Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR - 7. ATVYKĖLIŲ ELGESYS

7. ATVYKĖLIŲ ELGESYS 

Būdami nevienodi savo kilme, naujieji krašto gyventojai labai skyrėsi ir būdu. Netrukus tą parodė visas jų elgesys. Be to, jie buvo paveikti įvairių išgyvenimų, patirtų keliaujant į Berlyną ir Prūsijoje.

Tie, kurie dėl savo tikėjimo paliko tėvynę, – pfa1ciečiai ir zalcburgiečiai, – buvo gerbiami kaip kankiniai. Taigi jie atsikraustė į rytus labai save vertindami ir su didelėmis pretenzijomis.

Greičiausiai ir puikiausiai čia orientavosi Šveicarijos prancūzai. Jais iš karto pasirūpino prancūzas Pabėgėlis Jeanas Lacariėre. O jam paskui karaliaus įgaliotinis Dorma perleido visą darbą. „Tai buvo aukščiausios doros žmogus...Jis buvo neprieinamas su kyšiais tokiais laikais, kai sąžiningumas buvo retas dalykas“.

Taigi šveicarams iš pat pradžių teikta pirmenybė prieš kitus valstiečius ir kolonistus. Jie buvo apdėti mažesniais mokesčiais (A.Skalweit, p.263).

Reikia dar pridurti, kad jie mūsų krašte pradėjo auginti tabaką, ir taip padėjo įsigalėti bjauriam rūkymo įpročiui (Goethe's pastaba).

Apie vėliau atvykusius šveicarus sakoma, kad daugelis jų buvę visai niekam tikę: „tikri valkatos, visai elgetos, paralyžiuoti ir luoši, netinkami nei laukų, nei šiaip sunkesniems darbams“ (A.Skalweit, p.250). Jie pakenkę geram šveicarų vardui, prastai pasirodę ir beveik visi išbėgioję.

Apie zalcburgiečius sklido tik geri atsiliepimai. Tačiau vokiečių mokslininkų pateikiami faktai rodo, kad jie visai nepagrįsti.

Pavyzdžiui, Skahveitas p.273 sako: „Zalcburgiečiai pirmiausia patys buvo kalti dėl įsikūrimo sunkumų... Religinio persekiojimo laikai, dažnai itin šventiškas jų sutikimas, simpatijos taip juos paveikė, kad jie ėmė jaustis esą išrinktoji tauta“. „Jie buvo apimti nuotykių troškimo ir kažkokio svaigulio“.

„Kraštovaizdis jų nežavėjo, butai jiems atrodė skurdūs, valgis nepatiko“.

„Jie buvo nepatenkinti ir priešinosi valdžiai...“

„Jie vengė prisiekti karaliui ištikimybę. Praėjo ne vieneri metai, kol jie visi apsisprendė pasirinkti ūkį ar nuolatinį   darbą“.

„Daugelis rengėsi pabėgti... Badas ir skurdas buvo geriausi jų auklėtojai, pagaliau privertę juos dirbti“.

Dr. Maxas Beheim-Schwarzbachas savo knygos p.146 rašo:

„Tvirti, kadaise darbų užgrūdinti vyrai, jau seniai atpratę nuo sunkaus triūso, drybsojo už šiltos krosnies svetimų žmonių (lietuvių) trobose. Niekuo svečias nebuvo patenkintas. Jo neišjudinsi kuo nors padėti šeimininkui ar jo šeimai – jis norėjo būti aptarnaujamas“.

Ir p.158: „Valdininkai praneša apie zalcburgiečius (1733m. vidurvasaris): apie juos nepasakysi, neminint jau ydų – nieko gero. Juo toliau, juo daugiau tingėjimo jie rodo a t m e s d a m i tiesiog į rankas įduodamas galimybes dirbti ir užsidirbti, laiką leisdami apylinkėj pas draugus, o jei būna namie, tai miegodami patvoriuose ar kortomis lošdami“.

Kitas valdininkas praneša: „Iš 50 man atsiųstų (zalcburgiečių) vos šeši asmenys ateina į darbą. Kiti vaikštinėja iš vietos į vietą“.

Pateiktose vadovybės ataskaitose apie zalcburgiečius jų stropumas visuotinai įvertintas kaip nepatenkinamas, o elgesys – nepaklusnus (dr. M.Beheim-Schwarzbach, p.169).

„Karalius norom nenorom turėjo įsakymu zalcburgiečiams už neklusnumą ir bastymąsi (taigi tinginiavimą) pagrasinti mirties bausme. Tai, atrodo, davė naudos“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.171).

Daug zalcburgiečių pabėgo į užsienį. „Karalius dėl to labai supyko ir įsakė, kad visi nedorėliai be jokio pasigailėjimo būtų nubausti virve (t.y. pakariant)“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.189).

Emigrantams norint atgauti Zalcburge likusį turtą, karaliui reikėjo jų dokumentų. Bet jie nesutikdavo duoti. Tokie buvo n e p a s i t i k į.

Raginami duoti ištikimybės priesaiką, spyriojosi, kad jei jiems būtų reikėję prisiekti, tą padaryti būtų buvę daug patogiau Zalcburge.

„Kartais kildavo sąmyšių, kai prisigėrę įgriūdavo vidun... ir triukšmingai dievagodavosi norį prisiekti viską, ko tik iš jų pageidaujama“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.158).

Tokie tad buvo zalcburgiečiai, kuriems karalius stengėsi padaryti tiek gero ir apie kuriuos buvo sakoma, kad jie rodę krašto gyventojams lietuviams pavyzdį. Ne, lietuvių poetas Donelaitis teisingai skundžiasi, kad jie v i s o k i ų negerovių į mūsų tėviškę atnešė. Greta tingumo bei girtavimo jiems būdingos buvo dar ir kitos ydos (žr. ir dr. M. Beheim-Swarzbach, p.167).

Apie atitarnavusius kareivius, čia įkurdintus, sakoma, kad jie tik padidinę valkatų ir elgetų skaičių (A.Skahveit, p.250).

Taigi tik lietuviai pasirodė esą geri savo krašto g y v e n t o j a i. Dėl to ir „Pastabose apie Prūsiją" (Notizen von Preussen) 1795m. p.3 sakoma: „Atidžiau tiriant ir stebint visų... dabartinių Prūsijos ir Lietuvos provincijos gyventojų būdo ypatumus, reikia apskritai pripažinti, kad lietuvių tautybės žmonės, tiek kalbant apie eilinį žmogų, tiek sprendžiant apie didesnes grupes, vis tebėra geriausi ir turi daug teigiamybių.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR