Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS

5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS - 6. VOKIEČIŲ VALDANČIOJO SLUOKSNIO NUSILPIMAS

6. VOKIEČIŲ VALDANČIOJO SLUOKSNIO NUSILPIMAS

Vokiečių ordino istorija verčia rimtai susimąstyti. Ne vieno vokiečio akis joje įžvelgia nepaprastą jo galybės suklestėjimą. Bet paskui Ordiną ištinka staigus, atrodytų, nepaaiškinamas žlugimas. Ir tai įvyksta per lengvai apžvelgiamą kelių šimtmečių tarpą.

Tačiau žmoniškumo ieškančiai akiai viskas atrodo kitaip. Prieš ją klostosi įvykiai, su kiekviena diena gausinantys kruvinus nusikaltimus. Ir taip buvo prisišaukta likimo bausmės. Tačiau šiam ne tiek svarbu patys veiksmai, kiek vidinė nuostata žmonių, kurių rankose galia...

Viskas, kas pasireiškia kokiu nors pavidalu, turi tam tikrą apibrėžtą prasmę, kuri ir yra egzistavimo pagrindas. Išblėsus šiai prasmei, išnyksta ir pats reiškinys. Taip būna žmonėms, bendrijoms, tautoms. Tas išblėsimas dažnai beveik prilygsta visiškam užgesimui. Tam tikromis nuostatomis, sąmoningais veiksmais tartum pažeidžiama kosminė galia. Tada ji atsigręžia prieš pažeidėją ir jį sekina, kol tas ilgainiui žūva. Tai ir būna likimo bausmė.

Ordinas vis dėlto išsilaikė ne taip jau trumpai. Tai rodo, kad jo turėta tam tikros vertės. Paslaptingose gyvenimo sąsajose, be abejo, jis turėjo kokią reikšmę. Matyt, reikėjo tos vokiečių ir baltų tautų tarpusavio sąveikos.

Net keista – apie tai jau kartą buvo kalbėta, – kad slavų, būtent lenkų, kunigaikščiai Vokiečių ordiną atsikvietė, kad slavų, būtent čekų, kunigaikščiai jam padėjo ištiktam didžios nelaimės ir kad paskui nuo slaviškos, tai yra, lenkų, galybės jis žuvo, o tuo tarpu ir šios galybės, ir paties Ordino nuolat puolama baltų giminių svarbiausioji pajėga, lietuviai, valdomi Vytauto, kurį laiką jį buvo parėmę.

Juk krinta į akis, kad Ordinas išlaikė savarankiškumą, kol Vytautas buvo gyvas, taip pat ir visą užkariautą teritoriją, tik rytuose to paties Vytauto atkirstą. Visur kitur Ordino užkariavimai liko kaip buvę.

O po Vytauto mirties 1430 metais Ordinas ėmė sparčiai smukti. Atrodė, jis nebeturėjo jokios atramos. Ir antrąja Torunės taikos sutartimi 1466 metais jis turėjo atiduoti Lenkijai visas vakarines žemes. Vėl įdomu ir gana reikšminga, kad Lenkijos karūną tuomet dėvėjęs asmuo buvo kartu ir Lietuvos valdovas ir net lietuviškos kilmės.

Tada ir buvo nulemtas baltų likimas. Lietuvos valdovams užkariavus žemes į pietus, lietuviškumas atsivėrė slaviškumo įtakai. Dėl 1413 metų Horodlės unijos, o dar labiau dėl 1569 metų priverstinės Liublino unijos Lietuva, o galiausiai ir visas baltų kraštas pateko į Lietuvai tokią lemtingą lenkų priklausomybę.

Ir tik pasaulinis karas, sukrėtęs visą žmoniją, šios tautos sąmonėje, kuri, nepaisant visko, tebebuvo gyva, sužadino galią vystytis. Čia dar vienas uždavinys. Likimas laukia, kol jis bus išspręstas. Laukia to iš lietuvių, vokiečių ir lenkų.

Bet sugrįžkime į anuos laikus! Lyginant vokiečius su lietuviais, čia įvyko toks reikšmingas pasikeitimas, kad aukštasis vokiečių sluoksnis pradėjo irti. Jis nusilpo kovodamas su kaimyninėmis tautomis. O savo krašto kiti gyventojų sluoksniai buvo prieš jį nusistatę.

Šis jėgų santykio pasikeitimas vokiečių sluoksniuose turėjo, savotiškų pasekmių. Prūsai bei lietuviai, tiesa, tebegyveno sunkiausiomis sąlygomis. Taip, jų padėtis netgi dar pablogėjo, kur tik dar buvo įmanoma. Vokiečiai ir prūsai su lietuviais liko, kaip ir anksčiau, visai atskirai gyveną vieno krašto gyventojai.

Tačiau žemiausiojo vokiečių sluoksnio būklė palaipsniui vis labiau panašėjo į prūsų bei lietuvių. Kito vokiečių sluoksnio pasireiškęs siekimas valdyti prievarta ėmė kėsintis ir į savo tautiečius.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS