Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS

5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS - 3. SENBUVIŲ GYVENIMO SĄLYGOS

3. SENBUVIŲ GYVENIMO SĄLYGOS, PALYGINUS SU VOKIEČIŲ

Dar ir šiandien yra žmonių, kurie visą kaltę, kad prūsų padėtis darėsi vis sunkesnė, verčia patiems prūsams. Ordinas dar pačioje pradžioje buvo popiežiui įsipareigojęs paisyti prūsų būtiniausių žmogaus teisių. Kai prūsai pakartotinai bandė kovoti už savo laisvę, Ordinas pasijuto nebeprivaląs laikytis šio įsipareigojimo.

Bet kova už laisvę yra didžiai gerbtina. Vokiečių poetas F.Schilleris sako: „Nieko neverta tauta, kuri nepaskiria visko su džiaugsmu savo garbei“. Žmoniškumo neabejotinai stokojo Ordinas, ne kas kitas. O vis vien jis tarėsi atliekąs didelį darbą. Per stipriai jį buvo apsvaiginęs karštas siekimo valdyti tvaikas. Užtat ir jo paties veikla jam atrodė „nušviesta šventumo“.

Prūsijos senbuviai tapo valdymo objektu, valdžios tikslu. Didžioji gyventojų dauguma neturėjo menkiausios apsisprendimo galimybės, to pirmojo žmoniškumo ženklo. Ilgainiui priespauda, į kurią jie pateko, darėsi vis sunkesnė.

„Nelaisvė, kurią nugalėtieji prūsai kentė, buvo baudžiava tikrąja prasme, t.y. – jie ir jų palikuonys buvo prisieti ne prie žemės, o prie dvarininko asmens. Nuo tada jie tapo žemiausiu gyventojų sluoksniu“ (G.Aubin, p.13).

„Valstietis tapo subjektu, kurio ūkinė veikla, visa buitis buvo ne sau, o pono naudai“ (G.Aubin, p.13).

„Nelaisvieji buvo arba pavaldūs dvarininkui, pavyzdžiui, priskirti Ordino dvaro valdytojui, arba būdavo atplėšiami nuo savo gyventos vietos ir atiduodami kokiam nors dvarui, nuo kurio malonės priklausė, ar jie ir toliau galės turėti savo atskirą ūkį, ar, gavę mažą sklypelį, taps žemės ūkio darbininkais, ar, galiausiai, turės ponui dirbti kaip šeimynykščiai (G.Aubin, p.14).

K.Lohmeyerio veikalo p.127 ir 196 sakoma, kad prūsų valstiečiai buvo apdėti natūrinėmis prievolėmis – turėjo eiti lažą, į darbus prisistatyti pėsti arba su kinkiniu. Be kitko, jie buvo šaukiami kirsti bei gabenti malkų ir rąstų, taisyti bei pilti užtvankų, kasti ir prileisti griovių, kalti polių, griauti ar statyti namų. Darbo įrankius – kastuvus, kirvius – ateidami turėdavo patys atsinešti.

„Dirbdami lažo darbus, jie neturėdavo nei ugniavietės, nei jokio namo, tačiau ponas suteikdavo būtiną pastogę“.

Primaitinami jie būdavę tik perpus tiek, kiek specialistai dailidės (H.Steffen, „Kaimo samdinių Prūsijoje istorijos klausimu“, p.76).

„Ne kažkiek buvo darbo jėgos, kur dėl nuolatinių karų dvarininkas prūsas būdavo pasitraukęs iš savo dvaro, ir Ordinas jo gyvajam turtui valdyti paskyręs atvykėlį vokietį“ (G. Aubin, p.7).

„Pagrįstai manoma, kad vokiečių laukams apdirbti buvo pritraukiami lig tolei laisvi prūsų valstiečiai“ (G.Aubin, p.7).

„Ordino ūkiai (nepainioti su Ordino dvarais) negamino produkcijos, o rūpinosi surinkti kolonistų (atvykėlių) pinigines prievoles ir valstiečių tiekiamą natūrą. Baudžiavinis ūkis ne kažką pagamindavo. Užtat valstiečius imdavo pastotėms, o daugiausia – į pilių statybas ir sargybai eiti“ (G.Aubin, p.2).

Kokios sunkios šios prievolės galėjo būti, parodo du laiškai, vienas 1429m. gegužės 31 dienos, kitas – 1430m. birželio 9 dienos. Viename sakoma: „30 vyrų su kirviais ir kastuvais į punktą (lažo) Klaipėdoje, 15 šešiais arkliais pakinkytų vežimų su 4 vyrais į darbus Ragainėje“. Kitame laiške irgi panašiai. Tai buvo Elibingo komtūro potvarkis. Šiai ekspedicijai reikėjo 5 savaičių kelionės laivu iš Pasargės (G.Aubin, p.30).

O kad pilims Lietuvoje prie Nemuno statyti reikėjo 60 000 žmonių ir 80 000 arklių, kaip jau minėta, tai jau nesunku suprasti, kiek teko pakelti prūsų valstiečiams.

„Dar 1427m. iš vokiečių valstiečių nebuvo reikalaujama jokių baudžiavos prievolių. Tik per šienapjūtę vokiečių valstiečiai eidavo Ordino dvaruose į talką, jo gausiose pievose ruošti pašaro arkliams ir karvėms“ (G.Aubin, p.30).

Vokiečių kaimuose vidaus ir išorės reikalus tvarkėsi patys gyventojai per kaimo įkūrėją (Locator), kuris vėliau tapo seniūnu, malūnininką ir smuklininką (!). Pasitelkę prisiekusiuosius, atlikdavo net žemesniojo ir savanoriško teismo vaidmenį. Jų pajamos buvo iš rinkliavų (G.Aubin, p.16). Vokiečiai samdiniai sudarydavo sutartis laisvai, be prievartos (G.Aubin, p.36).

Nieko panašaus nebuvo prūsų kaimuose. Jie buvo pavaldūs valstybiniams ir privatiems dvarams. Kaip be jokios atodairos buvo su prūsų valstiečiais elgiamasi, rodo ir tai, kad jie kaip prievolę natūra visados turėdavo atiduoti tą patį javų kiekį, net jeigu buvo ir nederliaus metai. Vokietis valstietis mokesčius mokėjo pinigais, užtat jam buvo lengviau išsimokėti ir brangmetyje, nes jis tada savo derlių parduodavo brangiau (G.Aubin, p.33).

Prūsams samdiniams – kalbama apie nelaisvųjų vaikus – bandyta (!) įvesti privalomą tarnybą dvare, bet tikrų žinių apie tai šaltiniai nepateikia“ (G.Aubin, p.36).

Nors visi bendrieji nutarimai, liečia kaimo samdinius, Prūsijos įstaigose buvo vykdomi, tačiau nuolat pasirodydavo ir atskirų potvarkių, kartais pasižyminčių dar didesniu griežtumu (H.Steffen, p.75). T a r i a m o j i samdinių laisvė galiojo tik vokiečių valstiečių vaikams (G.Aubin, p.35).

Ypatinga prūsų prievolė buvo karo tarnyba. Bet ir apie ją neturima tikslesnių žinių. Prūsų valstiečiai dažniausiai turėdavo su nešuliniais gyvuliais lydėti žygiuojančią kariuomenę ir gabenti paskui ją visa, ko tai reikėjo. Aišku, jie turėjo padėti statyti gynybinius įrenginius, pasienio užtvaras, prieglaudas pabėgėliams ir pilis. Prie šių darbų jie būdavo pristatomi ne tik savo apylinkėse, bet ir atstu esančiose vietose (G.Aubin, p.29).

Tik labai išnaudojant šią darbo j ė g ą , galėjo atsirasti įspūdingos Ordino tvirtovės ir p i 1 y s , milžiniškos Nogato ir Vyslos užtvankos ir iškasti kanalai (G.Aubin, p.29).

„Karo tarnyba, mokesčiai ir visokios prievolės prūsų valstiečiams buvo b e r i b ė s . Tačiau ir jų teisė paduoti savo poną į teismą arba prieš jį liudyti buvo neginčijama“ (G.Aubin, p.14). Tik ar galėjo kas tam ryžtis nestatydamas savo gyvybės į pavojų?

Ir laisvieji prūsai bei lietuviai buvo vis labiau ir labiau spaudžiami. Pradžioje jiems nereikėjo eiti lažo, tačiau buvo privalu prisistatyti raitiems į karą prieš savo tėvynainius. Kad jie galėjo būti perkeliami į visai kitas vietas, jau minėta.

„Daugelio l a i s v ų j ų prūsų gyvenimo sąlygos buvo daug sunkesnės negu vokiečių valstiečių“ (G.Aubin, p.27). Ne tik nelaisvieji, bet ir laisvieji prūsai buvo verčiami eiti į darbus (G.Aubin, p.30). „Jie buvo šaukiami ir į miškų darbus“ (G.Aubin, p.79).

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS