Trečiadienis, Lie 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...

6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS... - 2. VOKIEČIŲ VALSTIEČIŲ TEISIŲ...

2. VOKIEČIŲ VALSTIEČIŲ TEISIŲ MAŽINIMO PRADŽIA

Pagrindinis įstatymas, tvarkąs krašto gyventojų santykius, buvo ,,Krašto nuostatai" („Landesordnung"). Prie jų sudarymo prisidėjo luomų atstovybė. Į ją įėjo d v a r i n i n k i j a , miestai, prūsai bei lietuviai ir pagal Kulmo teisę laisvi vokiečiai ūkininkai, taip pat dar vokiečiai valstiečiai. Tik prūsų-lietuvių valstiečių ten nebuvo.

Gausiausias prūsų bei lietuvių sluoksnis buvo privačiųjų žemvaldžių ir valstybinių dvarų baudžiauninkai. Jie galėjo būti kaip kokia prekė savo ponų užstatyti (tarnybai pas kitus), iškeisti arba parduoti. Taip rašoma G.Aubino veikale, p.145.

Po 1466 metų luomų atstovybė įgijo daugiau reikšmės. Lemiamą žodį dabar turėjo dvarininkija. „Jos pageidavimai nebūdavo atmetami“ (G.Aubin, p.124). Dar šį tą reiškė miestų atstovai. Kiti luomai balso beveik neturėjo.

Užtat luomų atstovybės aktuose visai nėra valstiečių nusiskundimų dėl augančios priespaudos. Tik prūsų bei lietuvių laisvieji pateikė vieną skundą.

O priespauda vis didėjo. Duoklės už žemės nuosavybę buvo savavališkai keliamos, reikalaujama naujų mokesčių, lažo prievolė daug kur buvo padidinta trigubai ar keturgubai.

Tada ir vokiečiai valstiečiai pradėjo bėgti iš savo sodybų į miestus, kur taipgi trūko jėgos laukų darbams. O kiti bėgo   į   užsienį, į Lenkiją ir Lietuvą.

Dvarininkai reikalavo, kad miestai išduotų pabėgusius valstiečius. Kai kurie miestai, pavyzdžiui, Karaliaučius, atsisakydavo. Nes juk valstiečiai, kaip reikalavo „Krašto nuostatai“, savo ūkį būdavo perdavę į saugias rankas“, t. y. perleidę jį kitiems valstiečiams, kurie įsipareigodavo atlikti visas prievoles (G.Aubin, p 124).

Netrukus luomų atstovybė pakeitė „Krašto nuostatus“ . Buvo pagriežtinta „žemės prievolė“. Dabar visi vokiečių valstiečių sūnūs, ne tik ūkio paveldėtojas, įpareigojami pasilikti savo apylinkėje (G.Aubin, p.130).

Toliau buvo teigiama, kad tas, kuris savo ūkį nepakankamai tvarko, gali būti pakeistas kitu, dvaro administracijai tinkamesniu.

Taigi valstietis pasidarė visai priklausomas nuo dvarininko malonės ar nemalonės. Bet ir tie, ir tie buvo vokiečiai. Tai kokie gi turėjo būti santykiai tarp vokiečio dvarininko ir prūso-lietuvio valstiečio ar lažininko!

Dar toliau „Krašto nuostatai“ nurodė aukščiausią (!) samdinio atlyginimą ir visai uždraudė ankstesnį atsilyginimą pasėliu. Jei koks valstietis nors ir teisėtai pasitraukdavo iš savo apylinkės, vis tiek turėdavo gauti atitinkamą pažymėjimą.

Visa tai lietė valstiečius vokiečius. Prūsų bei lietuvių tuose „Krašto nuostatuose“ beveik nė nebuvo paminėta (G.Aubin, p.132). Jie buvo „atsidūrę daugeliu pakopų žemiau nei valstiečiai vokiečiai. Jiems buvo savavališkai didinamos visokios duoklės ir prievolės“. – „Jų nuosavybės teisės nebuvo aiškiai apibrėžtos. Nuo miestų ir vokiečių kaimų laikomi atstu, jie kaip ir anksčiau buvo pririšti prie savo dvaro apylinkės ir savo gyvenamos vietos“ (G.Aubin, p.132).

Tiesa, „Krašto nuostatai“ teigė, jog kiekviena vyresnybė turinti su savo valdiniais kulmiškiais, prūsais ir lietuviais „kas kartas pagal aplinkybes, kadangi baudžiavoje jie nelygūs, apsieiti kuo palankiau ir švelniau“. Toliau minima, kad reikia rodyti žmoniškumą ir pan. Bet argi tai ką reiškė?

Aišku, buvo ir kilnaus nusistatymo, jautrių dvarininkų. Bet ir jie neįstengė priešintis bendroms to meto normoms. Taigi vokiečiai valstiečiai, lygia greta su laisvaisiais prūsais bei lietuviais, kuo toliau, tuo labiau darėsi beteisiai. O apie prūsų bei lietuvių valstiečių teises nebebuvo ko ir kalbėti.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...