6. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS...

VI. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI LENKIJOS VASALO HERCOGO VALDŽIOJE

1. VALDINIŲ IR TEISINIŲ APLINKYBIŲ PASIKEITIMAI

Po 1466 metų taikos sutarties krašto vyriausybei atrodė reikalinga nukelti savo būstinę labiau į rytus. Nuo tada didysis magistras ėmė reziduoti Karaliaučiuje. Mat teritorija į vakarus nuo Vyslos ir net sritys į rytus nuo jos su Marienburgo ir Elbingo miestais iš Vokiečių ordino buvo atimtos. Todėl Ordino žemių vakarinė dalis tarp Alnos ir Vyslos bei pamario ruožas prarado savo, kaip pagrindinių žemių, reikšmę.

Didžioji dauguma gyventojų ten buvo atvykėliai vokiečiai valstiečiai. Ilgas laikas įų skaičius nelabai bepaaugo. A t p l ū d i s iš Vokietijos seniai jau buvo praėjęs. Dabar jie gyveno, kaip sakoma, savo   tarpe.

Daugiausia vokiečių gyvenama sritis dabar dar labiau sumažėjo. Todėl gyventojai nevokiečiai ėmė įgyti persvarą. Tačiau šie gyveno daugiausia rytuose. Čia jie buvo vieninteliai gyventojai. Čia jie vis geriau įsikūrė. Jie jautėsi esą vieno kraujo. Netrukus juos visus imta vadinti lietuvių vardu. Jų vis gausėjo.

Ir nors krašto valdžia nebeturėjo buvusios galios, čia, rytuose, tebebuvo jos įstaigos ir dvarai, kur ūkio darbus dirbo valstiečiai.

Vakaruose ir ryčiau Alnos, bet ne per toliausiai, gana nemenkai dvarų Ordinas buvo perleidęs s a m d y t o s i o s kariuomenės vadams. Taigi ir šiuo atžvilgiu Ordino pozicijos labai susilpnėjo. Rytuose ilgainiui ėmė rastis vis daugiau žemvaldžių.

Abeji – krašto valdytojas, tai yra Ordinas, ir privatūs žemvaldžiai – savo pajamas sėmėsi iš valstiečių ir jų darbo. Ir tie, ir tie visą laiką stengėsi, kad šis šaltinis būtų kuo pelningesnis.

Neretai abejiems dvarininkams dėl valstiečių tekdavo susidurti. Kol Ordinas buvo nepriklausomas, privatūs žemvaldžiai turėdavo nusileisti. Ordinas galėjo valstiečius apsaugoti nuo per didelio išnaudojimo.

Dabar padėtis pasikeitė. P r i va č i ų dvarų savininkai kreipė savo žvilgsnį į Lenkiją. Ten jie matė s a v o siekių valstiečių atžvilgiu išsipildymą, gal net su kaupu (G.Aubin, p.104). Ir dabar jie stengėsi santykius su valstiečiais nusistatyti tokius kaip  kad Lenkijoje.

Krašto valdžia dabar nebebuvo paskutinė instancija. Didysis magistras tapo Lenkijos   karaliaus   valdiniu. Aukščiausias valdovas buvo karalius. Dabar dvarininkas galėjo jam pasiskųsti savo paties krašto valdžia ir užsitikrinti teises (G.Aubin, p.102).

Anksčiau kartais dar atsitikdavo, kad diduomenė, dvarininkai, užstodavo valstiečius nuo Ordino. Po 1466 metų viskas pasikeitė.

Privatieji dvarininkai vis labiau mažino ir taip menkas valstiečių teises. Ir susiklostė, kad kartais Ordinas turėdavo valstiečius ginti nuo diduomenės, tačiau nelabai sėkmingai. V i s greitėjančiu tempu valstiečiai ėmė netekti   savo   teisių.

Vargiai bebuvo įmanoma prūsus bei lietuvius valstiečius dar labiau išnaudoti. Tuo tarpu valstiečiai vokiečiai buvo gerokai savarankiškesni. Todėl dvarininkų žvilgsnis dabar jau nukrypo į juos.

Dėl karų ir ligų daugelyje vietų valstiečių darbo jėgos buvo labai sumažėję. Užtat likusieji valstiečiai tuo stipriau buvo spaudžiami. Taigi vis labiau įsigalinti privačioji dvarininkija nepaliaujamai didino valstiečių priespaudą. O kadangi lietuviai daugiausia dirbo valstybiniuose dvaruose, tai dabar ir vokiečiams valstiečiams teko patirti, kaip būna,   kai   esi   beteisis.

Daugelis bandė to išvengti, bėgo į miestus arba net visai iš krašto (G.Aubin, p.118). Užtat juo daugiau turėjo kentėti pasilikusieji.


2. VOKIEČIŲ VALSTIEČIŲ TEISIŲ MAŽINIMO PRADŽIA

Pagrindinis įstatymas, tvarkąs krašto gyventojų santykius, buvo ,,Krašto nuostatai" („Landesordnung"). Prie jų sudarymo prisidėjo luomų atstovybė. Į ją įėjo d v a r i n i n k i j a , miestai, prūsai bei lietuviai ir pagal Kulmo teisę laisvi vokiečiai ūkininkai, taip pat dar vokiečiai valstiečiai. Tik prūsų-lietuvių valstiečių ten nebuvo.

Gausiausias prūsų bei lietuvių sluoksnis buvo privačiųjų žemvaldžių ir valstybinių dvarų baudžiauninkai. Jie galėjo būti kaip kokia prekė savo ponų užstatyti (tarnybai pas kitus), iškeisti arba parduoti. Taip rašoma G.Aubino veikale, p.145.

Po 1466 metų luomų atstovybė įgijo daugiau reikšmės. Lemiamą žodį dabar turėjo dvarininkija. „Jos pageidavimai nebūdavo atmetami“ (G.Aubin, p.124). Dar šį tą reiškė miestų atstovai. Kiti luomai balso beveik neturėjo.

Užtat luomų atstovybės aktuose visai nėra valstiečių nusiskundimų dėl augančios priespaudos. Tik prūsų bei lietuvių laisvieji pateikė vieną skundą.

O priespauda vis didėjo. Duoklės už žemės nuosavybę buvo savavališkai keliamos, reikalaujama naujų mokesčių, lažo prievolė daug kur buvo padidinta trigubai ar keturgubai.

Tada ir vokiečiai valstiečiai pradėjo bėgti iš savo sodybų į miestus, kur taipgi trūko jėgos laukų darbams. O kiti bėgo   į   užsienį, į Lenkiją ir Lietuvą.

Dvarininkai reikalavo, kad miestai išduotų pabėgusius valstiečius. Kai kurie miestai, pavyzdžiui, Karaliaučius, atsisakydavo. Nes juk valstiečiai, kaip reikalavo „Krašto nuostatai“, savo ūkį būdavo perdavę į saugias rankas“, t. y. perleidę jį kitiems valstiečiams, kurie įsipareigodavo atlikti visas prievoles (G.Aubin, p 124).

Netrukus luomų atstovybė pakeitė „Krašto nuostatus“ . Buvo pagriežtinta „žemės prievolė“. Dabar visi vokiečių valstiečių sūnūs, ne tik ūkio paveldėtojas, įpareigojami pasilikti savo apylinkėje (G.Aubin, p.130).

Toliau buvo teigiama, kad tas, kuris savo ūkį nepakankamai tvarko, gali būti pakeistas kitu, dvaro administracijai tinkamesniu.

Taigi valstietis pasidarė visai priklausomas nuo dvarininko malonės ar nemalonės. Bet ir tie, ir tie buvo vokiečiai. Tai kokie gi turėjo būti santykiai tarp vokiečio dvarininko ir prūso-lietuvio valstiečio ar lažininko!

Dar toliau „Krašto nuostatai“ nurodė aukščiausią (!) samdinio atlyginimą ir visai uždraudė ankstesnį atsilyginimą pasėliu. Jei koks valstietis nors ir teisėtai pasitraukdavo iš savo apylinkės, vis tiek turėdavo gauti atitinkamą pažymėjimą.

Visa tai lietė valstiečius vokiečius. Prūsų bei lietuvių tuose „Krašto nuostatuose“ beveik nė nebuvo paminėta (G.Aubin, p.132). Jie buvo „atsidūrę daugeliu pakopų žemiau nei valstiečiai vokiečiai. Jiems buvo savavališkai didinamos visokios duoklės ir prievolės“. – „Jų nuosavybės teisės nebuvo aiškiai apibrėžtos. Nuo miestų ir vokiečių kaimų laikomi atstu, jie kaip ir anksčiau buvo pririšti prie savo dvaro apylinkės ir savo gyvenamos vietos“ (G.Aubin, p.132).

Tiesa, „Krašto nuostatai“ teigė, jog kiekviena vyresnybė turinti su savo valdiniais kulmiškiais, prūsais ir lietuviais „kas kartas pagal aplinkybes, kadangi baudžiavoje jie nelygūs, apsieiti kuo palankiau ir švelniau“. Toliau minima, kad reikia rodyti žmoniškumą ir pan. Bet argi tai ką reiškė?

Aišku, buvo ir kilnaus nusistatymo, jautrių dvarininkų. Bet ir jie neįstengė priešintis bendroms to meto normoms. Taigi vokiečiai valstiečiai, lygia greta su laisvaisiais prūsais bei lietuviais, kuo toliau, tuo labiau darėsi beteisiai. O apie prūsų bei lietuvių valstiečių teises nebebuvo ko ir kalbėti.


3. TOLESNIS VOKIEČIŲ VALSTIEČIŲ BETEISIŠKUMO DIDĖJIMAS ORDINĄ PANAIKINUS

Paskutinysis didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis 1525 metais pralaimėjo kovą už Ordino nepriklausomybę nuo Lenkijos, Ordino žemes paskelbė hercogija ir prisiekė Lenkijos karaliui, savo dėdei, kaip vasalas.

Naujasis valdovas norėjo ir Prūsijoje sukurti žmoniškesnes gyvenimo sąlygas. Komisija , 1550 metais turėjusi svarstyti „Krašto nuostatus“, siūlė visiškai panaikinti baudžiavą. Tačiau tokio naujo įstatymo priimta nebuvo. Baudžiava liko (G.Aubin, p.132).

Užtat hercogas Albrechtas 1567 metais savo „Testamentu“, kuris prilygo konstitucijai, reikalavo visuose hercogijos valstybiniuose, didikų ir miestų dvaruose panaikinti prūsų bei lietuvių baudžiavą. Tačiau š i hercogo valia nebuvo įvykdyta, net ir valstybiniuose dvaruose. Tik miestai davė savo valstiečiams hercogo suteiktą laisvę.

Vokiečių valstiečių padėtis tuo tarpu dar pablogėjo. 1577 metų „Krašto nuostatai“ išplėtė „žemės prievolę“ – ji imta taikyti ir valstiečių dukterims. Dabar jos nebegalėjo be dvarininko leidimo pereiti į kito pono priklausomybę ar nutekėti į jo valdas. „Tas leidimas, aišku, būdavo gaunamas tik už piniginę išpirką“ (G.Aubin, p.134).

Naujieji „Krašto nuostatai“ įvedė priverstinę samdos tarnybą. Ponas turėjo teisę valstiečio sūnų ir dukterį imti dvaro tarnybon, kiek jam reikėjo. Pasipriešinusius tėvus ar vaikus ponas galėjo bausti.

„Jei valstietis turėjo vaikų, jie niekad negalėjo būti saugūs, kad ponas nesikėsins versti juos dirbti dvare. Tokios tarnybos trukmė nebuvo apribota. Daugeliui ji truko visą gyvenimą“ (G.Aubin, p.169).

Ir šiuose nuostatuose buvęs raginimas žmoniškai elgtis. Kokia tai nesąmonė, rodo patys nuostatai, tokie nežmoniški.

Miestai, pirmiausia Karaliaučius, griežtai protestavo prieš tokius „Krašto nuostatų“ sprendimus ir priglausdavo pabėgusius valstiečius be jokių atleidimo pažymėjimų. Taip pat vengdavo juos grąžinti dvarininkams.

Įvedus priverstinę samdos tarnybą, vokiečiai valstiečiai atsidūrė kuo sunkiausioje būklėje. Tuo būdu ir jie buvo nustumti ant tos pačios pakopos, ant kurios jau stovėjo   prūsų   bei   lietuvių   valstiečių   didžioji dauguma. Tiems jau seniai buvo taikomas priverstinės samdos įstatymas, reiškiąs ir asmens priklausomybę (G.Aubin, p.138).

Tik laisvieji prūsai bei lietuviai savarankiškos Ordino valstybės laikais vis dar turėjo šiokių tokių privilegijų, panašiai kaip vokiečiai valstiečiai. Dabar pabandyta ir tiems, ir tiems laisviesiems privilegijas apkarpyti. Taip, galiausiai jie turėjo net lažą eiti, kaip ir visi valstiečiai.

Vokiečiai valstiečiai neteko teisių 1577-1685 metų laikotarpiu. Dabar jie savo kailiu patyrė, kokia baisi per Ordino karus pavergtųjų dalia. Vis dėlto šiuo tarpu dar tebebuvo skirtumas tarp vienų ir kitų valstiečių būklės.

Vokietis valstietis buvo priklausomas dėl ūkio nuosavybės paveldo. Prūsas ar lietuvis valstietis nuo pat pradžių buvo ponui asmeniškai priklausomas, taigi baudžiauninkas (G.Aubin, p.163). Vokiečiai valstiečiai šalia nedidelės lažo prievolės turėjo mokėti didesnį činšą, o prūsams buvo uždėtas didelis   lažas.

Lažo darbus reikėjo dirbti 3-4 dienas per savaitę, bet dažniausiai buvo reikalaujama ir 5-6 dienų. Į klausimą, kokia yra lažo prievolė, dažnai atsakoma lakoniškai: „labai didelė“ (G.Aubin, p.168).

Iš viso to aišku, kad prūsams bei lietuviams valstiečiams savo žemei įdirbti beveik nebuvo paliekama laiko. Dažniausiai jie galėdavo tik naktimis ir sekmadieniais sau dirbti. Ir tas pats G.Aubinas dar sako, kad valstiečiai aplaidžiai tvarko savo ūkius. Kitaip nebuvo įmanoma.

Krašto skurdas padidėjo ir dėl karų. Nuo 1620 iki 1629 ir paskui vėl nuo 1655 iki 1660 metų kraštą į karą įtraukė švedai. Tuo tarpu, būtent 1656-1657 m., čia įpuolė totoriai. Jie talkininkavo lenkams prieš švedus, bet, lenkus palikę likimo valiai, patys įsiveržė į Prūsiją. Čia jie nužygiavo ligi Ragainės apylinkių ir sugriovė 13 miestų su 37 bažnyčiom ir daug kaimų.

Rašoma, kad totorių antpuolis nusinešė 80 000 žmonių gyvybių. Tai buvę daugiausia Nadruvos srities lietuviai. Be to, 1678 metais švedai antrą kartą įsiveržė į Klaipėdą ir Tilžę ir tik po didžiojo kurfiursto pergalės ties Spitre 1679 metais buvo išvyti.

Iš vienos 1701 metų lentelės matyti, kokioje būklėje buvo anų laikų valstietija. Tačiau joje kalbama tik apie Sembos sritį, būtent kraštą į rytus nuo Deimenos. Po 1525 metų čia būta vokiškų ir lietuviškų apygardų, taigi vokiečių ir lietuvių valstiečių gyvenamų vietų (Toeppen, Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija, p.263).

Vokiškose apygardose priskaičiuota – žemvaldžių dvaruose 436 valstiečiai, mokantys aukštus mokesčius, ir 824 lažininkai. Valstybiniuose dvaruose buvo 1247 didelius mokesčius mokantys valstiečiai ir 1378 lažininkai.

Lietuviškose apygardose žemvaldžių dvaruose visai nebuvo „aukštų činšo mokesčių mokėtojų“, o tik 980 lažininkų; valstybiniuose dvaruose – 1826 činšininkai ir 30 092 lažininkai. Iš šitų skaičių, beje, matyti, kokia didelė buvo gyventojų lietuvių persvara.

„Laisvųjų ir laisvais liekančių gyventojų iki 1715 metų iš kitur neatvyko“ (G.Aubin, p.167). Tačiau tarp 1550 ir 1570 metų keli tūkstančiai olandų (menonitų) įsikūrė Elbingo apylinkėse; jie mokėjo keturis kartus didesnį činšą negu kiti valstiečiai. Į miestus, hercogui Albrechtui paraginus, atsikėlė amatininkų iš Škotijos, Bohemijos ir Silezijos.

„Tokiomis aplinkybėmis, – sako G.Aubinas savo veikalo p.170, – kaimyninė Lenkija, kuri šiaip jau negalėjo pasigirti valstiečių gerove, ėmė atrodyti labai patraukli“. Per sieną būriais   pradėjo   bėgti valstiečiai ir samdiniai.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes tiesiog nesuprantama, kaip galėjo vokiečių raštuose po Pasaulinio karo būti kalbama apie lietuvių atsikėlimą iš Lietuvos, kur valstiečiai gyveno geresnėmis sąlygomis negu Lenkijoje.


4. PASKUTINIS PRŪSIŠKUMO BLYKSTELĖJIMAS

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad gausūs Prūsijos gyventojai t i e s i o g susitaikė su didėjančiu savo beteisiškumu, iš tikrųjų taip nebuvo. Tiesa, prūsų valstiečiai it apkvaitę nuolankiai vilko savo jungą. Juk praėjo ne vienas šimtmetis, kaip jie buvo pavergtieji.

Atrodo, juose turėjo išblėsti bet kokia žmoniškos buities viltis, net ir jos suvokimo galėjo nebelikti.

Vis dėlto kai kurių prūsų širdyse ir po 300 metų nuo karo prieš juos pradžios teberuseno savo vertės nuovoka. Tai buvo prūsų bei lietuvių laisvieji. Ilgą laiką jie buvo prilyginti riterių luomui. Ordino karuose jie turėdavo dalyvauti raiti. Tačiau ilgainiui pradėta po truputį ir iš jų reikalauti vis prastesnių prievolių. Galiausiai jie turėjo ne tik mokėti didesnius mokesčius negu valstiečiai, bet netgi eiti lažą.

Tada vėl juose užsiplieskė buvusioji savigarba. Jie juk geruoju pasidavė Ordino valdžiai. Jiems buvo pripažinta šiokių tokių teisių. Tačiau i l g a i n i u i viena po kitos jos tapo atimtos. Apgaule keičiama jų visuomeninė padėtis ir naikinamas savitumas. Užtat jie dar kartą sukilo.

Tai įvyko 1525 metais. Juos galėjo padrąsinti, sustiprinti jų kadaise turėtą savimonę ir teisingumo jausmą valstiečių sukilimai Vokietijoje. „Tai buvo laisvieji prūsai, 1525 metais davę ženklą pradėti valstiečių sukilimą, vienintelį tokio masto, kokio nebuvo patyrusi visa agrarinė sritis į rytus nuo Elbės“, – sako G.Aubinas (p.126).

Vokiečiai valstiečiai, kurių teisės taip pat buvo apkarpomos, parėmė juos. Taigi Kaimės malūnininkas Valentinas Moldenhaueris, o Semboje Hansas Geickė pasidarė jų vadais.

Krašto valdovas, didysis magistras, neseniai pasidarė hercogu, tad buvo užsienyje. Jis derėjosi su savo dėde, Lenkijos karaliumi, iš kurio jis gavo Prūsiją kaip leną, matyt, turėdamas didesnių politinių   vilčių.

Prūsai irgi tikėjosi, jog šis valdovas gins jų teises. Kaip kad mūsų laikų lietuviai jaučia vyriausybei nepaprastą pasitikėjimą, taip darė tada ir jų protėviai prūsai. Tais laikais irgi tikėta, kad valdžios viršūnėse esą žmonės yra iškilę tik dėl savo žmogiškų   vertybių.

Prūsai patyrė didžiausią nusivylimą. Krašto valdovas stojo į dvarininkų pusę. Jis surinko kariuomenę. Didikai ir Lenkija (!) atsiuntė pastiprinimą. Ir hercogas nuginklavo laisvųjų bei valstiečių sukilėlius ir įsakė pradžioje tris, o vėliau ir daugiau jų nubausti mirtimi. Kokios jie buvo kilmės, nežinoma. Tuo tarpu Moldenhaueris ir kiti vokiečiai atsipirko kalėjimu.

Hercogas sušaukė luomų atstovybę, tačiau miestų atstovus sugrąžino atgal. Taigi valstiečiai liko be užtarėjų prieš žemvaldžius. Ir šie pasiekė ko norėjo, nors hercogas primygtinai ragino nereikalauti iš valstiečių per daug.

1526 metais buvo išleisti „Krašto nuostatai“, o 1529 metais dar papildyti. Jie įtvirtino jau aprašytąją prūsų laisvųjų ir vokiečių valstiečių būklę: jie vis giliau grimzdo į beteisiškumą.


5. NAUJOS KULTŪRINIO GYVENIMO GALIMYBĖS PRŪSAMS IR LIETUVIAMS

Turėtų būti savaime suprantama, kad kultūra galima tik dvasiškai tobulėjant tuo pavidalu, kurį lemia tautinis savitumas. Jau buvo kalbėta, kad Ordinui nė mintis niekada nebuvo šmėstelėjusi apie aisčių (prūsų bei lietuvių) kultūrą. Prūsų ar lietuvių tautinis savitumas jam buvo tiesiog b evertis. Jam svarbu buvo tik darbo jėga.

Gal ir amžini karai neleido Ordinui kitaip manyti. Vadovaujantieji jo žmonės gyveno tik karo rūpesčiais. „Nugalėta juk buvo tik naudojant prievartą, atvertimas į krikščionybę buvo vien išorinis, apie mokymą ir vidinį įsitikinimą tikrai buvo mažai galvojama“ (Lohmeyer, p.127).

Iširus Ordinui ir įsteigus hercogiją , kultūros reikalai pakrypo kitaip. Naujajam hercogui pirmiausia atrodė būtina įdiegti reformaciją. Reformuotoji liuteroniška bažnyčia religingumą ugdė daugiausia skelbdama ir aiškindama Bibliją. O tam būtinai reikėjo kalbėti klausytojų kalba.

Tada hercogas Albrechtas ir nustatė, kad bažnyčiose pamokslai būtų pradėti sakyti prūsiškai ir lietuviškai. 1541 metais išleistas toks jo įsakas: „Laisvųjų valstiečių sūnūs, gimę prūsais ir vietiniai, gali studijuoti Karaliaučiaus partikuliare, ir jeigu jie pasirodytų geri Dievo žodžio skelbėjai, atsisakytų prūsiškos kilmės bei teisių, būtų nesuvaržyti, laisvi Kulmo žmonės, galėtų naudotis ir Kulmo teisėmis“ (publikacija iš Valstybės archyvo, 43B. Nr.406).

Toliau buvo imta statyti bažnyčios šiems gyventojams. Beveik visos mūsų tėvynės bažnyčios yra kaip tik iš ano laikotarpio.

Iš viso to matyti, kad ligi tada prūsams nei lietuviams gimtąja kalba pamokslų nebuvo sakoma. Įsrutyje pirmą kartą tai padarė kapelionas Uldarichas Ringelstadtas 1537 metais (dr. Hans Kiewning, Max Lutat, Urkunden zur Geschichte des ehemaligen Hauptamtes Insterbur g– „Duomenys tuometinės Įsruties apygardos istorijai“, p.20).

Sakant pamokslus prūsiškai bei lietuviškai, reikėjo ir knygų šiomis kalbomis. Hercogas pasirūpino, kad jų atsirastų. Joks įvertinimas čia nebus per didelis. Tai turėjo didžiulę reikšmę visai baltų krašto naujajai kultūrai.

Hercogo potvarkiu buvo parašytas prūsų kalbos žodynas, prūsiškai išverstas Naujasis Testamentas ir Lutherio katekizmas.

Šiam reikalui galėjo būti vartojama tik sembų tarmė. Kitur prūsų kalba jau buvo bebaigianti nutilti. Dauguma prūsų s a v o gyvenimo būdo ir savos   kultūros   siekio   nebeturėjo.

Vokiečių ordinas, o vėliau dvarininkai ne tik praliejo jų kraują, išplėšė žemę, bet palaužė juose savos kultūros   siekį.

Šiek tiek kitaip dar buvo lietuviuose. Hercogo pastangos jiems turėjo didžiulę reikšmę . Jie neprarado ryšio ir su lietuviais, gyvenančiais   anapus   sienos. Tai ypač akivaizdu tapo 1541  metais įkūrus Karaliaučiuje partikuliarą, kuris 1542m. buvo išplėstas į universitetą.

Į jį hercogas tuoj pat pakvietė ir lietuvius. Pirmųjų profesorių tarpe matome Abrahamą C u 1-v e n s i s , lietuviškai Abraomą Kulvietį, ir Stanislovą Rapagelanus (Rapolionį). Abu buvo kilę iš lietuviu didikų, Kauno apylinkėse turėjusių dvarus. Abu mokslininkai buvo studijavę Krokuvoj, o paskui Vitenberge.

Be lotynų, jie savo raštuose vartojo ir lietuvių kalbą. Pirmoji knyga lietuvių kalba, Lutherio katekizmo vertimas, buvo išspausdinta 1547 metais. Labai galimas daiktas, čia buvo p a s i n a u d o t a ir vertimu iš vokiečių į lenkų kalbą. Šitą katekizmą parūpino Martynas   Mažvydas, lotyniškai — Mosvidius.

Mažvydas kilęs iš Žemaitijos, ir taip pat buvo hercogo pakviestas į Karaliaučių. Čia jis hercogo lėšomis studijavo, vėliau tapo dvasininku ir archidiakonu Ragainėje.

Toliau paminėtinas Johannas Bretkė, vertęs religinius raštus į lietuvių kalbą. Bet čia jis pasirašydavo Jonas Bretkūnas. Jo gimtinė buvo Bambliai, netoli Tepliuvos. Ir jis Karaliaučiuje studijavo hercogo lėšomis ir kunigavo iš pradžių Labguvoje, vėliau Karaliaučiuje. Labguvoje jis pirmas ėmė   pamokslus   sakyti   lietuviškai.

Bretkūnas parengė pirmąjį giesmyną lietuvių kalba. Giesmynas pasirodė 1589 metais, jis sudarytas iš vertimų, kuriuos atliko jau minėtieji lietuviai ir jis pats. 1591 metais pasirodė Bretkūno Postilė. Galiausiai jis išvertė į lietuvių kalbą visą Bibliją. Tačiau ji nebuvo išspausdinta . Jos rankraštis dar ir šiandien tebėra Karaliaučiaus bibliotekoje.

Įsidėmėtina didelė   lietuvių   gausa to meto Karaliaučiuje, kad jiems buvo skiriama dvasininkų.

Čia paminėtini dar keli lietuviai, kurie tais laikais išėjo dvasinius mokslus ir hercogijoje kunigavo būtent Augustinas Jasmundas, Krauliškių ir Ragainės kunigas, Baltramiejus Vilentas, Karaliaučiaus lietuvių kunigas, kuris į lietuvių kalbą išvertė Evangelijas ir Epistolas sekmadieniams ir švenčių dienoms“, ir Simonas Vaišnoras, kuris klebonavo Ragainėje.

Nuo pat pradžios hercogas apmokėdavo studijų kaštus Karaliaučiaus universitete aštuoniems lietuviams. Tokią globą paskatino didesni planai. Juk greitu laiku reformacija išplito tarp lietuvių, taip pat ir Lietuvoje. O tai galėjo turėti reikšmės ir hercogijai, siekiančiai nepriklausomybės nuo Lenkijos. Tačiau kova prieš reformaciją grąžino didesnę lietuvių tautos dalį atgal prie katalikų bažnyčios.

Reikšminga ir tai, kad hercogas savo lietuviškai kultūros veiklai kvietėsi pajėgų iš Lietuvos. Taigi ten jau buvo labiau išsilavinusių lietuvių. O tai rodo Lietuvoje gyvavus visai kitokias   kultūrines   sąlygas.

Hercogas tai aiškiai matė ir todėl 1561 metais „Tesamentu“  panaikino savo šalyje baudžiavą prūsams bei lietuviams, atvėrė jiems kelią   į   mokslą ir kultūrą savo kalba ir pagal savo tradicijas (Aug. Herm. Lucanus, Preussens uralter und heutiger Zustand –-Prūsija senovėje ir dabar“,   2 sąs., p.185).

O 1 i g i šiol lietuviai tam neturėjo galimybių. Senoji kultūra buvo paremta, kaip ir visur senovėje, tiesioginiu žynių, išminčių poveikiu. Gyvas jų išmanymo perteikimas ir skatino nuolatinę pažangą. Ji ėmė menkėti išminčių skaičiui mažėjant, ir pagaliau visai sustojo, kai jie buvo išnaikinti ir kai susidarė labai sunkios gyvenimo sąlygos.

Naujajai kultūrai reikėjo kitokių žmonių ir raštų, kur būtų išdėstyti dvasiniai pasiekimai. Turėdama savo raštiją, ir silpstanti tauta gali vėl atgauti savitumą ir pakilti kultūriškai, net ir nesant tiesioginės sąveikos. Savos, nors ir skurdžios, raštijos sukūrimu buvo tam padaryta pradžia. Įsidėmėtina, kad laikui bėgant tarp dvasininkų, Prūsų Lietuvoje pamokslus sakiusių lietuviškai, vis daugiau radosi vokiečių, jų atvykdavo net iš Vokietijos (kaip, pavyzdžiui, Lazarus Sengstockas iš Liubeko), studijuodavo Karaliaučiuje, išmokdavo lietuvių kalbos ir paskui dirbdavo dvasininkais; Sengstockas dirbo net keliose vietose – Šilutėje, Rusnėje, Klaipėdoje ir Karaliaučiuje.


6. PRŪSŲ BEI LIETUVIŲ TĖVYNĖS ATSIGAVIMAS

Gana keista, kad vokiečiams, užkariautojams ir kolonistams, atsikėlus į baltų žemes, šis kraštas ir liko vadinamas senųjų jo gyventojų vardu. Nors čia ėmė viešpatauti užkariautojai. Net ir čia atsikėlę vokiečiai valstiečiai pradžioje turėjo tam tikra prasme ponų teises.

Lokatorius, kaimo įkūrėjas, kartu ir to kaimo seniūnas, sudarė drauge su malūnininku ir smuklininku kaimo valdžią ir net turėjo teisę būti teisėjais. Ir nors vėliau viskas pasikeitė, vokiečiai vis viena liko ponais.

Prūsai jų rankose tebuvo darbo jėga, kurią naudojo savo nuožiūra. Net prūsų gyvybė priklausė nuo jų valios. Taigi prūsai savo tėvynėje nebebuvo reikšminga gyventojų grupė.

Bet jie ten tebegyveno, nors ir atskirti nuo vokiečių, beteisiai, netekę žmogiškosios vertės. Tačiau jie tebebuvo. Net ir prūsiškai kalbėti jiems nebuvo leidžiama, nebent tarpusavy (August von Kotzebue, Senoji Prūsijos istorija, II, p.60-62). Jų savitumas, susiklostęs per tūkstančius metų, nebegalėjo reikštis. Ir todėl po truputį nyko.

Atrodė, niekas labai to ir nebepasigedo. Juo labiau vokiečių gyvenimo lygis panašėjo į jų, juo labiau silpo abiejų tautų atskirumas ir juo labiau prūsai artėjo prie vokiečių, perėmė jų kalbą ir gyvenimo būdą.

Tebuvo likę tik senelių ir senučių, dar kalbančių prūsiškai. Pagaliau išnyko ir jie. Su paskutiniu savo atodūsiu jie nusinešė į amžiną tylą ir paskutinius šios aisčių tarmės, prūsų kalbos, garsus.

Dabar krašte girdėjai tik vokiečių kalbos įvairiausias tarmes. Tačiau tebeaidėjo prūsiški garsai vietų bei žmonių varduose , nors vokiečių ir pakeistuose. Ir patys vokiečiai save vadino prūsais, o kraštą Prūsija – iš baltų genties prūsų vardo.

Tuo tarpu užkariautojo krašto rytuose vis aiškiau buvo girdėti kita aisčių tarmė. Tai buvo lietuvių kalba. Prie jos prisišliejo kiek kitaip skambančios skalvių ir nadruvių tarmės, kaip kad Vokietijoje dar ir šiandien yra vokiečių žemaičių tarmė šalia aukštaičių. Taip sustiprėjo lietuvybė.

Juk lietuviai į rytus nuo Deimenos ir Alnos gyveno beveik vieni patys. Lietuvišku žodžiu jie tarpusavy šnekėjo. Lietuvių kalba jie reikšdavo savo vidinį gyvenimą, savo jausmus ir norus, savo mintis ir apmąstymus. Šioje kalboje tebebuvo gyva, kas jų protėvių šimtus ir tūkstančius metų mąstyta, siekta. Nė kiek neabejojant galima teigti, kad tos apylinkės nuo seno buvo lietuviškos. Popiežiaus pasiuntinys Wilhelmas, Modenos grafas, kuris tuoj po pirmųjų Vokiečių ordino užkariavimų, būtent 1234 metais, nuvyko į dar ginčijamas sritis nustatyti Bažnyčios ir Ordino santykių, 1243 metų liepos 28 d. Anagni vietovėje netoli Romos patvirtino antspaudu dokumentą, kuriuo steigiamos keturios vyskupijos. Ten nurodytos jų sienos. Jos nuo pietinių vyskupijų, Kulmo ir Pomeranijos, siekė ne per toli į rytus, vos iki Alnos. Apie dvi šiaurines vyskupijas, Varmės ir Sembos, sakoma, kad jos rytuose turi prieiti iki lietuvių sienos. Tai negalėtų reikšti, kad iki Nemuno vidurupio, o kad tik iki Skalvos ir Nadruvos.

Sakoma, kad lietuviai, girdi, vėliau atvykę su žemdirbystės produktais į užkariautas sritis. O Hennenbergeris savo knygos „Prūsijos didžiųjų žemėlapių aiškinimai“ p.170 sako, jog 1355 metais Winrichas von Kniprodė išleidęs potvarkį, kad sembai, notangai ir lietuviai savo gaminius turį gabenti į Karaliaučių parduoti. Taigi lietuviai jau tuo laiku turėjo šiame krašte gyventi ir dirbti žemę.

Lietuvių skaičius negalėjo būti mažas ir vis didėjo. Jau daugybė belaisvių, kuriuos vėliau iš Žemaitijos ir Aukštaitijos Ordinas atsivarydavo, turėjo tą skaičių didinti. Dėl to dar valdant pirmajam hercogui Karaliaučiuje imta sakyti lietuviškus pamokslus, ir jie buvo sakomi iki pat XIX amžiaus paskutiniojo ketvirčio. Ir Hennenbergeris savo knygos p.241 pasakoja, kad 1539 metais Šv.Lorenco dieną Zakheime apie 2 valandą lietuviškose pirtyse prie Priegliaus kilęs didelis gaisras. Tai nereiškia kokios nors atskiros pirčių rūšies, o tik kad ten gyventa lietuvių, kurie tas pirtis buvo įsirengę.

Lietuviai dar iš seno buvo pamėgę pirtyse praustis (Matas Pretorijus, Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, XIV, p. 22), tuo tarpu vokiečiai nebeturėjo tokio visuotinio papročio, kaip kad ir mūsų laikais, prieš kokius 40 metų. Čia, Karaliaučiuje, gyvenantys lietuviai daugiausia buvo amatininkai. 1783 metais Prūsijos žurnalo „Magazin“ 91 sąsiuviny be kita ko sakoma: „Nuo Albrechto laikų lietuviai vertėsi amatais, prekyba, kartais net imdavosi mokslų. Tik pastarieji atvejai nebuvo dažni, nes kliuvinys buvo iš dalies kalba, iš dalies – skurdas“.

Kodėl jie buvo nuskurdę, galėtų būti aišku iš to, kas jau išdėstyta.

Taigi atrodo, kad Prūsija jau ir tada buvo lietuvių gausiai gyvenama. Daug kam neaišku, iš kur jie atsirado. Po Pasaulinio karo rašę vokiečių autoriai lietuvius apibūdina kaip darbininkus, atsikėlusius XV ir XVI amžiuje. Teisybė, persikėlimų buvo. Bet atvykėlių skaičius tada turėjo būti neįtikėtinai didelis. Lietuviai būtų turėję atvykti būriais, kad galėtų užplūsti visą kraštą ligi pat Karaliaučiaus. Tai visai negalimas dalykas. Be to, čia reikia priminti dar vieną svarbią aplinkybę.

Dėl to, kas buvo žinoma apie gyvenimo sąlygas Ordino valstybėje, o paskui ir hercogijoje, niekas nebūtų susigundęs į ten keltis. Sunkesnės būklės už tą, į kurią buvo patekę prūsai bei lietuviai valstiečiai, niekur kitur nebūtum radęs. Jie čia buvo neturintys balso vienų ir kitų dvarininkų darbo įrankiai. Ir nors jie „būriais“ bėgo per sieną į Lenkiją, nebegalėjo „būriais“ čia subėgti iš Lietuvos, ypač hercogijos laikais, kai gyvenimo sąlygos tolydžio vis sunkėjo. O Lietuvoje jos visados buvo dar geresnės negu Lenkijoje.

Kur kas labiau įtikėtina atrodo, kad skalvius ir nadruvius buvo pradėta vadinti lietuviais, kas dėl kalbos panašumo visai suprantama, kad palikuonys tų, kurie per Ordino karus buvo iš savo tėvynės pabėgę į rytus, dabar vėl į ją grįžo, kad galiausiai lietuviai, kaip belaisviai tūkstančiais atsivaryti į Ordino Žemę, po 1422 metų sienos nustatymo ir galutinės taikos su Lietuva sudarymo noriai apsigyveno tarp savo tautiečių rytuose.

Visi jie buvo vadinami kolonistais. „Netgi Lietuvos senbuviai, jei prie turėtos nuosavybės dar prisidurdavo keletą ūbų dirbamos žemės ar pan., pavadinami „kolonistais“; užtat krašto kolonizacijos lentelėse taip apibūdintų matome nemažai tikrų provincijos lietuvių“ (dr. Max Beheim-Schwarzbach, Friedrich Wilhelms I Colonisationswerk in Lithauen – „Frydricho Vilhelmo I kolonizacinė politika Lietuvoje", p.4). Aišku, čia turėta galvoje Prūsų Lietuva.

Taigi daugelis lietuvių tik grįžo į savo protėvių kraštą. Jie čia dykra virtusią žemę vėl įdirbo. Jie čia tikėjosi laisviau gyvensią negu dvarininkų valdose. Ir taip jie   sukūrė   prūsų-lietuvių   tėvynę.

Ji buvo nepaprastai veikli. Hercogijos administracija tas sritis laikė tiktai lietuviškomis. Užtat nuo 1525 metų ten buvo įsteigtos lietuviškos a p y g a r d o s . Ir netrukus po 1600 metų mūsų tėvynė tiesiog imta vadinti Lietuvos   provincija (Provinz Litauen).

Nutilusi prūsų kalba visam Ordino kraštui ir daliai vokiečių tautos paliko prūsų vardą; gyvieji lietuviai, kurie apgyvendino kraštą ir po ilgų alinančių karų sugrąžino jį į kultūrinį gyvenimą, irgi davė jam vardą. O vokiečiai   valdovai   tai   pripažino.

Шаблоны joomla скачать здесь