panaudojo dažną totorių kovos būdą. Dabar jis puolė Ordiną iš naujo ir apsupo jo kairįjį sparną. Kulmo diduomenės vėliavnešys Mikelis von Renys puolė bėgti. Tačiau centre didysis magistras ir jo riteriai tikrai žūtbūtinai kovojo su lenkais. Vytautas puolė Ordino pajėgų branduolį. Ir didysis magistras su narsiausiais riteriais krito. Tada bėgo jau ir kiti. Vytautas savo strategija   pasiekė   visišką   pergalę.

Ordino kariuomenė buvo sumušta. Jo kalavijas sulaužytas. Baigėsi didžiausias mūšis per visus viduramžius. Kovos lauke kritusiųjų buvo tiek daug kaip tikriausiai jokiame kitame tų laikų mūšyje. Mūsų dienomis pateikiami kuklūs kariuomenių dydžio ir kritusiųjų skaičiai vargu ar teisingi. Ankstesniuose mūšiuose nurodoma buvus daugiau kovojančių. O čia gi būta lemtingos kovos. Ir ji įvyko. Vytautas savo tikslą   prieš   Ordiną   pasiekė.

Dvi dienas nugalėtojai pasiliko prie žuvusiųjų. Didžiojo magistro kūnas buvo su pagarba pašarvotas ir pasiųstas į Marienburgą.

Ordinas netenka visos savo galybės. Šio mūšio baigties pasekmės buvo milžiniškos. Kaimų ir miestų gyventojai vijo riterių įgulas iš pilių ir reiškė ištikimybę Lenkų karaliui. Kartais riteriai savo valia atiduodavo pilis. Iš pasienio pilių tik Dancigo liko Ordinui ištikima. Dar Torunė ilgai spyriojosi prieš pasiduodama. Tačiau šalies didikai ir vyskupai tuoj pat pasidavė Lenkų karaliui.

Vienas Ordino kronikininkas rašė: „Tokios didžios neištikimybės ir tokio greito persimetimo nebuvo girdėta jokioje šalyje“.

Jogaila nuo liepos 18 iki 23 dienos traukė per Prūsiją iki Marienburgo su mintimi, kad vienu kirčiu yra užkariavęs visą kraštą. Miestams jis suteikė visas jų pageidaujamas teises.

Per 14 dienų beveik visa Ordino žemė tapo Jogailai pavaldi. Toks buvo stiprus netikėto pralaimėjimo poveikis. O juk Ordino valstybė buvo laikoma geriausiai tvarkoma visoje Europoje.

Buvo atstovaujamas kiekvienas luomas. Apie kumščio teisę, kuri galiojo Vokietijoje, čia, O r d i n o žemėje, niekas nebuvo girdėjęs. Galėjai pasigesti tik artimesnių santykių tarp svetimšalių riterių ir vietos gyventojų. Arčiau įsižiūrėjus matei dažnai prasiveržiantį polinkį smurtauti, kaip Ordinui įprasta. „Tebetęsiama agresyvi Ordino politika prieš Lietuvą ir buvo visų pastarojo laiko karų   priežastis" (Lohmeyer, p.373).

Kai Jogaila pasirodė prie Marienburgo, tas jau buvo puikiausiai pasiruošęs gintis. Tuo pasirūpino Heinrichas von Plauenas, Šveco komtūras ir būsimasis didysis magistras. Tačiau jis bandė derėtis. Jogaila derybas atmetė, reikalaudamas pasiduoti.

Tuo tarpu artinosi iš vakarų samdytoji kariuomenė, o iš šiaurės – Livonijos ordino maršalas. Pietuose į Lenkiją įsiveržė Vengrų karalius Zigmantas. O svarbiausia buvo Lietuvos valdovo Vytauto pasielgimas: jis paliko Lenkų karalių   vieną   ir   patraukė   namo.

Tai buvo, aišku, gerai apgalvota. Ordino galybė palaužta. Lietuvai jis nebebuvo Pavojingas. Bet nereikėjo ir Lenkijai leisti per daug įsigalėti. Taigi Jogailai nebeliko nieko kito, kaip nutraukti Marienburgo apsiaustį ir grįžti galiausiai į Lenkiją, ypač kad jo kariuomenėje prasidėjo maras. Ir per trumpą laiką visos Ordino užkariautos žemės vėl sugrįžo į Ordino valdžią.

Naujas Ordino didysis magistras Heinrichas von Plauenas bandė sudaryti taiką. Tam jį spaudė užsienio svečiai. Ir jo paties gynybinės pajėgos bei ištekliai buvo labai sumenkę. Taigi 1411 metų vasario 1 d. Torunėje sudaryta taika tarp Jogailos, Vytauto ir Mozūrų bei Slupsko kunigaikščių iš vienos pusės ir didžiojo magistro bei Livonijos ordino riterių iš kitos. Lenkijos naudai Ordinas atsisakė ginčijamų Dobrynės žemių pietuose ir Žemaitijos šiaurėje, be to, sumokėjo vaduotpinigius už belaisvius.

Tarpininkaujant Vengrijos karaliui, 1413 metais Vytautui buvo pripažinta visa Žemaitija, dešinysis Nemuno krantas ir Klaipėda. Ordinas vis dėlto stengėsi dar ką nors sau laimėti. Jogaila irgi nebuvo visai patenkintas. Dėl to 1419 metais jis vėl šaukėsi imperatoriaus sprendimo. Bet tam pasipriešino Vytautas (Baczynski, Kodeks diplomatyczny Litwy, p.237).

Įvyko ilgos derybos. Pagaliau 1422 metais Melno sutartimi buvo nustatytos rytinės ir šiaurinės Ordino sienos; jos tokios ir liko iki 1919 metų. Ordino žemės beveik nė nesumažėjo.

Tačiau greit visa tai pasikeitė. 1430 metais Vytautui mirus, visai kitokia tapo ir politinė Ordino padėtis Lenkijos atžvilgiu. Prūsijos sąjunga, 1407 metais sudaryta krašto kilmingųjų teisėms ginti nuo Ordino, 1435 metais pasiūlė karaliui Kazimierui, vėl susijungusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovui, valdyti ir Prūsiją. Taigi Ordinas įgijo priešą ir savo viduje (Toeppen, p.110).

1454–1466 metais vėl buvo kilęs tarp Ordino ir Lenkijos karas. Jo pabaiga – antroji Torunės taikos sutartis.   Ordinas    neteko     plačių    savo   krašto   sričių. Ir likusias jis valdė kaip Lenkijos-Lietuvos lėną. Tik po 200 metų jam pavyko didžiojo Brandenburgo kurfiursto politikos dėka su švedų pagalba atsikratyti Lenkijos viršenybės.

Ordino savarankiškumo praradimas turėjo nepaprastai didelę reikšmę ir Lietuvai. Nebelikus atsvaros Lenkijos galybei – Prūsijos, Lietuva pateko į vis didesnę Lenkų įtaką, ir 1569 metais, nors ir stipriai priešindamasi, buvo priversta pasirašyti Liublino uniją su Lenkija ir tapo Lenkų valstybės dalimi. Vėliau ją ištiko Lenkijos likimas – ji kartu   su   Lenkija   žlugo.


10. JUODAS MIRTIES ŠEŠĖLIS VIRŠ ORDINO ŽEMIŲ

Per daug jau paprasta Ordino žlugimą aiškinti išorinėmis priežastimis, pirmiausia – priešininko persvara. Vien to negana. Reikia ieškoti esmingesnių priežasčių. Tik vienas žvilgsnis į Ordino žemių gyvenimo skaudžiąsias puses kelia daug minčių.

Savo „Prūsijos istorijos“ II dalyje, p.293, Johannesas Voigtas rašo, kaip Ordinas stengėsi nukariautuose kraštuose gydyti karo žaizdas, kaip atsidėjęs rūpinęsis nugalėtaisiais ir naujakrikštais, kaip paslaugiai ir gailestingai savo ligoninėse slaugęs vargšus ir sergančius prūsus, globojęs našles ir našlaičius, kurių vyrai ar tėvai buvo karuose žuvę.

Tačiau Ordinas nedaug šviesos atnešė į    šį    kraštą.    Paskui    jį    neatstodamas slinko juodas šešėlis. Žinios per visus anuos šimtmečius mini baisias ligas, siautusias tada krašte. Aišku, ligų būta čia ir anksčiau, bet apie kai kurias, pačias baisiąsias, aiškiai pasakyta, kad jos atsirado kartu su riteriais.

Dr.Josepho Rinko knygos „Krikščioniškos meilės darbai Ordino žemėse“ p.84 sakoma, kad raupsai Prūsijoje daug vėliau pasirodę nei kituose krikščioniškuose kraštuose, nes ši šalis tik XIII amžiuje ėmė artimiau bendrauti su Vakarų pasauliu.

„Per Ordino karius, – ten sakoma, – per atvykėlius išplito raupsai. Liga atsirado pirmaisiais metais nuo Ordino atvykimo“.

Tiesa, Ordinas stengėsi raupsuotuosius atskirti. Daugelyje miestų jis įrengė jiems ligonines ir prieglaudas, tačiau ,,po kraštą klajojo būriai neturinčių pastogės raupsuotųjų“.

O jei krikščioniškuose Vakaruose siausdavo didelės epidemijos, jos kartu su kareiviais ateidavo ir į Prūsiją. Jau 1237 metais čia siautė maras. „Jis palietė daugiausia naujakrikštus“. Čia yra apie ką pamąstyti.

Ypatingai baisus buvo 1313 metų maras. Juodoji mirtis vaikščiojo po Ordino žemę nuo 1348 iki 1353 metų. Tik per vienerius metus Dancige mirė 13 000, Torunėje daugiau kaip 4000, Elbinge apie 6000, Karaliaučiuje apie 8000 miestiečių ir 117 Ordino brolių, iš viso apie 50 000 žmonių.

1360 ir 1361 metais vėl kilo maras. Marienburge mirė 2500, Elbinge 13 000 žmonių. Vėl ėmė siausti maras 1372-1375 metais. 1384-1385 metais kraštą apėmė į marą panaši epidemija. 1398 metais maras nusinešė 80 Ordino brolių.

Kažkokia epideminė liga siautė 1404 metais. 1405 metais maru mirė ,,daug vaikų, mergaičių, senių“! Taip pat maru 1416 metais mirė Kulmo vyskupas, Sembos vyskupas, didysis komtūras Friedrichas von Zollernas, garderobininkas Otto von Eilenburgas ir 86 Ordino broliai.

1427 metais maru mirė jau 183 Ordino broliai, 3 vyskupai, 560 kanauninkų bei kunigų, per 38 000 miestiečių ir valstiečių, per 25 000 tarnų bei tarnaičių, apie 18 000 vaikų, iš viso 81 746 žmonės.

Vėliau, apie 1450 ir 1454 metus, vėl būta maro epidemijų Dancige. Vasarą ten mirę apie 20 000 žmonių. 1472 metais pasirodė ir sifilis.

Šie skaičiai atrodo pernelyg dideli. Tačiau tokie pateikiami, ir turėtų bent kiek atitikti tikrovę.

Ordino higienos sąlygos bei apsisaugojimo būdai pagal tuos laikus buvo nepaprastai geri. Kiekvienu maro pasireiškimu turėjo būti pranešta gydytojui, ir tas imdavosi reikiamų priemonių.

Kai kam gal šis ligų gausumas neatrodys kuo nors ypatingas. Kai toks žmonių antplūdis iš visų pasaulio kraštų, tai gal ir yra kone natūralus reiškinys. Tačiau jis rodo buvus tam tikrą gyvenimo būdą ir ypatingas gyvenimo aplinkybes.

Jos turėjo būti sunkesnės nei kur kitur Europoje. Tuo buvo kalti čia į vieną, čia į kitą pusę traukiantys gausūs avantiūristai. Palyginus su gyvenimu iki atvykstant Ordinui, šie užgriuvę apverktini įvykiai buvo tikriausia juoda neganda.


11. ORDINO LIKIMO PAGRĮSTUMAS

Čia reikėtų atsiriboti nuo Ordino išorinio iškilimo ir žlugimo. Daugeliui išorė yra viskas. Jie, pavyzdžiui, kalba apie kokio nors žmogaus iškilimą, jeigu jis įstengė sukaupti dideles materialines gėrybes. Turtas daugeliui yra iškilumo matas. O reikėtų tuo matu laikyti žmogaus sugebėjimus.

Bet ir tai nėra teisingiausias vertės matas. Iš tikrųjų žmogus ima kilti ugdydamas vis tobulesnį žmoniškumą. O smukti ima, jeigu jo žmoniškumas vis labiau blėsta ir visoje jo gyvensenoje nusveria žemosios prigimties nedoros jėgos. Tai sveiko proto sprendimas, kad tada yra nuopuolis.

Ne vien atskiras žmogus, bet ir didelė bendrija, net visa tauta gali patirti tokį nuopuolį ir žlugti. Kvailumas priežastį mato išorinėse aplinkybėse. Tik realios, gyvybingos dvasinės vertybės, būtent kuo aukštesnis žmoniškumas, užtikrina visos tautos patvarumą ir kilimą. O šių vertybių sumenkėjimas neišvengiamai tautą   žlugdo.

Bet dvasinės vertybės juk nepasveriamos. Jos gali ir nepastebimai egzistuoti, kol galiausiai pajuntama jų reikšmė. Šimtus metų trunkanti evoliucija nepaprastai tiksliai atskleidžia tautos vidinę būklę, tautos brandą ar nebrandumą.

Taip buvo ir su Vokiečių ordinu. Jo istorija rodo, kaip vis stipriau ėmė reikštis tai, kas galiausiai nulėmė jo žlugimą. Nors pradžioje Ordinas gal ir turėjo gryno, kilnaus žmoniškumo,  tačiau per ištisus du šimtus metų karų tai neišvengiamai seko ir g a 1 i a u s i a i beveik išblėso.

Bet tas žmoniškumas abejotinas atrodo nuo pat O r d i n o veiklos pradžios aisčių žemėje. Tai matyti, pvz., kai prūsai buvo apgulę Baigos pilį. Tada Ordino broliai sugebėjo vieną „atverstą“ prūsą prikalbėti, kad išduotų savo tautiečius. Jo vardas buvo Pomandė (Pomanta). Tada pavyko apsupus netikėtai užklupti ir išžudyti   visus   iki   vieno.

Smerktiniausia visame šiame įvykyje pasinaudojimas naujakrikštu kaip išdaviku. Kitas atvejis yra jau minėta brolio(!) Volrado Wunderlicho klasta ir žiaurumas Lencenburge porai dešimtmečių praėjus. Reikia suprasti, kad žiaurumas ir prievarta taip nepažeidžia paties asmens žmoniškumo esmės, kaip kad klasta, išdavystė ir kurstymas apgauti ar išduoti.

Tačiau Ordinas per visą savo istoriją naudojo šiuos dalykus. Nuolatos jis vertė prūsus bei lietuvius išduoti savo tautiečius, net kovoti prieš juos. Atrodo, jis nė nelaikė tokių veiksmų negarbingais. O šiandien? Šiandien turėtume būti pažengę toliau. Juk tik tie žmonės patikimi, kurie įstengia būti teisingi.

Dar yra rašoma, kad Ordinas, ypač vėlesniais laikais, vietos gyventojus sukurstydavęs ar priversdavęs rodyti kelią žygiuose prieš jų tautiečius. Jie vadinosi vedliai. Aišku, kartais jie tarnaudavo ir savo noru, net yra buvę – tarnauja čia Livonijos ordino broliams, čia – Vokiečių ordinui Prūsuose. Bet kai šios abi kariuomenės karo žygiuose Lietuvoje susitikdavo, „tai toks žvalgas būdavo nukertamas“ (dr. G. Bujack, p. 5).

Karui ilgėjant, stiprėjo ir kariaujančių šiurkštumas bei žiaurumas. Apie tai kalba visi anų laikų autoriai ir tie, kurie jais remiasi. Tebus paminėti Lohmeyeris, p.219, 239, ir Fr.Boldtas, p.31, 101. Vis dažniau pasitaiko posakių „žmonių medžioklės“, „pagonių medžioklės“. Galima įsivaizduoti, kas tuo pasakoma. Kariaujančių riterių žmoniškumo spindesys vis blėso. Suvešėjo žemosios jėgos.

Šie vidiniai reiškiniai tiesiog simboliškai pasirodydavo ir išorėje. Į Ordiną veržėsi vis daugiau žmonių, nebejaučiančių jokio religingumo. Didžiojo magistro Wernerio von Orselno žūtis 1330 metais nuo Ordino brolio (!) iš Klaipėdos pilies Johanno von Enndorfo rankos primena voties pratrūkimą. O votys juk yra tikri ženklai, kad serga visas organizmas. „Tokių nesutramdomų vyrukų pasitaikydavo Ordine“, sako Lohmeyeris savo veikalo p.239.

Prisimintinas čia dar kartą ir anas įvykis, kai riteriai nužudė nelaisvėn paimtą lietuvių kariuomenės vadą, nors Ordino maršalas jam buvo garantavęs gyvybę.

1374 metais Didįjį ketvirtadienį Marienburge Ordino riteris grafas von Nassau kunigą, dalijantį riteriams komuniją, nustūmė nuo altoriaus ir kojomis sutrypė taurę su ostijomis. Aišku, jis laikytinas pamišėliu. Tačiau ar visas Ordino elgesys buvo sveiko žmoniškumo valdomas? Troškimas valdyti ir pajungti galiausiai virto tikru troškimu naikinti.

Kitaip ir negalėjo būti, nes riterių kariuomenės didžiąją dalį juk ir sudarė nuotykių ieškotojai. O Lietuvoje gi buvo galima deginti, plėšti, žudyti kiek tik širdis geidžia. „Daugelis piligrimų, vykusių į Lietuvą, turėjo anaiptol ne tauriausių paskatų“ (Lohmeyer, p.300).

Kai pažiūri į tuos visos „krikščioniškosios“ Europos žygius ir į tai, kas jų metu Lietuvoje buvo daroma, kai pagalvoji,  kad žmonės ir iš aristokratijos luomų, iki kunigaikščių ir karalių, tuose žygiuose dalyvavo, tai turi sutikti, kad Europa tada buvo tiesiog apimta ligos, kuri didžiausiais žiaurumais išsiliejo ant aisčių branduolio – lietuvių.

Ir galiausiai – Ordinas vis labiau ėmė naudotis samdiniais, pradėjęs tai daryti nuo 1387 metų. O šie neabejotinai buvo menkesnio žmoniškumo negu kad riteriai. Taigi nebus perdėtas anas pasakymas, jog prieš Lietuvą suplūdo „krikščioniškosios Europos atmatos“.

Greta šitų žmonių, kartu su jais reikėjo ir to krašto gyventojams eiti į karą. Sunkiai įsivaizduojama, kad jie, kaip ir riteriai, dar nepraradę žmogaus vertės ir garbės supratimo, būtų galėję tai ilgai išlaikyti. Jie turėjo paskęsti šitame nedorybių sraute.

Tai buvo suprasta netgi anuomet. Šių karų žiaurumo nėra ko teisinti anų laikų šiurkštumu. Ordino k a r a s prieš Lietuvą ir tada jau buvo smerkiamas. Buvo rašoma: „Joks protingas žmogus negalėtų suprasti, ko anie ponai ir riteriai šitais brangiai atsieinančiais žygiais siekė. Jie pasinerdavo į lengvabūdišką, nedorovingą gyvenimą“ (Lohmeyer, p.300). Poetas Heinrichas der Teichneris tuos žygius irgi smerkia, bet tik dėl to, kad jie, trumpai trukdami, tiek daug kainavę (dr. G.Bujack, p.20).

Nesibaigiantis karas veikė žmones, darė žiauresnius. Visa riterių dora ir kilnumas neišvengiamai turėjo prapulti. Pagalvokime tik apie riterių skaistybės įžadą  – ar jis neatrodo kaip pasityčiojimas, kai atsirado tiek daug nemoterystėje gimusių vaikų, kad ir Ragainės pilyje. Šis vidinis žmogiškųjų vertybių žlugimas tegalėjo turėti vienokius padarinius – paties Ordino žlugimą. Taip, visi tamsieji, slogieji reiškiniai Ordino valstybėje galiausiai kildintini iš ano vidinio jo nuosmukio.


12. ORDINAS, KULTŪROS ATNEŠĖJAS IR SKLEIDĖJAS

Taip daug kalbama ir rašoma apie Vokiečių ordiną, kaip atnešusį ir skleidusį kultūrą mūsų tėvynėje, jog kažin ar bereikia plačiau apie tai kalbėti.

Per visą 100 metų nuo Ordino įžengimo į Prūsiją Ordino valstybė buvo laikoma viena geriausiai sutvarkytų Europoje. Tai buvo organizmas, kurio visi nariai tikslingai dirbo. Žmonių tarpusavio santykiai, žmogaus su visuomene, su valstybe, valstybės su piliečiais – viskas gana tiksliai buvo nustatyta, visi tarpusavio veiksmai suderinti, pasirūpinta teisėtvarka, atskiro žmogaus apsauga, bent jau atsikėlusiais vokiečiais, vyko keitimasis gaminiais ne tik krašto viduje, bet ir su užsieniu, pvz., Ordinas varė net valstybei naudingą prekybą krašto brangenybe – gintaru; trumpai: Ordino žemėse žmonių gyvenimo visumą buvo aprėpusi pranaši   tvarkančioji   galia.

Ir tai neabejotinai yra kultūra. Tokios tvarkos, kokia buvo sukurta, anksčiau čia nebuvo buvę. Taigi Ordino nariai neišvengiamai turėjo būti kultūringi. Jų Ordinas su jame veikiančiomis jėgomis buvo visos valstybės gyvenimo šerdis. Jis buvo tam tikros kultūros nešėjas.

Bet kad ir anksčiau mūsų krašte kultūros būta, rodo ir tai, kas lig šiol buvo kalbėta. Pranešimai svetimųjų, kurie per šimtmečius buvo krašte lankęsi, aiškiai liudija ten gyvavus kultūrą, tačiau visai kitokio pobūdžio.

Taigi Ordinas į kraštą ne tiesiog atnešė kultūrą, o – kitokią kultūrą. Tai atrodo buvusi apgalvotos tvarkos, proto kultūra. Ir kai mąstome apie Ordino veiklą skatinusias jėgas, apie jo tikslus, kai žvelgiame į tai, kas ligi mūsų laikų išliko kaip anos kultūros paminklai, – į tvirtus pilių mūrus, aukštyn kylančius milžiniškus tvirtovių bokštus, tada pasidaro aišku, kad Ordinas buvo jėgos kultūros ir materialinių siekių nešėjas.

Bet kultūrą suprantame kaip gyvenimo visumos ugdymą, kaip kylančių, kunkuliuojančių jėgų įvairovės palaikymą. Tačiau tam prieštarauja bet kokia jėgos kultūra, nes ji a t s i d e d a tik savo pačios u g d y m u i. Todėl buvo nustumti į šalį visi švietimo bei kiti kultūros klausimai. Jaunimo mokymo, kaip visuomeninės institucijos, nebuvo (dr. P.Tschackert, Dokumentai reformacijos istorijai, p.9). Taigi Ordinas skleidė labai ribotą, vienpusę kultūrą, jis teskatino žemesniąsias jėgas, nors ir skelbėsi ginąs prakilnųjį žmoniškumą.

Prisiminkime vien tai, kokios ligos, visokiausios negandos kartu su Ordinu į šį kraštą atėjo, ir jis daugiau nebeatrodys tiktai kultūros nešėjas. O jei dar pagalvosime, kaip mažai žmoniškumo būdavo parodoma net Ordino broliams, tai šis teigimas bus tik svaresnis.

Vokiečių mokslininkas dr.W.Piersonas savo „Prūsijos istorijoje“ sako: „Po Hermano Zalcos ir Hermano Balko mirties (1236m.) į naujakrikštus (prūsus) buvo žiūrima nebe su išmintingu atlaidumu, o beveik (!) kaip į vergus. Ir dėl to, kai tik 1260 metais prie Durbės Ordinas patyrė didelį pralaimėjimą, visą kraštą kaip ugnis apėmė sukilimas“.

Taigi Ordinas neįstengė nugalėtųjų palenkti į savo pusę. Kiekviena kultūra, ypač jei ji aukštesnė, visada sužadina dėmesį ir patraukia į save. Taigi Ordino kultūra nebuvo aukštesnė. A.Thomas savo veikale „Lietuva pagal kelių aprašymus“ teigia: „Tų laikų karų... buvo toks principas, kad nugalėtojui viskas priklauso, viskas leista, ypač kariaujant prieš pagonis. Taigi ir Ordino karai su lietuviais buvo vyrų žudymas, moterų ir vaikų grobimas į nelaisvę, pasėlių naikinimas, kaimų ir vienkiemių deginimas“. – „Antpuolis (Ordino) buvo toks staigus, kad beveik nebuvo įmanoma apsiginklavusiems vyrams susirinkti gynybai“ ir t.t.

Kaip iš karo įvykių matyti, Ordino broliai kovodami dažniausiai nerodė jokio žmoniškumo arba tik labai menkai. Ir vis tiek šitie žmonės pretenduoja būti kultūros nešėjais. Palaidumas, nepaklusnumo ir net maištavimo atvejai Ordino viduje aiškiai liudija, kad siekimas valdyti teįgalino sutramdyti žemesniąsias jėgas, bet labai abejotina, ar jis galėjo tarnauti išminčiai ir gėriui.

Dr.J.Rinkas smulkiai aprašinėja labdaringą veiklą Ordino žemėse, pirmiausia labdaros įstaigas, visą gyventojams teiktą rūpybą. Bet niekur nematyti nė užuominos, kad būtų stengtasi pašalinti visų tų vargų priežastis. Būta visai taip, kaip kad šiandien, kai statomos prieglaudos girtuokliams, beprotnamiai, kalėjimai ir t.t. ir nieko nedaroma tų žmonių nelaimių priežastims pašalinti. Sakykim, girtavimui. Naivu manyti, kad girtavimas neišvengiama blogybė.

Ordino broliams kaip tik ir trūko tos aukštesnės kultūros, kurios poveikis žmogaus gyvenimą daro gražesnį ir vaisingesnį.  Taigi    Ordino    broliai nebuvo jokie kultūros nešėjai gilesne prasme. Nors kai kurių riterių turėta nesąmoningo kilnumo, apskritai jie buvo šiurkštūs žmonės. Jau pagrindinės Ordino žygių prasmės supratimas rodo labai žemo lygio mąstyseną, „imperatorius ir popiežius padovanojo Ordinui visas pagonių žemes, jeigu jis jas užkariaus“ (dr. W.Pierson). Taigi jie puoselėjo iliuziją, kad turės jas savo valioje. Tuo tarpu baltai (prūsai, lietuviai) apie tai manė visiškai kitaip. O ar jų požiūris nebuvo teisingesnis, sveikesnis? Ar nebuvo jame daugiau aiškumo, taigi ir kultūros? Visas Ordino žygių sumanymas buvo nekultūros pasireiškimas.

Tai bus dar akivaizdžiau, jei savęs paklausime, ar galima į Ordino brolius žiūrėti kaip į kultūros skleidėjus, kad ir nedideliu, jų savotišką kultūrą atitinkančiu mastu.

Tad ką gi jie suteikė mūsų tėvynės gyventojams? Priespaudą, teisingiau – vergovę, arba mirtį. O k u 1 t ū r a , nuolat tai kartojame, skatina gyvenimą, skatina raidą. Kur šito nėra, nėra ir kultūros. Antraip net plėšikų gauja galėtų būti vadinama kultūros skleidėja. Juk ten irgi yra savo vertybių: šaunaus narsumo, suktumo, gudraus klastingumo, ištvermės sunkumuose, tarpusavio draugiškumo ir t.t.

Įsivaizduokime, kaip ten buvo. Į kraštą atvyksta svetimi, tvirtai nusiteikę valdyti. O kai tam nepasiduodama, vietos žmonės turi gintis, ir jų dauguma išžudoma, kiti paverčiami vergais. Savo žmogiškąjį orumą jie matė laisvėje ir nepriklausomybėje. Tai buvo kultūra. Ir ją Ordinas sunaikino.

Reikėtų suprasti, kad neįmanoma niekam atnešti kultūros tartum kokio apdaro, kuriuo kitas galėtų apsivilkti. Kultūra yra gyvosios kūrybos sritis. Gyvenimo raida, žmoniškumo išsiskleidimas ir skaistus, vešlus jo sužydėjimas   –    štai   kas   yra   kultūra.

Dėl to ten yra kultūra, kur kasdienis gyvenimas skatinamas augti ir tas augimas puoselėjamas. Kai siekiama daugiau vertės, kokybės, o ne gausos, kiekybės.

Tuo tarpu Ordino broliai mūsų krašto gyvenimą beveik sugriovė. Vadai ir tėvynės gynėjai buvo sunaikinti pirmiausia, o paskui ir senovinės išminties skleidėjai. Dr. P.Tschakertas veikale „Dokumentai reformacijos istorijai“, p.11, teigia, kad Ordinas pagal savo išgales išnaikinęs prūsų vaidilas, o atversti jų neįstengęs.

Betgi galėjo Ordino broliai sudaryti sąlygas sklisti kultūrai tarp gyvų išlikusių. Tačiau dr. W.Piersonas „Prūsijos istorijos“ p.92 sako: „Vienintelė, bet labai tamsi Ordino valdymo dėmė buvo skriauda, kurią Ordinas darė visiškai nesirūpindamas prūsiškai kalbančių savo valdinių dvasiniais interesais. Tėviškai jis   rūpinosi   tik   vokiečiais" (t.y. ateiviais).

Riteriai net nuosekliai siekė visiško prūsų tautos išnaikinimo. Jie uždraudė dirbantiems pas vokiečius šeimininkus kalbėtis prūsiškai; jie neparuošė liaudžiai nė vieno prūsiškai mokančio dvasininko. – Jiems nerūpėjo, kad jų valdiniai tik vadinosi krikščionys, o dažniau slapta tebesilaikė senosios pagonybės. Tokiu būdu ir dvasinėje srity vokiečiai ateiviai turėjo aiškią pirmenybę, o prūsiškumas nyko (dr. W. Pierson, p.92).

Taigi mūsų tėvynės senbuvių gyvensena, savitumas turėjo išnykti. Toks buvo Ordino brolių siekis. Jie buvo griovėjai, naikintojai. Kultūros nešėjais jų jokiu būdu negalima laikyti. Daugių daugiausia nebent galėtume pasakyti, kad jie savo pačių nusiaubtame, suniokotame krašte stengėsi palikti   savo   kultūros   ženklų.

Ir tuo labiau keista, kad tas pats dr. W.Piersonas savo veikale apie Ordiną kalba susižavėjimo kupinais žodžiais. P.87 jis giria jo žygius beveik kaip kilniausius žmonijos nuveiktus darbus.

Шаблоны joomla скачать здесь