Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR - 9. TIKRASIS ATVYKĖLIŲ ĮNAŠAS

9. TIKRASIS ATVYKĖLIŲ ĮNAŠAS 

Tai yra visai kas kita negu kad paprastai garsinama. Jis kilo savaime dėl tam tikro nusivylimo. Atvykstantys buvo gavę daug pasiūlymų bei pažadų   ir tikėjosi, jog jie bus įvykdyti. Bet atsidūrė tokiose sąlygose, kur lūkesčių dažniausiai nebuvo įmanoma išpildyti.

Ir vėl jiems buvo daug žadama, tiksliau nepažįstant tų sąlygų, kurios laukė naujųjų šio krašto gyventojų. Kas galėjo ką žinoti Berlyne apie Prūsijos vokiečių, o juo labiau lietuvių valstiečių tikrąją padėtį? Niekas ten pakankamai realiai neįsivaizdavo, kas iš tikrųjų buvo baudžiava arba vien paveldima asmens priklausomybė, žemės prievolės, priverstinė samda tiems žmonėms.

Pirmiausia įžūliai elgtis ėmė atsikėlėliai Šveicarijos prancūzai. Kai iš jų neteisėtai buvo pareikalauta didesnių mokesčių, jie pasipriešino. Tačiau šitaip jie prarado karaliaus malonę. 1772m. jis net pareikalavo, kad jie eitų lažą. Bet tai buvo visai priešinga visoms sutartims, padarytoms atsikeliant. Tada šie šveicarai ėmė bruzdėti.

„Būtų jiems garantuota prapultis, sakė jie, jeigu reikėtų eiti lažą. Jie matą, kaip kiti valstiečiai yra nuomotojų engiami ir „lietuviškai lupami“...“

Grafas Dohna praneša, kad Šveicarijos prancūzai geriau mirs negu leisis plakami ar gėdingai plūstami.

Šie žmonės bent galėjo taip laikytis. Jie galėjo remtis pažadais ir susitarimais. O tai nebuvo įmanoma tiems, kurie tokioje būklėje atsidūrė pavergti.

Tas energingas siekimas jiems pripažintų teisių ir buvo reikšmingas kolonistų įnašas. Šitaip netrukus ėmė elgtis ir zalcburgiečiai. Ir jiems buvo duota įvairiausių pažadų, o sąlygos, į kurias jie buvo įstumti, padarė tuos pažadus neįvykdomus.

Taigi jie pasipriešino keliamiems reikalavimams. Visą laiką įrodinėjo,  kad jiems pažadėta ir priklauso geresnė dalia nei lietuviams valstiečiams. Ir nuolat pabrėždavo, kokių neįmanomų dalykų   reikalaujama   iš   anų   valstiečių.

Iš esmės čia ir buvo ta nauda, kurią kraštui atnešė atvykusieji. N a u j i gyventojai privertė valdančiuosius sluoksnius suprasti, kaip negarbingai jie elgiasi su krašto senbuviais.

Dėl to, aišku, jie dažnai skaudžiai nukentėdavo. „Seiboldas, jau pagyvenęs zalcburgietis, pasirodė esąs nepaprastai užsispyręs, nors buvo maloniai įkalbinėjamas, ir atsidūrė beveik 6 savaitėms prie karučio“. Taip jo užsispyrimas buvo palaužtas. Jis nebenorėjo žemės, o tik uždarbiauti padieniu. Panašiai būdavo ir kitiems, pavyzdžiui, tokiam Fellohneriui (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.160).

Gal šie žmonės, kaip dažnai atsitinka, kartais ir neatlikdavo to, kas jiems buvo privalu. Tačiau valdžia, valdininkai bei dvarininkai, ir iki to laiko visiškai nesiskaitė su valstiečiais. Taigi jie negalėjo suprasti, kaip galima iš jų reikalauti. O jeigu čia pasitaikydavo žmogus niekingesnio ir žiauresnio būdo, atsitikdavo ir tokių dalykų, kaip kad A.Skahveitas pasakoja savo veikalo p.12.

Toks Andreas Gettneris (!) atėjo pas teismo rūmų prezidentą (grafą Ernstą von Schliebeną) kaip kiti valstiečiai gauti karališkos žemės ūbų. Bet kadangi paties grafo dvaruose buvo išmirę 1350 žmonių, tai jis įkalbėjo Gettnerį apsigyventi ir ūkininkauti jo žemėje itin palankiomis sąlygomis... Bet vos tas valstietis atsikėlė į Schliebeno dvarą, iš jo buvo pareikalauta darbų, kurie visai neatitiko susitarimo su grafu. Gettneris nepakluso ir buvo įmestas į kalėjimą ir laikomas tol, kol prisieks niekada nepasitrauksiąs iš Schliebeno dvaro. Dabar jis gavo daržininko vietą, bet anaiptol ne ūkį, kaip jam buvo žadėta. Jis pabėgo, bet buvo sugautas ir turėjo 6 savaites dirbti surakintas, maitinamas tik duona ir vandeniu.

Jo žmona prisigavo iki grafo ir jam, kad paleistų vyrą, pasiūlė 15 talerių, gautų už du jos parduotus vaikus (!). Šiurkščiais žodžiais ji buvo išplūsta ir išvaryta. Dar kartą Gettneris bandė bėgti, bet buvo sugautas ir dabar jau Nordenburgo teismo nuteistas žiauriai išplakti. Pusgyvį vargšą atidavė vienam ūkininkui už berną.

Bet sutryptam žmogui pavyksta įteikti vyriausybei skundą prieš grafą. Nordenburgo teismas gavo nurodymą ateity nebepasiduoti kraštutinumams ir elgtis labiau prideramai. O valstietis „už šmeižimą“ buvo nuteistas keturioms savaitėms kalėti tvirtovėje.

Šis atsitikimas, kaip kad rašo Skalweitas, gal buvo ir išimtis. Vis dėlto jis parodo, kaip tada galėdavo elgtis koks grafas ar aukštas karaliaus valdininkas, kokie galėjo būti teismo ir net vyriausybės sprendimai. Bet šiuo atveju tai atsitiko vokiečiui. Kaip elgiamasi su lietuviais, savaime aišku. Užtat lietuviams neliko nieko kita, kaip tik pasyvi rezistencija, pasipriešinimas kantrybe. Bet tai buvo ir bus nesuprasta, o laikoma apsileidimu, tinginyste ir pan.

Tačiau atsikėlėliai vis dažniau bandė priešintis. Pagaliau tai paskatino krašto valdovą kreipti vis daugiau dėmesio į valstiečių būklę. Taip po truputį imta vykdyti reformas , kol po ilgo laiko ir po naujos visą kraštą ištikusios nelaimės valstietija galutinai išsilaisvino.

Bet dar 1775-1776 metais šiaurinių sričių lietuviai veltui reikalavo panaikinti paveldimą priklausomybę. Tai jiems buvo pažadėta ginantis nuo švedų antpuolio, bet nebuvo įvykdyta. Taigi jie atsisakė eiti lažą, bet 200 kareivių iš Karaliaučiaus privertė Šilutės ir Priekulės gyventojus vėl paklusti. Vadai buvo įmesti Klaipėdos kalėjiman (W.Meyer, p.1-10).

Vis dėlto dar reikia priminti kai ką, ko lietuviai iš zalcburgiečių galbūt galėjo pasimokyti. Gervaiso „Pastabose apie Prūsiją, ypač atsižvelgiant į Lietuvos provinciją“ (Notizen von Preussen mit besonderer Rūcksicht auf die Provinz Litauen), 1795, p.183 sakoma: „Zalcburgietis galvoja tik apie uždarbį ir asmeninę n a u d ą , nė kruopelės nesigilindamas į kitus dalykus, kurie neliečia jo paties, jo šeimos, jo vaikų ir jo tautos. Jo širdies gerumas ir rūpinimasis didesnio žmonių būrio gerove apskritai susijęs tik su jo tautiečiais. Nezalcburgietis sunkiai sulauks zalcburgiečio paramos..." – „Gailestingumu, noru... kiekvienam nelaimingam padėti, kad ir kokios jis tautybės būtų, kiekvienam padaryti paslaugą lietuvis gerokai pralenkia zalcburgietį. Jei šis ilgai svarstys ir ruošis svetimam nelaimėje pagelbėti, tai lietuvis jau bus susilaukęs padėkos už greitą pagalbą, kurią suteikė be didelių svarstymų ir apmąstymų“.

188 puslapyje apie zalcburgietį pasakyta: „Jo bet kokios veiklos tikslas yra uždarbis ir gerovė“. O p.189: „Būdingas ir pagirtinas zalcburgiečio, kaip ekonomo, bruožas yra tai, kad jis viską, ką galima panaudoti, panaudos kiek įmanoma, ir tol nepaleis iš rankų, kol ispeš kad ir mažiausios naudos“.

Šitas visų galimybių pasipelnyti išnaudojimas, šis rūpinimasis materialine nauda yra tai, ko lietuviai dar ir šiandien nepakankamai įvertina. Pagalbos reikalingiems jie lengvai atiduos ir tą menką gerą, kurį dar turi. Toks žmogus, kaip zalcburgietis, savaime aišku, greičiau pasieks gerovės, o valstybei tai, žinoma, naudinga. Kai zalcburgiečiai atsikratė vangumo ir mūsų krašte įsigyveno, dažnam jų pavykdavo susikrauti turto, nors tose „Pastabose apie Prūsiją...“, p.200, sakoma: „Neturtingųjų skaičius (tarp zalcburgiečių) didėjo“.

Su ypatingu pomėgiu ėmėsi zalcburgiečiai a1udarystės ir degtindarystės amato. Ir pamažu mūsų krašte jie įsteigė nepaprastai didelį alaus daryklų ir degtinės varyklų kiekį. Šitaip valstybė irgi gauna pajamų. Bet ir girtavimas dėl to akivaizdžiai suklestėjo. „Pastabų...“ p.40, nors ir nebūtinai taikant zalcburgiečiams, sakoma: „Degtindaris yra savotiškas valstybės privilegijuotas nuodininkas“.

Šiaip ar taip, lietuviai iš zalcburgiečių būtų galėję pasimokyti saugoti įsigytą turtą ir nuolatos jį didinti, užuot lengvabūdiškai iš geros širdies iššvaistę.

Ir dar vienas dalykas paminėtinas. Kad zalcburgiečiai d ė 1 tikėjimo turėjo palikti net savo tėvynę, lietuviams darė didžiulį įspūdį. Jiems labai miela buvo stebėti, kaip zalcburgiečiai bažnyčioje meldžiasi. Lietuviai mėgo pamaldose dalyvauti, nors ir nesuprasdami jų kalbos. Galiausiai atsirado zalcburgiečių, kurie išmoko lietuviškai ir lietuviams jų kalba perteikdavo savo religinius įsitikinimus. Paminėtinas zalcburgietis Friedrichas Grenzas. Tai lietuvius labai džiugino, nes religiniai pamokymai bažnyčiose jų kalba vis dar būdavo retas dalykas.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR