Sekmadienis, Spa 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR - 6. PRIVILEGIJUOTA ATVYKĖLIŲ PADĖTIS

6. PRIVILEGIJUOTA ATVYKĖLIŲ PADĖTIS 

Kviečiami apsigyventi Prūsijoje, atvykėliai gaudavo įvairiausių pažadų. O kad ne visų jų ekonominė padėtis buvo lygi, tai priklausė tik nuo turto, kurį jie atsigabeno.

Bet vienur jie buvo lygūs. Persikėlėliai neturėjo eiti baudžiavos. Jie negalėjo būti „nei sukeisti, nei parduoti, nei užstatyti“.

Labiausiai privilegijuoti buvo Šveicarijos prancūzai. Pirmiausia, jie turėjo mokėti mažesnius mokesčius (A.Skalweit, p.263). Dar jie reikalavo savivaldos savo kaimuose (kolonijose) ir teisės iškeldinti prastus šeimininkus. Jokiomis aplinkybėmis jiems nesą privalu paklusti policijos pareigūnams.

Iš pradžių visa tai jiems buvo pažadėta. Bet po truputį visos šios teisės buvo imtos mažinti. Tačiau ir toliau jie liko nebaudžiami žeminančiom fizinėm bausmėm, nėjo lažo (A.Skabveit, p.269).

Zalcburgiečiai, kurie buvo atgabenti Lietuvon į Gumbinės apylinkes, iš pradžių buvo apgyvendinti pas lietuvius. Kai kurie jų, iš turtingų namų, netrukus gavo po vienų iš daugelio Ku1mo teisę turinčių ūkių (G.Aubin, p.173). Kiti turėjo būti pagal planą ilgainiui įkurdinti kitaip.

Dauguma gavo iš karaliaus žemės ir tai, ko reikia jai apdirbti, būtent: prie 2 ūbų žemės 4 arklius, 4 jaučius, 3 karves, vežimą ir plūgą (A.Skahveit, p.279).

Apie 200 (!) zalcburgiečių šeimų buvo įkeltos į išgyvendintų tariamai apsileidusių valstiečių kiemus, apie 100 (!) į išmirusiųjų sodybas arba į įpėdinių paliktus ūkius. Apie 100 senbuvių valstiečių (lietuvių) zalcburgiečių labui buvo perkelti kitur (A.Skahveit, p.275).

Tačiau karaliaus buvo nurodyta, kad niekas iš jo senųjų ūkininkų nenukentėtų: jie turį savo noru pereiti į kitą ūkį.

1732m. liepos 13 d. karaliaus potvarkyje, be kita ko, sakoma: „Blogus šeimininkus Lietuvoje turite iš ūkių iškelti ir jų vietose įkurdinti zalcburgiečius. Tačiau iškeliamuosius reikia įdarbinti daržuose, paversti kampininkais (!) kaimuose arba išdalyti kilmingiesiems, jeigu jiems tokių reikia, ir gerai žiūrėti, kad kur nepaspruktų ar nepabėgtų į kitą kraštą“.

Taip buvo Lietuvoje naikinamas prieraišumas prie gimtosios žemės. Kad tai brangintina, vokiečiai greičiausiai nelabai numanė. Juk nuo neatmenamų laikų nerami dvasia juos ginė į klajones.

Tačiau vėliau ir atvykėliai buvo apkrauti įvairiomis prievolėmis. Apskritai imant ir jie, taip kaip senbuviai, turėjo mokėti činšo mokesčius ir galiausiai eiti lažą. Tik tiek, kad teisinė jų padėtis liko geresnė. Šveicarai turėjo per visus metus 48 dienas eiti lažą, taigi net ne kas savaitė po 1 dieną; zalcburgiečiai – vasarą 2 dienas, žiemą 1 dieną per savaitę (G.Aubin, p.173).

Privilegijuota atvykėlių padėtis dar labiau išryškėja, kai palygini su lietuvių senbuvių padėtimi. Jau vien tai, kad lietuviai turėjo zalcburgiečius pas save priimti ir, aišku, juos išlaikyti, puikiai atskleidžia šią padėtį. To negana, daugelis buvo priversti jiems u ž 1 e i s t i savo namus bei ūkį. Ir galiausiai lažas senbuviams buvo tris kartus sunkesnis negu atvykusiems.

Šios įvairios gyventojų grupės buvo traktuojamos iš esmės skirtingai. Tai jau matyti iš 1732m. liepos 13 d. karaliaus potvarkio. Ten pasakyta taip: „Šiaip jau turite žiūrėti, kad šitie žmonės (zalcburgiečiai) lietuviškai nevilkėtų, nevaikščiotų vyžoti ar panašios prastos našystos neperimtų, o kad gražiais vokiškais drabužiais dėvėtų ir to laikytųsi" (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.149).

Tačiau, nežiūrint viso protegavimo, iki 1734m., taigi per dvejus metus, tik 55 zalcburgiečiai gavo ūkius, 3232 buvo padieniai darbininkai, bernai ir mergos! Po 11 metų, taigi 1744m., 237 zalcburgiečiai turėjo savo ūkius. Padienių darbininkų skaičius siekė tik 1654 (A.Skalweit, p.274). Kyla klausimas, kur dėjosi likę 10 000"? Ar tebegyveno pas lietuvius? Vargu ar galėjo kaip kitaip būti.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR