Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS

5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS - 2. PRARAJA TARP ATEIVIŲ IR SENBUVIŲ

2. PRARAJA TARP ATEIVIŲ IR SENBUVIŲ

Nuo pat pradžių Ordinas žiūrėjo, kad vokiečiai ir prūsai bei lietuviai gyventų atskirai. Dėl to vieni ir kiti turėjo savo kaimus. Tai buvo ir naudinga, ir žalinga.

„Ordinas nepakentė, kad prūsai ar lietuviai gyventų arba tarnautų tame pačiame kaime su vokiečiais. Anie neturėjo gauti jokių pilietinių teisių“ (August von Kotzebue, III, p.184). „Vokiečiams buvo draudžiama miestuose, kaimuose ir smuklėse samdytis prūsą berną arba mergą. Abi tautybės turėjo būti griežtai perskirtos“ (G. Aubin, p.99).

„Prūsams ir prūsėms baustinai draudžiama miestuose ir vokiečių kaimuose, priemiesčiuose ir Keuteln (?) tarnauti arba pilstyti alų. Jiems buvo leista parsisamdyti tik savo tautiečiams ir vokiečių tarnautojams prūsų kaimuose. Tokio potvarkio priežastis – baimė, kad miestai ir vokiškieji kaimai kartais nesuprūsėtų“.

„1427 metų sausio 27 d. Prūsų Ylavos srities valdančiųjų susirinkime svarstant prūsų kilmės šeimynykščių padėtį, nutarta palikti galioti senuosius griežtus potvarkius“ (Hans Steffen, Beitrage zur Geschichte des Idndlichen Gesindes in Preussen “ „Kaimo samdinių Prūsijoje istorijos klausimu“, p.74).

„Prūsams samdomiesiems kelias buvo atviras tik į dvarus“ (G. Aubin, p.95). Be šių darbininkų, dvaruose eidavo lažą aplinkiniai valstiečiai. To laikytasi daugiausia j rytus nuo Alnos ir Deimenos. Dvarai ten buvo labai dideli, po 20 – 50 ūbų (G. Aubin, p.26). Juose dirbo senbuviai, nes tik   jų   čia   ir   būta.

Jie neturėjo jokių ryšių su atkilėliais vokiečiais, nors ir to paties krašto gyventojais. Nedaugelis tų svetimųjų buvo ponai, kurių įsakymus jie vykdė.

„Čia, rytuose, visur laikėsi lietuviai, kurie neatrodė priklausą atskirai tautai ir iš esmės buvo tapatinami   su   prūsais“ (G. Aubin, p.4).

Taip gyveno šie žmonės, užsidarę beveik savo tarpe, nepakeitę įprastinio gyvenimo būdo. Jie ir toliau laikėsi senųjų tradicijų bei papročių, jei tik tai neprieštaravo užkariautojų nuostatoms.

Tiktai dabar jie nebeturėjo savo tarpe jokių vadų nei valdovų. Vargu ar būtų tokį ir pakentę. O jeigu koks ir atsirasdavo, tai būdavo tik prastas senovinių išminčių pakaitalas, –„tų, kurie „pagal išgales buvo išnaikinti“ (Tschakert, p.11).

Taip prūsai mito senais atsiminimais ir legendomis. Žinoma, šie keitė savo pavidalą dėl nuolat patiriamų kančių ir pamažėle blanko. Ilgainiui nublėso ir prūsų savitumas, galiausiai išnyko šiuose žmonėse bet koks dvasinis bei moralinis siekis. Ankstesnį didvyriškumą, už laisvę net gyvybę aukojant, sunku bebuvo įsivaizduoti.

Visada praranda buvusį reikšmingumą tai, kas atiduodama paniekai. Dažnai ir žmogus. Jau iš to, kas pasakyta, matyti, kokiu didžiuliu saiku tada prūsams buvo atseikėta pažeminimo. Viskas, kas prūsiška, viskas, kas prūsams iš seno buvo garbinga ir brangu, dabar tapo gėdinga.

Winricho laikais Marienburgo pilyje vienos Ordino šventės metu prūsų dainininkas tikėjosi savo dainomis pakeisiąs puotos nuotaiką. Patyčiomis buvo atsidėkota už jo gerą ketinimą. Apie tai šitaip parašyta: „Senojo prūso niekas nesuprato, ir jis gavo dubenį riešutų kevalų“.

O kad dar būtų gimusios naujos prūsų kartos ir ateičiai išsaugojusios gryną kraują su visu savitumu! Bet ir jis po truputį nyko. Silpnesnis darėsi su kiekviena nauja karta. Dabar prūsai gyveno nebe patys sau, nebe siekdami žmogaus gyvenimo prasmės, tai yra tobulesnio žmoniškumo, o būdami priemonė didinti užkariautųjų galią ir turtą.

Tačiau Ordinas galiausiai pasijuto turįs rūpintis prūsų pragyvenimu. Jis vis labiau juos ėmė vertinti kaip darbo jėgą ir kaip mokesčių mokėtojus. Todėl jis turėjo juos apsaugoti nuo valdžios piktnaudžiavimų. Vis dėlto praraja tarp prūsų ir kitų jų tėvynės gyventojų darėsi vis platesnė.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS