Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...

6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS... - 5. NAUJOS KULTŪRINIO GYVENIMO...

5. NAUJOS KULTŪRINIO GYVENIMO GALIMYBĖS PRŪSAMS IR LIETUVIAMS

Turėtų būti savaime suprantama, kad kultūra galima tik dvasiškai tobulėjant tuo pavidalu, kurį lemia tautinis savitumas. Jau buvo kalbėta, kad Ordinui nė mintis niekada nebuvo šmėstelėjusi apie aisčių (prūsų bei lietuvių) kultūrą. Prūsų ar lietuvių tautinis savitumas jam buvo tiesiog b evertis. Jam svarbu buvo tik darbo jėga.

Gal ir amžini karai neleido Ordinui kitaip manyti. Vadovaujantieji jo žmonės gyveno tik karo rūpesčiais. „Nugalėta juk buvo tik naudojant prievartą, atvertimas į krikščionybę buvo vien išorinis, apie mokymą ir vidinį įsitikinimą tikrai buvo mažai galvojama“ (Lohmeyer, p.127).

Iširus Ordinui ir įsteigus hercogiją , kultūros reikalai pakrypo kitaip. Naujajam hercogui pirmiausia atrodė būtina įdiegti reformaciją. Reformuotoji liuteroniška bažnyčia religingumą ugdė daugiausia skelbdama ir aiškindama Bibliją. O tam būtinai reikėjo kalbėti klausytojų kalba.

Tada hercogas Albrechtas ir nustatė, kad bažnyčiose pamokslai būtų pradėti sakyti prūsiškai ir lietuviškai. 1541 metais išleistas toks jo įsakas: „Laisvųjų valstiečių sūnūs, gimę prūsais ir vietiniai, gali studijuoti Karaliaučiaus partikuliare, ir jeigu jie pasirodytų geri Dievo žodžio skelbėjai, atsisakytų prūsiškos kilmės bei teisių, būtų nesuvaržyti, laisvi Kulmo žmonės, galėtų naudotis ir Kulmo teisėmis“ (publikacija iš Valstybės archyvo, 43B. Nr.406).

Toliau buvo imta statyti bažnyčios šiems gyventojams. Beveik visos mūsų tėvynės bažnyčios yra kaip tik iš ano laikotarpio.

Iš viso to matyti, kad ligi tada prūsams nei lietuviams gimtąja kalba pamokslų nebuvo sakoma. Įsrutyje pirmą kartą tai padarė kapelionas Uldarichas Ringelstadtas 1537 metais (dr. Hans Kiewning, Max Lutat, Urkunden zur Geschichte des ehemaligen Hauptamtes Insterbur g– „Duomenys tuometinės Įsruties apygardos istorijai“, p.20).

Sakant pamokslus prūsiškai bei lietuviškai, reikėjo ir knygų šiomis kalbomis. Hercogas pasirūpino, kad jų atsirastų. Joks įvertinimas čia nebus per didelis. Tai turėjo didžiulę reikšmę visai baltų krašto naujajai kultūrai.

Hercogo potvarkiu buvo parašytas prūsų kalbos žodynas, prūsiškai išverstas Naujasis Testamentas ir Lutherio katekizmas.

Šiam reikalui galėjo būti vartojama tik sembų tarmė. Kitur prūsų kalba jau buvo bebaigianti nutilti. Dauguma prūsų s a v o gyvenimo būdo ir savos   kultūros   siekio   nebeturėjo.

Vokiečių ordinas, o vėliau dvarininkai ne tik praliejo jų kraują, išplėšė žemę, bet palaužė juose savos kultūros   siekį.

Šiek tiek kitaip dar buvo lietuviuose. Hercogo pastangos jiems turėjo didžiulę reikšmę . Jie neprarado ryšio ir su lietuviais, gyvenančiais   anapus   sienos. Tai ypač akivaizdu tapo 1541  metais įkūrus Karaliaučiuje partikuliarą, kuris 1542m. buvo išplėstas į universitetą.

Į jį hercogas tuoj pat pakvietė ir lietuvius. Pirmųjų profesorių tarpe matome Abrahamą C u 1-v e n s i s , lietuviškai Abraomą Kulvietį, ir Stanislovą Rapagelanus (Rapolionį). Abu buvo kilę iš lietuviu didikų, Kauno apylinkėse turėjusių dvarus. Abu mokslininkai buvo studijavę Krokuvoj, o paskui Vitenberge.

Be lotynų, jie savo raštuose vartojo ir lietuvių kalbą. Pirmoji knyga lietuvių kalba, Lutherio katekizmo vertimas, buvo išspausdinta 1547 metais. Labai galimas daiktas, čia buvo p a s i n a u d o t a ir vertimu iš vokiečių į lenkų kalbą. Šitą katekizmą parūpino Martynas   Mažvydas, lotyniškai — Mosvidius.

Mažvydas kilęs iš Žemaitijos, ir taip pat buvo hercogo pakviestas į Karaliaučių. Čia jis hercogo lėšomis studijavo, vėliau tapo dvasininku ir archidiakonu Ragainėje.

Toliau paminėtinas Johannas Bretkė, vertęs religinius raštus į lietuvių kalbą. Bet čia jis pasirašydavo Jonas Bretkūnas. Jo gimtinė buvo Bambliai, netoli Tepliuvos. Ir jis Karaliaučiuje studijavo hercogo lėšomis ir kunigavo iš pradžių Labguvoje, vėliau Karaliaučiuje. Labguvoje jis pirmas ėmė   pamokslus   sakyti   lietuviškai.

Bretkūnas parengė pirmąjį giesmyną lietuvių kalba. Giesmynas pasirodė 1589 metais, jis sudarytas iš vertimų, kuriuos atliko jau minėtieji lietuviai ir jis pats. 1591 metais pasirodė Bretkūno Postilė. Galiausiai jis išvertė į lietuvių kalbą visą Bibliją. Tačiau ji nebuvo išspausdinta . Jos rankraštis dar ir šiandien tebėra Karaliaučiaus bibliotekoje.

Įsidėmėtina didelė   lietuvių   gausa to meto Karaliaučiuje, kad jiems buvo skiriama dvasininkų.

Čia paminėtini dar keli lietuviai, kurie tais laikais išėjo dvasinius mokslus ir hercogijoje kunigavo būtent Augustinas Jasmundas, Krauliškių ir Ragainės kunigas, Baltramiejus Vilentas, Karaliaučiaus lietuvių kunigas, kuris į lietuvių kalbą išvertė Evangelijas ir Epistolas sekmadieniams ir švenčių dienoms“, ir Simonas Vaišnoras, kuris klebonavo Ragainėje.

Nuo pat pradžios hercogas apmokėdavo studijų kaštus Karaliaučiaus universitete aštuoniems lietuviams. Tokią globą paskatino didesni planai. Juk greitu laiku reformacija išplito tarp lietuvių, taip pat ir Lietuvoje. O tai galėjo turėti reikšmės ir hercogijai, siekiančiai nepriklausomybės nuo Lenkijos. Tačiau kova prieš reformaciją grąžino didesnę lietuvių tautos dalį atgal prie katalikų bažnyčios.

Reikšminga ir tai, kad hercogas savo lietuviškai kultūros veiklai kvietėsi pajėgų iš Lietuvos. Taigi ten jau buvo labiau išsilavinusių lietuvių. O tai rodo Lietuvoje gyvavus visai kitokias   kultūrines   sąlygas.

Hercogas tai aiškiai matė ir todėl 1561 metais „Tesamentu“  panaikino savo šalyje baudžiavą prūsams bei lietuviams, atvėrė jiems kelią   į   mokslą ir kultūrą savo kalba ir pagal savo tradicijas (Aug. Herm. Lucanus, Preussens uralter und heutiger Zustand –-Prūsija senovėje ir dabar“,   2 sąs., p.185).

O 1 i g i šiol lietuviai tam neturėjo galimybių. Senoji kultūra buvo paremta, kaip ir visur senovėje, tiesioginiu žynių, išminčių poveikiu. Gyvas jų išmanymo perteikimas ir skatino nuolatinę pažangą. Ji ėmė menkėti išminčių skaičiui mažėjant, ir pagaliau visai sustojo, kai jie buvo išnaikinti ir kai susidarė labai sunkios gyvenimo sąlygos.

Naujajai kultūrai reikėjo kitokių žmonių ir raštų, kur būtų išdėstyti dvasiniai pasiekimai. Turėdama savo raštiją, ir silpstanti tauta gali vėl atgauti savitumą ir pakilti kultūriškai, net ir nesant tiesioginės sąveikos. Savos, nors ir skurdžios, raštijos sukūrimu buvo tam padaryta pradžia. Įsidėmėtina, kad laikui bėgant tarp dvasininkų, Prūsų Lietuvoje pamokslus sakiusių lietuviškai, vis daugiau radosi vokiečių, jų atvykdavo net iš Vokietijos (kaip, pavyzdžiui, Lazarus Sengstockas iš Liubeko), studijuodavo Karaliaučiuje, išmokdavo lietuvių kalbos ir paskui dirbdavo dvasininkais; Sengstockas dirbo net keliose vietose – Šilutėje, Rusnėje, Klaipėdoje ir Karaliaučiuje.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...