Trečiadienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR - 8. LIETUVIAI – PAŽANGIOS ŽEMDIRB...

8. LIETUVIAI – PAŽANGIOS ŽEMDIRBYSTĖS DIEGĖJAI PRŪSŲ LIETUVOJE 

Po viso to, kas jau išdėstyta, savaime aišku, kad atvykėliai nė negalėjo pakelti žemdirbystės lygio. Apie tai kalbant visados reikia atsiminti lietuvių supratingumą, patirtį, darbštumą bei stropumą.

Dėl to Skahveito knygos p.256 sakoma: „Kad svetimšaliai Prūsų Lietuvai kolonizuoti nėra tokie tinkami kaip kad patys lietuviai ir prūsai, tokią nuomonę susidarė Berlyno komisija, Waldburgas ir pats karalius“.

Ir dr. M. Beheim-Schwarzbachas savo knygos p.140 rašo: „Dauguma zalcburgiečių nebuvo pratę prie darbo arba bent jau prie tokio sunkaus darbo, kokio reikėjo čia, kaime“.

Vieno Gumbinės valdininko (Borneso) laiške ministrui 1726m. liepos 30 d., taigi dar prieš atvykstant zalcburgiečiams, be kita ko, sakoma: „Gal J[ūsų] E[kscelencija] žinote keletą ištikimų žmonių; jeigu jie prūsai (t.y. lietuviai), tai atsiųskit juos dėl Dievo čia. Jie juk negali būti tokie netikę kaip kai kurie čionykščiai vokiečiai“ (A.Skalweit, p.157).

Vėliau karalius išleidžia potvarkį, kad senbuviai valstiečiai (t.y. lietuviai), suteikiant nedidelę paramą, būtų sulaikyti paveldimojoj žemėj, taip pat – ar į smunkančius ir apleistus paveldimus ūkius nebūtų geriau, kur kas mažiau išlaidaujant, priimti lietuvį negu kolonistą (zalcburgietį) (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.27).

„Netgi vyriausieji domenų nuomotojai dažniau buvo prūsų kilmės arba lietuviai, nes Frydrichui Vilhelmui I, nežiūrint visų pastangų, nepavyko vokiečių nuomotojų Prūsijoj ilgam sulaikyti“ (A.Skalweit, p.140).

Kaip kartais būdavo su vyriausiaisiais nuomininkais vokiečiais ir su valdininkais pasielgiama, rodo tokie karaliaus įsakymai:

,.Vyriausiasis nuominininkas Wahrtas turi gauti botagų, nes apgavikui valdininkui pasiūlė piniginę bausmę“ (taigi per švelnią).

„Amtmonas Sperberis turi būti nuplaktas, jam nupjauta nosis ir ausys, o pats iki gyvos galvos pasodintas į tvirtovę" (A.Skalweit, p.140).

Zalcburgiečiams lietuviai buvo tiesiog žemdirbystės mokytojai.,, Kaip buvo įsakyta, senbuviai valstiečiai (taigi lietuviai) pavasarį zalcburgiečių laukus (kurie priklausė išmirusiems lietuviams arba buvo iš lietuvių atimti) paprastai apardavo ir, būsimųjų tų laukų šeimininkų akyse, kruopščiai apsėdavo bei užakėdavo“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach).

Dar labiau išaiškėja lietuvių pranašumas žemdirbystėje iš pranešimų apie iškeliamų ir atkeliamų šeimininkų įvertinimą. Blogi šeimininkai (taip vadinami ir vargingieji valstiečiai) turėjo būti išvaromi iš sodybų ir į jų vietą atkeliami zalcburgiečiai.

1736 metų lentelėje pateikiami tokie duomenys: „Rusnės valsčiuje, kur gyvena beveik vien lietuviai, yra tik 373 tvirti ir darbštūs šeimininkai, taip pat ir Klemiškėje, kur 324 geri šeimininkai; Linkūnuose vien geri šeimininkai, visi lietuviai. Klaipėdos Sendvaryje iš 452 ūkininkų, vien lietuvių, tik 5 prasti.

Dabar reikėtų pasakyti, kad šiose apylinkėse beveik nieko negirdėta apie marą. Ir čia gyveno vien tik lietuviai arba beveik vien lietuviai, kurie kone visi buvo geri ūkininkai.

„Užpjauniuose prie Pilkalnio buvo 74 darbštūs vokiečiai ūkininkai ir 24 prasti, o iš 122 lietuviškų ūkių tik 17 prastų“.

„Karūniškiuose iš 128 vokiečių valstiečių tik 1 buvęs prastas, o iš lietuvių apsileidusiais pavadinta 11%“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.70 t.t.).

Apie vieną didesnę sritį sakoma: „Iš 3727 kolonistų 3141 įregistruota kaip darbštūs, pasiturintys, uolūs ir geri, o 586 peikiami... Jeigu pridėsime lietuvius, daugiau kaip 6000, girtinų bus 10 313 ir 1781 peiktinų... Kolonistai, atvykėliai, aiškiai nuo lietuvių skiriami“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.72-73).

Čia paminėti skaičiai vėlgi rodo, kad iš 10 313 gerų šeimininkų 3 141 buvo vokietis ir 7172 lietuviai. Prastieji tiek tarp vokiečių, tiek ir tarp lietuvių sudarė apie šeštąją dalį. Tačiau juk reikia dar pagalvoti apie tai, kad kolonistams visur norėta paruošti vietos, o su lietuviais elgiamasi kuo griežčiausiai. Kur lietuviai vieni patys gyveno, ten buvo beveik tik geri   ūkiai.

Galiausiai tebus paminėtas dar vienas karaliaus įsakymas: „Prie visų krašto pilių užveisti sodus. Valstiečiai (lietuviai) privalo patiekti sodinukų“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.20).

Iš to matyti, kad valstiečiai turėjo vaisinių medžių ir sodų. Tai, matyt, buvo visuotinai išplitę, antraip šis karaliaus įsakymas nebūtų turėjęs prasmės. Vaismedžių neįmanoma pagaminti, net jei karalius įsako. O šitie valstiečiai buvo lietuviai.

Taigi nuolat vis pasirodo, jog lietuviai buvo žemės ūkio kultūros mūsų tėvynėje pradininkai. Kad dvarų ūkiai jiems negalėjo būti pavyzdys, aišku iš to, jog ten, kaip G.Aubinas p.184 sako, „ūkis šimtus metų slinko ta pačia   vėže“ (taigi buvo atsilikęs).

Turėdamas prieš akis visus šituos faktus, tas pats G.Aubinas savo veikalo p.175 taip galėjo pasakyti: „Tik per kolonizaciją Lietuvoje (turėta galvoje Prūsų Lietuva) susidarė stipresnė valstietija, kurios pažangi technika ir dvasinis veiklumas labai skyrėsi nuo lietuvių nerangumo ir įprastinės rutinos“. Tai paaiškintina tik tuo, kad jau iš seno į vokietį žiūrėta kaip į darbštesnį, o į lietuvį kaip menkavertį žmogų.

O vis dėlto lietuvis zalcburgiečiams buvo pavyzdys įvairiose srityse, ne tik žemdirbystėje, bet ir savo gyvenimo   būdu.

„Pastabose apie Prūsiją" (1795m.) p.195 apie zalcburgiečius, kurie šiaip visada itin šlovinami, sakoma: „Senųjų zalcburgiečių namuose beveik visur baisi nešvara. Tačiau jų palikuonys akivaizdžiai kratosi šitos ydos“.

Visiškai priešingai tos pačios knygos p.27 atsiliepiama apie lietuvius: „Niekas negali abejoti, jog lietuvių svetingumas yra paprotys, nes jie valyvumą mėgsta ir vertina labiau negu vokiečiai“. O p.28: „Vasaros metu tikrai neišeis į laukus dirbti jokia moteris, pirmiau švariai ir baltai neapsidarius“, ir p.34: „Lietuvių moteriškėms teiktina didžiausia garbė už darbštumą“.

Taigi jei z a l c b u r g i e č i a i pasidarė švaresni ir darbštesni, to jie tegalėjo išmokti iš lietuvių. Juk mūsų tėvynėje nebuvo kitų žmonių, iš kurių jie būtų galėję imti tokį pavyzdį.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR