Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR - 11. LIETUVIŲ RAŠTIJA BAUDŽIAVOS LAIKAIS

11. LIETUVIŲ RAŠTIJA BAUDŽIAVOS LAIKAIS 

Graži lietuvių kultūrinimo pradžia, padaryta hercogo Albrechto, rodos, vystėsi ir toliau, tapdama reikšmingu kultūros faktu. Tuo tarpu reikia susimąstyti dėl vieno dalyko. Tarp dvasininkų, ėmusių laikyti lietuviškas pamaldas, kaip jau minėta, vis daugiau ir daugiau radosi vokiečių ir vis mažiau lietuvių!

Taip, vokiečių atvykdavo net iš Vokietijos, studijuodavo Karaliaučiuje, išmokdavo lietuviškai ir paskui klebonaudavo Prūsų Lietuvoje. Savotiškai įdomu, pvz., kad vienas iš žymiausių šių žmonių kaip tik ir atvyko iš Liubeko, miesto, iš kurio po 1200-ųjų metų vokiečiai traukdavo užkariauti mūsų tėvynės.

Tas dvasininkas – Lazarus Sengstockas. Jis atliko savo kunigo pareigas, kaip sakyta, įvairiose mūsų tėvynės vietose. Ypač dideli jo nuopelnai, kad išleido jau turimus evangelijų ir apaštalų laiškų vertimus.

Iš kitų ypač paminėtinas tilžiškis Danielius Kleinas, kuris 1653 metais išleido pirmą lietuvių kalbos gramatiką, o 1666-aisiais naują lietuvišką giesmyną, kuriam 40 giesmių išvertė pats, o kitus senesnius vertimus pataisė. (Pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis parašytas apie 1234m. grafo von Modena. Jis greičiausiai yra Romoje, Vatikano bibliotekoje.)

Kaip besidomintys lietuvių kalba, dar pažymėtini dvasininkai Johannes Rhesa, Christophas Sapūnas, abu, matyt, lietuviai, Theophilis Schulzas, Johannes Hurtelius, Melchioras Schwabe, Matthaus Pratorius, Friedrichas Sigismundas Schusterius ir kt.

Ypač didelę reikšmę lietuvių raštijai turėjo dr. Johannes Jakobas Quandtas (1686-1772), vėliau tapęs vyriausiuoju superintendentu Karaliaučiuje, savo gimtajame mieste. Jis labai prašė dvasininkus, dirbančius tarp lietuvių, jais pasirūpinti. Nors Ouandtas pats lietuviškai nemokėjo, jo pastangomis 1735 metais lietuvių kalba pirmą kartą buvo išspausdinta visa Biblija, kurią ruošiant itin daug pasidarbavo Johannes Behrendtas (Berentas), vėliau superintendentas Įsrutyje, ir Adamas Friedrichas Schimmelpfennigis, Papeikių kunigas.

Pilypas Ruigys (Philipp Ruhig, 1675-1749), Valtarkiemio prie Gumbinės klebonas, 1745m. išleido veikalą apie lietuvių kalbos ypatybes, o 1747m. – lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną. Prie jo pridėjo tris lietuvių dainas ir lietuviškų patarlių bei mįslių su vertimais. Jomis domėjosi Lessingas, Herderis ir Goethe.

Dauguma šių vokiečių dvasininkų tikrai mylėjo lietuvius. Tačiau jie negalėjo tobulai mokėti lietuvių kalbos. O kad po tokios sėkmingos pradžios daugiau lietuvių nebepatekdavo studijuoti, kelia mintį, kad to buvo siekiama.

Ypač nusipelnęs lietuvybei yra Christianas Donalitius (lietuviškai Kristijonas Donelaitis). Jis gimė 1714m. sausio 1 d. Lazdynėliuose prie Gumbinės. Jo tėvas buvo lietuvis kulmiškis valstietis, taigi laisvasis. Tai įsidėmėtina. Vadinasi, ir tada būta laisvųjų lietuvių.  Kristijonas studijavo Karaliaučiuje, o paskui iki gyvenimo galo, 1780 metų vasario 18 d., buvo Tolminkiemio klebonas.

Iki tolei lietuviai teturėjo dainas, sakmes ir pasakas, kurias visi kūrė ir kurios visus džiugino, o Donelaitis buvo pirmasis kūręs lietuvių poeziją. Jo „Metų laikai“, būtent: „Ruduo“, „Žiema“, „Pavasaris“, „Vasara“ yra gamtos ir lietuvių gyvenimo aprašymai su įterptais savo pastebėjimais. Donelaitis juos parašė bene 1750 metais ir pats skaitydavo per šventes savo parapijiečiams, įvairiomis progomis ir savo profesijos broliams. Šie dažnai kai ką nusirašydavo. Pirmąkart spaudai su vertimu į vokiečių kalbą 1818 metais juos paruošė prof. L.Rėza.

Ypač atkreiptinas dėmesys, kad šis kūrinys sueiliuotas hegzametru, kurio didieji vokiečių poetai iki to laiko dar nevartojo. Ir dar, kad mokslininkai iki pat šių dienų laiko šį kūrinį pagrindiniu lietuvių raštijoje.

Tačiau platesniems sluoksniams labiau žinomos lietuvių liaudies dainos. Kaip jau parodė Pilypo Ruigio pavyzdys, pradėta jas rinkti. Ir nors didesnis tų dainų kiekis surinktas vėliau, dar ir anuomet jos sukėlė gyvą susidomėjimą.

Tai, kad jas vertino Lessingas ir Goethe, kad Herderis jų 1778m. paskelbė tarp „Liaudies dainų“ („Tautų balsai dainose“ – Stimme der Volker in Liedern), įtraukė jas į pasaulio literatūrą.

Tačiau didžioji raštijos dalis buvo religinio bažnytinio turinio. Ji buvo reikalinga religiniam mokymui. Krikščionys dvasininkai buvo tautos mokytojai, kaip prieš šimtmečius – vaidilučiai ir žyniai. Bet anie vartojo tik girdimą, gyvą žodį, o dabar siekta pasinaudoti raštu, regimu žodžiu. Tačiau tam reikėjo mokėti skaityti ir rašyti.

Taigi knygomis galėjo naudotis tik tie lietuviai, kurie jau patys buvo įgiję skaitymo įgūdžių. Tokių negalėjo būti daug, nes mokyklų kaimuose dar ilgai nebuvo.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR