Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...

6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...

VI. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS VASALO HERCOGO VALDŽIOJE

1. VALDINIŲ IR TEISINIŲ APLINKYBIŲ PASIKEITIMAI

Po 1466 metų taikos sutarties krašto vyriausybei atrodė reikalinga nukelti savo būstinę labiau į rytus. Nuo tada didysis magistras ėmė reziduoti Karaliaučiuje. Mat teritorija į vakarus nuo Vyslos ir net sritys į rytus nuo jos su Marienburgo ir Elbingo miestais iš Vokiečių ordino buvo atimtos. Todėl Ordino žemių vakarinė dalis tarp Alnos ir Vyslos bei pamario ruožas prarado savo, kaip pagrindinių žemių, reikšmę.

Didžioji dauguma gyventojų ten buvo atvykėliai vokiečiai valstiečiai. Ilgas laikas įų skaičius nelabai bepaaugo. A t p l ū d i s iš Vokietijos seniai jau buvo praėjęs. Dabar jie gyveno, kaip sakoma, savo   tarpe.

Daugiausia vokiečių gyvenama sritis dabar dar labiau sumažėjo. Todėl gyventojai nevokiečiai ėmė įgyti persvarą. Tačiau šie gyveno daugiausia rytuose. Čia jie buvo vieninteliai gyventojai. Čia jie vis geriau įsikūrė. Jie jautėsi esą vieno kraujo. Netrukus juos visus imta vadinti lietuvių vardu. Jų vis gausėjo.

Ir nors krašto valdžia nebeturėjo buvusios galios, čia, rytuose, tebebuvo jos įstaigos ir dvarai, kur ūkio darbus dirbo valstiečiai.

Vakaruose ir ryčiau Alnos, bet ne per toliausiai, gana nemenkai dvarų Ordinas buvo perleidęs s a m d y t o s i o s kariuomenės vadams. Taigi ir šiuo atžvilgiu Ordino pozicijos labai susilpnėjo. Rytuose ilgainiui ėmė rastis vis daugiau žemvaldžių.

Abeji – krašto valdytojas, tai yra Ordinas, ir privatūs žemvaldžiai – savo pajamas sėmėsi iš valstiečių ir jų darbo. Ir tie, ir tie visą laiką stengėsi, kad šis šaltinis būtų kuo pelningesnis.

Neretai abejiems dvarininkams dėl valstiečių tekdavo susidurti. Kol Ordinas buvo nepriklausomas, privatūs žemvaldžiai turėdavo nusileisti. Ordinas galėjo valstiečius apsaugoti nuo per didelio išnaudojimo.

Dabar padėtis pasikeitė. P r i va č i ų dvarų savininkai kreipė savo žvilgsnį į Lenkiją. Ten jie matė s a v o siekių valstiečių atžvilgiu išsipildymą, gal net su kaupu (G.Aubin, p.104). Ir dabar jie stengėsi santykius su valstiečiais nusistatyti tokius kaip  kad Lenkijoje.

Krašto valdžia dabar nebebuvo paskutinė instancija. Didysis magistras tapo Lenkijos   karaliaus   valdiniu. Aukščiausias valdovas buvo karalius. Dabar dvarininkas galėjo jam pasiskųsti savo paties krašto valdžia ir užsitikrinti teises (G.Aubin, p.102).

Anksčiau kartais dar atsitikdavo, kad diduomenė, dvarininkai, užstodavo valstiečius nuo Ordino. Po 1466 metų viskas pasikeitė.

Privatieji dvarininkai vis labiau mažino ir taip menkas valstiečių teises. Ir susiklostė, kad kartais Ordinas turėdavo valstiečius ginti nuo diduomenės, tačiau nelabai sėkmingai. V i s greitėjančiu tempu valstiečiai ėmė netekti   savo   teisių.

Vargiai bebuvo įmanoma prūsus bei lietuvius valstiečius dar labiau išnaudoti. Tuo tarpu valstiečiai vokiečiai buvo gerokai savarankiškesni. Todėl dvarininkų žvilgsnis dabar jau nukrypo į juos.

Dėl karų ir ligų daugelyje vietų valstiečių darbo jėgos buvo labai sumažėję. Užtat likusieji valstiečiai tuo stipriau buvo spaudžiami. Taigi vis labiau įsigalinti privačioji dvarininkija nepaliaujamai didino valstiečių priespaudą. O kadangi lietuviai daugiausia dirbo valstybiniuose dvaruose, tai dabar ir vokiečiams valstiečiams teko patirti, kaip būna,   kai   esi   beteisis.

Daugelis bandė to išvengti, bėgo į miestus arba net visai iš krašto (G.Aubin, p.118). Užtat juo daugiau turėjo kentėti pasilikusieji.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...