Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...

6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS... - 6. PRŪSŲ BEI LIETUVIŲ...

6. PRŪSŲ BEI LIETUVIŲ TĖVYNĖS ATSIGAVIMAS

Gana keista, kad vokiečiams, užkariautojams ir kolonistams, atsikėlus į baltų žemes, šis kraštas ir liko vadinamas senųjų jo gyventojų vardu. Nors čia ėmė viešpatauti užkariautojai. Net ir čia atsikėlę vokiečiai valstiečiai pradžioje turėjo tam tikra prasme ponų teises.

Lokatorius, kaimo įkūrėjas, kartu ir to kaimo seniūnas, sudarė drauge su malūnininku ir smuklininku kaimo valdžią ir net turėjo teisę būti teisėjais. Ir nors vėliau viskas pasikeitė, vokiečiai vis viena liko ponais.

Prūsai jų rankose tebuvo darbo jėga, kurią naudojo savo nuožiūra. Net prūsų gyvybė priklausė nuo jų valios. Taigi prūsai savo tėvynėje nebebuvo reikšminga gyventojų grupė.

Bet jie ten tebegyveno, nors ir atskirti nuo vokiečių, beteisiai, netekę žmogiškosios vertės. Tačiau jie tebebuvo. Net ir prūsiškai kalbėti jiems nebuvo leidžiama, nebent tarpusavy (August von Kotzebue, Senoji Prūsijos istorija, II, p.60-62). Jų savitumas, susiklostęs per tūkstančius metų, nebegalėjo reikštis. Ir todėl po truputį nyko.

Atrodė, niekas labai to ir nebepasigedo. Juo labiau vokiečių gyvenimo lygis panašėjo į jų, juo labiau silpo abiejų tautų atskirumas ir juo labiau prūsai artėjo prie vokiečių, perėmė jų kalbą ir gyvenimo būdą.

Tebuvo likę tik senelių ir senučių, dar kalbančių prūsiškai. Pagaliau išnyko ir jie. Su paskutiniu savo atodūsiu jie nusinešė į amžiną tylą ir paskutinius šios aisčių tarmės, prūsų kalbos, garsus.

Dabar krašte girdėjai tik vokiečių kalbos įvairiausias tarmes. Tačiau tebeaidėjo prūsiški garsai vietų bei žmonių varduose , nors vokiečių ir pakeistuose. Ir patys vokiečiai save vadino prūsais, o kraštą Prūsija – iš baltų genties prūsų vardo.

Tuo tarpu užkariautojo krašto rytuose vis aiškiau buvo girdėti kita aisčių tarmė. Tai buvo lietuvių kalba. Prie jos prisišliejo kiek kitaip skambančios skalvių ir nadruvių tarmės, kaip kad Vokietijoje dar ir šiandien yra vokiečių žemaičių tarmė šalia aukštaičių. Taip sustiprėjo lietuvybė.

Juk lietuviai į rytus nuo Deimenos ir Alnos gyveno beveik vieni patys. Lietuvišku žodžiu jie tarpusavy šnekėjo. Lietuvių kalba jie reikšdavo savo vidinį gyvenimą, savo jausmus ir norus, savo mintis ir apmąstymus. Šioje kalboje tebebuvo gyva, kas jų protėvių šimtus ir tūkstančius metų mąstyta, siekta. Nė kiek neabejojant galima teigti, kad tos apylinkės nuo seno buvo lietuviškos. Popiežiaus pasiuntinys Wilhelmas, Modenos grafas, kuris tuoj po pirmųjų Vokiečių ordino užkariavimų, būtent 1234 metais, nuvyko į dar ginčijamas sritis nustatyti Bažnyčios ir Ordino santykių, 1243 metų liepos 28 d. Anagni vietovėje netoli Romos patvirtino antspaudu dokumentą, kuriuo steigiamos keturios vyskupijos. Ten nurodytos jų sienos. Jos nuo pietinių vyskupijų, Kulmo ir Pomeranijos, siekė ne per toli į rytus, vos iki Alnos. Apie dvi šiaurines vyskupijas, Varmės ir Sembos, sakoma, kad jos rytuose turi prieiti iki lietuvių sienos. Tai negalėtų reikšti, kad iki Nemuno vidurupio, o kad tik iki Skalvos ir Nadruvos.

Sakoma, kad lietuviai, girdi, vėliau atvykę su žemdirbystės produktais į užkariautas sritis. O Hennenbergeris savo knygos „Prūsijos didžiųjų žemėlapių aiškinimai“ p.170 sako, jog 1355 metais Winrichas von Kniprodė išleidęs potvarkį, kad sembai, notangai ir lietuviai savo gaminius turį gabenti į Karaliaučių parduoti. Taigi lietuviai jau tuo laiku turėjo šiame krašte gyventi ir dirbti žemę.

Lietuvių skaičius negalėjo būti mažas ir vis didėjo. Jau daugybė belaisvių, kuriuos vėliau iš Žemaitijos ir Aukštaitijos Ordinas atsivarydavo, turėjo tą skaičių didinti. Dėl to dar valdant pirmajam hercogui Karaliaučiuje imta sakyti lietuviškus pamokslus, ir jie buvo sakomi iki pat XIX amžiaus paskutiniojo ketvirčio. Ir Hennenbergeris savo knygos p.241 pasakoja, kad 1539 metais Šv.Lorenco dieną Zakheime apie 2 valandą lietuviškose pirtyse prie Priegliaus kilęs didelis gaisras. Tai nereiškia kokios nors atskiros pirčių rūšies, o tik kad ten gyventa lietuvių, kurie tas pirtis buvo įsirengę.

Lietuviai dar iš seno buvo pamėgę pirtyse praustis (Matas Pretorijus, Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, XIV, p. 22), tuo tarpu vokiečiai nebeturėjo tokio visuotinio papročio, kaip kad ir mūsų laikais, prieš kokius 40 metų. Čia, Karaliaučiuje, gyvenantys lietuviai daugiausia buvo amatininkai. 1783 metais Prūsijos žurnalo „Magazin“ 91 sąsiuviny be kita ko sakoma: „Nuo Albrechto laikų lietuviai vertėsi amatais, prekyba, kartais net imdavosi mokslų. Tik pastarieji atvejai nebuvo dažni, nes kliuvinys buvo iš dalies kalba, iš dalies – skurdas“.

Kodėl jie buvo nuskurdę, galėtų būti aišku iš to, kas jau išdėstyta.

Taigi atrodo, kad Prūsija jau ir tada buvo lietuvių gausiai gyvenama. Daug kam neaišku, iš kur jie atsirado. Po Pasaulinio karo rašę vokiečių autoriai lietuvius apibūdina kaip darbininkus, atsikėlusius XV ir XVI amžiuje. Teisybė, persikėlimų buvo. Bet atvykėlių skaičius tada turėjo būti neįtikėtinai didelis. Lietuviai būtų turėję atvykti būriais, kad galėtų užplūsti visą kraštą ligi pat Karaliaučiaus. Tai visai negalimas dalykas. Be to, čia reikia priminti dar vieną svarbią aplinkybę.

Dėl to, kas buvo žinoma apie gyvenimo sąlygas Ordino valstybėje, o paskui ir hercogijoje, niekas nebūtų susigundęs į ten keltis. Sunkesnės būklės už tą, į kurią buvo patekę prūsai bei lietuviai valstiečiai, niekur kitur nebūtum radęs. Jie čia buvo neturintys balso vienų ir kitų dvarininkų darbo įrankiai. Ir nors jie „būriais“ bėgo per sieną į Lenkiją, nebegalėjo „būriais“ čia subėgti iš Lietuvos, ypač hercogijos laikais, kai gyvenimo sąlygos tolydžio vis sunkėjo. O Lietuvoje jos visados buvo dar geresnės negu Lenkijoje.

Kur kas labiau įtikėtina atrodo, kad skalvius ir nadruvius buvo pradėta vadinti lietuviais, kas dėl kalbos panašumo visai suprantama, kad palikuonys tų, kurie per Ordino karus buvo iš savo tėvynės pabėgę į rytus, dabar vėl į ją grįžo, kad galiausiai lietuviai, kaip belaisviai tūkstančiais atsivaryti į Ordino Žemę, po 1422 metų sienos nustatymo ir galutinės taikos su Lietuva sudarymo noriai apsigyveno tarp savo tautiečių rytuose.

Visi jie buvo vadinami kolonistais. „Netgi Lietuvos senbuviai, jei prie turėtos nuosavybės dar prisidurdavo keletą ūbų dirbamos žemės ar pan., pavadinami „kolonistais“; užtat krašto kolonizacijos lentelėse taip apibūdintų matome nemažai tikrų provincijos lietuvių“ (dr. Max Beheim-Schwarzbach, Friedrich Wilhelms I Colonisationswerk in Lithauen – „Frydricho Vilhelmo I kolonizacinė politika Lietuvoje", p.4). Aišku, čia turėta galvoje Prūsų Lietuva.

Taigi daugelis lietuvių tik grįžo į savo protėvių kraštą. Jie čia dykra virtusią žemę vėl įdirbo. Jie čia tikėjosi laisviau gyvensią negu dvarininkų valdose. Ir taip jie   sukūrė   prūsų-lietuvių   tėvynę.

Ji buvo nepaprastai veikli. Hercogijos administracija tas sritis laikė tiktai lietuviškomis. Užtat nuo 1525 metų ten buvo įsteigtos lietuviškos a p y g a r d o s . Ir netrukus po 1600 metų mūsų tėvynė tiesiog imta vadinti Lietuvos   provincija (Provinz Litauen).

Nutilusi prūsų kalba visam Ordino kraštui ir daliai vokiečių tautos paliko prūsų vardą; gyvieji lietuviai, kurie apgyvendino kraštą ir po ilgų alinančių karų sugrąžino jį į kultūrinį gyvenimą, irgi davė jam vardą. O vokiečiai   valdovai   tai   pripažino.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...