Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS

5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS - 4. KYLANTI ORDINO GEROVĖ

4. KYLANTI ORDINO GEROVĖ IR SUNKĖJANČIOS, PRŪSŲ VALSTIEČIŲ GYVENIMO SĄLYGOS

Kad prūsų valstiečiai Ordiną tam tikra prasme maitino, matyti jau iš to, kas kalbėta. Bet ir toliau jie darėsi vis stipresnis Ordino gerovės pamatas. Tai vyko tartum savaime, dėl tokios Ordino brolių gyvenimo sampratos.

Kuriantis Ordino valstybei, vakaruose (Flandrijoje) ir šiaurėje (Anglijoje) atsirado didelis duoninių grūdų poreikis. Senojoj P r ū s i j o j  jų visados būta pakankamai. Tada Ordinas ir pradėjo tiekti javus užsieniui. Ir 1287 metais Flandrijos rinkoje jau buvo grūdų   iš   Ordino   valstybės.

Prekyba javais ir praturtino Ordiną. „Ordino sandėliuose susikaupė viduramžių laikams tiesiog nepaprasta grūdų gausybė“ (G.Aubin, p.25). Vėliau dar prisidėjo prekyba mišku, kiaunių kailiukais ir g i n t a r u.

Augant prekybai, didėjo ir visokių prūsų valstiečių gaminių pareikalavimas. Tai pajuto ir dvarininkai. Ir jie ėmė kraštutinai išnaudoti savo valstiečius. Viso to padarinys – valstiečiai dažnai savo ūkius palikdavo likimo valiai ir pabėgdavo.

Aišku, sugautieji pabėgėliai buvo smarkiai baudžiami. Bausmė kliudydavo ir tą, kuris pabėgėliui buvo suteikęs prieglobstį.

Ordino broliai sugalvojo naują dalyką: prūsui valstiečiui uždėjo ,,sklypo prievolę“. Dabar jis buvo prie sklypo pririštas, bet ne taip, kaip anksčiau, – ne kaip savo tėviškės žemės vaikas, paveldėtojas ir šeimininkas, o kaip darbo įrankis, tiekiąs žemės vaisius ir atiduodąs ponui.

Ką jis pagamindavo įtempdamas visas jėgas, priklausė ne jam. Suprantama, jis negalėjo tos žemės parduoti, nors ji ir buvo vadinama jo nuosavybe.

Kokių pasitaikydavo kraštutinumų, rodo kad ir šis pavyzdys. 1408 metais miestiečiai kartu su riteriais (žemvaldžiais) ir bernais prašė didįjį magistrą leisti jiems ir jų vargdieniams žmonėms savo reikmėms nusipirkti malkų iš jo mišk ų . Tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas (dr. J.Rink, p.136). Iš to galima suprasti, kaip buvo sunku prūsams, susiklosčius panašioms aplinkybėms.

Ir vis dėlto Ordinas buvo beveik priverstas pasirūpinti ir prūsais. Juk prūsų valstietis, gyvoji jėga, buvo svarbiausias Ordino brolių turto šaltinis, iš kurio jie gaudavo arklių, galvijų ir kitokio labo, nekalbant apie karo žygius.

Taip susiklostė, kad į prūsų valstiečius, kurių žemes užėmė Ordino dvarai, tapo labiau atsižvelgiama negu į tuos, kurie žemvaldžiams atlikdavo prievoles. Šie buvo išnaudojami iš paskutiniųjų. Pagaliau net ir jų Ordino broliai ėmė paisyti.

Vokiečių kaimai visą laiką buvo valstybės, taigi Ordino, priklausomybėje (G.Aubin, p.17).

Ordinas atsižvelgė į prūsų valstiečius anaiptol ne iš kilnumo. Vis labiau reiškėsi darbo jėgos stoka. Galbūt prūsų prieaugis nebuvo pakankamas. O gal per daug jų buvo pabėgę.

To padarinys buvo lažo padidinimas vietos prūsų valstiečiams (G.Aubin, p.90). Buvo įvesta ir visuotinė privaloma samdos tarnyba (G.Aubin, p.30). Visi valstiečių vaikai, sulaukę nustatyto amžiaus, turėjo eiti į lažą. „XIV amžiaus pabaigoje rytinėse Ordino žemėse buvo įvesta visuotinė lažo prievolė".

Ir net kai Ordino dvarų skaičius sumažėjo daugelį jų kaip atlygį perleidus samdomosios kariuomenės vadams, prūsai klimpo į vis sunkesnes gyvenimo sąlygas. Baudžiava daugumai prūsų bei lietuvių tapo gyvenimo būdu.

XV amžiuje vietos prūsai jau nebeįstengdavo atlikti, ko iš jų reikalavo Ordinas ir žemvaldžiai. Tada lažo darbai buvo užkrauti ir vokiečiams valstiečiams  (G.Aubin, p.77).

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS