Antradienis, Spa 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS

5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS - 5. PRŪSŲ KULTŪROS SUVARŽYMAI

5. PRŪSŲ KULTŪROS SUVARŽYMAI

Be abejonių aišku, kad, taip labai prūsus išnaudojant, jiems nebeliko nei jėgų, nei laiko asmens kultūros dalykams. Tačiau Ordino broliams vis tiek dar atrodė reikalinga atimti iš prūsų bet kokią galimybę ugdyti savo sugebėjimus ar polinkius. „Ordinas neleido prūsams nei lietuviams įgyti amatą. Buvo draudžiama su prūsais ir lietuviais kalbėtis jų kalba" (August von Kotzebue, II, p.12). Apie kokį nors kalbos ugdymą niekad nebuvo nė pagalvota. Taigi buvo paralyžiuotas bet koks intelektualinis prūsų vystimasis.

„Jiems negalėjo būti leista mokytis amato, taipgi miestuose jiems nebuvo suteikiamos pilietinės teisės" (H.Steffen, p.74).

Galbūt Ordinas norėjo apsaugoti vokiečius amatininkus nuo galimos konkurencijos. Tačiau pagrindinė priežastis – noras laikyti prūsus prispaustus.

Iš to kilo ir štai koks sumanymas: „Dar XIII amžiuje Ordinas pasirūpindavo našlaitėmis prūsų merginomis ir našlėmis, parinkdamas joms vyrus. Per 1244 metų karą Kulme liko beveik vien seniai, tarnai, našlės ir vaikai. – Vyskupas Heidenreichas ragino moteris tuoktis su savo tarnais“ (dr. J.Rink, p.106).

Tuo buvo aiškiai parodytas siekis prūsus paversti ir išlaikyti tarnų tauta. Mintis apie prūsų švietimą, suprantama, Ordinui buvo visai svetima. Kaip jau minėta, jis ir pats sau buvo įsisteigęs tik būtiniausias mokyklas. Kitos krašte esančios mokyklos buvo įsteigtos arba miestų, arba vyskupų (dr. Paul Tschackert, p.8 ir 9).

Apie nuoseklų krikščionybės skelbimą prūsams begalvojo gal tik vienas kitas Ordino brolis. Beveik nebuvo tam ir galimybių. Juk niekas nesirūpino prūsų kalba. Būtiniausi nurodymai, potvarkiai buvo skelbiami per vertėjus, kurie tik vargais negalais įstengė susikalbėti abiem kalbomis.

Ir bažnyčios buvo pastatytos tik prie pilių Ordino broliams ir miestuose miestiečiams. Gottfriedas Ostermeyeris „Giesmių istorijoje“ (Erste littauische Lieder-geschichte, 1793) sako: „Yra žinoma tik keletas kaimo bažnyčių, Ordino laikais buvusių Prūsų Lietuvoje". Dar 1567 metais hercogo Albrechto „Testamente" sakoma: „Dabartinėmis sąlygomis beveik neįmanoma rasti prūsų kalbą mokančio sielų ganytojo"... ir t. t. Tokių niekada ir nebuvo. Prūsų kalba niekad nebuvo rašoma knygų.

Tai turėjo labai neigiamą poveikį. Apie senuosius laikus buvo pasakyta: „Religija persmelkė visą prūsų gyvenimą" (dr. P Tschackert, p.10). O dabar jie liko be jokio religinio auklėjim o . „Šio krašto senbuvius atversti Ordinas nepajudino nė piršto“ (dr. P.Tschackert, p.10).

O būdų, kaip stumti prūsus į visišką nekultūringumą, radosi vis daugiau. Pradžia buvo nukariavimas ir dalinis išnaikinimas. Tęsinys – teisių atėmimas ir įstūmimas į vergiją. Ir galiausiai  prūsai buvo paniekinti.

Taip prūsai turėjo smukti. Paskutinė ir esminga tautos atspirtis yra jos savigarba. Kai ji sunaikinama, nesulaikomai artėja pražūtis.

Galbūt prūsų savigarbą bent kiek palaikė supratimas, kad ateiviai pradėjo vadintis jų, pavergtųjų, vardu. Ilgai juose nežuvo ir priešinimasis visokiam neteisingumui. Juk, nepaisant visko, prūsai buvo kilni tauta. Neteisingumo nepakelia kilni širdis, – sako vokiečių poetas Schilleris.

Visiška to prieštara bus čia cituojami vokiečių mokslininko Voigto, kuris šiaip su tikra atjauta rašo apie prūsus, žodžiai iš jo „Prūsijos istorijos“ t. II, p.293: „Riteriai stengėsi tuojau pat rūpestingai gydyti prūsams žaizdas, padarytas karo. Jie maloniai bendravo su apkrikštytaisiais prūsais, jie rūpestingai, su atjauta slaugė suvargusius ir sergančius prūsus savo ligoninėse, aprūpindavo našles bei našlaičius, kurių vyrai ir tėvai buvo žuvę kare“.

Gal kartais ir taip pasitaikydavo. Tačiau bendras vaizdas kitoks. Sprendžiant iš visko, jis ir turėjo būti kitoks.

Visos tos raupsuotųjų prieglaudos, ligoninės ir t.t. buvo skirta tik vokiečiams. Be to, ir tos ligos šiame krašte atsirado tik su vokiečiais.

Ir moterų ordinai – atgailautojų, magdaliečių, kalčiu atpirkėjų buvo skirti vien vokietėms. Įvairios vargšų globos ir savišalpos brolijos rūpinosi tik atvykėliais vokiečiais.

Ordino moralinis smukimas iš vidaus reiškėsi dar ir tuo, kad buvo vis didinama pavergtųjų priespauda. Juk siekimas valdyti visados stiprėja jaučiant savo vidinį silpnumą. Tuo tarpu kas jaučiasi vidujai stiprus, tas neturi priežasčių to kitaip parodyti, kaip vien padėdamas kitiems ir paskatindamas.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS