Ketvirtadienis, Lap 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS

5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS

V. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS VALDANT ORDINUI

1. ORDINO ŽEMĖS GYVENTOJŲ SUSISLUOKSNIAVIMAS

Šiandien beveik galima sakyti, kad vokiečiai ir lietuviai – kaimynai. Prieš kelis šimtmečius tai buvo neįmanoma. Netgi tarp vokiečių pačių buvo neperžengiama praraja. Vokiečiai čia buvo atvykėliai ir skyrėsi vieni nuo kitų ne tik kilimu. Dar iš pat pradžių jie pagal kitokius ypatumus susiskirstė į atskiras grupes.

Pirmoji, viešpataujančioji grupė buvo pats Vokiečių ordinas. Visa krašto valdžia ilgainiui susitelkė jo rankose. Ji laikėsi kalavijų. Kare kritusieji ar sava mirtimi mirę broliai buvo pakeičiami kitais. Jie buvo ne iš Ordino žemių, o atvykdavo iš toli, dažniausiai iš Vokietijos.

Ordinas buvo šalies valdovas. Tačiau gyventojams, net ir vokiečiams, jis buvo visai svetimas. Ir nieku gyvu nebūtų sutikęs prūsų bei lietuvių laikyti savo kaimynais. Kalavijo dėka jis tapo šio krašto valdovu, o visi kiti buvo jo valdiniai. Tokių valdinių būta ir iš vokiečių, net riterių luomo.

 Šie vokiečiai iš riterių luomo sudarė antrąjį visuomenės sluoksnį. Jų nuosavybėn, kaip jau minėta, buvo atiduoti dideli žemės plotai Prūsijoje. Jie viešpatavo juose dar ir kaip Ordino brolių vietininkai.

Greta jų buvo viena kita kilminga prūsų senbuvių šeima. Juos šiandien dar primena tokie vardai, kaip von Perbandas, grafai Kalnein-Kilgis ir kt. Į Sembą buvo atsikėlęs lietuvis sūduvis Kantgirdis1.(Kantgirdis yra lietuviškas vardas ir reiškia kantriai klausantis).

Iš nadruvių ir skalvių kilmingųjų nėra žinoma nė vieno vardo. Jų dauguma žuvo kovodami už laisvę. Vienintelė paguoda – padavimai, kuždantys apie paslaptingus, stebuklingus dalykus. Tačiau visai gali būti, kad ir kiti lietuviai didikai turėjo kokių nors ryšių su vokiečių kilmingaisiais.

Dar viena Ordino valstybės gyventojų grupė buvo laisvieji prūsai bei lietuviai. Jie valdė nedidelius dvarelius. Dažniausiai ne didesnius kaip vokiečiams valstiečiams suteiktieji ūkiai. Daugelis laisvųjų gyveno net daug blogesnėmis sąlygomis (Gustav Aubin, Dvarininkų ir ūkininkų santykių Rytprūsiuose istorija, p.27). Jie net būdavo prievarta iškeldinami į kitas vietas, jeigu jų ligšiolinės nuosavybės prireikdavo vokiečiams kolonizavimui (G. Aubin, p.13). Taigi laisvieji nebebuvo savo paveldo tikri šeimininkai, o tik žmonės, kurių ryšys su žeme, su tėviške galėjo bet kada savavališkai būti nutrauktas.

Su šiais laisvaisiais prūsais bei lietuviais galima sugretinti ir laisvuosius pagal Kulmo teisę vokiečius, jie buvo nedidelių dvarelių savininkai su tam tikromis teisėmis. Greičiausiai jų padėtis buvo geresnė negu laisvųjų prūsų-lietuvių. Ar tarp šitų dviejų grupių būta kokio nors ryšio, tegalima samprotauti remiantis tuo, kas toliau pasakytina apie vokiečių ir prūsų padėtį.

 Dabar būtų grupė, kurią sudarė didelis atsikėlusių vokiečių valstiečių skaičius. Jų kiemams priklausė po 2-4 ūbus1 (Ūbas — 94 margai, arba 17 ha) .žemės (G. Aubin, p.22). Jie turėjo visas laisvųjų šalies gyventojų teises ir buvo tiesiogiai pavaldūs Vokiečių ordinui.

Paskui šią grupę eitų prūsų bei lietuvių valstiečiai. Jie turėjo po 1-2 ūbus (G. Aubin, p.22). Bet ir ta žemė buvo stambaus žemvaldžio ar Ordino dvaro nuosavybė. Be to, prūsas ar lietuvis valstietis turėjo būti pasiruošęs bet kada būti iškeltas į tolimiausias sritis.

Toliau buvo dar laisvieji vokiečiai darbininkai, kurie galėjo kur norėdami parsisamdyti, ir prūsai bei lietuviai darbininkai, kurie šios teisės neturėjo. Jie galėjo dirbti tik ten, kur jiems būdavo leista arba įsakyta. Tai buvo žemiausia gyventojų klasė (G. Aubin, p.13).

Galiausiai paminėtini būriai klajojančių žmonių, kurie viduramžiais atsidangino iš Vokietijos ir bandė užsidirbti pragyvenimui kaip fokusininkai bei muzikantai arba elgetavo ir valkatavo. Tokių žmonių a n k s č i a u Prūsija n e p a ž i n o . Jie visiems gyventojams, ne tik prūsams, buvo našta. Henrienbergeris savo knygoje „Prūsijos didžiųjų žemėlapių aiškinimai“, p.170, rašo: ,,Reikėjo drąsos pereiti kiekviename mieste kvartalą, į kurį sukišdavo visus, neturinčius darbo, mergas ir bernus. Jie turėjo drauge su lietuviais ir žemaičiais (!) dirbti, kur jų pareikalaudavo“.

Tas pats Hennenbergeris papasakoja ir apie kitus, pavyzdžiui, apie palaidinio brolius {Kittelbrūder), kurie taip buvo vadinami dėl jų dėvimų lininių palaidinių. Jie krisdavo į akis tuo, kad mito vaisiais (obuoliais, kriaušėmis ir t.t.), riešutais. Sakoma, jog jie susirinkę į Karaliaučių, ketindami vykti į Turkiją (!). Paskui apie juos nieko nebegirdėta.

Tokie tai buvo Ordino valstybės gyventojai. Tačiau minėtieji gyventojų sluoksniai buvo tik vakaruose. Toliau į rytus jų buvo vien aukštesnysis, senbuviai laisvieji ir valstiečių sluoksnis. Aukštajam tepriklausė keletas asmenų. Taipgi ir prūsų bei lietuvių laisvųjų ir valstiečių nebuvo daug.

Liovusis kryžiuočių žygiams į Lietuvą, taigi po 1405 metų, daug žmonių vėl grįžo į apylinkes, vadinamas dykra. Tai buvo žmonės, kuriuos pačius ar kurių protėvius Ordinas buvo nuvaręs į krašto vakarus arba kurie nuo Ordino buvo pabėgę į rytus. Dabar jie grįžo į savo senąją tėvynę ir šitą apleistą žemę vėl ėmė dirbti. Vokiečiai čia keltis nedrįso. Tačiau Ordinas dabar steigė čia savo dvarus, kurių žemes apdirbti netrukus buvo pritraukti vietiniai valstiečiai.

Galiausiai reikia nurodyti dar vieną pakitimą tarp senbuvių gyventojų. Tie jų, kurie be didesnio pasipriešinimo Ordinui pasidavė, buvo proteguojami. Taip kai kurie žemesnio luomo prūsai iš Ordino malonės atsidūrė aukštesniame visuomenės sluoksny. Tie, kurie nesiliovė už savo laisvę kovoję, buvo iš kilmingųjų luomo pažeminti į valstiečius arba tiesiog į baudžiauninkus (G. Aubin, p.12).

Tokiu būdu senbuvių didžioji dauguma nebebuvo su visais lygūs šio krašto gyventojai, o tik aptarnaujantysis sluoksnis. Nieko jiems nebeliko, kas galėtų rodyti jų gyvenimą esant vertingą. Jų religija buvo atiduota pajuokai, o laisvės ir galimybės ugdyti savo žmoniškumą jie taip pat nebeturėjo.

Neaprėpiamai didelis nuotolis dabar juos skyrė nuo buvusiojo gyvenimo. Jei jie dar ir dirbo savo tėviškės žemę, tai teisių į ją turėjo labai mažai arba ir visai nebeturėjo. Jie patys tapo „brolių“ su aštriais kalavijais nuosavybe.


2. PRARAJA TARP ATEIVIŲ IR SENBUVIŲ

Nuo pat pradžių Ordinas žiūrėjo, kad vokiečiai ir prūsai bei lietuviai gyventų atskirai. Dėl to vieni ir kiti turėjo savo kaimus. Tai buvo ir naudinga, ir žalinga.

„Ordinas nepakentė, kad prūsai ar lietuviai gyventų arba tarnautų tame pačiame kaime su vokiečiais. Anie neturėjo gauti jokių pilietinių teisių“ (August von Kotzebue, III, p.184). „Vokiečiams buvo draudžiama miestuose, kaimuose ir smuklėse samdytis prūsą berną arba mergą. Abi tautybės turėjo būti griežtai perskirtos“ (G. Aubin, p.99).

„Prūsams ir prūsėms baustinai draudžiama miestuose ir vokiečių kaimuose, priemiesčiuose ir Keuteln (?) tarnauti arba pilstyti alų. Jiems buvo leista parsisamdyti tik savo tautiečiams ir vokiečių tarnautojams prūsų kaimuose. Tokio potvarkio priežastis – baimė, kad miestai ir vokiškieji kaimai kartais nesuprūsėtų“.

„1427 metų sausio 27 d. Prūsų Ylavos srities valdančiųjų susirinkime svarstant prūsų kilmės šeimynykščių padėtį, nutarta palikti galioti senuosius griežtus potvarkius“ (Hans Steffen, Beitrage zur Geschichte des Idndlichen Gesindes in Preussen “ „Kaimo samdinių Prūsijoje istorijos klausimu“, p.74).

„Prūsams samdomiesiems kelias buvo atviras tik į dvarus“ (G. Aubin, p.95). Be šių darbininkų, dvaruose eidavo lažą aplinkiniai valstiečiai. To laikytasi daugiausia j rytus nuo Alnos ir Deimenos. Dvarai ten buvo labai dideli, po 20 – 50 ūbų (G. Aubin, p.26). Juose dirbo senbuviai, nes tik   jų   čia   ir   būta.

Jie neturėjo jokių ryšių su atkilėliais vokiečiais, nors ir to paties krašto gyventojais. Nedaugelis tų svetimųjų buvo ponai, kurių įsakymus jie vykdė.

„Čia, rytuose, visur laikėsi lietuviai, kurie neatrodė priklausą atskirai tautai ir iš esmės buvo tapatinami   su   prūsais“ (G. Aubin, p.4).

Taip gyveno šie žmonės, užsidarę beveik savo tarpe, nepakeitę įprastinio gyvenimo būdo. Jie ir toliau laikėsi senųjų tradicijų bei papročių, jei tik tai neprieštaravo užkariautojų nuostatoms.

Tiktai dabar jie nebeturėjo savo tarpe jokių vadų nei valdovų. Vargu ar būtų tokį ir pakentę. O jeigu koks ir atsirasdavo, tai būdavo tik prastas senovinių išminčių pakaitalas, –„tų, kurie „pagal išgales buvo išnaikinti“ (Tschakert, p.11).

Taip prūsai mito senais atsiminimais ir legendomis. Žinoma, šie keitė savo pavidalą dėl nuolat patiriamų kančių ir pamažėle blanko. Ilgainiui nublėso ir prūsų savitumas, galiausiai išnyko šiuose žmonėse bet koks dvasinis bei moralinis siekis. Ankstesnį didvyriškumą, už laisvę net gyvybę aukojant, sunku bebuvo įsivaizduoti.

Visada praranda buvusį reikšmingumą tai, kas atiduodama paniekai. Dažnai ir žmogus. Jau iš to, kas pasakyta, matyti, kokiu didžiuliu saiku tada prūsams buvo atseikėta pažeminimo. Viskas, kas prūsiška, viskas, kas prūsams iš seno buvo garbinga ir brangu, dabar tapo gėdinga.

Winricho laikais Marienburgo pilyje vienos Ordino šventės metu prūsų dainininkas tikėjosi savo dainomis pakeisiąs puotos nuotaiką. Patyčiomis buvo atsidėkota už jo gerą ketinimą. Apie tai šitaip parašyta: „Senojo prūso niekas nesuprato, ir jis gavo dubenį riešutų kevalų“.

O kad dar būtų gimusios naujos prūsų kartos ir ateičiai išsaugojusios gryną kraują su visu savitumu! Bet ir jis po truputį nyko. Silpnesnis darėsi su kiekviena nauja karta. Dabar prūsai gyveno nebe patys sau, nebe siekdami žmogaus gyvenimo prasmės, tai yra tobulesnio žmoniškumo, o būdami priemonė didinti užkariautųjų galią ir turtą.

Tačiau Ordinas galiausiai pasijuto turįs rūpintis prūsų pragyvenimu. Jis vis labiau juos ėmė vertinti kaip darbo jėgą ir kaip mokesčių mokėtojus. Todėl jis turėjo juos apsaugoti nuo valdžios piktnaudžiavimų. Vis dėlto praraja tarp prūsų ir kitų jų tėvynės gyventojų darėsi vis platesnė.


3. SENBUVIŲ GYVENIMO SĄLYGOS, PALYGINUS SU VOKIEČIŲ

Dar ir šiandien yra žmonių, kurie visą kaltę, kad prūsų padėtis darėsi vis sunkesnė, verčia patiems prūsams. Ordinas dar pačioje pradžioje buvo popiežiui įsipareigojęs paisyti prūsų būtiniausių žmogaus teisių. Kai prūsai pakartotinai bandė kovoti už savo laisvę, Ordinas pasijuto nebeprivaląs laikytis šio įsipareigojimo.

Bet kova už laisvę yra didžiai gerbtina. Vokiečių poetas F.Schilleris sako: „Nieko neverta tauta, kuri nepaskiria visko su džiaugsmu savo garbei“. Žmoniškumo neabejotinai stokojo Ordinas, ne kas kitas. O vis vien jis tarėsi atliekąs didelį darbą. Per stipriai jį buvo apsvaiginęs karštas siekimo valdyti tvaikas. Užtat ir jo paties veikla jam atrodė „nušviesta šventumo“.

Prūsijos senbuviai tapo valdymo objektu, valdžios tikslu. Didžioji gyventojų dauguma neturėjo menkiausios apsisprendimo galimybės, to pirmojo žmoniškumo ženklo. Ilgainiui priespauda, į kurią jie pateko, darėsi vis sunkesnė.

„Nelaisvė, kurią nugalėtieji prūsai kentė, buvo baudžiava tikrąja prasme, t.y. – jie ir jų palikuonys buvo prisieti ne prie žemės, o prie dvarininko asmens. Nuo tada jie tapo žemiausiu gyventojų sluoksniu“ (G.Aubin, p.13).

„Valstietis tapo subjektu, kurio ūkinė veikla, visa buitis buvo ne sau, o pono naudai“ (G.Aubin, p.13).

„Nelaisvieji buvo arba pavaldūs dvarininkui, pavyzdžiui, priskirti Ordino dvaro valdytojui, arba būdavo atplėšiami nuo savo gyventos vietos ir atiduodami kokiam nors dvarui, nuo kurio malonės priklausė, ar jie ir toliau galės turėti savo atskirą ūkį, ar, gavę mažą sklypelį, taps žemės ūkio darbininkais, ar, galiausiai, turės ponui dirbti kaip šeimynykščiai (G.Aubin, p.14).

K.Lohmeyerio veikalo p.127 ir 196 sakoma, kad prūsų valstiečiai buvo apdėti natūrinėmis prievolėmis – turėjo eiti lažą, į darbus prisistatyti pėsti arba su kinkiniu. Be kitko, jie buvo šaukiami kirsti bei gabenti malkų ir rąstų, taisyti bei pilti užtvankų, kasti ir prileisti griovių, kalti polių, griauti ar statyti namų. Darbo įrankius – kastuvus, kirvius – ateidami turėdavo patys atsinešti.

„Dirbdami lažo darbus, jie neturėdavo nei ugniavietės, nei jokio namo, tačiau ponas suteikdavo būtiną pastogę“.

Primaitinami jie būdavę tik perpus tiek, kiek specialistai dailidės (H.Steffen, „Kaimo samdinių Prūsijoje istorijos klausimu“, p.76).

„Ne kažkiek buvo darbo jėgos, kur dėl nuolatinių karų dvarininkas prūsas būdavo pasitraukęs iš savo dvaro, ir Ordinas jo gyvajam turtui valdyti paskyręs atvykėlį vokietį“ (G. Aubin, p.7).

„Pagrįstai manoma, kad vokiečių laukams apdirbti buvo pritraukiami lig tolei laisvi prūsų valstiečiai“ (G.Aubin, p.7).

„Ordino ūkiai (nepainioti su Ordino dvarais) negamino produkcijos, o rūpinosi surinkti kolonistų (atvykėlių) pinigines prievoles ir valstiečių tiekiamą natūrą. Baudžiavinis ūkis ne kažką pagamindavo. Užtat valstiečius imdavo pastotėms, o daugiausia – į pilių statybas ir sargybai eiti“ (G.Aubin, p.2).

Kokios sunkios šios prievolės galėjo būti, parodo du laiškai, vienas 1429m. gegužės 31 dienos, kitas – 1430m. birželio 9 dienos. Viename sakoma: „30 vyrų su kirviais ir kastuvais į punktą (lažo) Klaipėdoje, 15 šešiais arkliais pakinkytų vežimų su 4 vyrais į darbus Ragainėje“. Kitame laiške irgi panašiai. Tai buvo Elibingo komtūro potvarkis. Šiai ekspedicijai reikėjo 5 savaičių kelionės laivu iš Pasargės (G.Aubin, p.30).

O kad pilims Lietuvoje prie Nemuno statyti reikėjo 60 000 žmonių ir 80 000 arklių, kaip jau minėta, tai jau nesunku suprasti, kiek teko pakelti prūsų valstiečiams.

„Dar 1427m. iš vokiečių valstiečių nebuvo reikalaujama jokių baudžiavos prievolių. Tik per šienapjūtę vokiečių valstiečiai eidavo Ordino dvaruose į talką, jo gausiose pievose ruošti pašaro arkliams ir karvėms“ (G.Aubin, p.30).

Vokiečių kaimuose vidaus ir išorės reikalus tvarkėsi patys gyventojai per kaimo įkūrėją (Locator), kuris vėliau tapo seniūnu, malūnininką ir smuklininką (!). Pasitelkę prisiekusiuosius, atlikdavo net žemesniojo ir savanoriško teismo vaidmenį. Jų pajamos buvo iš rinkliavų (G.Aubin, p.16). Vokiečiai samdiniai sudarydavo sutartis laisvai, be prievartos (G.Aubin, p.36).

Nieko panašaus nebuvo prūsų kaimuose. Jie buvo pavaldūs valstybiniams ir privatiems dvarams. Kaip be jokios atodairos buvo su prūsų valstiečiais elgiamasi, rodo ir tai, kad jie kaip prievolę natūra visados turėdavo atiduoti tą patį javų kiekį, net jeigu buvo ir nederliaus metai. Vokietis valstietis mokesčius mokėjo pinigais, užtat jam buvo lengviau išsimokėti ir brangmetyje, nes jis tada savo derlių parduodavo brangiau (G.Aubin, p.33).

Prūsams samdiniams – kalbama apie nelaisvųjų vaikus – bandyta (!) įvesti privalomą tarnybą dvare, bet tikrų žinių apie tai šaltiniai nepateikia“ (G.Aubin, p.36).

Nors visi bendrieji nutarimai, liečia kaimo samdinius, Prūsijos įstaigose buvo vykdomi, tačiau nuolat pasirodydavo ir atskirų potvarkių, kartais pasižyminčių dar didesniu griežtumu (H.Steffen, p.75). T a r i a m o j i samdinių laisvė galiojo tik vokiečių valstiečių vaikams (G.Aubin, p.35).

Ypatinga prūsų prievolė buvo karo tarnyba. Bet ir apie ją neturima tikslesnių žinių. Prūsų valstiečiai dažniausiai turėdavo su nešuliniais gyvuliais lydėti žygiuojančią kariuomenę ir gabenti paskui ją visa, ko tai reikėjo. Aišku, jie turėjo padėti statyti gynybinius įrenginius, pasienio užtvaras, prieglaudas pabėgėliams ir pilis. Prie šių darbų jie būdavo pristatomi ne tik savo apylinkėse, bet ir atstu esančiose vietose (G.Aubin, p.29).

Tik labai išnaudojant šią darbo j ė g ą , galėjo atsirasti įspūdingos Ordino tvirtovės ir p i 1 y s , milžiniškos Nogato ir Vyslos užtvankos ir iškasti kanalai (G.Aubin, p.29).

„Karo tarnyba, mokesčiai ir visokios prievolės prūsų valstiečiams buvo b e r i b ė s . Tačiau ir jų teisė paduoti savo poną į teismą arba prieš jį liudyti buvo neginčijama“ (G.Aubin, p.14). Tik ar galėjo kas tam ryžtis nestatydamas savo gyvybės į pavojų?

Ir laisvieji prūsai bei lietuviai buvo vis labiau ir labiau spaudžiami. Pradžioje jiems nereikėjo eiti lažo, tačiau buvo privalu prisistatyti raitiems į karą prieš savo tėvynainius. Kad jie galėjo būti perkeliami į visai kitas vietas, jau minėta.

„Daugelio l a i s v ų j ų prūsų gyvenimo sąlygos buvo daug sunkesnės negu vokiečių valstiečių“ (G.Aubin, p.27). Ne tik nelaisvieji, bet ir laisvieji prūsai buvo verčiami eiti į darbus (G.Aubin, p.30). „Jie buvo šaukiami ir į miškų darbus“ (G.Aubin, p.79).


4. KYLANTI ORDINO GEROVĖ IR SUNKĖJANČIOS, PRŪSŲ VALSTIEČIŲ GYVENIMO SĄLYGOS

Kad prūsų valstiečiai Ordiną tam tikra prasme maitino, matyti jau iš to, kas kalbėta. Bet ir toliau jie darėsi vis stipresnis Ordino gerovės pamatas. Tai vyko tartum savaime, dėl tokios Ordino brolių gyvenimo sampratos.

Kuriantis Ordino valstybei, vakaruose (Flandrijoje) ir šiaurėje (Anglijoje) atsirado didelis duoninių grūdų poreikis. Senojoj P r ū s i j o j  jų visados būta pakankamai. Tada Ordinas ir pradėjo tiekti javus užsieniui. Ir 1287 metais Flandrijos rinkoje jau buvo grūdų   iš   Ordino   valstybės.

Prekyba javais ir praturtino Ordiną. „Ordino sandėliuose susikaupė viduramžių laikams tiesiog nepaprasta grūdų gausybė“ (G.Aubin, p.25). Vėliau dar prisidėjo prekyba mišku, kiaunių kailiukais ir g i n t a r u.

Augant prekybai, didėjo ir visokių prūsų valstiečių gaminių pareikalavimas. Tai pajuto ir dvarininkai. Ir jie ėmė kraštutinai išnaudoti savo valstiečius. Viso to padarinys – valstiečiai dažnai savo ūkius palikdavo likimo valiai ir pabėgdavo.

Aišku, sugautieji pabėgėliai buvo smarkiai baudžiami. Bausmė kliudydavo ir tą, kuris pabėgėliui buvo suteikęs prieglobstį.

Ordino broliai sugalvojo naują dalyką: prūsui valstiečiui uždėjo ,,sklypo prievolę“. Dabar jis buvo prie sklypo pririštas, bet ne taip, kaip anksčiau, – ne kaip savo tėviškės žemės vaikas, paveldėtojas ir šeimininkas, o kaip darbo įrankis, tiekiąs žemės vaisius ir atiduodąs ponui.

Ką jis pagamindavo įtempdamas visas jėgas, priklausė ne jam. Suprantama, jis negalėjo tos žemės parduoti, nors ji ir buvo vadinama jo nuosavybe.

Kokių pasitaikydavo kraštutinumų, rodo kad ir šis pavyzdys. 1408 metais miestiečiai kartu su riteriais (žemvaldžiais) ir bernais prašė didįjį magistrą leisti jiems ir jų vargdieniams žmonėms savo reikmėms nusipirkti malkų iš jo mišk ų . Tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas (dr. J.Rink, p.136). Iš to galima suprasti, kaip buvo sunku prūsams, susiklosčius panašioms aplinkybėms.

Ir vis dėlto Ordinas buvo beveik priverstas pasirūpinti ir prūsais. Juk prūsų valstietis, gyvoji jėga, buvo svarbiausias Ordino brolių turto šaltinis, iš kurio jie gaudavo arklių, galvijų ir kitokio labo, nekalbant apie karo žygius.

Taip susiklostė, kad į prūsų valstiečius, kurių žemes užėmė Ordino dvarai, tapo labiau atsižvelgiama negu į tuos, kurie žemvaldžiams atlikdavo prievoles. Šie buvo išnaudojami iš paskutiniųjų. Pagaliau net ir jų Ordino broliai ėmė paisyti.

Vokiečių kaimai visą laiką buvo valstybės, taigi Ordino, priklausomybėje (G.Aubin, p.17).

Ordinas atsižvelgė į prūsų valstiečius anaiptol ne iš kilnumo. Vis labiau reiškėsi darbo jėgos stoka. Galbūt prūsų prieaugis nebuvo pakankamas. O gal per daug jų buvo pabėgę.

To padarinys buvo lažo padidinimas vietos prūsų valstiečiams (G.Aubin, p.90). Buvo įvesta ir visuotinė privaloma samdos tarnyba (G.Aubin, p.30). Visi valstiečių vaikai, sulaukę nustatyto amžiaus, turėjo eiti į lažą. „XIV amžiaus pabaigoje rytinėse Ordino žemėse buvo įvesta visuotinė lažo prievolė".

Ir net kai Ordino dvarų skaičius sumažėjo daugelį jų kaip atlygį perleidus samdomosios kariuomenės vadams, prūsai klimpo į vis sunkesnes gyvenimo sąlygas. Baudžiava daugumai prūsų bei lietuvių tapo gyvenimo būdu.

XV amžiuje vietos prūsai jau nebeįstengdavo atlikti, ko iš jų reikalavo Ordinas ir žemvaldžiai. Tada lažo darbai buvo užkrauti ir vokiečiams valstiečiams  (G.Aubin, p.77).


5. PRŪSŲ KULTŪROS SUVARŽYMAI

Be abejonių aišku, kad, taip labai prūsus išnaudojant, jiems nebeliko nei jėgų, nei laiko asmens kultūros dalykams. Tačiau Ordino broliams vis tiek dar atrodė reikalinga atimti iš prūsų bet kokią galimybę ugdyti savo sugebėjimus ar polinkius. „Ordinas neleido prūsams nei lietuviams įgyti amatą. Buvo draudžiama su prūsais ir lietuviais kalbėtis jų kalba" (August von Kotzebue, II, p.12). Apie kokį nors kalbos ugdymą niekad nebuvo nė pagalvota. Taigi buvo paralyžiuotas bet koks intelektualinis prūsų vystimasis.

„Jiems negalėjo būti leista mokytis amato, taipgi miestuose jiems nebuvo suteikiamos pilietinės teisės" (H.Steffen, p.74).

Galbūt Ordinas norėjo apsaugoti vokiečius amatininkus nuo galimos konkurencijos. Tačiau pagrindinė priežastis – noras laikyti prūsus prispaustus.

Iš to kilo ir štai koks sumanymas: „Dar XIII amžiuje Ordinas pasirūpindavo našlaitėmis prūsų merginomis ir našlėmis, parinkdamas joms vyrus. Per 1244 metų karą Kulme liko beveik vien seniai, tarnai, našlės ir vaikai. – Vyskupas Heidenreichas ragino moteris tuoktis su savo tarnais“ (dr. J.Rink, p.106).

Tuo buvo aiškiai parodytas siekis prūsus paversti ir išlaikyti tarnų tauta. Mintis apie prūsų švietimą, suprantama, Ordinui buvo visai svetima. Kaip jau minėta, jis ir pats sau buvo įsisteigęs tik būtiniausias mokyklas. Kitos krašte esančios mokyklos buvo įsteigtos arba miestų, arba vyskupų (dr. Paul Tschackert, p.8 ir 9).

Apie nuoseklų krikščionybės skelbimą prūsams begalvojo gal tik vienas kitas Ordino brolis. Beveik nebuvo tam ir galimybių. Juk niekas nesirūpino prūsų kalba. Būtiniausi nurodymai, potvarkiai buvo skelbiami per vertėjus, kurie tik vargais negalais įstengė susikalbėti abiem kalbomis.

Ir bažnyčios buvo pastatytos tik prie pilių Ordino broliams ir miestuose miestiečiams. Gottfriedas Ostermeyeris „Giesmių istorijoje“ (Erste littauische Lieder-geschichte, 1793) sako: „Yra žinoma tik keletas kaimo bažnyčių, Ordino laikais buvusių Prūsų Lietuvoje". Dar 1567 metais hercogo Albrechto „Testamente" sakoma: „Dabartinėmis sąlygomis beveik neįmanoma rasti prūsų kalbą mokančio sielų ganytojo"... ir t. t. Tokių niekada ir nebuvo. Prūsų kalba niekad nebuvo rašoma knygų.

Tai turėjo labai neigiamą poveikį. Apie senuosius laikus buvo pasakyta: „Religija persmelkė visą prūsų gyvenimą" (dr. P Tschackert, p.10). O dabar jie liko be jokio religinio auklėjim o . „Šio krašto senbuvius atversti Ordinas nepajudino nė piršto“ (dr. P.Tschackert, p.10).

O būdų, kaip stumti prūsus į visišką nekultūringumą, radosi vis daugiau. Pradžia buvo nukariavimas ir dalinis išnaikinimas. Tęsinys – teisių atėmimas ir įstūmimas į vergiją. Ir galiausiai  prūsai buvo paniekinti.

Taip prūsai turėjo smukti. Paskutinė ir esminga tautos atspirtis yra jos savigarba. Kai ji sunaikinama, nesulaikomai artėja pražūtis.

Galbūt prūsų savigarbą bent kiek palaikė supratimas, kad ateiviai pradėjo vadintis jų, pavergtųjų, vardu. Ilgai juose nežuvo ir priešinimasis visokiam neteisingumui. Juk, nepaisant visko, prūsai buvo kilni tauta. Neteisingumo nepakelia kilni širdis, – sako vokiečių poetas Schilleris.

Visiška to prieštara bus čia cituojami vokiečių mokslininko Voigto, kuris šiaip su tikra atjauta rašo apie prūsus, žodžiai iš jo „Prūsijos istorijos“ t. II, p.293: „Riteriai stengėsi tuojau pat rūpestingai gydyti prūsams žaizdas, padarytas karo. Jie maloniai bendravo su apkrikštytaisiais prūsais, jie rūpestingai, su atjauta slaugė suvargusius ir sergančius prūsus savo ligoninėse, aprūpindavo našles bei našlaičius, kurių vyrai ir tėvai buvo žuvę kare“.

Gal kartais ir taip pasitaikydavo. Tačiau bendras vaizdas kitoks. Sprendžiant iš visko, jis ir turėjo būti kitoks.

Visos tos raupsuotųjų prieglaudos, ligoninės ir t.t. buvo skirta tik vokiečiams. Be to, ir tos ligos šiame krašte atsirado tik su vokiečiais.

Ir moterų ordinai – atgailautojų, magdaliečių, kalčiu atpirkėjų buvo skirti vien vokietėms. Įvairios vargšų globos ir savišalpos brolijos rūpinosi tik atvykėliais vokiečiais.

Ordino moralinis smukimas iš vidaus reiškėsi dar ir tuo, kad buvo vis didinama pavergtųjų priespauda. Juk siekimas valdyti visados stiprėja jaučiant savo vidinį silpnumą. Tuo tarpu kas jaučiasi vidujai stiprus, tas neturi priežasčių to kitaip parodyti, kaip vien padėdamas kitiems ir paskatindamas.


6. VOKIEČIŲ VALDANČIOJO SLUOKSNIO NUSILPIMAS

Vokiečių ordino istorija verčia rimtai susimąstyti. Ne vieno vokiečio akis joje įžvelgia nepaprastą jo galybės suklestėjimą. Bet paskui Ordiną ištinka staigus, atrodytų, nepaaiškinamas žlugimas. Ir tai įvyksta per lengvai apžvelgiamą kelių šimtmečių tarpą.

Tačiau žmoniškumo ieškančiai akiai viskas atrodo kitaip. Prieš ją klostosi įvykiai, su kiekviena diena gausinantys kruvinus nusikaltimus. Ir taip buvo prisišaukta likimo bausmės. Tačiau šiam ne tiek svarbu patys veiksmai, kiek vidinė nuostata žmonių, kurių rankose galia...

Viskas, kas pasireiškia kokiu nors pavidalu, turi tam tikrą apibrėžtą prasmę, kuri ir yra egzistavimo pagrindas. Išblėsus šiai prasmei, išnyksta ir pats reiškinys. Taip būna žmonėms, bendrijoms, tautoms. Tas išblėsimas dažnai beveik prilygsta visiškam užgesimui. Tam tikromis nuostatomis, sąmoningais veiksmais tartum pažeidžiama kosminė galia. Tada ji atsigręžia prieš pažeidėją ir jį sekina, kol tas ilgainiui žūva. Tai ir būna likimo bausmė.

Ordinas vis dėlto išsilaikė ne taip jau trumpai. Tai rodo, kad jo turėta tam tikros vertės. Paslaptingose gyvenimo sąsajose, be abejo, jis turėjo kokią reikšmę. Matyt, reikėjo tos vokiečių ir baltų tautų tarpusavio sąveikos.

Net keista – apie tai jau kartą buvo kalbėta, – kad slavų, būtent lenkų, kunigaikščiai Vokiečių ordiną atsikvietė, kad slavų, būtent čekų, kunigaikščiai jam padėjo ištiktam didžios nelaimės ir kad paskui nuo slaviškos, tai yra, lenkų, galybės jis žuvo, o tuo tarpu ir šios galybės, ir paties Ordino nuolat puolama baltų giminių svarbiausioji pajėga, lietuviai, valdomi Vytauto, kurį laiką jį buvo parėmę.

Juk krinta į akis, kad Ordinas išlaikė savarankiškumą, kol Vytautas buvo gyvas, taip pat ir visą užkariautą teritoriją, tik rytuose to paties Vytauto atkirstą. Visur kitur Ordino užkariavimai liko kaip buvę.

O po Vytauto mirties 1430 metais Ordinas ėmė sparčiai smukti. Atrodė, jis nebeturėjo jokios atramos. Ir antrąja Torunės taikos sutartimi 1466 metais jis turėjo atiduoti Lenkijai visas vakarines žemes. Vėl įdomu ir gana reikšminga, kad Lenkijos karūną tuomet dėvėjęs asmuo buvo kartu ir Lietuvos valdovas ir net lietuviškos kilmės.

Tada ir buvo nulemtas baltų likimas. Lietuvos valdovams užkariavus žemes į pietus, lietuviškumas atsivėrė slaviškumo įtakai. Dėl 1413 metų Horodlės unijos, o dar labiau dėl 1569 metų priverstinės Liublino unijos Lietuva, o galiausiai ir visas baltų kraštas pateko į Lietuvai tokią lemtingą lenkų priklausomybę.

Ir tik pasaulinis karas, sukrėtęs visą žmoniją, šios tautos sąmonėje, kuri, nepaisant visko, tebebuvo gyva, sužadino galią vystytis. Čia dar vienas uždavinys. Likimas laukia, kol jis bus išspręstas. Laukia to iš lietuvių, vokiečių ir lenkų.

Bet sugrįžkime į anuos laikus! Lyginant vokiečius su lietuviais, čia įvyko toks reikšmingas pasikeitimas, kad aukštasis vokiečių sluoksnis pradėjo irti. Jis nusilpo kovodamas su kaimyninėmis tautomis. O savo krašto kiti gyventojų sluoksniai buvo prieš jį nusistatę.

Šis jėgų santykio pasikeitimas vokiečių sluoksniuose turėjo, savotiškų pasekmių. Prūsai bei lietuviai, tiesa, tebegyveno sunkiausiomis sąlygomis. Taip, jų padėtis netgi dar pablogėjo, kur tik dar buvo įmanoma. Vokiečiai ir prūsai su lietuviais liko, kaip ir anksčiau, visai atskirai gyveną vieno krašto gyventojai.

Tačiau žemiausiojo vokiečių sluoksnio būklė palaipsniui vis labiau panašėjo į prūsų bei lietuvių. Kito vokiečių sluoksnio pasireiškęs siekimas valdyti prievarta ėmė kėsintis ir į savo tautiečius.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS