Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...

6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS... - 3. TOLESNIS VOKIEČIŲ VALSTIEČIŲ...

3. TOLESNIS VOKIEČIŲ VALSTIEČIŲ BETEISIŠKUMO DIDĖJIMAS ORDINĄ PANAIKINUS

Paskutinysis didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis 1525 metais pralaimėjo kovą už Ordino nepriklausomybę nuo Lenkijos, Ordino žemes paskelbė hercogija ir prisiekė Lenkijos karaliui, savo dėdei, kaip vasalas.

Naujasis valdovas norėjo ir Prūsijoje sukurti žmoniškesnes gyvenimo sąlygas. Komisija , 1550 metais turėjusi svarstyti „Krašto nuostatus“, siūlė visiškai panaikinti baudžiavą. Tačiau tokio naujo įstatymo priimta nebuvo. Baudžiava liko (G.Aubin, p.132).

Užtat hercogas Albrechtas 1567 metais savo „Testamentu“, kuris prilygo konstitucijai, reikalavo visuose hercogijos valstybiniuose, didikų ir miestų dvaruose panaikinti prūsų bei lietuvių baudžiavą. Tačiau š i hercogo valia nebuvo įvykdyta, net ir valstybiniuose dvaruose. Tik miestai davė savo valstiečiams hercogo suteiktą laisvę.

Vokiečių valstiečių padėtis tuo tarpu dar pablogėjo. 1577 metų „Krašto nuostatai“ išplėtė „žemės prievolę“ – ji imta taikyti ir valstiečių dukterims. Dabar jos nebegalėjo be dvarininko leidimo pereiti į kito pono priklausomybę ar nutekėti į jo valdas. „Tas leidimas, aišku, būdavo gaunamas tik už piniginę išpirką“ (G.Aubin, p.134).

Naujieji „Krašto nuostatai“ įvedė priverstinę samdos tarnybą. Ponas turėjo teisę valstiečio sūnų ir dukterį imti dvaro tarnybon, kiek jam reikėjo. Pasipriešinusius tėvus ar vaikus ponas galėjo bausti.

„Jei valstietis turėjo vaikų, jie niekad negalėjo būti saugūs, kad ponas nesikėsins versti juos dirbti dvare. Tokios tarnybos trukmė nebuvo apribota. Daugeliui ji truko visą gyvenimą“ (G.Aubin, p.169).

Ir šiuose nuostatuose buvęs raginimas žmoniškai elgtis. Kokia tai nesąmonė, rodo patys nuostatai, tokie nežmoniški.

Miestai, pirmiausia Karaliaučius, griežtai protestavo prieš tokius „Krašto nuostatų“ sprendimus ir priglausdavo pabėgusius valstiečius be jokių atleidimo pažymėjimų. Taip pat vengdavo juos grąžinti dvarininkams.

Įvedus priverstinę samdos tarnybą, vokiečiai valstiečiai atsidūrė kuo sunkiausioje būklėje. Tuo būdu ir jie buvo nustumti ant tos pačios pakopos, ant kurios jau stovėjo   prūsų   bei   lietuvių   valstiečių   didžioji dauguma. Tiems jau seniai buvo taikomas priverstinės samdos įstatymas, reiškiąs ir asmens priklausomybę (G.Aubin, p.138).

Tik laisvieji prūsai bei lietuviai savarankiškos Ordino valstybės laikais vis dar turėjo šiokių tokių privilegijų, panašiai kaip vokiečiai valstiečiai. Dabar pabandyta ir tiems, ir tiems laisviesiems privilegijas apkarpyti. Taip, galiausiai jie turėjo net lažą eiti, kaip ir visi valstiečiai.

Vokiečiai valstiečiai neteko teisių 1577-1685 metų laikotarpiu. Dabar jie savo kailiu patyrė, kokia baisi per Ordino karus pavergtųjų dalia. Vis dėlto šiuo tarpu dar tebebuvo skirtumas tarp vienų ir kitų valstiečių būklės.

Vokietis valstietis buvo priklausomas dėl ūkio nuosavybės paveldo. Prūsas ar lietuvis valstietis nuo pat pradžių buvo ponui asmeniškai priklausomas, taigi baudžiauninkas (G.Aubin, p.163). Vokiečiai valstiečiai šalia nedidelės lažo prievolės turėjo mokėti didesnį činšą, o prūsams buvo uždėtas didelis   lažas.

Lažo darbus reikėjo dirbti 3-4 dienas per savaitę, bet dažniausiai buvo reikalaujama ir 5-6 dienų. Į klausimą, kokia yra lažo prievolė, dažnai atsakoma lakoniškai: „labai didelė“ (G.Aubin, p.168).

Iš viso to aišku, kad prūsams bei lietuviams valstiečiams savo žemei įdirbti beveik nebuvo paliekama laiko. Dažniausiai jie galėdavo tik naktimis ir sekmadieniais sau dirbti. Ir tas pats G.Aubinas dar sako, kad valstiečiai aplaidžiai tvarko savo ūkius. Kitaip nebuvo įmanoma.

Krašto skurdas padidėjo ir dėl karų. Nuo 1620 iki 1629 ir paskui vėl nuo 1655 iki 1660 metų kraštą į karą įtraukė švedai. Tuo tarpu, būtent 1656-1657 m., čia įpuolė totoriai. Jie talkininkavo lenkams prieš švedus, bet, lenkus palikę likimo valiai, patys įsiveržė į Prūsiją. Čia jie nužygiavo ligi Ragainės apylinkių ir sugriovė 13 miestų su 37 bažnyčiom ir daug kaimų.

Rašoma, kad totorių antpuolis nusinešė 80 000 žmonių gyvybių. Tai buvę daugiausia Nadruvos srities lietuviai. Be to, 1678 metais švedai antrą kartą įsiveržė į Klaipėdą ir Tilžę ir tik po didžiojo kurfiursto pergalės ties Spitre 1679 metais buvo išvyti.

Iš vienos 1701 metų lentelės matyti, kokioje būklėje buvo anų laikų valstietija. Tačiau joje kalbama tik apie Sembos sritį, būtent kraštą į rytus nuo Deimenos. Po 1525 metų čia būta vokiškų ir lietuviškų apygardų, taigi vokiečių ir lietuvių valstiečių gyvenamų vietų (Toeppen, Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija, p.263).

Vokiškose apygardose priskaičiuota – žemvaldžių dvaruose 436 valstiečiai, mokantys aukštus mokesčius, ir 824 lažininkai. Valstybiniuose dvaruose buvo 1247 didelius mokesčius mokantys valstiečiai ir 1378 lažininkai.

Lietuviškose apygardose žemvaldžių dvaruose visai nebuvo „aukštų činšo mokesčių mokėtojų“, o tik 980 lažininkų; valstybiniuose dvaruose – 1826 činšininkai ir 30 092 lažininkai. Iš šitų skaičių, beje, matyti, kokia didelė buvo gyventojų lietuvių persvara.

„Laisvųjų ir laisvais liekančių gyventojų iki 1715 metų iš kitur neatvyko“ (G.Aubin, p.167). Tačiau tarp 1550 ir 1570 metų keli tūkstančiai olandų (menonitų) įsikūrė Elbingo apylinkėse; jie mokėjo keturis kartus didesnį činšą negu kiti valstiečiai. Į miestus, hercogui Albrechtui paraginus, atsikėlė amatininkų iš Škotijos, Bohemijos ir Silezijos.

„Tokiomis aplinkybėmis, – sako G.Aubinas savo veikalo p.170, – kaimyninė Lenkija, kuri šiaip jau negalėjo pasigirti valstiečių gerove, ėmė atrodyti labai patraukli“. Per sieną būriais   pradėjo   bėgti valstiečiai ir samdiniai.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes tiesiog nesuprantama, kaip galėjo vokiečių raštuose po Pasaulinio karo būti kalbama apie lietuvių atsikėlimą iš Lietuvos, kur valstiečiai gyveno geresnėmis sąlygomis negu Lenkijoje.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...