Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR - 4. IŠMIRUSIŲJŲ PAKEITIMAS

4. IŠMIRUSIŲJŲ PAKEITIMAS 

1701 metais sukurta Prūsijos karalystė patraukė pasaulio, pirmiausia, aišku, vokiečių dėmesį. Dėl to greit sužinota, kas ten dėjosi. Netrukus išgirsta ir apie krašto ištuštėjimą. Visur Vokietijoje buvo skleidžiami atsišaukimai, kviečią gyventi į Prūsiją.

Šie lapeliai vaizdavo gyvenimo sąlygas Prūsijoje gražiausiom spalvom. Ir žmonės kėlėsi būriais. Tarp jų buvo Šveicarijos prancūzų, pfalciečių, magdeburgiečių, frankų ir t.t. (A.Skahveit, p.250).

1709-1711 metais jau atsikėlė apie 2000 šveicarų. Dalis jų greit išmirė. 1720-1724 metais atvyko apie 40 pfalciečių šeimų, frankų ir iš Nasau grafystės – apie 290 šeimų. Dalis olandų menonitų, kurie 1550 – 1570 metais buvo įsikūrę Vyslos slėnyje, dabar traukė į panemunės žemumas.

Valdeniečių 74 šeimos, dar anksčiau iš Prancūzijos atvykusių į Viurtembergą, 1720 metais atvažiavo į Berlyną, ketindamos persikelti į Prūsiją. Bet kadangi tos šeimos buvo labai neturtingos, joms buvo a t s a k y t a . Tada valdeniečiai patraukė į D a n i j ą ir buvo svetingai   priimti.

Dar 1719 metais 8 valdeniečių šeimos su teisėju Poyas buvo atvykusios į Prūsų Lietuvą ir čia apsigyveno. Dabar ir jos panoro persikelti į Daniją. Tada Poyas buvo uždarytas Frydrichsburge (A.Skahveit, p.255). Kiti liko Prūsijoje didžiausiame skurde. Valdeniečių būklę sunkino dar ir tai, kad jie kalbėjo prancūziškai, o ne vokiškai.

Kai 1714 metais persikėlėlių srautas išseko, buvo bandoma visur jų ieškoti. Bet pastangos buvo tuščios. Tada Markoje ir Pomeranijoj į valsčius buvo šaukiami žmonės, surišami ir kaip kokie nusikaltėliai gabenami į paskirtas vietas (A.Skalweit, p.259).

Buvo priimami ir atvykėliai iš Lenkijos, tik jie būdavo labai nesėslūs ir netrukus vėl išbėgdavo.

„Dažnai tai buvo vykdoma su brutaliu griežtumu. 1723 metais šių netinkamų žmonių prigabenta Prūsijon net ligi Įsruties“.

„Kad svetimšaliai Prūsų Lietuvai kolonizuoti nėra tokie tinkami kaip kad patys lietuviai ir prūsai, tokią nuomonę susidarė Berlyno komisija, Waldburgas ir pats karalius“ (A.Skalweit, p.256).

Didžiausią atvykėlių kiekį sudarė zalcburgiečiai. 1732 metais Prūsijos komisijos turėjo jų suregistravusios 20 694. Iš jų 15 508 apsistojo Karaliaučiuje. Tačiau daugelis tuoj išmirė. Į valstybinius dvarus jų atsikėlė 11 989, suapvalinus bus 12 000. Iš jų 10 000 atvyko į Prūsų Lietuvą.

Pagrindinė zalcburgiečių gyvenamoji vieta čia buvo Gumbinė. Kiti liko Karaliaučiuje ir kituose miestuose, taip pat didikų dvaruose ir karališkose tarnybose Prūsijos vakaruose.

Šveicarai daugiausia apsigyveno Įsruties apylinkėse. Pfa1ciečiai įsikūrė srityje tarp Įsros ir Nemuno.

Čia rytuose, Prūsų Lietuvoje, dvarai buvo beveik vien valstybiniai (domenai), kur žemę dirbo valstiečiai lietuviai. Valstybinės žemės plotas paskutiniais dešimtmečiais buvo gerokai padidintas. 1663 metais jos buvo 53 000 ūbų, o 1723-iais tas plotas buvo jau 123 156 ūbai.

Domenų žemėse greta lietuvių dabar apsigyveno naujieji atvykėliai. Tarp lietuvių sodybų nuo maro laikų liko daug tuščių vietų, kurias dabar užpildė vis gausėjantys atvykėliai. Tačiau jų tebuvo tik apie 20 000 tarp 160-180 tūkstančių vietos lietuvių.

Kadangi nevokiečiai ateiviai greit išsižadėjo savo kalbos, tai greta lietuviškosios buvo girdėti tik vokiečių kalba, daugiausia vokiečių žemaičių tarmė. O menonitų bažnyčiose dar net ligi 1750 metų pamokslai buvo sakomi olandiškai.

Nauji kolonistai buvo ir atitarnavę kareiviai. Jie čia atvyko po Septynerių metų karo ir tapo itin puikiai aprūpinti (Wilh.Meyer, Das Retablissement Ost-und Westpreussens – „Rytų ir Vakarų Prūsijos atkūrimas“, p.1-10).

Valdant Frydrichui II, per 1782-1785 metus į Prūsiją buvo atkviesta dar apie 32 000 š v a b ų iš Pforzheimo ir Durlacho apylinkių. Tačiau jie apsigyveno vakaruose, tarp Kulmo miesto ir ežero, Lenkijos kaimynystėje.

Pagaliau reikia paminėti ir tai, kad senasis Dessauiškis 1727 metais už 70 000 talerių įsigijo didumą dvarų 4-5 km atstumu palei kairįjį Priegliaus krantą. Šią nuosavybę jis pasididino 1740 metais 66,57 kv. km dirbamos žemės, nupirkęs 15 domenų, ir 46,36 kv. km miško. Šių sričių metinės pajamos 1800m. siekė apie 30 000 talerių (Albert Zweck, Litauen, p.52).

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR