Antradienis, Lap 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR - 12. PIRMOSIOS MOKYKLOS LIET...

12. PIRMOSIOS MOKYKLOS LIETUVIŲ KALBA IR JOS UGDYMAS 

Mokyklas įsteigė taip pat krašto valdovas. Karalius Frydrichas Vilhelmas I 1736m. savo „Principia regulativa" įvedė privalomą mokymą. Visur mūsų tėvynėje buvo steigiamos kaimo mokyklos. Greitu laiku Prūsijoje buvo pastatyta 1100 mokyklų ir 400 „atnaujinta". 1756m. jau buvo per 1700 mokyklų.

Bet reikia pastebėti, kad jos buvo įkurtos beveik tik domenų kaimuose. Privatūs žemvaldžiai tuo nesirūpino. Tik Frydrichas II privertė ir šiuos žmones statyti mokyklas.

Jos buvo skirtos visiems vaikams, tiek lietuviams, tiek vokiečiams, buvo įkurtos ir lietuvių, ir vokiečių kaimuose. Mokyklas privalėjo lankyti vaikai nuo 5 iki 12 metų. Už du vaikus tėvai turėjo mokėti mokslapinigius, už vaiką tai buvo 15 prūsiškų grašių.

Vokiečių vaikai buvo mokomi vokiečių kalba, lietuvių vaikai – lietuvių kalba. Tais laikais tai atrodė savaime suprantama. Ir pedagogikos požiūriu tai buvo teisinga.

Tačiau 1739m. karalius patvarkė, kad lietuvių mokyklose būtų mokoma ir vokiškai, – „lietuviai tokiu būdu iš pat jaunystės būtų priartinti prie šios kalbos, įstengtų patirti džiaugsmą ir iš vokiškų pamokslų bei knygų“.

Lietuvių vaikams tai buvo sunkesnė našta, bet kartu ir nauda. Gimtąja kalba jau šiek tiek pragudę, mokydamiesi svetimos kalbos dar labiau išsilavindavo. Vokiečių vaikai tuo negalėjo pasigirti.

Tačiau mokyklose daugiausia buvo mokoma religijos dalykų. Mokykla vaikams tam tikra prasme buvo lyg bažnyčia, visas mokymas buvo kunigų rankose.

Apie intelektualinį lavinimą, apie žinių perteikimą, gabumų ugdymą, kaip kad šiandien, tada beveik nė negalvota. Išmokoma tik skaityti bei rašyti ir perteikiamos elementariausios žmonių patirties žinios.

Aišku, niekam ir į galvą neatėjo toks dalykas, kaip kalbos ugdymas, jos, o kartu ir apskritai dvasios kultūra. Tačiau jau buvo padaryta mokymo lietuvių kalba pradžia. Ja buvo dėstoma, mokomasi jos tekstų. Taigi siekta pasitelkti šią būdingą išraiškos priemonę toliau siekiantiems tikslams, ne vien buičiai.

Kaip sakyta, šiai veiklai vadovavo dvasininkai. Tačiau pagrindinis jų uždavinys buvo darbas bažnyčioje. Juk valdant hercogui Albrechtui jau ir lietuviams buvo pastatyta bažnyčių.

Mokyklos išplėtė dvasininkų veiklos sritį. Jiems pagausėjo pareigų. Jų akiratin pateko ir lietuviai. Taip pat paaiškėjo, ar i š tikrųjų ketinta rūpintis lietuvybe kaip tokia. Vis dėlto, kad ir slogiomis to meto baudžiavos gyvenimo sąlygomis, atrodo, šioks toks tas rūpestis lietuvybe buvęs.

Tiktai kad, lietuviams padarius pradžią, vėliau beveik vieni vokiečiai dvasininkai rūpinosi lietuviškų giesmių, maldų ir t. t. rengimu, lietuvių kalbai nebuvo labai naudinga. Nors ir kokius gerus norus jie kartais rodydavo, jų lietuvių kalbos mokėjimo nepakako. Ir kai, skaitydamas pasakojimus apie dvasininkus mūsų tėvynėje, panagrinėji giesmių tekstus, sunku atsikratyti slogaus jausmo.

Karalius Frydrichas Vilhelmas I 1718m. pavedė Lysijui įsteigti „mūsų Prūsijos provincijoje“ mokyklų reikalų valdybą. Lysijus pateikė įvairių pasiūlymų. Bet jie nebuvo įgyvendinti. O probstas Porstas Berlyne pranešė karaliui, kad prūsų dvasininkai labai pasipriešino, „nes jis atskleidęs tų pilvūzų girtavimą, godumą ir nesirūpinimą sielomis“ (A.Skalweit, p.236).

Tekstai, ypač bažnytinių giesmių, buvo išversti labai prasta lietuvių kalba.

Valtarkiemio klebonas Gotfriedas Ostermejeris (Ostermeyer), kuris yra parašęs pirmąją lietuvių giesmių istoriją (1793m. išleistą Karaliaučiuje), dėl to ne kartą yra nusiskundęs, nors drauge tai ir pateisina. Tačiau savo knygos p.30 sako: „Vis dėlto galėta daugiau padaryti negu padaryta“, o p.38 pasakoja, kaip priešiškai dvasininkai sutiko Danieliaus Kleino pataisytą giesmyną, kuris daug metų taip ir liko neišspausdintas, nors giesmyno būtinai reikėjo. P.60 Ostermejeris tai vadina bedieviškumu.

Greičiausiai nebuvo suprasta, kad grynesnė kalba turi stipresnį kultūrinį poveikį. O gal nesuprasta ir kultūros reikalingumas. Ostermejeris p.59 sako: Visais laikais Lietuva tarp savo pamokslininkų turėjo daug tuščių ir neramių galvų“. O p.78: „Lietuva visada Prūsijoj laikyta tokiu užkampiu, kur iškerojęs religijos dalykų neišmanymas...Ir kaltė tenka ne patiems žmonėms, o mokymo stokai. Lietuvis geba taip pat gerai viską suvokti kaip ir bet kas kitas, kad ir iš labiausiai apsišvietusios tautos“.

Nejučia sugrįžta mintis, kad senovės laikais mūsų tėvynė kaip tik buvo religiniu požiūriu labai išprusęs k ra š t a s , kaip skelbia Plinijus.

Toliau, p.82, Ostermejeris kalba apie Berento giesmyną, kad iš jo trūkumų šaipytasi, bet niekas nesiėmė jo taisyti. Jis pateikia iš giesmių tekstų daugybę neteisingų posakių pavyzdžių, tuo įrodydamas, kaip maža pastangų dėjo dvasininkai mokydamiesi lietuvių kalbos.

P.142 Ostermejeris sako: „Kas nesistebės pamokslininkų abejingumu ir beveik nesuprantamu nerūpestingumu mūsų Lietuvoje? Ir savo vokiškuose giesmynuose turime nemažai giesmių, darančių prastą įspūdį, bet lietuviškajame visiškai sudarkytų giesmių skaičius nepalyginamai didesnis“.

P.189: „Daugelis dvasininkų, pažįstančių senąjį giesmyną, laikė jį pakankamai geru lietuviams“.

„Noras daryti gera... būtų galėjęs paskatinti daug ką, ...jei Lietuva būtų turėjusi gana pamokslininkų, nuoširdžiai mylinčių savo parapijiečius ir suprantančių savo pareigas. Bet kadangi tokių labai trūko, viskas taip ir liko“.

O giesmės vokiškuose giesmynuose buvo daug kartų taisomos. Kodėl to nedaryta lietuviškoms giesmėms? Aišku, jog nesuprasta kultūros reikalingumo, jos net ir nenorėta.

Taigi ta pradžia, kurią bažnyčia ir mokykla padarė rūpindamasi lietuvybe, labai menkutė. Palyginus su tuo, kas buvo nuveikta vokiečių kalbos bei kultūros labui, darosi aišku, kad rimtų ketinimų puoselėti lietuvių kultūrą visai nebūta, o patiems lietuviams tam trūko išorinių galimybių.

 

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR