Pirmadienis, Rugs 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...

6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS... - 4. PASKUTINIS PRŪSIŠKUMO BLYKSTELĖJIMAS

4. PASKUTINIS PRŪSIŠKUMO BLYKSTELĖJIMAS

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad gausūs Prūsijos gyventojai t i e s i o g susitaikė su didėjančiu savo beteisiškumu, iš tikrųjų taip nebuvo. Tiesa, prūsų valstiečiai it apkvaitę nuolankiai vilko savo jungą. Juk praėjo ne vienas šimtmetis, kaip jie buvo pavergtieji.

Atrodo, juose turėjo išblėsti bet kokia žmoniškos buities viltis, net ir jos suvokimo galėjo nebelikti.

Vis dėlto kai kurių prūsų širdyse ir po 300 metų nuo karo prieš juos pradžios teberuseno savo vertės nuovoka. Tai buvo prūsų bei lietuvių laisvieji. Ilgą laiką jie buvo prilyginti riterių luomui. Ordino karuose jie turėdavo dalyvauti raiti. Tačiau ilgainiui pradėta po truputį ir iš jų reikalauti vis prastesnių prievolių. Galiausiai jie turėjo ne tik mokėti didesnius mokesčius negu valstiečiai, bet netgi eiti lažą.

Tada vėl juose užsiplieskė buvusioji savigarba. Jie juk geruoju pasidavė Ordino valdžiai. Jiems buvo pripažinta šiokių tokių teisių. Tačiau i l g a i n i u i viena po kitos jos tapo atimtos. Apgaule keičiama jų visuomeninė padėtis ir naikinamas savitumas. Užtat jie dar kartą sukilo.

Tai įvyko 1525 metais. Juos galėjo padrąsinti, sustiprinti jų kadaise turėtą savimonę ir teisingumo jausmą valstiečių sukilimai Vokietijoje. „Tai buvo laisvieji prūsai, 1525 metais davę ženklą pradėti valstiečių sukilimą, vienintelį tokio masto, kokio nebuvo patyrusi visa agrarinė sritis į rytus nuo Elbės“, – sako G.Aubinas (p.126).

Vokiečiai valstiečiai, kurių teisės taip pat buvo apkarpomos, parėmė juos. Taigi Kaimės malūnininkas Valentinas Moldenhaueris, o Semboje Hansas Geickė pasidarė jų vadais.

Krašto valdovas, didysis magistras, neseniai pasidarė hercogu, tad buvo užsienyje. Jis derėjosi su savo dėde, Lenkijos karaliumi, iš kurio jis gavo Prūsiją kaip leną, matyt, turėdamas didesnių politinių   vilčių.

Prūsai irgi tikėjosi, jog šis valdovas gins jų teises. Kaip kad mūsų laikų lietuviai jaučia vyriausybei nepaprastą pasitikėjimą, taip darė tada ir jų protėviai prūsai. Tais laikais irgi tikėta, kad valdžios viršūnėse esą žmonės yra iškilę tik dėl savo žmogiškų   vertybių.

Prūsai patyrė didžiausią nusivylimą. Krašto valdovas stojo į dvarininkų pusę. Jis surinko kariuomenę. Didikai ir Lenkija (!) atsiuntė pastiprinimą. Ir hercogas nuginklavo laisvųjų bei valstiečių sukilėlius ir įsakė pradžioje tris, o vėliau ir daugiau jų nubausti mirtimi. Kokios jie buvo kilmės, nežinoma. Tuo tarpu Moldenhaueris ir kiti vokiečiai atsipirko kalėjimu.

Hercogas sušaukė luomų atstovybę, tačiau miestų atstovus sugrąžino atgal. Taigi valstiečiai liko be užtarėjų prieš žemvaldžius. Ir šie pasiekė ko norėjo, nors hercogas primygtinai ragino nereikalauti iš valstiečių per daug.

1526 metais buvo išleisti „Krašto nuostatai“, o 1529 metais dar papildyti. Jie įtvirtino jau aprašytąją prūsų laisvųjų ir vokiečių valstiečių būklę: jie vis giliau grimzdo į beteisiškumą.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...